Metų pradžioje planuojant bėgimus ir pildant registracijas į juos, Birštono planuose nebuvo. Tuo metu labiau viliojo arčiau Vilniaus esantis Miško trasos bėgimas, organizuojamas vos pora dienų iki Birštono pusmaratonio, o dvi varžybos kelių dienų skirtumu neatrodė protingas žingsnis (ir vis dar neatrodo ir tikrai nėra protingas, jeigu ką). Bet po Miško trasos bėgimo mėgaudamasi ta nerealia atmosfera, tuo visų dalyvavusiųjų bendrumo jausmu (bendros kančios visada labai suartina) bei žinodama, kad draugė ketina bėgti pusmaratonį, labai norėjau bėgti ir Birštone. Ir kadangi Birštonas niekaip neišėjo iš galvos, trečiadienį prieš pat eidama miegoti užsiregistravau į 10 km distanciją, o šeštadienį ryte jau buvau pakeliui į Birštoną.
Kai pusę dešimtos ryte pasiekiam miesto centrą, automobilių čia dar nedaug. Pusmaratonio startas numatytas 11 val., 10 km - 11:20 val., tad laiko turim apsčiai. Starto/finišo zona, registracijos ir rėmėjų palapinės išdėstytos prie pat Birštono autobusų stoties ir Kultūros rūmų: dar anksti, tad čia labai greitai atsiimame savo numerius ir dalyvio paketą. Lauke vėsoka, tad kiek paėję atgal iki automobilio bandom apsispręsti, kurią rūbų dalį pasilikti, kad nebūtų nei per karšta, nei per šalta bėgti.
Grįžtam atgal iki starto zonos, bet kadangi dar likusi visa valanda iki bėgimo pradžios, o oras tikrai nedžiugina, susirandam užuovėją Kultūros rūmuose. Čia pilna žmonių, besiruošiančių bėgimui, persirengiančių, plepančių su sutiktais pažįstamais ar paprasčiausiai besislepiančių nuo vėjo. Dairausi į aplink zujančius bėgikus, karts nuo karto pastebėdama ir vieną kitą pažįstamą veidą, pvz., koridoriaus kampe matau ir pernai Mont-Blanc maratone sutiktą lietuvį. Įsikalbam su šalia sėdinčia kauniete Giedre apie pusmaratonio dalyvių kiekį ir ji su veide spindinčiu entuziazmu pasakoja apie praėjusį savaitgalį Latvijoje lankytą Tervete trail bėgimo renginį su 5000 dalyvių. "Ten didžiulis renginys, su daug dalyvių, su maisto ir gėrimų palapinėmis, trunkantis visą dieną. Ir žmonės neišsiskirsto iškart po finišo, kaip pas mus, bet praleidžia visą dieną." pasakoja ji. Na, taip, Latvija garsėja savo Stirnu Buks trail bėgimais ir trail bėgikų bendruomene, bet aš nesu tikra, kad norėčiau, jog mūsų visi renginiai būtų tokio dydžio. Tiesa, ta dalis, kad trail bėga visi, ne tik beveik profesionalų laikus pasiekiantys bėgikai, bet ir paprasta liaudis, džiugina ir skamba viliojančiai. Mintyse pasižadu pasigooglinti kitus Stirnu Buks etapus ir apsilankyti lengviausiai nuo Vilniaus pasiekiamame (Krimuldas? Cesis?).
Likus penkiolikai minučių iki pusmaratonio starto, atiduodu daiktus saugojimui ir keliauju pažiūrėti, kaip startuos pusmaratoninkai. Lauke dar vyksta apšilimas, vedamas Impuls trenerės Ingos, kuris labiau primena ne bėgimui pritaikytus judesius, bet aerobikos/stepo treniruotę.
Pagaliau vedėjas praneša, kad laikas stoti prie starto linijos ir minia pajuda prie žaliosios arkos.
Į priekį praleidžiami elitiniai bėgikai, kurie ketina kovoti dėl prizinių vietų: pernai Birštono pusmaratonį laimėjusi lengvaatletė Loreta Kančytė (šiemet jos brolis ir treneris Remigijus bėga Prahos maratoną, tad sudalyvauti Birštone kartu su sese nespėjo), legendinis bėgikas Vidas Totilas (spėju, kad jis šiame renginyje turi didžiausią maratonų ir ultramaratonų patirtį), bėgikas ir triatlonininkas Mantas Marcinkevičius, šiuo metu vadovaujantis Lietuvos olimpiniam fondui (valdančiam ir LTeam prekės ženklą). Yra dar keli man labai matyti veidai, bet negaliu prisiminti, iš kur (ir ar tikrai) aš juos turėčiau žinoti. Vedėjas minią paskatina skaičiuoti atgal nuo 10: ties 1 pokšteli šūvis (garsas kaip mini patrankėlės) ir visi 253 dalyviai leidžiasi į pirmąjį Birštono pusmaratonio ratą.
Iki mano starto dar 20 min., tad aš lengvai apibėgu ratuką aplink už Kultūros rūmų esantį parkelį. Vos spėju grįžti, kai pamatau, jog minia su rausvais bėgimo numeriais, žyminčiais bėgančiuosius 10 km, lėtai kerta starto liniją ir traukia pirmyn gatve. Žvilgteliu į laikrodį: 11:10. Hm, pala, kas vyksta? Tada suprantu, kad 10 km startas nėra nuo žalia arka pažymėtos starto linijos. Ne, ji kažkur toliau, dar už posūkio, todėl minią kažkas veda link tos linijos. Informacija apie 1) kitą starto liniją; 2) laiką, kada kažkas link jos turi palydėti, buvo skelbiama tik vedėjo per mikrofoną kažkada tą rytą. Nei internete (pusmaratonio oficialiame puslapyje ar FB puslapyje), nei jokiame lankstinuke, nei atsiimant dalyvių numerius šis toks menkas esminis faktelis nebuvo paminėtas.
Einame su minia tiesiai ir sukame dešinėn. Ten kreida nubrėžta linija ir parašyta "10 km startas" (laisvai galėtum palaikyti vietinių vaikų piešiniu ant asfalto), prie kurios ir sustojame. Dar septynios minutės iki starto, tad stoviu ir klausau aplinkinių kalbų (taip ir maniau, kad reikėjo ausines pasiimti). Priekyje moterys iš Bėgimo klubo aptarinėja tarpusavyje, kurios iš jų draugių čia nėra, kaip čia kuri žada bėgti ir per kiek atbėgti. Kairėje stovinčios juodai apsirengusios merginos diskutuoja apie vakarykštę treniruotę Vingio parke, kas joje dalyvavo (svečiai iš Capital runners) ir ką veikė per ją (tik lengvai prasibėgo) - iš treniruočių laiko, vietos ir kitų detalių spėju, jog jos iš Vilniaus bėgimo klubo. Dešinėje už manęs stovinčios dvi vyresnio amžiaus moterys iš Kauno BMK dalinasi patirtimi: viena pasakoja, jog bėgioti pradėjo tik dėl vyro - nes šis pastoviai važinėdavo į užsienio bėgimus, tai ką gi vargšei žmonai daryti, tik važiuoti kartu - ir taip jau aštuoneri metai bėgioja.
Kai jau starto laukti ima atsibosti, pasigirsta šūvis ir minia pajuda pirmyn. Bėgame pirmyn link Nemuno gatve, kurios vienoje pusėje auga pušynas, o kitoje - sutupdyti gyvenamieji namukai. Po kelių šimtų metrų girdžiu šalia savęs vyrukų kompaniją, kurie juokauja, kad jau pavargo bėgti ir ar dar čia ilgai užtruksim. Pasiekę Nemuną, sukam kairėn link Žvėrinčiaus tako ir bėgame palei upės pakrantę. Žvėrinčiaus take (ir Nemuno kilpų regioniniame parke) buvau pernai, eidama Trenkturo žygyje, ir man čia tikrai labai labai patiko, todėl gražios Birštono apylinkės buvo ir vienas iš tų aspektų, prisidėjusių prie sprendimo vis tik čia prasibėgti.
Laikrodis supypsi, pranešdamas, jog nubėgau 1 km. Žvilgteliu: tempas 6:15 min/km. Pasvarstau, kad turbūt kaip pirmam kilometrui kiek per daug. Po pirmojo kilometro žmonių masė prasiskirstė, tad šalia bėgu tik su vienu vaikinuku. Ir gal puskilometrį palaikom absoliučiai vienodą tempą ir bėgam visiškai vienas greta kito. Darosi kažkaip nejauku, galvoju, gal reikia jį pakalbinti, bet negaliu apsispręsti, kokia čia tema. Oras? Ne, banalu. Rinkimai? Hm, ne, dar paaiškės, kad jis už Juozaitį ruošiasi balsuoti. Šita trasa? Bet aš net normaliai nežinau, kur ji toliau veda. Porą kartų žvilgteliu į jį, bet jis nesureaguoja. Tiksliau sureaguoja: matyt jį irgi neramina mano kompanija, nes jis pagreitėja ir mane aplenkia. Pasirodo, turiu magiškų galių žmones įkvėpti bėgti greičiau.
Po pusantro kilometro jau bėgame miškeliu ir mano pernai praeitu Žvėrinčiaus taku. Miškas čia tikrai pasakiškas, o takas patogus, pakankamai lygus, vos su pora nedidelių pabangavimų. Trečiame kilometre pasiveju žmonių grupelę: einančią merginą, nusprendusią, jog sukaito ir laikas nusirengti, lėtai bėgančią moterį, vyriškį, bėgantį su dukrele, ir savo ankstesnį pakeleivį. Galvoju, reikia pažiūrėti, ar vėl pavyks jį įkvėpti bėgti greičiau. Bet matau, kad mano, kaip įkvėpėjos, talentai pasibaigė, tad šįkart jį aplenkiu aš. Po keturių kilometrų takas staiga sukasi kairėn ir tik pasukusi kairėn ant žemės pastebiu plastiko puodeliais nusėtus takelio pakraščius. Žvilgteliu atgal - tiksliai, ant posūkio stovi stalas su vandeniu, o priekyje jo - vaikinukas su treningais. Na, tokiais treningais, kurie man iškart sukelia negerus prisiminimus ir skatina pereiti į kitą kelio pusę. Ir bendrai paėmus, šio renginio savanoriai visiškai kitokie nei esu įpratusi matyti: jie tiesiog stovi ir nieko nedaro, neploja, nedrąsina, nesiūlo vandens, net ant sankryžų pastatytų savanorių pati turėjau klausti, ar aš gera linkme bėgu.
Už posūkio matau ženklą "15 km" ir iš pradžių pagalvoju, kad gal čia pusmaratonio bėgikams parašyta, kiek dar liko iki finišo, bet dar už kelių šimtų metrų matau ir ženklą "5 km". Ok, ten vis tik buvo antrojo rato atstumas, kadangi pusmaratonio trasą sudaro du 10 km ratai. Kalbant apie trasas, Birštono pusmaratonyje 10 km distancija yra it ta našlaitėlė podukra - neturi ji nei starto arkos, nei kilometrų žymėjimo - visa tai skirta tik pusmaratoniui, nors abiejose distancijose dalyvauja beveik vienodas skaičius žmonių.
Po šešių kilometrų trasa sukasi atgal link miesto centro ir toliau eina tiesiai greitkeliu, jungiančiu Prienus su Birštonu. Čia pasigailiu, kad nepasiėmiau nei kepurės, nei vizoriaus (kaip jis vadinasi lietuviškai?), nes saulė šviečia į akis ir labai norisi susiraukti. Karts nuo karto vėjo gūsiams kiek pastabdant bėgimą, mintyse įsivaizduoju, kaip bėgu vietoje kovodama su vėjo siena, nors iš tiesų nėra taip blogai, tiesiog mano vaizduotė laki.
Septintame kilometre visai netikėtai net man pačiai bėgti kažkodėl pasidaro lengviau. Kol bandau surasti paaiškinimą ir gal kiek užsisvajoju, mane staiga aplenkia dviratininkas. Iš pradžių nesuprantu, kodėl jis važiuoja vis dairydamasis atgal, bet kai mane aplenkia ir pirmasis pusmaratonyje bėgantis vyras, susivokiu, jog čia pirmojo palyda, rodanti trasą (kadangi šiaip jau trasa be visiškai atsitiktinėse vietose sukabintų stop juostų daugiau nėra kažkaip ypatingai sužymėta, tad, kad bėgikai nenuklystų, dviratis rodo kelią). Žvilgteliu į laikrodį: 43 min., tad pirmaujantysis per 1 val. ir 3 min. jau nubėgęs ~17 km. Po poros minučių mane aplenkia ir antrasis, dar po kiek laiko ir trečias, ketvirtas, kol galiausiai pametu skaičių. O aš bėgu ir laukiu mane aplenkiant Loretos Kančytės. Vis tik ji tikriausiai iš moterų laimės šį pusmaratonį, tad visai norėčiau jai paploti ir bent šūktelėti "Loreta, pirmyn!" (ne dėl to, kad jai reiktų paskatinimo, o todėl, kad aš tiesiog noriu ir ji man patinka). Aštuntame kilometre aplenkiu kelis žmones ir ypač vieną įkyriai mane aplenkiantį ir prieš pat nosį vėl sulėtėjantį vaikiną, kurį tik aplenkus, jis, kaip koks kelių erelis, vėl ima bandyti susigrąžinti poziciją (seriously, kokią poziciją? mes juk gale bėgam).
Laikrodis rodo beveik devynis kilometrus, kai mane staiga aplenkia (ir, pripažinsiu, kiek išgąsdina) keistą bėgimo manierą turintis vyriškis. Atsigavusi nuo netikėtumo pastebiu, jog tai žymusis Vidas Totilas - tą pastebi ir fotografai, puolę jį fotografuoti iš visų pusių. Kadangi tiek fotografai, tiek savanoriai su neslepiamu susižavėjimu spokso į Totilą, o aš kaip tik atsiduriu prie sankryžos, klusteliu savanorio, ar man tikrai tiesiai bėgti (pusmaratonio trasa sukosi į kairę ir vedė aplink Vytauto sanatoriją - bet jokių ženklų ar paaiškinimų nebuvo). Šis gan nemandagiai atšauna: "Jei reiktų sukti, pasakyčiau." Oh, okay, atsiprašau už trukdymą. Man bėgant toliau, savanoris dar mesteli, kad mūsų finišas jau už 600 metrų.
Tie paskutinieji 600 metrų tęsiasi kažkaip itin ilgai. Finišą matau ir girdžiu, bet jis artėja it koks miražas: lėtai ir neužtikrintai. Na, ar gal čia aš judu lėtai. Bėgdama girdžiu vėdėjo balsą, skelbiantį, jog artėja pusmaratonio laimėtoja. Ne, ne, nemanau, kad čia jis apie mane. Puikiai suvokiu, jog pagaliau finišuoja ir Loreta Kančytė. Atsisuku pažiūrėti, kur ji - jai dar koks šimtas metrų. Žvilgteliu į finišo arką ir matau, kad ją organizatoriai kaip tik užtvėrė finišo juosta pirmajai pusmaratonį finišuojančiai moteriai, tad aš finišuoti dabar nelabai galiu. Kiek prilėtinu, pasitraukiu į pakraštį ir plodama kartu su kitais žiūrovais, bandau lėtai pasiekti finišą už Loretos. Bet finišą pasiekiu vis tiek pirma jos. Hm, kadangi juosta juosia ne visą arką, galvoju prasmuksiu pro neuždengtą dalį, kažkodėl apdėliotą oranžiniais kūgeliais. Bandau pro juos pravingūriuoti, kai mane stumteli vienas iš organizatorių ir sako: "Tai jei jūs bėgat, tai bėkit pro ten" ir dar kartą stumteli link kitos arkos dalies, pro kurią jau prabėgo ir laimėtoja. Ak, suprantu, kad laiko mikroschemas skanuojanti įranga yra įrengta kažkodėl tik po dalimi arkos, tad finišavus pro kitą pusę, mikroschema tiesiog nenuskaitoma ir finišo laikas neišsisaugo sistemoje. Kaip sudėtingai čia viskas.
Kirtusi finišo liniją negaliu patikėti savo laiku: 1 val. 4 min. 9 sek,, t. y. 6:25 min/km tempas, kuriuo esu visiškai patenkinta. Kaip ir tuo, kad visą distanciją prabėgau nei karto nesustojusi, nėjusi ir palaikydama daugmaž panašų tempą. Šypteliu, nes ta frazė, jau nuo 5 km bėgimo Kipro maratone skambanti mintyse, jog aš galiu ir viskas tik mano galvoje, yra visiška tiesa.
Pasiimu medalį ir einu ieškoti vandens. O vandeniui rasti čia matyt reiktų atskiro trasos žemėlapio su kompasu. Dėl man sunkiai suvokiamų priežasčių vandenį dalinantys vaikinukai stovi už kokių 50 metrų nuo finišo, pasislėpę už rėmėjų palapinių. Kiek mačiau, daug kam buvo problemų surasti, kur finišavus galima gauti vandens. O dar smagiau buvo tai, kad vandens galėjai gauti tik vieną buteliuką. Žinau, kad tai tikrai ne vienetinis atvejis Lietuvoje, kai rėmėjai sutartyje tiesiogiai numato, jog rems tik tokiu buteliukų kiekiu, koks yra dalyvių skaičius, ir tuo pačiu pasilieka sau teisę būti išskirtiniu vandens tiekėju bėgimo renginiui. Mano nuomone, tai didžiausia nesąmonė. Geriau jau neduokit bėgikams tų visų rėmėjų dovanėlių, geriau neturėkit normalaus dydžio mikroschemų skenerių, galų gale duokit tuos medinius medalius, kaip ankstesniais metais, bet po finišo vandens turi būti. Ok, jei rėmėjai neleidžia rodyti kitų prekės ženklų, gal yra galimybė pastatyti vandens talpą, kaip tai daro Trenkturas žygiuose, o bėgikai galėtų prisileisti vandens iš jos. Arba tiesiog, nesirašykit tokių rėmimo sutarčių. Na, nesirašykit, persitarkit dėl kitokių sąlygų, apeliuokit į rėmėjų atstovų žmogiškumą, išsidėrėkit jei ne didesnį kiekį vandens, tai bent galimybę tą vandenį gauti iš kažkur kitur.
Netrukus matau finišuojant ir kelis pažįstamus veidus, tad einu pasveikinti ir jų, aptarti trasos, išgirsti įspūdžius ir tiesiog pabūti šalia fainų žmonių, ką tik nubėgusių pusmaratonį per man sunkiai įsivaizduojamą laiką.
Beje, renginį rėmė ir vienas kiaušinių gamintojų (ne, ne višta), tad, nepatikėsite, visi gavome po dėžutę kiaušinių.
Kol aš atsiimu daiktus iš saugojimo, apsirengiu šilčiau, aptariu bėgimą su naująja pažįstama Giedre, praeina dar koks pusvalandis ir netrukus prie finišo linijos artėjant matau ir draugę, kuri pasiekia savo užsibrėžtą tikslą pusmaratonį nubėgti per mažiau nei 2 val. Džiaugiamės kartu, jog Birštono pusmaratonio renginys visai nusisekė.
Kelionė atgal į Vilnių visiškai neužtrunka: gal dėl puikios kompanijos, su kuria visada smagu pašnekėti, gal dėl visai gražaus oro ir jaučiamo džiugesio pasiektais rezultatais. Vilniuje mudvi jaučiamės nusipelniusios pietų, tad užsukame picos ir prie jos aptarinėjame kelionių ir bėgimų planus. Ir gal man netgi pavyko kažką (beveik) įkalbėti sudalyvauti trail varžybose. Gal. Beveik.
Iki mano starto dar 20 min., tad aš lengvai apibėgu ratuką aplink už Kultūros rūmų esantį parkelį. Vos spėju grįžti, kai pamatau, jog minia su rausvais bėgimo numeriais, žyminčiais bėgančiuosius 10 km, lėtai kerta starto liniją ir traukia pirmyn gatve. Žvilgteliu į laikrodį: 11:10. Hm, pala, kas vyksta? Tada suprantu, kad 10 km startas nėra nuo žalia arka pažymėtos starto linijos. Ne, ji kažkur toliau, dar už posūkio, todėl minią kažkas veda link tos linijos. Informacija apie 1) kitą starto liniją; 2) laiką, kada kažkas link jos turi palydėti, buvo skelbiama tik vedėjo per mikrofoną kažkada tą rytą. Nei internete (pusmaratonio oficialiame puslapyje ar FB puslapyje), nei jokiame lankstinuke, nei atsiimant dalyvių numerius šis toks menkas esminis faktelis nebuvo paminėtas.
Einame su minia tiesiai ir sukame dešinėn. Ten kreida nubrėžta linija ir parašyta "10 km startas" (laisvai galėtum palaikyti vietinių vaikų piešiniu ant asfalto), prie kurios ir sustojame. Dar septynios minutės iki starto, tad stoviu ir klausau aplinkinių kalbų (taip ir maniau, kad reikėjo ausines pasiimti). Priekyje moterys iš Bėgimo klubo aptarinėja tarpusavyje, kurios iš jų draugių čia nėra, kaip čia kuri žada bėgti ir per kiek atbėgti. Kairėje stovinčios juodai apsirengusios merginos diskutuoja apie vakarykštę treniruotę Vingio parke, kas joje dalyvavo (svečiai iš Capital runners) ir ką veikė per ją (tik lengvai prasibėgo) - iš treniruočių laiko, vietos ir kitų detalių spėju, jog jos iš Vilniaus bėgimo klubo. Dešinėje už manęs stovinčios dvi vyresnio amžiaus moterys iš Kauno BMK dalinasi patirtimi: viena pasakoja, jog bėgioti pradėjo tik dėl vyro - nes šis pastoviai važinėdavo į užsienio bėgimus, tai ką gi vargšei žmonai daryti, tik važiuoti kartu - ir taip jau aštuoneri metai bėgioja.
Kai jau starto laukti ima atsibosti, pasigirsta šūvis ir minia pajuda pirmyn. Bėgame pirmyn link Nemuno gatve, kurios vienoje pusėje auga pušynas, o kitoje - sutupdyti gyvenamieji namukai. Po kelių šimtų metrų girdžiu šalia savęs vyrukų kompaniją, kurie juokauja, kad jau pavargo bėgti ir ar dar čia ilgai užtruksim. Pasiekę Nemuną, sukam kairėn link Žvėrinčiaus tako ir bėgame palei upės pakrantę. Žvėrinčiaus take (ir Nemuno kilpų regioniniame parke) buvau pernai, eidama Trenkturo žygyje, ir man čia tikrai labai labai patiko, todėl gražios Birštono apylinkės buvo ir vienas iš tų aspektų, prisidėjusių prie sprendimo vis tik čia prasibėgti.
Laikrodis supypsi, pranešdamas, jog nubėgau 1 km. Žvilgteliu: tempas 6:15 min/km. Pasvarstau, kad turbūt kaip pirmam kilometrui kiek per daug. Po pirmojo kilometro žmonių masė prasiskirstė, tad šalia bėgu tik su vienu vaikinuku. Ir gal puskilometrį palaikom absoliučiai vienodą tempą ir bėgam visiškai vienas greta kito. Darosi kažkaip nejauku, galvoju, gal reikia jį pakalbinti, bet negaliu apsispręsti, kokia čia tema. Oras? Ne, banalu. Rinkimai? Hm, ne, dar paaiškės, kad jis už Juozaitį ruošiasi balsuoti. Šita trasa? Bet aš net normaliai nežinau, kur ji toliau veda. Porą kartų žvilgteliu į jį, bet jis nesureaguoja. Tiksliau sureaguoja: matyt jį irgi neramina mano kompanija, nes jis pagreitėja ir mane aplenkia. Pasirodo, turiu magiškų galių žmones įkvėpti bėgti greičiau.
Po pusantro kilometro jau bėgame miškeliu ir mano pernai praeitu Žvėrinčiaus taku. Miškas čia tikrai pasakiškas, o takas patogus, pakankamai lygus, vos su pora nedidelių pabangavimų. Trečiame kilometre pasiveju žmonių grupelę: einančią merginą, nusprendusią, jog sukaito ir laikas nusirengti, lėtai bėgančią moterį, vyriškį, bėgantį su dukrele, ir savo ankstesnį pakeleivį. Galvoju, reikia pažiūrėti, ar vėl pavyks jį įkvėpti bėgti greičiau. Bet matau, kad mano, kaip įkvėpėjos, talentai pasibaigė, tad šįkart jį aplenkiu aš. Po keturių kilometrų takas staiga sukasi kairėn ir tik pasukusi kairėn ant žemės pastebiu plastiko puodeliais nusėtus takelio pakraščius. Žvilgteliu atgal - tiksliai, ant posūkio stovi stalas su vandeniu, o priekyje jo - vaikinukas su treningais. Na, tokiais treningais, kurie man iškart sukelia negerus prisiminimus ir skatina pereiti į kitą kelio pusę. Ir bendrai paėmus, šio renginio savanoriai visiškai kitokie nei esu įpratusi matyti: jie tiesiog stovi ir nieko nedaro, neploja, nedrąsina, nesiūlo vandens, net ant sankryžų pastatytų savanorių pati turėjau klausti, ar aš gera linkme bėgu.
Už posūkio matau ženklą "15 km" ir iš pradžių pagalvoju, kad gal čia pusmaratonio bėgikams parašyta, kiek dar liko iki finišo, bet dar už kelių šimtų metrų matau ir ženklą "5 km". Ok, ten vis tik buvo antrojo rato atstumas, kadangi pusmaratonio trasą sudaro du 10 km ratai. Kalbant apie trasas, Birštono pusmaratonyje 10 km distancija yra it ta našlaitėlė podukra - neturi ji nei starto arkos, nei kilometrų žymėjimo - visa tai skirta tik pusmaratoniui, nors abiejose distancijose dalyvauja beveik vienodas skaičius žmonių.
Po šešių kilometrų trasa sukasi atgal link miesto centro ir toliau eina tiesiai greitkeliu, jungiančiu Prienus su Birštonu. Čia pasigailiu, kad nepasiėmiau nei kepurės, nei vizoriaus (kaip jis vadinasi lietuviškai?), nes saulė šviečia į akis ir labai norisi susiraukti. Karts nuo karto vėjo gūsiams kiek pastabdant bėgimą, mintyse įsivaizduoju, kaip bėgu vietoje kovodama su vėjo siena, nors iš tiesų nėra taip blogai, tiesiog mano vaizduotė laki.
Septintame kilometre visai netikėtai net man pačiai bėgti kažkodėl pasidaro lengviau. Kol bandau surasti paaiškinimą ir gal kiek užsisvajoju, mane staiga aplenkia dviratininkas. Iš pradžių nesuprantu, kodėl jis važiuoja vis dairydamasis atgal, bet kai mane aplenkia ir pirmasis pusmaratonyje bėgantis vyras, susivokiu, jog čia pirmojo palyda, rodanti trasą (kadangi šiaip jau trasa be visiškai atsitiktinėse vietose sukabintų stop juostų daugiau nėra kažkaip ypatingai sužymėta, tad, kad bėgikai nenuklystų, dviratis rodo kelią). Žvilgteliu į laikrodį: 43 min., tad pirmaujantysis per 1 val. ir 3 min. jau nubėgęs ~17 km. Po poros minučių mane aplenkia ir antrasis, dar po kiek laiko ir trečias, ketvirtas, kol galiausiai pametu skaičių. O aš bėgu ir laukiu mane aplenkiant Loretos Kančytės. Vis tik ji tikriausiai iš moterų laimės šį pusmaratonį, tad visai norėčiau jai paploti ir bent šūktelėti "Loreta, pirmyn!" (ne dėl to, kad jai reiktų paskatinimo, o todėl, kad aš tiesiog noriu ir ji man patinka). Aštuntame kilometre aplenkiu kelis žmones ir ypač vieną įkyriai mane aplenkiantį ir prieš pat nosį vėl sulėtėjantį vaikiną, kurį tik aplenkus, jis, kaip koks kelių erelis, vėl ima bandyti susigrąžinti poziciją (seriously, kokią poziciją? mes juk gale bėgam).
Laikrodis rodo beveik devynis kilometrus, kai mane staiga aplenkia (ir, pripažinsiu, kiek išgąsdina) keistą bėgimo manierą turintis vyriškis. Atsigavusi nuo netikėtumo pastebiu, jog tai žymusis Vidas Totilas - tą pastebi ir fotografai, puolę jį fotografuoti iš visų pusių. Kadangi tiek fotografai, tiek savanoriai su neslepiamu susižavėjimu spokso į Totilą, o aš kaip tik atsiduriu prie sankryžos, klusteliu savanorio, ar man tikrai tiesiai bėgti (pusmaratonio trasa sukosi į kairę ir vedė aplink Vytauto sanatoriją - bet jokių ženklų ar paaiškinimų nebuvo). Šis gan nemandagiai atšauna: "Jei reiktų sukti, pasakyčiau." Oh, okay, atsiprašau už trukdymą. Man bėgant toliau, savanoris dar mesteli, kad mūsų finišas jau už 600 metrų.
Tie paskutinieji 600 metrų tęsiasi kažkaip itin ilgai. Finišą matau ir girdžiu, bet jis artėja it koks miražas: lėtai ir neužtikrintai. Na, ar gal čia aš judu lėtai. Bėgdama girdžiu vėdėjo balsą, skelbiantį, jog artėja pusmaratonio laimėtoja. Ne, ne, nemanau, kad čia jis apie mane. Puikiai suvokiu, jog pagaliau finišuoja ir Loreta Kančytė. Atsisuku pažiūrėti, kur ji - jai dar koks šimtas metrų. Žvilgteliu į finišo arką ir matau, kad ją organizatoriai kaip tik užtvėrė finišo juosta pirmajai pusmaratonį finišuojančiai moteriai, tad aš finišuoti dabar nelabai galiu. Kiek prilėtinu, pasitraukiu į pakraštį ir plodama kartu su kitais žiūrovais, bandau lėtai pasiekti finišą už Loretos. Bet finišą pasiekiu vis tiek pirma jos. Hm, kadangi juosta juosia ne visą arką, galvoju prasmuksiu pro neuždengtą dalį, kažkodėl apdėliotą oranžiniais kūgeliais. Bandau pro juos pravingūriuoti, kai mane stumteli vienas iš organizatorių ir sako: "Tai jei jūs bėgat, tai bėkit pro ten" ir dar kartą stumteli link kitos arkos dalies, pro kurią jau prabėgo ir laimėtoja. Ak, suprantu, kad laiko mikroschemas skanuojanti įranga yra įrengta kažkodėl tik po dalimi arkos, tad finišavus pro kitą pusę, mikroschema tiesiog nenuskaitoma ir finišo laikas neišsisaugo sistemoje. Kaip sudėtingai čia viskas.
 |
| Kai ieškai savo finišo oficialiose renginio nuotraukose. Ir randi. Beveik. (Nuotraukos Birštono pusmaratonio) |
Pasiimu medalį ir einu ieškoti vandens. O vandeniui rasti čia matyt reiktų atskiro trasos žemėlapio su kompasu. Dėl man sunkiai suvokiamų priežasčių vandenį dalinantys vaikinukai stovi už kokių 50 metrų nuo finišo, pasislėpę už rėmėjų palapinių. Kiek mačiau, daug kam buvo problemų surasti, kur finišavus galima gauti vandens. O dar smagiau buvo tai, kad vandens galėjai gauti tik vieną buteliuką. Žinau, kad tai tikrai ne vienetinis atvejis Lietuvoje, kai rėmėjai sutartyje tiesiogiai numato, jog rems tik tokiu buteliukų kiekiu, koks yra dalyvių skaičius, ir tuo pačiu pasilieka sau teisę būti išskirtiniu vandens tiekėju bėgimo renginiui. Mano nuomone, tai didžiausia nesąmonė. Geriau jau neduokit bėgikams tų visų rėmėjų dovanėlių, geriau neturėkit normalaus dydžio mikroschemų skenerių, galų gale duokit tuos medinius medalius, kaip ankstesniais metais, bet po finišo vandens turi būti. Ok, jei rėmėjai neleidžia rodyti kitų prekės ženklų, gal yra galimybė pastatyti vandens talpą, kaip tai daro Trenkturas žygiuose, o bėgikai galėtų prisileisti vandens iš jos. Arba tiesiog, nesirašykit tokių rėmimo sutarčių. Na, nesirašykit, persitarkit dėl kitokių sąlygų, apeliuokit į rėmėjų atstovų žmogiškumą, išsidėrėkit jei ne didesnį kiekį vandens, tai bent galimybę tą vandenį gauti iš kažkur kitur.
Beje, renginį rėmė ir vienas kiaušinių gamintojų (ne, ne višta), tad, nepatikėsite, visi gavome po dėžutę kiaušinių.
Kelionė atgal į Vilnių visiškai neužtrunka: gal dėl puikios kompanijos, su kuria visada smagu pašnekėti, gal dėl visai gražaus oro ir jaučiamo džiugesio pasiektais rezultatais. Vilniuje mudvi jaučiamės nusipelniusios pietų, tad užsukame picos ir prie jos aptarinėjame kelionių ir bėgimų planus. Ir gal man netgi pavyko kažką (beveik) įkalbėti sudalyvauti trail varžybose. Gal. Beveik.
 |
| Pica Brooklyn Brothers || Kur dar gali pasipuošti medaliu, jei ne troleibuse važiuojant namo po renginio |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą