Kava. Kava. Kaaaava... Atsisakiau gliuteno, cukraus, krakmolingų daržovių ir dar krūvos "laaabai blogų dalykų", nes, na, juk nesveika. Tada bandžiau atsisakyti kavos. Pirmą dieną galvojau mirsiu ir pateksiu į dangų (aš juk šventoji - atsisakiau kavos, vienintelio man likusio gyvenimo malonumo), o galvos skausmas buvo pasiryžęs manęs neapleisti nei žingsniui. Liūdesį bandžiau skandinti indiškoje Tulsi arbatoje, bet kur tau kažkoks bazilikas prilygs kavamedžiui. Antrąją dieną į darbą užsukusi pusseserė su draugu nesuprato mano kavanegėrystės motyvacijos, o kolegės kaip susitarusios kvietėsi puodeliui kavos, bet aš bandžiau gintis savo nežmonišku užimtumu. Tiesioginis vadovas pasikvietė pagirti už darbą ir pasiūlė paplepėti prie kavos aparato (nepatikėsite, ten mūsų ofiso nuolatinė traukos vieta). Ne, tikrai, pats likimas nenori, kad taip siaubingai kankinčiausi. Po septynių dienų nebeištvėriau ir pasidaviau tam kava kvepiančiam velniūkščiui. Ir ką. Niekas nepasikeitė. Nei prieš, nei per, nei po.
Beje, tie, kurie teigia, kad kava yra blogai ir toliau sau geria žalią ir juodą arbatą, yra visiški veidmainiai. "Blogasis" kofeinas gyvena tiek kavoje, tiek arbatoje, tiek kokakoloje ar energetiniuose gėrimuose, suteikiančiuose sparnus. O man sparnus ragiukus energijos kasryt suteikia kava. Išgeriam kartu?
Kavos buvau atsisakęs metams. Žmona kiekvieną rytą gerdavo, man truputį kvepėdavo, bet tik tiek. Arbata pastebimai geriau tonizuoja kūną. O ir dabar, kai vėl ja pradėjau mėgautis, man pilnai pakanka 4-5 puodelių per savaitę. Bet suprantu tave - be alkoholio max ištraukiu tik 9 paras :)
AtsakytiPanaikinti