Transvulcania 2019 pusmaratonis

Pagrindinis dalykas, kurį supratau per paskutinius metus, yra tai, kad tikslus sau reikia keltis tokius, kurie gąsdina. Nes iš tiesų mes galim daug daugiau nei įsivaizduojam. Daug daugiau nei manom galintys. Jei prieš metus man būtumėt pasakę, kad šiandien laikysiu vienų iš gražiausių skyrunning varžybų medalį, būčiau nepatikėjusi. Nes juk aš negaliu. Ar vis tik..? 

Apie Transvulcania pradėjome šnekėti dar praėjusių metų liepą, būdami Chamonix. Iš pradžių daugiau juokais, be jokių realių planų ten dalyvaut (ypač įvertinus, kad draugai jau ten buvo dalyvavę 2017-aisiais), vėliau kiek rimčiau, o galiausiai visi keturi į ją užsiregistravome: mes trys pusmaratoniui, o draugas pilnam ultramaratonui. 

Iki užsiregistravimo niekada nebuvau bėgusi trail, niekada nebuvau bėgusi tokios distancijos ir bendrai paėmus tuo metu beveik iš viso negalėjau bėgti. Tačiau jau ne kartą būdama draugų, bėgančių įvairiuose renginiuose, neoficialioje palaikymo komandoje ir matydama jų emocijas, jaudulį, pasiekimo džiaugsmą, norėjau visai tai patirti ir pati. Ir nors dauguma kitų didelių ultra bėgimo renginių turi trumpesnių trasų (10-15 km), Transvulcanios trumpiausia distancija yra pusmaratonis su 24,28 km ir 2 150 m vertikalaus sukilimo. Ilgai svarsčiau, ar pajėgsiu, ar iš viso išdrįsiu stoti prie starto linijos, ar nenulūšiu vidury trasos (kur niekas manęs nepasiims, nes ten kalnai, ir vis tiek reiks eiti iki kitos maitinėlės), bet registruojantis renginiui prieš 10 mėnesių atrodė, jog pakaks laiko pasiruošti. Na, ar bent turėjau viltį, kad pasiruošiu. Tad beveik viskas, ką dariau paskutinius 10 mėnesių, buvo susiję su pasiruošimu Transvulcaniai. Ir dabar prisimindama tuos mėnesius, džiaugiuosi sprendimu užsiregistruoti pusmaratoniui, ir džiaugiuosi savo nuolatine palaikymo komanda - Indre ir Sigita, kurios skatino, guodė, gyrė ir barė, bet buvo kiekviename žingsnyje kartu. Įskaitant ir pusmaratonio startą ir finišą. Ačiū joms!

La Palmos saloje pasirinkome La Palma & Teneguia Princess viešbutį, apie kurį buvome girdėję gerų atsiliepimų iš bėgikų bei žinojome, kad iš čia suorganizuojamas transportas į startą ir atgal iš finišo. 

Pirmą dieną viešbutį supančius kalnus buvo uždengę debesys

Atvykome į La Palmą ketvirtadienį, penktadienį nuomota mašina nuvykome į Los Llanos de Aridane atsiimti bėgimo numerių ir pasivaikščioti expo (bėgimo renginio parodoje, kur gali ne tik atsiimti numerius, bet ir susipažinti su įvairių bėgimo prekės ženklų siūlomis prekėmis ar jų įsigyti), o šeštadienį jau mūsų laukia La Palmos kalnai.

Pakeliui į Los Llanos de Aridane prasideda Transvulcania reklamos // Transvulcania expo

Numeriai atsiimti!

Šių metų Transvulcania tema - švarios gamtos bėgikai, tad čia pasirašom pasižadėjimą neteršti gamtos ir palaikyti ją švarią

Transvulcania dalyvio krepšelis: šiemet jame marškinėliais ilgomis rankovėmis, liemenė nuo vėjo, kepurė ir rėmėjų smulkmenos

Iš vakaro pasiruošiam savo aprangą ir priemones rytojaus startui

Tiek ultramaratonas, tiek pusmaratonis (kuris šiaip jau yra ultramaratono pirmas trečdalis) startuoja iš tos pačios salos vietos - nuo švyturio, esančio Faro de Fuencaliente kyšulyje pačiame salos gale. Tik ultra pradžia 6 val.  ryto, o pusmaratonio - 7:30 val. Varžybų dieną Princess viešbutis pusryčius pradeda tiekti 2:50, kadangi ultras į startą nugabenti pasiruošęs autobusas išvyksta 4 val. Ultramaratoną bėgantis draugas keliasi už mus anksčiau ir vienas tylomis susiruošęs, 4 val. ryte jau sėdi autobuse.

Mes trys atsikelti galime kiek vėliau: žadintuvas nustatytas 4:50, nors aš pabundu anksčiau ir kokį pusvalandį nerimo pilna širdimi tiesiog guliu lovoje ir skaičiuoju, už kelių valandų galėsiu atsipalaiduoti. Pusmaratonis startuoja 7:30 val., o cutoff (t. y. laikas, kada trasa oficialiai uždaroma ir po šio laiko finišavę žmonės laikomi nebaigusiais distancijos) 14 val. Tad trasai įveikti skirtos 6 val. 30 min. Žinau, kad skamba visai pakankamai, juk įprastai pusmaratonio ilgiau 3 val. žmonės nebėga (o šiaip jau dauguma ir 2 val. netrunka), tiesa? Bet bekelės bėgimai - ne plentas, o 2 100 m sukilimo per 24 km reiškia, kad bus kalnai. Ir net ne šiaip kažkokia viena ar kita kalva, bet nuolatinis kilimas.

Ruošdamasi šitam pusmaratoniui, išsinagrinėjau viską: trasos profilį, įkalnių laipsnius, perskaičiau visus rastus bėgusiųjų pasakojimus apie TRV ultros pirmąjį trečdalį (kuriuo eina pusmaratonis), patikrinau paskutiniųjų kelių metų cutoff pabaigoje finišavusius žmones ir pasekiau jų dalį stravoje (socialiniame tinkle, kur sportininkai dalinasi savo bėgimų, plaukimų, važiavimo dviračiais statistika ir rezultatais). Kassavaitinių treniruočių Sapieginėje (kur Vilniuje tikriausiai yra geriausia treniruotis vertikaliam sukilimui) dėka puikiai žinojau, koks mano pajėgumas ir greitis įkalnėse. Ir jis buvo toks, kad supratau, jog būsiu labai labai arti cutoff laiko arba jį viršysiu. Ko neapskaičiavau ir ką įvertinti pamiršau, tai buvo netikėtai karšta diena (kas kliudė ir gadino rezultatus visiems, įskaitant ultras - dėl to sutarė visi, su kuo kalbėjau) ir tai, kad ant smėlio bėgti ir kopti daug sunkiau ir sudėtingiau nei miške. O TRV trasos didelė dalis yra vulkaninis juodas smėlis, kuris toks smulkus, kad sugeba įlįsti visur, bet tuo pačiu aštrus ir ganėtinai stambus, kad pritrintų pūsles ir paliktų mėlynes. Na, bet apie viską iš pradžių.

Atsikėlusios beveik be žodžių apsirengiam, užsidedam pasiruoštas bėgimo liemenes, susipakuojam savo drop bags (liet. kuprines, kurias starte atiduosim nugabenti į finišą) ir einame pusryčiauti. 

Rytinis ruošimasis varžyboms. Ir jau iš nuotraukos matosi jaudulys // Pusryčiai, kurių net visų nesugebėjau pabaigti

Žmonių restorane palyginus nedaug, vos keli vyrukai, pasiruošę bėgimui, ir juos palaikančios žmonos. Mes dvi valgom iš namų atsigabentus avižinius dribsnius su džiovintais vaisiais, užpiltus karštu vandeniu (nes kažkodėl viešbutyje į viską dedamas pienas), o trečia randa maisto viešbučio pasiūloje. Įsipilam ir kavos, nors jau trečią dieną čia būdami vis dar nesuradom būdo, kaip atskirti, kuris kavos aparatas gamina tirpią, o kuris kavą iš maltų pupelių, tad vis gaunam tirpios kavos. Fui, jau tada geriau be kavos iš viso.

Paskutinis apsilankymas pas nykštukus ir leidžiamės į registratūrą. Prie viešbučio durų jau laukia autobusas, pasiryžęs dalyvius nuvežti į pusmaratonio startą. Lygiai 6 val. autobusas pajuda vingiuotais keliukais aukštyn link Los Canarios kaimelio, nuo kurio leidžiasi žemyn iki švyturio - starto vietos. Žmonių autobuse nėra daug: užpildyta vos kiek daugiau nei pusė vietų. Kaip įprastai trail'e, vyrų žymiai daugiau nei moterų. Dalis bėgikų šnekučiuojasi, dalis kaupiasi pro autobuso langą žiūrėdami į akliną tamsą. Švinta čia gana vėlai, bet naktis giedra, tad gėrimės ryškiomis žvaigždėmis ir dairomės neseniai startavusių ultramaratono bėgikų lempų. Kadangi ultra startuoja tamsoje, jos dalyviams privalomi ant galvos dedami žibintai, iš priekio šviečiantys baltai, o gale raudonai. Ir dėl to, kad trasa eina siauru takeliu į kalną, bėgikai bėga vorele, o ta nuolat judančių žibintų eilė yra vienas įspūdingiausių vaizdų, vis parodomų TRV reklamose.

Ultros žibintų eilutę pamatome tik pačioje kelionės pabaigoje ir jau turime įtarimą, kad organizatoriai pakeitė trasą. Anksčiau ta eilutė prasidėdavo ir vingiuodavo nuo pat apačios, nes siauras takelis visus gana sulėtindavo ir sudarydavo grūstis. Šįkart žibintus matome tik tolumoje, tad per tą valandą jie tikrai gana toli pasistūmėjo.

Autobusas mus išleidžia dar nepasiekus švyturio. Lauke tamsu ir vėjuota. Vėjas toks didelis, kad kepurę, per kurią dar esu perkišusi plaukų kasą, turiu prilaikyti, kad nenupūstų (o kartą net ir pralaimiu kovą su vėju, bet, laimei, spėju kepurę susigrąžinti). Tamsoje leidžiamės asfaltuotu keliuku žemyn link švyturio ir svarstome, ar tik nereiks mums šiuo asfaltu bėgti viršun (ankstesniais metais nereikdavo, bet šiemet kažkodėl viskas kitaip aptverta).

Faro de Fuencaliente švyturys, nuo kurio startuoja ultramaratonas ir pusmaratonis // Apšviesta starto zona apačioje

Prie švyturio po truputį renkasi žmonės, pilna pristatyta automobilių. Atiduodame savo kuprines pervežimui į finišą ir ketiname dar kartą užsukti pas nykštukus, bet prie kilnojamų wc ilgiausios eilės. Na, kol dar neprašvitę, mes ir už krūmelio galim nueiti. Pasukam ieškoti krūmelių, bet kažkodėl visi krūmeliai vos siekia kelius, o ir krūmelių mažiau nei jų užuovėjos ieškančių žmonių. Galiausiai prarandam kantrybę (ir taip jau gana tolokai palipom į kalvą) ir pasirenkam artimiausius krūmus. Ok, šitas reikalas sutvarkytas.

Po truputį švinta, o nuo švyturio žiūrėdamos žemyn į starto zoną, matome judėjimą: bėgikus pradėjo leisti į startą. Su Indre nuskubame link starto (Sigita tebestovi eilėje prie wc), nes nenorime būti minios gale. Prie užtvaros nuokalnėn žemyn tikrinama privaloma įranga, bet kadangi bėgame tik pusmaratonį, mūsų prašo parodyti tik veikiantį mobilų telefoną (ultra bėgikams dar privalomas litras vandens, termofolija ir minėtas galvos žibintas) ir praleidžia toliau. Na, štai mes jau starto zonoje, kuri ryškiai apšviesta ir kiekvieną minutę vis pildosi spalvingais rūbais pasipuošusiais bėgikais. Matome su kamera vaikštantį vyruką, kuris filmuoja vaizdus tiesioginei transliacijai. Kol aš dairausi į apšilinėjančius bėgikus ir pati kiek pašokinėju (ir pašoku pagal grojančias pop dainas), kameromenas atsiduria prie manęs. Indrė nusprendžia, jog reikia į kamerą pristatyti Lietuvą (visgi mes tik keturi lietuviai šiemet), tad greitai atsega mano ir savo liemenių šniūrelius ir ima rodyti į užrašą LIETUVA ant mūsų marškinėlių ir rikteli "Lithuania"! Panašu, kad toks mūsų gestas sužavi ir vyruką su kamera, ir transliacijos režisierių, nes tiesioginė transliacija perjungiama į mus. O mes kaip tik suvokiam, kad realiai rodom tiesiai į savo krūtines ir imam juoktis, kai tuo tarpu operatorius mosikuoja ranka, kad pakartotume Lietuvos pristatymą. Vėliau žiūrėdama transliacijos įrašą, girdžiu, jog transliacijos komentatoriai mus pristatė kaip "chicas de Letonia" - "merginas iš Latvijos", bet ką jau darysi, kad ispanų geografijos žinios Lietuvos neapima.

Starto zonoje, laukiant bėgimo pradžios // Mes, pusmaratonio užkariautojos

Starte prisirenka žmonių, groja muzika: Bon Jovi It's My Life, AC/DC Highway to Hell ir žymioji AC/DC Thunderstruck, kuria prasideda ultra (tik ispanams kažkoks dėmesio sutrikimas, nes nei vienos dainos taip ir neužbaigia). Visi dairosi aplink, vis užmesdami akį į numerius puošiančias valstybės vėliavytes ir bandydami atspėti, kas iš kur atvykę. Pagrinde aplink vien ispanai, keli britai, vokiečių kompanija. Matau, kad mūsų Lietuvos vėliava daug kam kelia neaiškumų, nes žvilgtelėję į ją, dar žvilgteli į mus, vėl į vėliavą, vėl į mus, bandydami nuspręsti, iš kurio krašto mes atvykusios.

Starte nuotaika nereali, skambanti muzika ją tik papildo. Nusifotografuojam trise, vėliau dar prijungiam Sigitai iš 2017ųjų bėgimo pažįstamą britę Liz.

Jau visiškai prašvitę, kai renginio vedėjai informuoja, jog iki starto liko 20 sekundžių ir netrukus imame kartu su visais ispaniškai skaičiuoti nuo 10 atgal. Nuskambėjus "uno", visa 503 žmonių minia pajuda aukštyn link švyturio. Gan simboliška, kad šitas kalnų pusmaratonis prasideda nuo įkalnės.

Trasa iš tiesų pakeista: vietoj to, kad po įkalnės iškart suktume kairėn į trailą, bėgame aplink švyturį ir asfaltu aukštyn. Gal jau po pirmo kilometro didžioji dalis minios ima eiti - prisimenu draugo žodžius, jog pradžioje iš to smagaus jaudulio nesugalvotume bėgt į kalną ir neužrūgštintume organizmo jau pirmuose kilometruose. Po dviejų kilometrų asfaltu trasa pagaliau sukasi į trail'ą - dulkantį vulkaninio smėlio keliuką, kylantį aukštyn. Dar kažkiek bandome bėgti, bet pirmi du trečdaliai Transvulcania pusmaratonio yra visi į kalną, todėl bėgti čia gali tik elitas. Visi kiti stengiasi greitai ir efektyviai kopti. Takeliu kopiame vorele, nes telpame takelyje tik po vieną ar po du.

Kylam į viršų vulkaninio smėlio keliukais

Pakylam į vieną kalniuką, į antrą, sutinkam porą fotografų. Indrė kažkur priekyje, o Sigitą matau už kelių žmonių. Einam, lipam, kopiam, kažkiek pabėgam. Takelis vingiuoja viršun ir sukasi aplink Teneguia vulkaną.

Teneguia vulkanas

Nėra lengva, bet nėra ir nepakeliamai sunku. Kažkur šeštame kilometre girdžiu muziką, tarškesį ir ispanų palaikymo šūkius "venga, venga", "vamos", "animo". Ok, toks nerealus palaikymas, kuriuo garsėja Transvulcania, iškart įtaiso nuoširdžią šypseną veide. Prabėgu pro man plojančius ir džiūgaujančius ispanus ir atsiduriu prie itin stačios įkalnės, per kurią vingiuoja serpantino stiliaus takas. Juo kopti sunku, tad gerokai sulėtėju.

Gerokai pavargstu, kol pasiekiu įkalnės viršų, nuo kurio prasideda Los Canarios kaimelis - todėl čia pilna palaikančių žmonių. Vaikai ir suaugusieji čia stovi ir drąsina prabėgančius, vis užmesdami akį į mūsų numerius. Kai pirmą kartą išgirstu "Vita, animo!", kiek sutrinku, iš kur jie žino mano vardą, bet smegenys ima veikti ir prisimenu, jog jis užrašytas ant mano numerio. Na, taip!

Trasa per Los Canarios taip pat eina aukštyn asfaltuotomis gatvėmis, o kaimelio pabaigoje mūsų laukia pirma maitinėlė. Lipdama link jos ir šypsodamasi man plojantiems nerealiems kaimelio gyventojams, išgirstu grojant Bon Jovi - It's My Life priedainį: "It's my life / It's now or never / I ain't gonna live forever / I just want to live while I'm alive" ir jaučiu kaupiantis ašaras. Nes aš čia, nes jau įveikiau 7 km ir 716 m vertikalaus sukilimo, nes prieš tuos 10 mėnesių man tai atrodė nesuprantamas ir neįmanomas dalykas, nes pati netikėjau, kad aš čia būsiu ir kad galėsiu. Išties, dainos žodžiai tobulai atspindi mano mintis: It's now or never (liet. dabar arba niekada) ir I just want to live while I'm alive (liet. noriu gyventi, kol esu gyvas). Ir gyvenu. Čia ir dabar, šiame mielame kaimelyje, tarp šitų nerealių besišypsančių žmonių. Kaip viskas super!

Pirmoji maitinėlė, jau ją praėjus // Aš pirmoje maitinėlėje 

Pasiekusi maitinėlę, žvilgteliu į laikrodį: 1 val. 32 min. Oho, kažkaip neįtikėtinai greit įveikiau pirmąjį etapą. Vėliau sužinau, kad Sigita pirmą punktą kirto prieš 5 min., o Indrė prieš 11 min.

Maitinėlėje vyriškis pripildo mano tiesiamą vieną iš dviejų minkštų buteliukų. Kito neištraukiu, nes jis dar pilnas. Išgeriu dvi stiklines geltono gėrimo (su viltimi, kad ten elektrolitai) ir stiklinę vandens ir patraukiu toliau. Trasa kyla aukštyn, kerta kelią ir eina akmenuotais laiptais ir taku per parką. Priekyje matau vaikinuką, su pusmaratonio numeriu grįžtantį atgal link maitinėlės. Dar kurį laiką svarstau, kodėl jis grįžo. Trasa kyla per miškelį aukštyn, nors įkalnė nėra didelė, tik nemažai akmenų ir šaknų.

Nusprendžiu, kad pats laikas išsitraukti pirmą geliuką, bet jis toks šleikščiai saldžiai kartus, kad net nenoriu jo vartoti. Nešuosi praplėštą pakutį ir galvoju, kad na, reikia. Ir kodėl geliukai negali būti skanūs, pvz., kruasanų su natūraliu braškių džemu skonio. Lipu aukštyn, karts nuo karto atsisukdama, kur matau gal 70ies metų vyriškį, pasiramstantį viena lazdele ir ant nugaros besinešantį TRV maišiuką. Kartais jis sustoja, prisėda ant akmenų sienelės ir iš maišiuko išsitraukęs vandens buteliuką ilsisi. Aš tuo tarpu bandau įsivaizduoti save, apsiginklavusią bėgimo liemene ir minkštais buteliukais, ir svarstau, kaip čia yra, kad mes su juo tame pačiame renginyje, judame beveik tuo pačiu tempu, tik gal aš per daug rimtai į viską žiūriu. Kita vertus, mačiau žmonių čia be laikrodžių - šitie gal jau kiek per daug atsipalaidavę.

Kildama aukštyn aplenkiu vyruką, kuris kas kokius 100 m vis stoja išsipūsti nosį. "Allergies?" (liet. alergija?) klausiu su užuojauta. Jis kažką sumykia ir pamosikuoja plaštaka. Suprask: nei taip, nei ne. Bet matau, kad jis ispanas, tad spėju, kad paprasčiausiai manęs nesuprato. Ispanai šiaip bendrai čia nešneka angliškai, tad nieko keisto, jog ir su juo susišnekėti nepavyko. Ką gi, ieškosiu kitų draugų. Galiausiai 12ame kilometre pakylam iki tam tikros miško vietos, kur kelias sukasi ir eina aplink kalnelį. Dešinėje pro medžius matau debesis, su kuriais esu beveik tame pačiame lygmenyje.

Ir štai mes jau virš debesų

Sigita, 2017aisiais bėgusi čia pusmaratonį žadėjo, kad kažkurioje vietoje galėsime įbėgti į debesis, tad aš to labai laukiu. Lipam toliau aukštyn, po to pasiekiam šiokį tokį slėnį, kur jau netgi nereikia lipti, o galima prasibėgti. Bėgdama matau greitąją, stovinčią tarp pušų - vienas iš medical points (liet. medicinos pagalbos punktų), ir matau bėgikę, besišnekučiuojančią su medikais. Na, tikiuosi, kad jai viskas tvarkoje.

Už slėnio prasideda gana stati įkalnė. Lipu į ją gana lėtai, vis pagalvodama, na, kodėl, kodėl aš čia (tiesą pasakius, kai man sunku, aš galvoju angliškai, tad iš tiesų kankina mintis "Why am I doing this to myself?" - liet. Kodėl aš tai sau darau?). Bet užlipusi iki pusės suprantu kodėl: vaizdai tiesiog pritrenkiantys. Žali miškai, mėlynas dangus, balti debesys ir pilkos vulkaninės La Palmos kalvos. Nerealu. Vis susižvalgome su netoliese esančia moterimi (tai ji mane aplenkia, tai aš ją) , nusišypsom. "It's so difficult, isn't it?" (liet. Labai sunku, ar ne?) sako ji su ryškiu prancūzišku akcentu. "Indeed"  (liet. Išties) palinksiu.

Užkopus į šią kalvą, kaip ir tikiuosi palengvėjimo, galbūt kokios mažiau stačios įkalnės ar slėniuko, bet po jos seka kita stati įkalnė, o už jos matau dar vieną kalną ir aukštai lipančius žmones. Patikrinu surinktą sukilimą. Oh god, dar daug trūksta. Antrame etape per 9,5 km turime surinkti 1 100 m sukilimo, o trūksta dar turbūt pusės. Užkopiu į matomas kalvas, išlenda naujos. Ir kopti darosi vis sunkiau. Ir dar sunkiau darosi kvėpuoti. Nežinau, kodėl, tikrai ne dėl aukščio. Matyt tiesiog širdis nesugeba išvarinėt kraujo su reikiamu kiekiu deguonies. Ok, nu žiauriai sunku. 13ą ir 14ą kilometrus kopiu po pusvalandį. Jaučiu, kad reikia geliuko, nors ir nelabai noriu. Plius vanduo eina į pabaigą, o geliuko be vandens šansų suvartoti beveik neturiu (nes jis palieka tokį pobjaurį skonį burnoje, kad būtinai turiu nuplauti vandeniu). Skaičiuoju, kiek liko iki antros maitinėlės. Teoriškai neturėtų būti daug, bet matau, kad dar trūksta sukilimo, tad kiti du kilometrai bus lėti. Nepadeda ir tai, kad mano Garmin laikrodis netiksliai gaudo gps ir pridaro spyglių trasoj (t. y. jam atrodo, kad einu ne tiesiai, bet lakstau kreivai, tad pamatuotas atstumas ilgesnis), todėl net nesu tikra, kurioje konkrečiai vietoje esu.

Lipu toliau, vis pažiūrėdama į laikrodį ir matydama, kad mano antrasis etapas, tie 9,5 km užtrunka jau beveik 3 valandas. 3 valandas kopiu tuos nelemtus 9 km. Karšta, sunku kvėpuoti, noriu gerti. Ir, jei atvirai, jaučiuosi pasiduodanti. Ne, minties pasitraukti neturiu, bet neturiu ir jėgų paskubinti žingsnio, kad spėčiau į cutoff.

Mintyse save įtikinėju nežiūrėti į dar vienos kalvos viršūnę, o tiesiog lipti žingsnis po žingsnio. Šią minutę egzistuoja tik šitas vienas žingsnis. Tada tik šis vienas. "Just one more step. And now just this one step" (liet. Dar vieną žingsnį. Ir dabar dar šitą vieną žingsnį) angliškai girdžiu savo mintyse. Išsitraukiu geliuką ir jį gana greitai suvartoju. Ok, kažkur turėtų būti maitinėlė, nes man rimtai reikia vandens, kadangi beturiu tik kelis gurkšnius. Lipdama į vieną kalvą atsisuku atgal ir matau britę Liz, kuri manęs pasiteirauja, kaip man sekasi. "Terrible" (liet. Siaubingai) atšaunu ir iškart viduje pasijuntu kalta. Juk pati pasirinkau čia būti, juk Liz irgi sunku. Bet tuo pačiu ateina stipresnė mintis, jog man reikia paskubėti. 2017ais Liz pusmaratonį įveikė per 6:13 val., šiemet ji irgi taiko į cutoff laiką, tad jei aš laikysiuosi jos, nespėsiu. Bandau kopti greičiau, bet tikrai sunku. Vėl pasiveju su prancūzišku akcentu kalbančią moterį, tik žvilgtelėjus į jos numerį, matau, kad ji šveicarė. Susižvalgom. Ji vėl man sako, kad "so so difficult" (liet. labai labai sunku). "It is" (liet. Tikrai) pritariu ir priduriu, kad pagal mane maitinėlė jau seniai turėjo būti, tad nesuprantu, kur ji (ačiū Garminui, netiksliai rodžiusiam atstumą, tad gaudžiausi tik pagal sukilimo metrus).

Iš priekio matau leidžiantis du geltonomis liemenėmis apsirengusius vyriškius - TRV savanoriai. Jie nešasi butelį vandens ir duoda atsigerti visiems norintiems. Diena iš tiesų žvėriškai karšta. Jų vandens paprašau ir aš bei paklausiu, kiek dar ilgai iki maitinėlės. Savanoriai ispanai, tad laužyta anglų kalba sako, kad 200 m ir vandens bus. Ok, einu toliau. Po 600 m kopimo į kalną sutinku kitus keturis savanorius, turinčius lašelį vandens. Jie sako, kad maitinėlė už 400 m. Kas per... Nu ok. Po 400 m randu ženklą "Kita maitinėlė - 500 m". Kadangi šalia ženklo pasiveju ir šveicarę, abi su ja susižvalgom ir imam juoktis. Sakau, kad bijau, jog net ženklas mums meluoja ir vietoje maitinėlės su vandeniu, gausim dar vieną įkalnę, kurią kaip tik matau priekyje. Šveicarė eina pirma, tad po vieno posūkio atsisuka į mane ir šūkteli, kad maitinėlė iš tiesų čia pat. Iškeliu rankas į viršų ir laiminga spygteliu "Oh, thank god!" (liet. O, ačiū dievui!).

Maitinėlėje žmonių nedaug, kas visai suprantama, nes ją kertu praėjus 4:40 val. nuo starto. Šitas antras etapas buvo pats sunkiausias ir pareikalavęs daugiausiai jėgų. Kol savanorės merginos pila vandenį į mano buteliukus, šalia stovintis senukas savanoris smalsiai spokso į mano numerio kamputyje pavaizduotą vėliavytę bando suprast, iš kokios aš šalies. "Lituania" sakau. Jis palinksi galvą ir ispaniškai ima sakyti, kad mažai ką žino apie Lietuvą. Aš tuo tarpu turiu per mažai ispanų kalbos žinių, kad suprasčiau, ką jis kalba, bet vienas žodis atkreipia mano dėmesį: "russo". "No soy russa" (liet. Nesu rusė) piktai dėbteliu į jį. Jis vėl ima kažką greitakalbe man berti ispaniškai. Suprantu tik tiek, kad ne mane jis turėjo omenyje, o kažką apie anksčiau. Ar kad anksčiau lietuviai buvo rusai, ar tiesiog šiandien buvo sutikęs rusą. Šypteliu jam, bet neturiu laiko aiškintis toliau, nes mano laikas nenumaldomai senka. Dar girdžiu, kaip šveicarė savanorių paprašo banano, kurie kaip tik sukrauti joms už nugaros, bet šios laužytai anglų kalba sako, kad jums maisto bus už 7,74 km, o čia nepriklauso. Liūdnai pagalvoju, kad juk mes esam bėgikų srauto pabaiga, dar už pusvalandžio savanoriavimas šiame punkte iš viso baigsis, tad ar taip sunku duoti tą bananą. Na, bet neturiu kada kištis į situaciją. Manęs laukia 7,74 km ir mažiau nei 2 valandos.

Pagal trasos profilį trečias etapas yra visas žemyn. Teoriškai. O praktiškai jis iškart po maitinėlės turi kokias tris įkalnes (ir ganėtinai žiaurias), nuokalnę ir dar porą įkalnių. Iki finišo dar turim sukilti 300 m ir nusileisti dar kokius 600 m. Pirmoji kalva žiauri. Tik pradėjus lipti dešinę koją sutraukia mėšlungis ir dar taip siaubingai, kad turiu stoti ir iš visų jėgų masažuoti ją, nes kitaip niekur nebenueisiu. Bus pamoka neimti druskų ir elektrolitų (ir tikėtis, kad jų pakaks iš geliukų ir gėrimų maitinėlėse). Lipti į viršų galiu tik ranka spausdama koją, nes mėšlungis kankina toliau. Atrodau tikrai idiotiškai, bet man absoliučiai dzin. Mintyse svarstau, kad štai ko reikia, kad man nustotų rūpėti kitų žmonių nuomonė apie mane - kovos už išgyvenimą situacijos (na, gal kiek ir perdedu, bet finišuoti man tuo metu buvo labai svarbu). Vienu momentu sustojusi pamasažuoti kojos atsisuku atgal ir tiesiog negaliu nesigrožėti vaizdais, raudonomis kalvomis, žaliais miškais ir tolumoje matomomis Tenerifės ir Gomeros salomis. Wow, aš iš tiesų esu čia.

Ant kalvos vėl sutinku šveicarę. Pasiteirauju jos vardo. "Corrine" - atsako ir atsiprašo, kad yra prancūzakalbė, todėl prastai šneka angliškai. Klausiu, ar ji iš Šveicarijos. Corrine patvirtina, kad iš tiesų, bei teisingai identifikuoja vėliavą ant mano numerio: Lituanie (o tai jau daug!). Corinne pasakoja, kad jos vyras bėga ultramaratoną, aš paminiu, kad vienas iš mano kompanijos taip pat dalyvauja ultroje ir abi vienbalsiai sutariam, kad jie išprotėję. Sakau Corinne, kad labai laukiu nuokalnių, nes įkalnės siaubingai įgriso. Ji pritaria ir viltingai sako, kad gal jau čia bus paskutinioji. Bet aš pamenu kažkieno mintį, kad jei manai, jog TRV įkalnės pasibaigė, think again (liet. galvok iš naujo). Ir iš tiesų, po vienos įkalnės seka kita, po jos dar viena.

Aš net sukuriu naują maldą: Please god, make this the last uphill (liet. Prašau dieve, padaryk, kad tai būtų paskutinė įkalnė) ir jos versiją: Please god, let the next one be downhill (liet. Prašau dieve, leisk toliau būti nuokalnei).

Vienu momentu trasa iš tiesų ima leistis žemyn - bėgti žemyn yra nerealu. Wow, tiesiog wow, nereikia kopti į viršų, jaučiuosi it ant sparnų. Viduje imu patikėti, jog spėsiu finišuoti iki cutoff.

Priekyje nuokalnė, pilna palaidų akmenų: jie nėra labai dideli, bet ir ne žvyras, todėl ne bėgant, o lipant gana baugu, nes jie visi juda. Prieš save matau tris nuokalnėn lipančias merginas. Aplenkiu jas ir dar noriu pasakyti, kad tiesiog bėgtų, ne stovėtų, bet suprantu, jog jų technika ne mano reikalas. Kai jau visa laiminga tikiuosi likusius kilometrus bėgsianti žemyn, priekyje vėl pasirodo įkalnė. Oi.

Imu lipti ir priartėju prie jaunos britės, kuri pasitraukia į šoną ir liepia ją lenkti. Sako man: aš jau maniau, kad įkalnės baigėsi. Nusijuokiu ir sakau, kad tą patį galvojau ir aš. Ji liūdnai sako, kad labai pavargo. Žinau, sakau, ir aš pavargau. Bet gal čia paskutinė įkalnė. Abi susižvalgom, nes žinom, kad garantuotai čia dar ne įkalnių pabaiga. Su brite priartėjam ir prie Corinne, kuri greitesnė nuokalnėn, bet irgi turi problemų su lipimu aukštyn. Šnekam, jog vaizdai nerealūs, pritrenkiantys, šita sala pasakiška, bet juokiamės, kad kitąkart gal verčiau čia autobusu atvažiuoti, o ne savomis kojomis. Britė pasakoja, kad jos draugai kasmet dalyvauja keliuose tokiuose renginiuose, o jai čia pirmasis. Ir paskutinis, priduria. Draugai įkalbino dalyvauti, bet tokie renginiai ne jai. Aš mintyse galvoju, kaip kaži ji kalbės kitą dieną po finišo, nes vargai greit pasimiršta ir lieka euforija. Ir tuo pačiu prisimenu man vieną juokais išsakytą pasiūlymą, kai pasakojau, kad noriu bėgti, nes draugai bėgikai: Kam tau bėgti, tu geriau susirask naujus draugus ir bėgti nereikės. Lipu ir galvoju, kad juk aš čia ne dėl jų. Aš čia dėl savęs.

Tolumoje matyti kaimyninės salos Tenerifės aukščiausia viršūnė - Teidė

Išsitraukiu paskutinį geliuką ir lipdama svarstau, kiek man liko laiko iki 14 val. ir kokiu greičiu turėčiau judėti, kad spėčiau. Pasiekiu vienos kalvos viršūnę, kur šešėlyje po krūmu sėdi du savanoriai ir drąsinančiai man šūkteli "animo, animo". Aš jiems angliškai sakau, kad man taip siaubingai atsibodo įkalnės. Jie abu ranka rodo gestą žemyn ir girdžiu ispanišką žodį "todos" (liet. viskas). Visa trasa toliau žemyn! Ir jie nemeluoja. Vėl imu bėgti. Jėga, jėga, jėga. Nuokalnėje aplenkiu vieną žemyn lipančią merginą, kuri paslaugiai pasitraukia į šoną. Pribėgusi prie sankryžoje sėdinčio savanorio, gestais klausiu į kurią pusę. Jis man linkteli, jog kairėn. Nusišypsom vienas kitam ir bėgu toliau. Netrukus mane pasiveja ir Corinne ir toliau bėgam kartu. Pagaliau prasideda miškelis su pavėsiu. Corinne pasakoja, kad namie, kur ji bėgioja, visi keliukai tokie kaip šis, todėl ji čia jaučiasi kaip namie. Atstumas iki finišo mažėja: 4 km, 3 km. Viduje šokinėju iš laimės, kad spėsiu. Vienoje vietoje pribėgam medical point, kur du medikai mums sako, jog liko tik 2 km, o vienas kitam ispaniškai priduria, kad garantuotai visi bėgikai juos pamatę galvoja, jog jie ir yra maitinėlė.

Bėgam miškeliu žemyn, kai staiga jaučiu, jog mano kairys kelias išnyra iš vietos ir grįžta atgal, o šitą veiksmą palydi gana garsus pokštelėjimas. Išsigąstam abi su Corinne. Ji, nes nežino, kas nutiko. Aš, nes žinau, kokios to pasekmės: prieš ketverius metus po tokio nesėkmingo nusileidimo negalėjau kelias savaites vaikščioti. Bet dabar jaučiu tik silpną skausmą ir eiti galiu. Sakau Corinne, kad manęs nelauktų, man viskas gerai ir liepiu jai bėgti. Ji dar tris kartus perklausia, ar tikrai. Sakau, kad tikrai tikrai, juk liko tik 2 km, jeigu ką, paršliaušiu. Corinne nubėga, o aš kažkiek paeinu, kol suprantu, kad hm, viskas ok, galiu ir bėgti. Kelias gal ir nesijaučia labai komfortabiliai, bet nieko labai baisaus nenutiko. Bėgu toliau, kai prieš save pamatau... įkalnę. Nu, jūs turbūt juokaujat. Pasiraukau sau viena, aplenkiu šone stovintį vyriškį, masažuojantį sau šlaunį (paklausiu jo, ar jam viskas gerai, bet jis tik piktai dėbteli į mane) ir imu kopti. Priekyje matau žmonių grupelę, kurių viena lyg ir su žalia maikute. Mintyse svarstau, kad ji labai panaši į maniškę. Po kelių akimirkų suprantu, kad maikutė ne tik panaši, bet visiškai tokia pati, kaip mano, nes ten - Sigita. Na va, kaip netoli aš nuo jos. Užlipu į tą kalvą su viltimi, kad jau daugiau įkalnių nebebus. Keliukas toliau eina žemyn per miškelį, tad juo bėgu ir vis žvilgčioju į laikrodį. Spėsiu, manau, kad spėsiu. Netrukus pradedu girdėti muziką ir suprantu, kad girdžiu finišą. Besileisdama susitinku vyriškį, kuris šūkteli "animo" ir dar kažką apie likusį atstumą, bet nesu tikra, kiek konkrečiai.

Vienoje vietoje keliukas lyg ir šakojasi, tad pasukusi dešiniau imu svarstyti, kaži ar nereikėjo sukt kairiau ir ar dabar neatbėgsiu, pvz., kitoje upelio pusėje nei finišas. Dzin, kad jokių upelių ten aplink apskritai nei kvapo, bet baimė atsidurti kažkur ne ten išlieka. 

Pagaliau matau ant medžio užrašą "Liko 500 metrų". Suku kairiau žemyn, prasilenkiu su varžybų savanoriu, kuris ispaniškai tarsteli "tambien" (liet. taip pat) ir baksteli į savo laikrodį, duodamas suprast, kad ne tik finišuoju, bet ir spėju laiku tai padaryti.

Paskutinieji kilometrai // Ir paskutinieji 500 m

Leidžiuosi toliau ir pagaliau matau finišo zoną, arką, pro ją vedantį raudoną kilimą. Bėgu juo ir matau man plojančius savanorius, girdžiu renginio vedėjo balsą, netikėtai teisingai perskaitantį mano, finišuojančios bėgikės, vardą ir pavardę ir pagaliau kertu finišą. Pagaliau. Aš tai padariau!

Neįmanoma paslėpti to džiaugsmo, kurį jaučiau kirsdama finišą // Mes tai padarėme!!!

Kairėje išgirstu link manęs atskubančią Indrę: puolam viena kitai į glėbį ir imam verkti. Aš, nes jaučiu tokį palengvėjimą ir pasididžiavimą, nes finišavau, kad ir kaip sunku buvo. Indrė, nes, būdama visos mano kelionės dalimi, džiaugiasi kartu su manim. Paverkusios ir pasidžiaugusios traukiam prie gėrimų ir maisto palapinės, kur jau stovi prieš kelias minutes finišavusi Sigita. Dalinamės įspūdžiais ir šnekam, kad ultros tai mes čia tikrai nebėgtume, nes jei jau pirmi 25 km tokie, kaip po to dar likusius 50 km nubėgti. Sutinku Corinne, su kuria taip pasveikinam viena kitą, o ji dar pasiteirauja ar man tikrai viskas ok. Patikinu, kad tikrai jaučiuosi super. Adrenalinas ir džiaugsmas finišavus numalšina visus skausmus, nors žinau, kad vėliau imsiu jausti ir kelią, ir jau iš anksčiau traumuotą dešinės kojos keturgalvį raumenį. Bet ne dabar. Dabar esu devintam danguje!

Užkandžiai finišavus // Finišo arka

Matau toliau finišuojančius žmones ir suprantu, kad aš ne tik įgyvendinau planą A - finišuoti neviršijant duoto laiko, bet ir planą B - nebūti paskutinei. Wow.

Kadangi pusmaratonio finišo stotelė El Pilar yra miške, iš čia dalyviams yra suorganizuotas transportas į Los Llanos de Aridane, į ultramaratono finišą, kur yra ne tik geresnis susisiekimas su likusia salos dalimi, bet ir dušai. Kurių mums mirtinai reikia, nes po 6 val. bėgimo karštą dieną per vulkanines dulkes atrodom kaip išlindusios iš anglių šachtos.

Sulaukiam autobuso, įsėdam, bet dar tenka gerokai palūkuriuoti, kol jis prisipildo, paimdamas jau ir po nustatyto laiko limito finišavusius žmones. Tarp jų ir mūsų pažįstama britė Liz, kuri limitą viršijo 17 min. ir atrodo gana nusivylusi. Na, taip, atrodytų visai nedaug, bet oficialiai jau DNF - did not finish, t. y. varžybos nebaigtos, negauni nei medalio, nei ITRA taškų. Apmaudu. 

Autobusas, išvingiavęs siaurais miško keliukais, vienoje vietoje vos prasilenkęs su greitosios pagalbos automobiliu, mus pagaliau atveža į Los Llanos de Aridane. Išlipusios stotyje einame į greta esantį sporto kompleksą, kur turėtume rasti dušus. Viduje sutinkame apsauginį, kurio užklausiame, ar čia kažkur yra dušas. Apsauginis išsitraukia telefoną ir ten įjungęs Google Translate paleidžia man iš ispanų kalbos į anglų išverstą frazę, jog dušai yra apačioje: vyrų - kairėje, moterų dešinėje. Visas patenkintas klausia ar supratom. Juokiamės, kad tikrai supratom, ir keliaujam žemyn ieškoti to žadėto dušo. Po ilgos karštos dienos palįsti po šaltu ir gaivinančiu vandeniu yra nerealiai gera. Nusimaudom, persirengiam ir traukiam į greta esantį Lidl nusipirkti kažką valgomo ir geriamo, nors valgyti iš tiesų nenorime (po ilgesnių bėgimų taip nutinka, nes organizmas visą energiją sutelkia į raumenis, o ne į skrandžio darbą).

Perkam tai, ko norisi ir nepergyvenam dėl to, kad nelabai sveika // Po dušo, persirengus ir slepiantis nuo saulės sporto komplekse

Susirinkusios gal ir nelabai sveikų produktų krepšelį, keliaujam prie ultramaratono finišo laukti ketvirtojo lietuviškos komandos nario. Šiek tiek pasimalusios ten, grįžtam atgal į sporto kompleksą, nes karšta saulė lauke ir šešėlio trūkumas kiek vargina. Ten kiek pabuvusios patikrinam informaciją apie planuojamą draugo finišą ir matom, jog jis prieš kelias minutes kirto už 5 km esantį priešpaskutinį punktą, tad pats metas mums būtų jo traukti palaukti prie finišo. Ir tikrai, atėjusios ten netrukus sulaukiam ir jo, ne tik sėkmingai užbaigusio ultramaratoną, bet ir pagerinusio savo ankstesnį rezultatą šioje trasoje.

Draugas trumpai atsigauna finišo zonoje, kur neseniai finišavę bėgikai sėdi ar guli tiesiog ant šaligatvio, o aplink zuja minios savanorių, atnešdamos gėrimų, maisto ar paliktus daiktus bėgikui. Po to palydim draugą iki dušų, o šiam juose kiek atsigavus, keliaujam į stotį laukti 21 val. žadėto autobuso atgal į viešbutį. Čia po truputį susirenka ir daugiau bėgikų, matau ir kitus mūsų viešbučio svečius, ir vėl susitinku su Corinne ir jos ultrą užbaigusiu vyru, kurie, pasirodo, taip pat gyvena Princess viešbutyje. Galiausiai, kai lauke jau visiškai sutemsta, autobusas pajuda atgal į viešbutį, kurį pasiekiam tik pusę vienuolikos vakaro. Ir, suprantama, pirmiausia skubam pavalgyti vakarienę, nes po beveik 14 valandų ant kojų be jokio rimto maisto visai imam norėti kažką užkąsti. 

Po vakarienės lėtai traukiam į savo kambarius, džiaugdamiesi, kad dar turime keturias dienas šioje pasakiškoje saloje atsigauti nuo Transvulcanios vargų (ir netgi pasidaryti dar vieną žygį ta pačia trasa). Praeina vos kelios dienos iki vėl imam svarstyti, kada galėtume čia sugrįžti ir dar kartą prabėgti kalnų viršūnėmis. Nes už kalnus nieko geriau nėra. 

(Už nemažą dalį nuotraukų ir laiką, sugaištą trasoje jas padarant, esu dėkinga Sigitai).

Birštono pusmaratonis 2019

Metų pradžioje planuojant bėgimus ir pildant registracijas į juos, Birštono planuose nebuvo. Tuo metu labiau viliojo arčiau Vilniaus esantis Miško trasos bėgimas, organizuojamas vos pora dienų iki Birštono pusmaratonio, o dvi varžybos kelių dienų skirtumu neatrodė protingas žingsnis (ir vis dar neatrodo ir tikrai nėra protingas, jeigu ką). Bet po Miško trasos bėgimo mėgaudamasi ta nerealia atmosfera, tuo visų dalyvavusiųjų bendrumo jausmu (bendros kančios visada labai suartina) bei žinodama, kad draugė ketina bėgti pusmaratonį, labai norėjau bėgti ir Birštone. Ir kadangi Birštonas niekaip neišėjo iš galvos, trečiadienį prieš pat eidama miegoti užsiregistravau į 10 km distanciją, o šeštadienį ryte jau buvau pakeliui į Birštoną. 

Kai pusę dešimtos ryte pasiekiam miesto centrą, automobilių čia dar nedaug. Pusmaratonio startas numatytas 11 val., 10 km - 11:20 val., tad laiko turim apsčiai. Starto/finišo zona, registracijos ir rėmėjų palapinės išdėstytos prie pat Birštono autobusų stoties ir Kultūros rūmų: dar anksti, tad čia labai greitai atsiimame savo numerius ir dalyvio paketą. Lauke vėsoka, tad kiek paėję atgal iki automobilio bandom apsispręsti, kurią rūbų dalį pasilikti, kad nebūtų nei per karšta, nei per šalta bėgti. 

Grįžtam atgal iki starto zonos, bet kadangi dar likusi visa valanda iki bėgimo pradžios, o oras tikrai nedžiugina, susirandam užuovėją Kultūros rūmuose. Čia pilna žmonių, besiruošiančių bėgimui, persirengiančių, plepančių su sutiktais pažįstamais ar paprasčiausiai besislepiančių nuo vėjo. Dairausi į aplink zujančius bėgikus, karts nuo karto pastebėdama ir vieną kitą pažįstamą veidą, pvz., koridoriaus kampe matau ir pernai Mont-Blanc maratone sutiktą lietuvį. Įsikalbam su šalia sėdinčia kauniete Giedre apie pusmaratonio dalyvių kiekį ir ji su veide spindinčiu entuziazmu pasakoja apie praėjusį savaitgalį Latvijoje lankytą Tervete trail bėgimo renginį su 5000 dalyvių. "Ten didžiulis renginys, su daug dalyvių, su maisto ir gėrimų palapinėmis, trunkantis visą dieną. Ir žmonės neišsiskirsto iškart po finišo, kaip pas mus, bet praleidžia visą dieną." pasakoja ji. Na, taip, Latvija garsėja savo Stirnu Buks trail bėgimais ir trail bėgikų bendruomene, bet aš nesu tikra, kad norėčiau, jog mūsų visi renginiai būtų tokio dydžio. Tiesa, ta dalis, kad trail bėga visi, ne tik beveik profesionalų laikus pasiekiantys bėgikai, bet ir paprasta liaudis, džiugina ir skamba viliojančiai. Mintyse pasižadu pasigooglinti kitus Stirnu Buks etapus ir apsilankyti lengviausiai nuo Vilniaus pasiekiamame (Krimuldas? Cesis?). 

Likus penkiolikai minučių iki pusmaratonio starto, atiduodu daiktus saugojimui ir keliauju pažiūrėti, kaip startuos pusmaratoninkai. Lauke dar vyksta apšilimas, vedamas Impuls trenerės Ingos, kuris labiau primena ne bėgimui pritaikytus judesius, bet aerobikos/stepo treniruotę.

Pagaliau vedėjas praneša, kad laikas stoti prie starto linijos ir minia pajuda prie žaliosios arkos. 

Į priekį praleidžiami elitiniai bėgikai, kurie ketina kovoti dėl prizinių vietų: pernai Birštono pusmaratonį laimėjusi lengvaatletė Loreta Kančytė (šiemet jos brolis ir treneris Remigijus bėga Prahos maratoną, tad sudalyvauti Birštone kartu su sese nespėjo), legendinis bėgikas Vidas Totilas (spėju, kad jis šiame renginyje turi didžiausią maratonų ir ultramaratonų patirtį), bėgikas ir triatlonininkas Mantas Marcinkevičius, šiuo metu vadovaujantis Lietuvos olimpiniam fondui (valdančiam ir LTeam prekės ženklą). Yra dar keli man labai matyti veidai, bet negaliu prisiminti, iš kur (ir ar tikrai) aš juos turėčiau žinoti. Vedėjas minią paskatina skaičiuoti atgal nuo 10: ties 1 pokšteli šūvis (garsas kaip mini patrankėlės) ir visi 253 dalyviai leidžiasi į pirmąjį Birštono pusmaratonio ratą.
Iki mano starto dar 20 min., tad aš lengvai apibėgu ratuką aplink už Kultūros rūmų esantį parkelį. Vos spėju grįžti, kai pamatau, jog minia su rausvais bėgimo numeriais, žyminčiais bėgančiuosius 10 km, lėtai kerta starto liniją ir traukia pirmyn gatve. Žvilgteliu į laikrodį: 11:10. Hm, pala, kas vyksta? Tada suprantu, kad 10 km startas nėra nuo žalia arka pažymėtos starto linijos. Ne, ji kažkur toliau, dar už posūkio, todėl minią kažkas veda link tos linijos. Informacija apie 1) kitą starto liniją; 2) laiką, kada kažkas link jos turi palydėti, buvo skelbiama tik vedėjo per mikrofoną kažkada tą rytą. Nei internete (pusmaratonio oficialiame puslapyje ar FB puslapyje), nei jokiame lankstinuke, nei atsiimant dalyvių numerius šis toks menkas esminis faktelis nebuvo paminėtas.
Einame su minia tiesiai ir sukame dešinėn. Ten kreida nubrėžta linija ir parašyta "10 km startas" (laisvai galėtum palaikyti vietinių vaikų piešiniu ant asfalto), prie kurios ir sustojame. Dar septynios minutės iki starto, tad stoviu ir klausau aplinkinių kalbų (taip ir maniau, kad reikėjo ausines pasiimti). Priekyje moterys iš Bėgimo klubo aptarinėja tarpusavyje, kurios iš jų draugių čia nėra, kaip čia kuri žada bėgti ir per kiek atbėgti. Kairėje stovinčios juodai apsirengusios merginos diskutuoja apie vakarykštę treniruotę Vingio parke, kas joje dalyvavo (svečiai iš Capital runners) ir ką veikė per ją (tik lengvai prasibėgo) - iš treniruočių laiko, vietos ir kitų detalių spėju, jog jos iš Vilniaus bėgimo klubo. Dešinėje už manęs stovinčios dvi vyresnio amžiaus moterys iš Kauno BMK dalinasi patirtimi: viena pasakoja, jog bėgioti pradėjo tik dėl vyro - nes šis pastoviai važinėdavo į užsienio bėgimus, tai ką gi vargšei žmonai daryti, tik važiuoti kartu - ir taip jau aštuoneri metai bėgioja.
Kai jau starto laukti ima atsibosti, pasigirsta šūvis ir minia pajuda pirmyn. Bėgame pirmyn link Nemuno gatve, kurios vienoje pusėje auga pušynas, o kitoje - sutupdyti gyvenamieji namukai. Po kelių šimtų metrų girdžiu šalia savęs vyrukų kompaniją, kurie juokauja, kad jau pavargo bėgti ir ar dar čia ilgai užtruksim. Pasiekę Nemuną, sukam kairėn link Žvėrinčiaus tako ir bėgame palei upės pakrantę. Žvėrinčiaus take (ir Nemuno kilpų regioniniame parke) buvau pernai, eidama Trenkturo žygyje, ir man čia tikrai labai labai patiko, todėl gražios Birštono apylinkės buvo ir vienas iš tų aspektų, prisidėjusių prie sprendimo vis tik čia prasibėgti.
Laikrodis supypsi, pranešdamas, jog nubėgau 1 km. Žvilgteliu: tempas 6:15 min/km. Pasvarstau, kad turbūt kaip pirmam kilometrui kiek per daug. Po pirmojo kilometro žmonių masė prasiskirstė, tad šalia bėgu tik su vienu vaikinuku. Ir gal puskilometrį palaikom absoliučiai vienodą tempą ir bėgam visiškai vienas greta kito. Darosi kažkaip nejauku, galvoju, gal reikia jį pakalbinti, bet negaliu apsispręsti, kokia čia tema. Oras? Ne, banalu. Rinkimai? Hm, ne, dar paaiškės, kad jis už Juozaitį ruošiasi balsuoti. Šita trasa? Bet aš net normaliai nežinau, kur ji toliau veda. Porą kartų žvilgteliu į jį, bet jis nesureaguoja. Tiksliau sureaguoja: matyt jį irgi neramina mano kompanija, nes jis pagreitėja ir mane aplenkia. Pasirodo, turiu magiškų galių žmones įkvėpti bėgti greičiau.
Po pusantro kilometro jau bėgame miškeliu ir mano pernai praeitu Žvėrinčiaus taku. Miškas čia tikrai pasakiškas, o takas patogus, pakankamai lygus, vos su pora nedidelių pabangavimų. Trečiame kilometre pasiveju žmonių grupelę: einančią merginą, nusprendusią, jog sukaito ir laikas nusirengti, lėtai bėgančią moterį, vyriškį, bėgantį su dukrele, ir savo ankstesnį pakeleivį. Galvoju, reikia pažiūrėti, ar vėl pavyks jį įkvėpti bėgti greičiau. Bet matau, kad mano, kaip įkvėpėjos, talentai pasibaigė, tad šįkart jį aplenkiu aš. Po keturių kilometrų takas staiga sukasi kairėn ir tik pasukusi kairėn ant žemės pastebiu plastiko puodeliais nusėtus takelio pakraščius. Žvilgteliu atgal - tiksliai, ant posūkio stovi stalas su vandeniu, o priekyje jo - vaikinukas su treningais. Na, tokiais treningais, kurie man iškart sukelia negerus prisiminimus ir skatina pereiti į kitą kelio pusę. Ir bendrai paėmus, šio renginio savanoriai visiškai kitokie nei esu įpratusi matyti: jie tiesiog stovi ir nieko nedaro, neploja, nedrąsina, nesiūlo vandens, net ant sankryžų pastatytų savanorių pati turėjau klausti, ar aš gera linkme bėgu.
Už posūkio matau ženklą "15 km" ir iš pradžių pagalvoju, kad gal čia pusmaratonio bėgikams parašyta, kiek dar liko iki finišo, bet dar už kelių šimtų metrų matau ir ženklą "5 km". Ok, ten vis tik buvo antrojo rato atstumas, kadangi pusmaratonio trasą sudaro du 10 km ratai. Kalbant apie trasas, Birštono pusmaratonyje 10 km distancija yra it ta našlaitėlė podukra - neturi ji nei starto arkos, nei kilometrų žymėjimo - visa tai skirta tik pusmaratoniui, nors abiejose distancijose dalyvauja beveik vienodas skaičius žmonių.
Po šešių kilometrų trasa sukasi atgal link miesto centro ir toliau eina tiesiai greitkeliu, jungiančiu Prienus su Birštonu. Čia pasigailiu, kad nepasiėmiau nei kepurės, nei vizoriaus (kaip jis vadinasi lietuviškai?), nes saulė šviečia į akis ir labai norisi susiraukti. Karts nuo karto vėjo gūsiams kiek pastabdant bėgimą, mintyse įsivaizduoju, kaip bėgu vietoje kovodama su vėjo siena, nors iš tiesų nėra taip blogai, tiesiog mano vaizduotė laki.
Septintame kilometre visai netikėtai net man pačiai bėgti kažkodėl pasidaro lengviau. Kol bandau surasti paaiškinimą ir gal kiek užsisvajoju, mane staiga aplenkia dviratininkas. Iš pradžių nesuprantu, kodėl jis važiuoja vis dairydamasis atgal, bet kai mane aplenkia ir pirmasis pusmaratonyje bėgantis vyras, susivokiu, jog čia pirmojo palyda, rodanti trasą (kadangi šiaip jau trasa be visiškai atsitiktinėse vietose sukabintų stop juostų daugiau nėra kažkaip ypatingai sužymėta, tad, kad bėgikai nenuklystų, dviratis rodo kelią). Žvilgteliu į laikrodį: 43 min., tad pirmaujantysis per 1 val. ir 3 min. jau nubėgęs ~17 km. Po poros minučių mane aplenkia ir antrasis, dar po kiek laiko ir trečias, ketvirtas, kol galiausiai pametu skaičių. O aš bėgu ir laukiu mane aplenkiant Loretos Kančytės. Vis tik ji tikriausiai iš moterų laimės šį pusmaratonį, tad visai norėčiau jai paploti ir bent šūktelėti "Loreta, pirmyn!" (ne dėl to, kad jai reiktų paskatinimo, o todėl, kad aš tiesiog noriu ir ji man patinka). Aštuntame kilometre aplenkiu kelis žmones ir ypač vieną įkyriai mane aplenkiantį ir prieš pat nosį vėl sulėtėjantį vaikiną, kurį tik aplenkus, jis, kaip koks kelių erelis, vėl ima bandyti susigrąžinti poziciją (seriously, kokią poziciją? mes juk gale bėgam).
Laikrodis rodo beveik devynis kilometrus, kai mane staiga aplenkia (ir, pripažinsiu, kiek išgąsdina) keistą bėgimo manierą turintis vyriškis. Atsigavusi nuo netikėtumo pastebiu, jog tai žymusis Vidas Totilas - tą pastebi ir fotografai, puolę jį fotografuoti iš visų pusių. Kadangi tiek fotografai, tiek savanoriai su neslepiamu susižavėjimu spokso į Totilą, o aš kaip tik atsiduriu prie sankryžos, klusteliu savanorio, ar man tikrai tiesiai bėgti (pusmaratonio trasa sukosi į kairę ir vedė aplink Vytauto sanatoriją - bet jokių ženklų ar paaiškinimų nebuvo). Šis gan nemandagiai atšauna: "Jei reiktų sukti, pasakyčiau." Oh, okay, atsiprašau už trukdymą. Man bėgant toliau, savanoris dar mesteli, kad mūsų finišas jau už 600 metrų.
Tie paskutinieji 600 metrų tęsiasi kažkaip itin ilgai. Finišą matau ir girdžiu, bet jis artėja it koks miražas: lėtai ir neužtikrintai. Na, ar gal čia aš judu lėtai. Bėgdama girdžiu vėdėjo balsą, skelbiantį, jog artėja pusmaratonio laimėtoja. Ne, ne, nemanau, kad čia jis apie mane. Puikiai suvokiu, jog pagaliau finišuoja ir Loreta Kančytė. Atsisuku pažiūrėti, kur ji - jai dar koks šimtas metrų. Žvilgteliu į finišo arką ir matau, kad ją organizatoriai kaip tik užtvėrė finišo juosta pirmajai pusmaratonį finišuojančiai moteriai, tad aš finišuoti dabar nelabai galiu. Kiek prilėtinu, pasitraukiu į pakraštį ir plodama kartu su kitais žiūrovais, bandau lėtai pasiekti finišą už Loretos. Bet finišą pasiekiu vis tiek pirma jos. Hm, kadangi juosta juosia ne visą arką, galvoju prasmuksiu pro neuždengtą dalį, kažkodėl apdėliotą oranžiniais kūgeliais. Bandau pro juos pravingūriuoti, kai mane stumteli vienas iš organizatorių ir sako: "Tai jei jūs bėgat, tai bėkit pro ten" ir dar kartą stumteli link kitos arkos dalies, pro kurią jau prabėgo ir laimėtoja. Ak, suprantu, kad laiko mikroschemas skanuojanti įranga yra įrengta kažkodėl tik po dalimi arkos, tad finišavus pro kitą pusę, mikroschema tiesiog nenuskaitoma ir finišo laikas neišsisaugo sistemoje. Kaip sudėtingai čia viskas.

Kai ieškai savo finišo oficialiose renginio nuotraukose. Ir randi. Beveik. (Nuotraukos Birštono pusmaratonio)

Kirtusi finišo liniją negaliu patikėti savo laiku: 1 val. 4 min. 9 sek,, t. y. 6:25 min/km tempas, kuriuo esu visiškai patenkinta. Kaip ir tuo, kad visą distanciją prabėgau nei karto nesustojusi, nėjusi ir palaikydama daugmaž panašų tempą. Šypteliu, nes ta frazė, jau nuo 5 km bėgimo Kipro maratone skambanti mintyse, jog aš galiu ir viskas tik mano galvoje, yra visiška tiesa.
Pasiimu medalį ir einu ieškoti vandens. O vandeniui rasti čia matyt reiktų atskiro trasos žemėlapio su kompasu. Dėl man sunkiai suvokiamų priežasčių vandenį dalinantys vaikinukai stovi už kokių 50 metrų nuo finišo, pasislėpę už rėmėjų palapinių. Kiek mačiau, daug kam buvo problemų surasti, kur  finišavus galima gauti vandens. O dar smagiau buvo tai, kad vandens galėjai gauti tik vieną buteliuką. Žinau, kad tai tikrai ne vienetinis atvejis Lietuvoje, kai rėmėjai sutartyje tiesiogiai numato, jog rems tik tokiu buteliukų kiekiu, koks yra dalyvių skaičius, ir tuo pačiu pasilieka sau teisę būti išskirtiniu vandens tiekėju bėgimo renginiui. Mano nuomone, tai didžiausia nesąmonė. Geriau jau neduokit bėgikams tų visų rėmėjų dovanėlių, geriau neturėkit normalaus dydžio mikroschemų skenerių, galų gale duokit tuos medinius medalius, kaip ankstesniais metais, bet po finišo vandens turi būti. Ok, jei rėmėjai neleidžia rodyti kitų prekės ženklų, gal yra galimybė pastatyti vandens talpą, kaip tai daro Trenkturas žygiuose, o bėgikai galėtų prisileisti vandens iš jos. Arba tiesiog, nesirašykit tokių rėmimo sutarčių. Na, nesirašykit, persitarkit dėl kitokių sąlygų, apeliuokit į rėmėjų atstovų žmogiškumą, išsidėrėkit jei ne didesnį kiekį vandens, tai bent galimybę tą vandenį gauti iš kažkur kitur.

Netrukus matau finišuojant ir kelis pažįstamus veidus, tad einu pasveikinti ir jų, aptarti trasos, išgirsti įspūdžius ir tiesiog pabūti šalia fainų žmonių, ką tik nubėgusių pusmaratonį per man sunkiai įsivaizduojamą laiką.
Beje, renginį rėmė ir vienas kiaušinių gamintojų (ne, ne višta), tad, nepatikėsite, visi gavome po dėžutę kiaušinių.

Kol aš atsiimu daiktus iš saugojimo, apsirengiu šilčiau, aptariu bėgimą su naująja pažįstama Giedre, praeina dar koks pusvalandis ir netrukus prie finišo linijos artėjant matau ir draugę, kuri pasiekia savo užsibrėžtą tikslą pusmaratonį nubėgti per mažiau nei 2 val. Džiaugiamės kartu, jog Birštono pusmaratonio renginys visai nusisekė.
Kelionė atgal į Vilnių visiškai neužtrunka: gal dėl puikios kompanijos, su kuria visada smagu pašnekėti, gal dėl visai gražaus oro ir jaučiamo džiugesio pasiektais rezultatais. Vilniuje mudvi jaučiamės nusipelniusios pietų, tad užsukame picos ir prie jos aptarinėjame kelionių ir bėgimų planus. Ir gal man netgi pavyko kažką (beveik) įkalbėti sudalyvauti trail varžybose. Gal. Beveik.

Pica Brooklyn Brothers || Kur dar gali pasipuošti medaliu, jei ne troleibuse važiuojant namo po renginio

Miško trasa 2019

Kai vasarį pamačiau Miško trasos bėgimo reklamą, pavasaris ir šiluma atrodė kažkur taip toli toli, užtat medžių žaluma spindinti reklama labai viliojo. Juolab, kad ir pernai matydama šiame bėgime dalyvavusius draugus, jaučiau pavydą ir žadėjau sau, kad 2019-aisais tai aš jau tikrai bėgsiu. Štai todėl saulėtą gegužės pirmosios rytą dieną (vis tik buvo pusę dvyliktos) keliavau Tapelių ežero link ketindama čia prabėgti vidutinio ilgio distanciją - 10 km (bėgikai galėjo rinktis ir 5 km, ir 20 km distancijas). Kadangi nuosekliau bėgioti pradėjau visai neseniai, varžybose 10 km distanciją pasirinkau pirmą kartą. Taip pat pirmą kartą dalyvavau ir bet kokio atstumo trail'o (bekelės) bėgime. Žodžiu, tiesiog pirmų kartų diena. 

Tai, kad šis bėgimo bekele renginys kasmet tampa vis populiaresnis, patvirtina automobilių gausa, pasitinkanti mus vos pasukus iš Karačiūnų gatvės link Tapelių ežero. Tačiau savanoriai gana operatyviai automobilius išskirsto parkuotis miško keliukų pakraščiuose, o mes likusius kelis šimtus metrų iki starto pradžios einame pėstute. 

Aplink ežerą šurmulys: nemažai bėgikų jau suka apšilimo ratukus, kita dalis stovi eilėje prie kilnojamųjų toi-toi (kur tikrai puiki susitikimų vieta, pradedant nuo draugų, baigiant seniai matytais klasiokais iš gimnazijos), treti kaupiasi startui ant miškelyje sutupdytų sėdmaišių. Oras kvepia kepama mėsa ir karšta kava, erdvę užpildo per mikrofoną skambantis renginio vedėjo Vido Bareikio balsas, o visur, kur pažvelgsi, mirga spalvotos bėgimo klubų aprangos: geltonos Runglorious Bastards, žydros NEKO runners, raudonos FOCUS, violetinės Volvere klubo etc. Atliekam privalomus veiksmus prieš startą (vanduo – wc – daiktų palikimas) ir prisijungiam prie apšilimo pratimus darančios minios. Minučių iki 20 km ir 10 km distancijų starto vis mažėja, o vedėjas klausia, ar jau pasiruošę. Hm, o dar galima persigalvoti?

Apšilimas prieš startą

Garsiai su minia ir vedėju skaičiuojam atgal nuo 10 ir pasiekę 1 startuojam. Iš pradžių lėtai slenkame iki starto linijos, kur minia šiek tiek pagreitėja, tad galime pradėti bėgti ir mes. Trasos pradžia eina smėliuku, tad vos pradėjus bėgti patenki į dulkių kamuolį, sukeltą bėgančiųjų priešais. Po kelių žingsnių bėgikus pasitinka pirmasis kalniukas, kaip tyčia labiau primenantis smėlio kopas nei mišką, todėl minia pasiskirsto į keliuko pakraščius, kur žolė duoda kiek daugiau stabilumo. Įveikus kalniuką netrukus trasa sukasi nuo smėlėto plataus kelio į rečiau važinėjamą (ar iš viso nevažinėjamą) keliuką. Laikrodis supypsi, kad pirmasis kilometras įveiktas – žvilgteliu, jog mano tempas 6:29 min/km. Ups, kiek per greitai. Tokį tempą galiu palaikyti nebent bėgdama 5 km ir plentu, o ne daugiau technikos reikalaujančiame trail'e (t. y. bekelėje) ir dvigubai ilgesnėje distancijoje. Vis tik greičiau bėgančios minios spaudimas daro savo ir labai nesinori atsilikti, o ego piktinasi, jog leidžiuosi lenkiama tokio kiekio žmonių. Važiuodama čia turėjau planą bėgti ~7 min/km, kas reikštų 1 val. 10 min. finišą (planas B – iki 1 val. 15 min., planas C – atbėgti ne paskutinei). Trumpai pasvajoju, kaip būtų puiku, jei galėčiau bėgti tokiu tempu ir toliau (ir finišuoti 1 val. 5 min.), bet greit nuveju tokią nelabai realistišką mintį.
Antrame kilometre minia apsiskirsto, tad bėgu daug laisviau ir su mažesniu kiekiu žmonių. Priekyje bėga aiškiai daug labiau traile patyręs vyras, kuris vis bando komanduoti šalia manęs bėgančiai savo kompanionei: „Jolanta, lenk dabar. Lenk!“, bet Jolanta visai nenori nieko lenkti. Tuo tarpu aš aplenkiu tikrai energingai bėgantį 74 metų Kauno BMK narį (beje, pradėjusį rimčiau bėgioti tik pensijoje), kiek tolėliau einančią vyrų porą (tikriausiai trenerį ir jo mokinį, kadangi pirmasis kantriai antrajam aiškina, jog bėgant kelis kartus per savaitę tikrai vėliau bus lengviau), bet daugiausiai žmonės lenkia mane. Na, ir tegu, čia ne varžyb... ai, na, ok. Trasa sukasi aplink Balžio ežerą, o prie posūkio link ežero stovintis savanoris per megafoną šūkteli, jog toliau trasa bus kiek sudėtingesnė, nes palei ežerą bus daug smėlio ir šaknų. Už manęs bėgančios moteris nusijuokia ir rikteli atgal, jog sunkumų jos nebijo. Savanoris kiek pagalvojęs prideda, kad ir miške ne ką lengviau. Bėgikės juokiasi, jog tikrai puiki motyvacija.
Aplink ežerą pilna žmonių, kepančių mėsytę, sėdinčių ant lieptelio ar atsivežtų sulankstomų kėdžių, ar tiesiog besigėrinčiu puikiu gegužės 1-osios oru. Pasiekiame ežero pabaigą, sukame į kairę ir bėgame kita jo puse atgal. Kadangi pakrantė pilna pušų, jų šaknys, išlindusios į paviršių, trasą daro tinkamesnę bėgimui su kliūtimis nei paprastam bėgimui (na, arba tiesiog welcome to trail). Kažkur užsižiopsau, užkliūvu už šaknies ir jaučiu, kad nikstelėjusi koją, nusileidžiu ant pėdos šono. Spygteliu, atgaunu pusiausvyrą ir bėgu toliau, tyliai keikdamasi, kad jau trečiam kilometre renkuosi traumas, ir galvodama, kiek aš kaži užtruksiu, jei likusius 7 km teks šliaužti. Bet skausmas po truputį nyksta, tad nusiraminu. Po 3,5 km trasa sukasi nuo ežero į mišką, o ant posūkio stovintys savanoriai nukreipinėja žmones dešiniau, patys tarpusavyje abejodami, ar neturėjo mūsų leisti tiesiai (tiesiai ėjo 5 km trasa). Keliukas nežymiai kyla aukštyn (anot laikrodžio, pakylam 9 metrus), tad užbėgusi jaučiu nenumaldomą norą atsikvėpti. Mintyse girdžiu vieno konkretaus žmogaus nusivylimo pilną balsą, sakantį man, jog viskas tik mano galvoje (kurį tikriausiai girdėsiu iki gyvenimo galo), bet tyliai pasiunčiu jį ir sulėtėju iki ėjimo. Priešais mane bėgusi mergina sustoja ir bando atgauti kvapą, po to vos eina. Hm, tikiuosi, jai viskas gerai. Žvilgteliu aplenkdama – panašu, kad viskas tvarkoje, tiesiog ji irgi pavargo. Paeinu šimtą metrų ir pasileidžiu bėgti. Dar už poros šimtų metrų trasa sukasi nuo važinėjamo miško keliuko skersai per minkštutes samanas. Man nieko nėra gražiau už samanų paklotą miške, bet bėgti per jas visiškai nėra lengva, nes jų minkštumas pareikalauja papildomos energijos atsispyrimui. Bėgu samanomis tikrai lėtai, bet kai laikrodis supypsi, žymėdamas nubėgtus 4 km, negaliu patikėti, kad šį kilometrą įveikiau per 7:55 min/km. Na, taip, čia prisidėjo ta mažulytė įkalnėlė ir paėjimas, bet toks nuoseklaus tempo nepalaikymas yra tiesiog nedovanotinas. Kita vertus, trail'e (na, gal kiek techniškesniame trail'e nei šis) nuoseklaus tempo palaikyti ir šiaip nelabai išeina.
Samanos mane žudo, tad vėl imu eit, kai nežinia iš kur išlindęs vyriškis, lenkdamas mane, šūkteli: „Einančius nušauna“. Įsivaizduodama pakelėje su šautuvu tupintį šerną, nusijuokiu: „Sakot?“. Jis draugiškai mane paskatina: „Jau daugiau nei pusė, bėgam“. Na, mano laikrodis su „daugiau nei puse“ nesutinka, bet bėgu jam iš paskos. Tolumoje girdžiu žmonių balsus ir matau stovintį automobilį. Ok, maitinėlė, na, t. y. vandenėlė, nes čia galim gauti tik vandens. Bėgdama iš tolo girdžiu aukšto dažnio cypimą ir nesuprantu, iš kur jis. Tas cypimas šiek tiek sukuria siaubo filmo efektą. Prie efekto prisideda ir tiesiog vidury miško stovintis stalas, nukrautas baltais puodeliais. Jonuko ir Grytutės pasakėlė siaubo formatu. Pribėgus paaiškėja, kad savanorius kiek pavedė garso technika, kuri ir kėlė neaiškius garsus. Paimu plastikinį puoduką iš savanorės, padėkoju ir sustoju išgerti. Sustoju, nes šalia maitinėlės matau mėlynus šiukšlių maišus (vėlgi plastikinius), į kuriuos panaudotus puodukus turėtume išmesti. Sprendžiant iš puodelių kiekio bene ketvirtadalis bėgikų pasinaudojo plento bėgimuose tokia įprasta praktika ir puodelius numetė tiesiog ant kelio. Dar kartą priminsiu, kad plastikinius puodelius. Ant kelio. Miške. Už savęs girdžiu savanorius šnekant: „O tai dabar mums juos rinkti? Kodėl žmonės nemeta puodelių į maišus?“ Man išmetant savo puoduką į maišą, kitas savanoris pirmajai atsako: „Matai, tie, kur neskuba, meta į maišus“. Bėgdama toliau ir dar gerą šimtą metrų matydama žemę šiukšlinančius puodelius svarstau, ar tikrai tos 10 sekundžių nuo rezultato, tas „skubėjimas“ yra vertingesnis nei švarus miškas. Kažkaip turiu įtarimą, kad visą tą betvarkę ant žemės paliko ne trail'o senbuviai (trail'e dažniausiai bėgikai nešasi savo daugkartinius puodelius/gertuves, o už bet kokį pastebėtą šiukšlinimą yra skiriamos baudos). Bet tiesiog... na, kodėl.
Bėgu toliau: miško keliukas, vėl tos prakeiktos samanos, vėl keliukas. Jei atvirai, tai sunku. Bėgu galvodama, kas yra, kodėl taip sunku. Treniruotėse tikrai buvo lengviau. Treniruotėse plentu, ne bekele, ne miško takeliais. Tas vienas ilgabėgis miško takeliais buvo toks pat sunkus ir dar lėtesnis nei šis. Na, taip, ar ne kvaila svarstyti, kodėl sunku, jei ant tokios dangos aš nebėgioju. Mano ego jaučiasi įsižeidęs, kad taip sunku, ir susiraukęs bando įtikinti, jog daugiau į trailo bėgimus nesiregistruočiau: „Ar tu išprotėjai, pažiūrėk, kaip sunku, kokia nesąmonė, kas čia tave iš viso atvedė? Koks dar Laukinis trail, gal jau nebesvaik.“ Bet mano valia su juo nelabai nori sutikti: "O tai kas sakė, kad bus lengva? O kam čia iš viso lengva? Tai juk ne ultra bėgi ir net ne kalnuose, ramiai! Va, kai kalnuose bėgsi, galėsi paverkšlenti." Bėgdama žvilgteliu į laikrodį ir save vis nuteikinėju, kad liko, oi, kiek nedaug, tik 4 km, o netrukus bus ir tik 3 km. Kažkur ties septintu kilometru pašlepsim pelkėtu paviršiumi, kuris bėgant kiek siūbuoja (aš tikiuosi, kad ten tikrai jis siūbavo, o ne mano galva) ir toliau kylam į stačią trumpą įkalnėlę. Už jos į kairę veda miško takelis. Bėgu viena, prieky vis matydama šmėžuojančią bėgikų porą. Bėgu ir svarstau, ar gali būti, kad aš paskutinė. Porą kartų atsisuku atgal: o ne, aš tikrai paskutinė. Bet po kelių šimtų metrų išgirstu kažkieno kvėpavimą už savęs. Whew, ne paskutinė.
Ties aštuntu kilometru trasa vėl išeina į miško keliuką. Žinau šią vietą, nes ankstesnės trasos čia būdavo likęs vos 1 km. Bet šiemet trasa kita, todėl dvi savanorės paslaugiai nukreipinėja žmones į kairę, kiekvienam paplodamos ir nuoširdžiai šaukdamos „šaunuoliai“ bei padrąsindamos, jog visai nebedaug liko. Prabėgdama nusijuokiu, kad ne taip nedaug ir liko, dar 2 km, o jos patikina, kad juk tikrai nebedaug. Bėgu miško takeliu ir girdžiu kažką atskubant iš galo. Pabandau pagreitėt (na, nuo kokių 8 min/km iki 7:30 min/km), bet suprantu, kad mano tempas neprilygsta tam atskubančiam, tad pasitraukiu į šoną. Moteris prabėgdama padėkoja. Netrukus girdžiu dar vieną skubantį. Hm, panašu, kad finišo perspektyva daug kam suteikė antrą kvėpavimą. Pasitraukiu ant samanų praleisti bėgančią, o mane lenkdama mergina tarsteli: „nepraleidžiam, nepraleidžiam“. Taip, nepraleidžiam, bet gal man tiesiog nelabai patinka būti persekiojamai (na, ir anot etiketo, neturėčiau greitesniam trukdyti siaurame takelyje).
Pagaliau baigiasi tos nelemtos samanos ir išbėgam į normalų keliuką. Iš girdimų garsų ir vaikštančių žmonių, suprantu, kad mes jau šalia finišo, nors mano laikrodis įsitikinęs, kad dar likęs beveik kilometras. Bėgu ir priekyje matau fotografą. Beje, jau trečią šiandien. Svarstau, šypsotis jam ar ne. Ai, gal kitą kartą. Fotografas tą patį pagalvoja apie mane ir objektyvą nuleidžia. Nu ačiū.
Bėgdama matau priparkuotus automobilius ir girdžiu vedėjo balsą. Netrukus išnyru į ežero pakrantę ir suku į kairę link finišo. Prie posūkio matau man mojuojančius saviškius ir pamoju jiems atgal. Paskutinis šimtas metrų ir kertu finišą. Žvilgteliu į laikrodį: 1 val. 10 min. Pasiimu man tiesiamą medalį/magnetuką, vandens buteliuką ir obuolį ir bandau susigaudyti, kaip aš čia sugebėjau įvykdyti savo planą A. Laikrodis sako, kad nubėgau tik 9,65 km 7:15 min/km tempu. Organizatorių rezultatai sako, kad 10 km 7:01 min/km tempu. Manau, visi žinom, kuriuo rezultatu aš mieliau vadovaujuosi.

Atsigeriu vandens, pavaikštau, pažiūriu į kitus finišuojančius (aš ne paskutinė!) ir prisėdu šalia draugės trasų aptarimams (bendrai sutariam, kad trailo mes nemėgstam), tolimesnių bėgimų planavimui (Birštonas, Europa, Nike, Žalieji, Žasliai), skaniausio šokolado pasaulyje (mano subjektyvia nuomone) ragavimui ir trečiosios kompanionės laukimui. Paplepam tarpusavyje, pakalbinam pažįstamus, pasidairom į kitus, tik iš interneto platybių žinomus žmones. Prasideda visų trijų trasų apdovanojimai (oho, rezultatai tikrai pritrenkiantys), o po jų loterija, kurioje galėjai laimėti... rekuperatorių. Nežinau, ką būtumėm su juo dariusios, jei būtumėm laimėję.

Vilniaus bėgimo klubo komanda su savo treneriu Karoliu atidžiai stebi apdovanojimus (ypač dėl to, kad Karolis užėmė antrąją vietą)

Su loterija baigiasi ir renginys. Einam link automobilio, o aš suprantu, kad tempimo pratimų taip ir nepadariau. Aha, tempimo pratimų nedarymas tikrai yra vienas iš mėgstamiausių bėgikų dalykų, kaip ir nuolatinis bandymas į visus pokalbius įterpti savo pasakojimus apie įveiktas distancijas (atleiskit, kolegos, už tai).
Ačiū, Miško trasa, buvo smagu. Iki kitų metų!
P. S. žmonės kalba, kad bėgikams labai svarbu prasta atmintis ir gebėjimas sau meluoti: kad pamirštum visus sunkumus ir gebėtum save įtikinti, kad kitą kartą tikrai bus lengviau. Panašu, kad šias savybes esu puikiai įvaldžiusi, nes jau patikrinau artimiausius Laukinis trail bėgimus ir susižymėjau tuos, kuriuose dalyvausiu. Nes juk faina! Sunku? Baikit, nemanau. 

Savaitgalis Chamonix ir Mont-Blanc maratonas

Kai prieš metus laiko draugė parašė žinutę, kuri skambėjo maždaug taip: "Mes bėgam Mont-Blanc maratoną, ar važiuosi kartu palaikyti mūsų?", nebuvo jokių abejonių, jog tikrai važiuosiu. Ne tik dėl to, kad su ja važiuočiau į pasaulio galą (o ir jau važiavau dukart į Paryžių, kartą į Stambulą), bet ir dėl to, kad pagalvojus apie Mont-Blanc kalną, mintyse iškyla paslaptinga vieta, pilna gamtos didybės ir jėgos, tad norėjau ją pamatyti savo akimis. Pamačiau. Ir įsimylėjau tiek Chamonix (liet. Šamoni), tiek kalnus. Bet apie viską nuo pradžių.

25 km žygis Nemuno kilpomis

Šeštadienį 04:40 nuskambėjus žadintuvui, pirma mintis šovusi į galvą buvo: "O ne, ar aš išprotėjau? Kodėl sugalvojau užsiregistruoti į 25 km žygį Prienuose, kai neturiu automobilio ir šiandien žada lyti kaip iš kibiro? Juk galėčiau dabar miegoti". Bet iš tiesų užsiregistravau į Nemuno kilpų žygį dėl dviejų priežasčių: pirmoji jų - man tikrai patinka miškai ir pasivaikščiojimai juose. Ir kalnai ar kalvos, upės, kriokliai... Gerai jau, man tiesiog patinka būti gamtoje. O antras dalykas, pastūmėjęs užsiregistruoti žygyje, tai, kad VšĮ Trenkturas puikiai organizuoja tokius žygius. Dalyvavau jų dviejuose žygiuose pajūriu ir abu buvo tiesiog nepakartojami: draugiški, besišypsantys savanoriai, puikiai sužymėta ir įdomi trasa, pasirūpinta maistu, gėrimais, poilsio vietelėmis. Žinau, kad daugelis nesupranta, kam čia registruotis į žygius, mokėti pinigus, trenktis į kitą Lietuvos galą, jei gali vaikščioti ir šiaip, bet kur. Ir tikrai gali, bet juk žymiai žymiai patogiau ir smagiau, kai nereikia rūpintis nei trasa (kur čia pasukti, ar nepraėjai kokio posūkio), nei temptis su savimi gėrimų ar maisto, kai sutinki daug bendraminčių, o viso to pabaigoje dar gauni ir medalį, priminsiantį nuotaikingą pasivaikščiojimą. Tad kiek tyliai pasipiktinusi tokiu ankstyvu laisvadienio kėlimosi laiku, galiausiai išsikrapščiau iš lovos ir susiruošiau į kelionę

Espresso Vilniaus autobusų stotyje, 2 valandų kelionė autobusu per visus nedidukus miestelius, klausantis Pūko radijo stoties (ne savo pasirinkimu), ir pagaliau pasiekiau Prienus. Nuo autobusų stoties (na, tokios improvizuotos autobusų stoties tik su metaliniu rėmu ir mokykliniais suolais) iki žygio starto dar reikėjo paėjėti 2,1 km, bet kadangi ir taip planavau tądien eiti 25 km, tie pora papildomų kilometrų visiškai negąsdino (mačiau, kad organizatoriai siūlėsi iki starto pavežti tolimesnėse miesto stovėjimo aikštelėse  automobilius pasistačiusius ėjikus, kas man pasirodė gana juokinga ėjimo renginiui. Atrodo, jei eini, tai ir eik). Pasivaikščiojusi tuščiomis gatvėmis pro dar visiškai tuščias ėjikų automobiliams paruoštas pievas gana greitai pasiekiau Prienų estradą, prie kurios buvo starto linija ir miškelio apsuptos organizatorių bei rėmėjų palapinės. 

Nemuno kilpų žygiui dalyviai galėjo pasirinkti iš 5 skirtingų trasų: 15 km, 25 km sveikatingumo, 25 km turistų (su perkėlimu per Nemuną), 45 km ir 70 km. Ilgiausią maršrutą (70 km) einantieji galėjo startuoti nuo 7 val. ryto, 25 km sveikatingumo trasą bandantieji - nuo 8 val. ryto, o visi likusieji - nuo 11 val. Tad, kai 8:10 pasiekiau starto vietą, žmonių buvo tikrai nedaug: dauguma pasirinkusių 70 km trasą jau buvo iškeliavę, o maniškę 25 km trasą nusprendę nueiti ėjikai startuoti galėjo iki pat 11 val., tad per daug neskubėjo. 

Iš besišypsančių ir smagaus žygio linkinčių savanorių pasiėmiau savo dalyvio paketėlį, buteliuką vandens, kirtau starto liniją ir pasukau miško keliuku nurodyta kryptimi. Į dalyvio paketą be kitų smulkmenų įeina lankstinukas - žemėlapis, kuriame pažymėta visa trasa su paaiškinimais ir stotelių informacija ir kuriame kiekvienoje stotelėje reikia pasiimti antspauduką. Surinkę visų stotelių antspaudus ir lankstinuką pristatę finiše dalyviai gauna medalį. Žygio dalyviai taip pat gauna ir dalyvio apyrankę su dalyvio numeriu. Apyrankės spalva atitinka trasos spalvą, pvz. 15 km trasa buvo tamsios rausvos, maniškė 25 km trasa - melsva, turistų 25 km - geltona ir t.t. Pagal trasos spalvą yra priderinami tiek lankstinukai, tiek medalių juostelės, tiek ir visą maršrutą žyminčios spalvotos lipnios juostos gabalėliai (žr. dešinę nuotrauką viršuje). Jei kartais pasimeti, kur turėtum eiti, žvilgteli į savo popierinės apyrankės spalvą ir pagal ją susirandi visoje trasoje ant medžių šakų, pagaliukų, krūmų ar net... dilgelės (kažkas iš savanorių tikrai pasiaukojo) priklijuotus juostos gabalėlius ir iškart žinai, kur toliau keliauti. 

Kiek paėjus miško keliuku, trasa išvedė į Žvėrinčiaus taką - asfaltuotą miško keliuką su skulptūromis, staliukais ir poilsio aikštutėmis. Takas ir aplinkinis miškelis puikiai sutvarkyti ir tikrai gražūs. Šiuo taku ir keliavome iki pat pirmosios stotelės - 7-ame trasos kilometre esančios Vytauto Mineral Spa.

Vos išėjus iš miškelio prie Vytauto Mineral Spa, ėmė purkšti lietus. Nors turėjau tiek apsaugą nuo lietaus kuprinei, tiek sau, nusprendžiau jas išsitraukti tik jei lietus įsismarkaus. Ir neprireikė, nes netrukus lietus baigėsi ir daugiau tądien nebelijo! Pirmojoje stotelėje gavau antspaudą savo lankstinuke, atsigėriau aušinimo skysčio spalvos gėrimo (nežinau, kodėl tokia spalva, bet mėlyno skysčio skonis buvo citrusų) ir vėl patraukiau į trasą, kuri sukosi atgal į mišką. Šitoje vietoje pripažinsiu padariusi klaidą, nes nebuvau žiūrėjusi į trasos žemėlapį, jog kita stotelė (taigi ir wc) tik dar po 8 km (o realiai pasirodė besanti netgi po 9,5 km). Na, bet kas neklysta, užtat antrą stotelę pasiekiau didesniu tempu :D

Antrojo trasos etapo pirmoji dalis vedė miško takeliais ir keliukais, pro samanomis apaugusi tankų mišką. Vėliau kirtome A16 Vilnius - Marijampolė greitkelį ir per Škėvonių kaimelį keliavome link Nemuno ir ten esančios Škėvonių atodangos.

Kalnelis link Škėvonių atodangos // Vaizdas į Nemuno upę nuo Škėvonių atodangos

Vaizdas į Nemuno kilpą nuo Škėvonių atodangos

Pasigrožėjusi Nemuno vaizdais nuo Škėvonių atodangos, nusileidau iki antrosios maršruto stotelės, įrengtos po 14 km (iš tiesų tai po 15 km) ir pavadintos rėmėjo BENU vaistinės vardu. Čia jau laukė ne tik sėdmaišių pilna pieva, bet ir pietūs.

Pietums, kaip turbūt visuose VšĮ Trenkturas žygiuose, savanoriai siūlė perlinių kruopų košės su dešryčių gabaliukais (arba be jų) ir šiltos arbatos. Žmonės ramiai mėgavosi pietumis tiek prisėdę prie stalų, tiek ant mėlynų sėdmaišių gerėdamiesi Nemuno panorama. Aš šįkart pietaudama ilgai neužtrukau (nes kiek baiminausi to žadamo lietaus ir grėsmingai atrodančių debesų), tad netrukus vėl leidausi į trasą.
Trečioji maršruto atkarpa prasidėjo miškeliu ir kiek paėjus pasuko tiesiog į kalniuką. Kadangi naktį buvo smagiai nuliję, kalniukas siūlė minkšto purvo pramogas, ypatingai - čiuožimą žemyn purvu arba griuvimą į purvą. Tačiau gerai, kad organizatoriai buvo tai apgalvoję ir pririšę prie medžių kelias storas virves, kurios gelbėjo nuo gal ir nelabai linksmo pasivažinėjimo purvu. Užlipus į viršų, maršrutas toliau vedė atgal per A16 greitkelį į Birštoną.

Birštone nesu anksčiau buvusi, bet mane jis nuoširdžiai sužavėjo: ramu, daug žalumos, miestas kruopščiai sutvarkytas. Eidama link trečiosios stotelės, įrengtos prie Eglės sanatorijos, kurios vardu ji ir pavadinta, sutikau kelias grupeles/šeimas angliškai kalbančių žmonių, tad suprantu, jog ir užsienio turistams miestas patinka ir jie čia apsistoja ilgėliau.
Netrukus pasiekiau po 18 km (iš tiesų 19 km) įrengtą trečiąją stotelę, kur ėjikai galėjo pasivaišinti saldainiais ir kukurūzų trapučiais, pasidaryti pėdų masažą ir netgi gauti dovanų žalią Eglės sanatorijos ženklu pažymėtą maišelį (kurį turiu jau nuo Liepojos ėjimo, tad antro nebeėmiau).
Gavusi trečią antspaudą savo lankstinuke toliau keliavau Nemuno pakrante einančiu taku, kuriuo ramiai vaikštinėjosi gyventojai ir miesto svečiai, grožėdamiesi upe ir šalia esančiu parku.

Birštono pramoginis laivas "Vytenis", kuris siūlo mini kruizus Nemunu

Nors po trečiosios stotelės mano maršrutas susiliejo su 15 km ir 25 km turistų trasomis, bet žmonių buvo išties nedaug. Galbūt dėl to, kad ėjau sparčiai, ar dėl to, kad išėjau anksti, bet didžiąją dalį maršruto ėjau visiškai viena, nematydama žmonių nei priekyje, nei už savęs.

Netrukus Birštono pakrantės takas baigėsi ir trasa vėl pasuko į spygliuočių mišką, kol galiausiai visai netikėtai išlindau prie paskutiniosios stotelės - po 22 km (iš tiesų - 23 km) įrengtos "Rimi | rinkis sveikiau", kurioje ėjikai galėjo pailsėti ant sudedamų kėdžių, pasivaišinti siūlomais bananais, obuoliais ir apelsinais.
Paskutinioji 25 km atkarpa turėjo būti vos 3 km, bet man labiausiai ji prailgo. Atrodė, eini eini ir vis kaip nėra finišo, taip nėra.

Poroje vietų dar teko paklampoti ir po purvą ir būti užpultai uodų (tai štai, kur jie visi bjaurybės susispietę buvo), kol pagaliau išgirdau tolumoje skambančią muziką ir po kelių minučių pasiekiau finišą žyminčias vėliavas.

Nusileidusi iki savanorių palapinių gavau medalį ir diplomą, žymintį nueitą atstumą, nusipirkau šaltos kavos ir prisėdau pailsėti po 5 val. 35 min. trukusio žygio.

Buvo tikrai smagu ir tikrai verta eiti, tad jei dar nesate dalyvavę panašiuose ėjimuose, tikrai rekomenduoju užsiregistruoti. Artimiausias - 2018 m. rugsėjo 22 d. Klaipėdoje.

P. S. šitas įrašas visai nepretenduoja būti reklama ir nėra niekaip susijęs su VšĮ Trenkturas ar kitais minėtais prekės ženklais (o už registraciją ir visa kita mokėjau pati), bet, manau, kad visi VšĮ Trenkturas organizuojami žygiai ir jų komanda tikrai verti pagyrų.