2019 m. gegužės 3 d.

Miško trasa 2019

Kai vasarį pamačiau Miško trasos bėgimo reklamą, pavasaris ir šiluma atrodė kažkur taip toli toli, užtat medžių žaluma spindinti reklama labai viliojo. Juolab, kad ir pernai matydama šiame bėgime dalyvavusius draugus, jaučiau pavydą ir žadėjau sau, kad 2019-aisais tai aš jau tikrai bėgsiu. Štai todėl saulėtą gegužės pirmosios rytą dieną (vis tik buvo pusę dvyliktos) keliavau Tapelių ežero link ketindama čia prabėgti vidutinio ilgio distanciją - 10 km (bėgikai galėjo rinktis ir 5 km, ir 20 km distancijas). Kadangi nuosekliau bėgioti pradėjau visai neseniai, varžybose 10 km distanciją pasirinkau pirmą kartą. Taip pat pirmą kartą dalyvavau ir bet kokio atstumo trail'o (bekelės) bėgime. Žodžiu, tiesiog pirmų kartų diena. 
Tai, kad šis bėgimo bekele renginys kasmet tampa vis populiaresnis, patvirtina automobilių gausa, pasitinkanti mus vos pasukus iš Karačiūnų gatvės link Tapelių ežero. Tačiau savanoriai gana operatyviai automobilius išskirsto parkuotis miško keliukų pakraščiuose, o mes likusius kelis šimtus metrų iki starto pradžios einame pėstute. 

Aplink ežerą šurmulys: nemažai bėgikų jau suka apšilimo ratukus, kita dalis stovi eilėje prie kilnojamųjų toi-toi (kur tikrai puiki susitikimų vieta, pradedant nuo draugų, baigiant seniai matytais klasiokais iš gimnazijos), treti kaupiasi startui ant miškelyje sutupdytų sėdmaišių. Oras kvepia kepama mėsa ir karšta kava, erdvę užpildo per mikrofoną skambantis renginio vedėjo Vido Bareikio balsas, o visur, kur pažvelgsi, mirga spalvotos bėgimo klubų aprangos: geltonos Runglorious Bastards, žydros NEKO runners, raudonos FOCUS, violetinės Volvere klubo etc. Atliekam privalomus veiksmus prieš startą (vanduo – wc – daiktų palikimas) ir prisijungiam prie apšilimo pratimus darančios minios. Minučių iki 20 km ir 10 km distancijų starto vis mažėja, o vedėjas klausia, ar jau pasiruošę. Hm, o dar galima persigalvoti?
Apšilimas prieš startą
Garsiai su minia ir vedėju skaičiuojam atgal nuo 10 ir pasiekę 1 startuojam. Iš pradžių lėtai slenkame iki starto linijos, kur minia šiek tiek pagreitėja, tad galime pradėti bėgti ir mes. Trasos pradžia eina smėliuku, tad vos pradėjus bėgti patenki į dulkių kamuolį, sukeltą bėgančiųjų priešais. Po kelių žingsnių bėgikus pasitinka pirmasis kalniukas, kaip tyčia labiau primenantis smėlio kopas nei mišką, todėl minia pasiskirsto į keliuko pakraščius, kur žolė duoda kiek daugiau stabilumo. Įveikus kalniuką netrukus trasa sukasi nuo smėlėto plataus kelio į rečiau važinėjamą (ar iš viso nevažinėjamą) keliuką. Laikrodis supypsi, kad pirmasis kilometras įveiktas – žvilgteliu, jog mano tempas 6:29 min/km. Ups, kiek per greitai. Tokį tempą galiu palaikyti nebent bėgdama 5 km ir plentu, o ne daugiau technikos reikalaujančiame trail'e (t. y. bekelėje) ir dvigubai ilgesnėje distancijoje. Vis tik greičiau bėgančios minios spaudimas daro savo ir labai nesinori atsilikti, o ego piktinasi, jog leidžiuosi lenkiama tokio kiekio žmonių. Važiuodama čia turėjau planą bėgti ~7 min/km, kas reikštų 1 val. 10 min. finišą (planas B – iki 1 val. 15 min., planas C – atbėgti ne paskutinei). Trumpai pasvajoju, kaip būtų puiku, jei galėčiau bėgti tokiu tempu ir toliau (ir finišuoti 1 val. 5 min.), bet greit nuveju tokią nelabai realistišką mintį.
Antrame kilometre minia apsiskirsto, tad bėgu daug laisviau ir su mažesniu kiekiu žmonių. Priekyje bėga aiškiai daug labiau traile patyręs vyras, kuris vis bando komanduoti šalia manęs bėgančiai savo kompanionei: „Jolanta, lenk dabar. Lenk!“, bet Jolanta visai nenori nieko lenkti. Tuo tarpu aš aplenkiu tikrai energingai bėgantį 74 metų Kauno BMK narį (beje, pradėjusį rimčiau bėgioti tik pensijoje), kiek tolėliau einančią vyrų porą (tikriausiai trenerį ir jo mokinį, kadangi pirmasis kantriai antrajam aiškina, jog bėgant kelis kartus per savaitę tikrai vėliau bus lengviau), bet daugiausiai žmonės lenkia mane. Na, ir tegu, čia ne varžyb... ai, na, ok. Trasa sukasi aplink Balžio ežerą, o prie posūkio link ežero stovintis savanoris per megafoną šūkteli, jog toliau trasa bus kiek sudėtingesnė, nes palei ežerą bus daug smėlio ir šaknų. Už manęs bėgančios moteris nusijuokia ir rikteli atgal, jog sunkumų jos nebijo. Savanoris kiek pagalvojęs prideda, kad ir miške ne ką lengviau. Bėgikės juokiasi, jog tikrai puiki motyvacija.
Aplink ežerą pilna žmonių, kepančių mėsytę, sėdinčių ant lieptelio ar atsivežtų sulankstomų kėdžių, ar tiesiog besigėrinčiu puikiu gegužės 1-osios oru. Pasiekiame ežero pabaigą, sukame į kairę ir bėgame kita jo puse atgal. Kadangi pakrantė pilna pušų, jų šaknys, išlindusios į paviršių, trasą daro tinkamesnę bėgimui su kliūtimis nei paprastam bėgimui (na, arba tiesiog welcome to trail). Kažkur užsižiopsau, užkliūvu už šaknies ir jaučiu, kad nikstelėjusi koją, nusileidžiu ant pėdos šono. Spygteliu, atgaunu pusiausvyrą ir bėgu toliau, tyliai keikdamasi, kad jau trečiam kilometre renkuosi traumas, ir galvodama, kiek aš kaži užtruksiu, jei likusius 7 km teks šliaužti. Bet skausmas po truputį nyksta, tad nusiraminu. Po 3,5 km trasa sukasi nuo ežero į mišką, o ant posūkio stovintys savanoriai nukreipinėja žmones dešiniau, patys tarpusavyje abejodami, ar neturėjo mūsų leisti tiesiai (tiesiai ėjo 5 km trasa). Keliukas nežymiai kyla aukštyn (anot laikrodžio, pakylam 9 metrus), tad užbėgusi jaučiu nenumaldomą norą atsikvėpti. Mintyse girdžiu vieno konkretaus žmogaus nusivylimo pilną balsą, sakantį man, jog viskas tik mano galvoje (kurį tikriausiai girdėsiu iki gyvenimo galo), bet tyliai pasiunčiu jį ir sulėtėju iki ėjimo. Priešais mane bėgusi mergina sustoja ir bando atgauti kvapą, po to vos eina. Hm, tikiuosi, jai viskas gerai. Žvilgteliu aplenkdama – panašu, kad viskas tvarkoje, tiesiog ji irgi pavargo. Paeinu šimtą metrų ir pasileidžiu bėgti. Dar už poros šimtų metrų trasa sukasi nuo važinėjamo miško keliuko skersai per minkštutes samanas. Man nieko nėra gražiau už samanų paklotą miške, bet bėgti per jas visiškai nėra lengva, nes jų minkštumas pareikalauja papildomos energijos atsispyrimui. Bėgu samanomis tikrai lėtai, bet kai laikrodis supypsi, žymėdamas nubėgtus 4 km, negaliu patikėti, kad šį kilometrą įveikiau per 7:55 min/km. Na, taip, čia prisidėjo ta mažulytė įkalnėlė ir paėjimas, bet toks nuoseklaus tempo nepalaikymas yra tiesiog nedovanotinas. Kita vertus, trail'e (na, gal kiek techniškesniame trail'e nei šis) nuoseklaus tempo palaikyti ir šiaip nelabai išeina.
Samanos mane žudo, tad vėl imu eit, kai nežinia iš kur išlindęs vyriškis, lenkdamas mane, šūkteli: „Einančius nušauna“. Įsivaizduodama pakelėje su šautuvu tupintį šerną, nusijuokiu: „Sakot?“. Jis draugiškai mane paskatina: „Jau daugiau nei pusė, bėgam“. Na, mano laikrodis su „daugiau nei puse“ nesutinka, bet bėgu jam iš paskos. Tolumoje girdžiu žmonių balsus ir matau stovintį automobilį. Ok, maitinėlė, na, t. y. vandenėlė, nes čia galim gauti tik vandens. Bėgdama iš tolo girdžiu aukšto dažnio cypimą ir nesuprantu, iš kur jis. Tas cypimas šiek tiek sukuria siaubo filmo efektą. Prie efekto prisideda ir tiesiog vidury miško stovintis stalas, nukrautas baltais puodeliais. Jonuko ir Grytutės pasakėlė siaubo formatu. Pribėgus paaiškėja, kad savanorius kiek pavedė garso technika, kuri ir kėlė neaiškius garsus. Paimu plastikinį puoduką iš savanorės, padėkoju ir sustoju išgerti. Sustoju, nes šalia maitinėlės matau mėlynus šiukšlių maišus (vėlgi plastikinius), į kuriuos panaudotus puodukus turėtume išmesti. Sprendžiant iš puodelių kiekio bene ketvirtadalis bėgikų pasinaudojo plento bėgimuose tokia įprasta praktika ir puodelius numetė tiesiog ant kelio. Dar kartą priminsiu, kad plastikinius puodelius. Ant kelio. Miške. Už savęs girdžiu savanorius šnekant: „O tai dabar mums juos rinkti? Kodėl žmonės nemeta puodelių į maišus?“ Man išmetant savo puoduką į maišą, kitas savanoris pirmajai atsako: „Matai, tie, kur neskuba, meta į maišus“. Bėgdama toliau ir dar gerą šimtą metrų matydama žemę šiukšlinančius puodelius svarstau, ar tikrai tos 10 sekundžių nuo rezultato, tas „skubėjimas“ yra vertingesnis nei švarus miškas. Kažkaip turiu įtarimą, kad visą tą betvarkę ant žemės paliko ne trail'o senbuviai (trail'e dažniausiai bėgikai nešasi savo daugkartinius puodelius/gertuves, o už bet kokį pastebėtą šiukšlinimą yra skiriamos baudos). Bet tiesiog... na, kodėl.
Bėgu toliau: miško keliukas, vėl tos prakeiktos samanos, vėl keliukas. Jei atvirai, tai sunku. Bėgu galvodama, kas yra, kodėl taip sunku. Treniruotėse tikrai buvo lengviau. Treniruotėse plentu, ne bekele, ne miško takeliais. Tas vienas ilgabėgis miško takeliais buvo toks pat sunkus ir dar lėtesnis nei šis. Na, taip, ar ne kvaila svarstyti, kodėl sunku, jei ant tokios dangos aš nebėgioju. Mano ego jaučiasi įsižeidęs, kad taip sunku, ir susiraukęs bando įtikinti, jog daugiau į trailo bėgimus nesiregistruočiau: „Ar tu išprotėjai, pažiūrėk, kaip sunku, kokia nesąmonė, kas čia tave iš viso atvedė? Koks dar Laukinis trail, gal jau nebesvaik.“ Bet mano valia su juo nelabai nori sutikti: "O tai kas sakė, kad bus lengva? O kam čia iš viso lengva? Tai juk ne ultra bėgi ir net ne kalnuose, ramiai! Va, kai kalnuose bėgsi, galėsi paverkšlenti." Bėgdama žvilgteliu į laikrodį ir save vis nuteikinėju, kad liko, oi, kiek nedaug, tik 4 km, o netrukus bus ir tik 3 km. Kažkur ties septintu kilometru pašlepsim pelkėtu paviršiumi, kuris bėgant kiek siūbuoja (aš tikiuosi, kad ten tikrai jis siūbavo, o ne mano galva) ir toliau kylam į stačią trumpą įkalnėlę. Už jos į kairę veda miško takelis. Bėgu viena, prieky vis matydama šmėžuojančią bėgikų porą. Bėgu ir svarstau, ar gali būti, kad aš paskutinė. Porą kartų atsisuku atgal: o ne, aš tikrai paskutinė. Bet po kelių šimtų metrų išgirstu kažkieno kvėpavimą už savęs. Whew, ne paskutinė.
Ties aštuntu kilometru trasa vėl išeina į miško keliuką. Žinau šią vietą, nes ankstesnės trasos čia būdavo likęs vos 1 km. Bet šiemet trasa kita, todėl dvi savanorės paslaugiai nukreipinėja žmones į kairę, kiekvienam paplodamos ir nuoširdžiai šaukdamos „šaunuoliai“ bei padrąsindamos, jog visai nebedaug liko. Prabėgdama nusijuokiu, kad ne taip nedaug ir liko, dar 2 km, o jos patikina, kad juk tikrai nebedaug. Bėgu miško takeliu ir girdžiu kažką atskubant iš galo. Pabandau pagreitėt (na, nuo kokių 8 min/km iki 7:30 min/km), bet suprantu, kad mano tempas neprilygsta tam atskubančiam, tad pasitraukiu į šoną. Moteris prabėgdama padėkoja. Netrukus girdžiu dar vieną skubantį. Hm, panašu, kad finišo perspektyva daug kam suteikė antrą kvėpavimą. Pasitraukiu ant samanų praleisti bėgančią, o mane lenkdama mergina tarsteli: „nepraleidžiam, nepraleidžiam“. Taip, nepraleidžiam, bet gal man tiesiog nelabai patinka būti persekiojamai (na, ir anot etiketo, neturėčiau greitesniam trukdyti siaurame takelyje).
Pagaliau baigiasi tos nelemtos samanos ir išbėgam į normalų keliuką. Iš girdimų garsų ir vaikštančių žmonių, suprantu, kad mes jau šalia finišo, nors mano laikrodis įsitikinęs, kad dar likęs beveik kilometras. Bėgu ir priekyje matau fotografą. Beje, jau trečią šiandien. Svarstau, šypsotis jam ar ne. Ai, gal kitą kartą. Fotografas tą patį pagalvoja apie mane ir objektyvą nuleidžia. Nu ačiū.
Bėgdama matau priparkuotus automobilius ir girdžiu vedėjo balsą. Netrukus išnyru į ežero pakrantę ir suku į kairę link finišo. Prie posūkio matau man mojuojančius saviškius ir pamoju jiems atgal. Paskutinis šimtas metrų ir kertu finišą. Žvilgteliu į laikrodį: 1 val. 10 min. Pasiimu man tiesiamą medalį/magnetuką, vandens buteliuką ir obuolį ir bandau susigaudyti, kaip aš čia sugebėjau įvykdyti savo planą A. Laikrodis sako, kad nubėgau tik 9,65 km 7:15 min/km tempu. Organizatorių rezultatai sako, kad 10 km 7:01 min/km tempu. Manau, visi žinom, kuriuo rezultatu aš mieliau vadovaujuosi.

Atsigeriu vandens, pavaikštau, pažiūriu į kitus finišuojančius (aš ne paskutinė!) ir prisėdu šalia draugės trasų aptarimams (bendrai sutariam, kad trailo mes nemėgstam), tolimesnių bėgimų planavimui (Birštonas, Europa, Nike, Žalieji, Žasliai), skaniausio šokolado pasaulyje (mano subjektyvia nuomone) ragavimui ir trečiosios kompanionės laukimui. Paplepam tarpusavyje, pakalbinam pažįstamus, pasidairom į kitus, tik iš interneto platybių žinomus žmones. Prasideda visų trijų trasų apdovanojimai (oho, rezultatai tikrai pritrenkiantys), o po jų loterija, kurioje galėjai laimėti... rekuperatorių. Nežinau, ką būtumėm su juo dariusios, jei būtumėm laimėję.
Vilniaus bėgimo klubo komanda su savo treneriu Karoliu atidžiai stebi apdovanojimus (ypač dėl to, kad Karolis užėmė antrąją vietą)
Su loterija baigiasi ir renginys. Einam link automobilio, o aš suprantu, kad tempimo pratimų taip ir nepadariau. Aha, tempimo pratimų nedarymas tikrai yra vienas iš mėgstamiausių bėgikų dalykų, kaip ir nuolatinis bandymas į visus pokalbius įterpti savo pasakojimus apie įveiktas distancijas (atleiskit, kolegos, už tai).
Ačiū, Miško trasa, buvo smagu. Iki kitų metų!
P. S. žmonės kalba, kad bėgikams labai svarbu prasta atmintis ir gebėjimas sau meluoti: kad pamirštum visus sunkumus ir gebėtum save įtikinti, kad kitą kartą tikrai bus lengviau. Panašu, kad šias savybes esu puikiai įvaldžiusi, nes jau patikrinau artimiausius Laukinis trail bėgimus ir susižymėjau tuos, kuriuose dalyvausiu. Nes juk faina! Sunku? Baikit, nemanau. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą