2018 m. liepos 18 d.

25 km žygis Nemuno kilpomis

Šeštadienį 04:40 nuskambėjus žadintuvui, pirma mintis šovusi į galvą buvo: "O ne, ar aš išprotėjau? Kodėl sugalvojau užsiregistruoti į 25 km žygį Prienuose, kai neturiu automobilio ir šiandien žada lyti kaip iš kibiro? Juk galėčiau dabar miegoti". Bet iš tiesų užsiregistravau į Nemuno kilpų žygį dėl dviejų priežasčių: pirmoji jų - man tikrai patinka miškai ir pasivaikščiojimai juose. Ir kalnai ar kalvos, upės, kriokliai... Gerai jau, man tiesiog patinka būti gamtoje. O antras dalykas, pastūmėjęs užsiregistruoti žygyje, tai, kad VšĮ Trenkturas puikiai organizuoja tokius žygius. Dalyvavau jų dviejuose žygiuose pajūriu ir abu buvo tiesiog nepakartojami: draugiški, besišypsantys savanoriai, puikiai sužymėta ir įdomi trasa, pasirūpinta maistu, gėrimais, poilsio vietelėmis. Žinau, kad daugelis nesupranta, kam čia registruotis į žygius, mokėti pinigus, trenktis į kitą Lietuvos galą, jei gali vaikščioti ir šiaip, bet kur. Ir tikrai gali, bet juk žymiai žymiai patogiau ir smagiau, kai nereikia rūpintis nei trasa (kur čia pasukti, ar nepraėjai kokio posūkio), nei temptis su savimi gėrimų ar maisto, kai sutinki daug bendraminčių, o viso to pabaigoje dar gauni ir medalį, priminsiantį nuotaikingą pasivaikščiojimą. Tad kiek tyliai pasipiktinusi tokiu ankstyvu laisvadienio kėlimosi laiku, galiausiai išsikrapščiau iš lovos ir susiruošiau į kelionę

Espresso Vilniaus autobusų stotyje, 2 valandų kelionė autobusu per visus nedidukus miestelius, klausantis Pūko radijo stoties (ne savo pasirinkimu), ir pagaliau pasiekiau Prienus. Nuo autobusų stoties (na, tokios improvizuotos autobusų stoties tik su metaliniu rėmu ir mokykliniais suolais) iki žygio starto dar reikėjo paėjėti 2,1 km, bet kadangi ir taip planavau tądien eiti 25 km, tie pora papildomų kilometrų visiškai negąsdino (mačiau, kad organizatoriai siūlėsi iki starto pavežti tolimesnėse miesto stovėjimo aikštelėse  automobilius pasistačiusius ėjikus, kas man pasirodė gana juokinga ėjimo renginiui. Atrodo, jei eini, tai ir eik). Pasivaikščiojusi tuščiomis gatvėmis pro dar visiškai tuščias ėjikų automobiliams paruoštas pievas gana greitai pasiekiau Prienų estradą, prie kurios buvo starto linija ir miškelio apsuptos organizatorių bei rėmėjų palapinės. 

Nemuno kilpų žygiui dalyviai galėjo pasirinkti iš 5 skirtingų trasų: 15 km, 25 km sveikatingumo, 25 km turistų (su perkėlimu per Nemuną), 45 km ir 70 km. Ilgiausią maršrutą (70 km) einantieji galėjo startuoti nuo 7 val. ryto, 25 km sveikatingumo trasą bandantieji - nuo 8 val. ryto, o visi likusieji - nuo 11 val. Tad, kai 8:10 pasiekiau starto vietą, žmonių buvo tikrai nedaug: dauguma pasirinkusių 70 km trasą jau buvo iškeliavę, o maniškę 25 km trasą nusprendę nueiti ėjikai startuoti galėjo iki pat 11 val., tad per daug neskubėjo. 

Iš besišypsančių ir smagaus žygio linkinčių savanorių pasiėmiau savo dalyvio paketėlį, buteliuką vandens, kirtau starto liniją ir pasukau miško keliuku nurodyta kryptimi. Į dalyvio paketą be kitų smulkmenų įeina lankstinukas - žemėlapis, kuriame pažymėta visa trasa su paaiškinimais ir stotelių informacija ir kuriame kiekvienoje stotelėje reikia pasiimti antspauduką. Surinkę visų stotelių antspaudus ir lankstinuką pristatę finiše dalyviai gauna medalį. Žygio dalyviai taip pat gauna ir dalyvio apyrankę su dalyvio numeriu. Apyrankės spalva atitinka trasos spalvą, pvz. 15 km trasa buvo tamsios rausvos, maniškė 25 km trasa - melsva, turistų 25 km - geltona ir t.t. Pagal trasos spalvą yra priderinami tiek lankstinukai, tiek medalių juostelės, tiek ir visą maršrutą žyminčios spalvotos lipnios juostos gabalėliai (žr. dešinę nuotrauką viršuje). Jei kartais pasimeti, kur turėtum eiti, žvilgteli į savo popierinės apyrankės spalvą ir pagal ją susirandi visoje trasoje ant medžių šakų, pagaliukų, krūmų ar net... dilgelės (kažkas iš savanorių tikrai pasiaukojo) priklijuotus juostos gabalėlius ir iškart žinai, kur toliau keliauti. 

Kiek paėjus miško keliuku, trasa išvedė į Žvėrinčiaus taką - asfaltuotą miško keliuką su skulptūromis, staliukais ir poilsio aikštutėmis. Takas ir aplinkinis miškelis puikiai sutvarkyti ir tikrai gražūs. Šiuo taku ir keliavome iki pat pirmosios stotelės - 7-ame trasos kilometre esančios Vytauto Mineral Spa.

Vos išėjus iš miškelio prie Vytauto Mineral Spa, ėmė purkšti lietus. Nors turėjau tiek apsaugą nuo lietaus kuprinei, tiek sau, nusprendžiau jas išsitraukti tik jei lietus įsismarkaus. Ir neprireikė, nes netrukus lietus baigėsi ir daugiau tądien nebelijo! Pirmojoje stotelėje gavau antspaudą savo lankstinuke, atsigėriau aušinimo skysčio spalvos gėrimo (nežinau, kodėl tokia spalva, bet mėlyno skysčio skonis buvo citrusų) ir vėl patraukiau į trasą, kuri sukosi atgal į mišką. Šitoje vietoje pripažinsiu padariusi klaidą, nes nebuvau žiūrėjusi į trasos žemėlapį, jog kita stotelė (taigi ir wc) tik dar po 8 km (o realiai pasirodė besanti netgi po 9,5 km). Na, bet kas neklysta, užtat antrą stotelę pasiekiau didesniu tempu :D

Antrojo trasos etapo pirmoji dalis vedė miško takeliais ir keliukais, pro samanomis apaugusi tankų mišką. Vėliau kirtome A16 Vilnius - Marijampolė greitkelį ir per Škėvonių kaimelį keliavome link Nemuno ir ten esančios Škėvonių atodangos.

Kalnelis link Škėvonių atodangos // Vaizdas į Nemuno upę nuo Škėvonių atodangos
Vaizdas į Nemuno kilpą nuo Škėvonių atodangos
Pasigrožėjusi Nemuno vaizdais nuo Škėvonių atodangos, nusileidau iki antrosios maršruto stotelės, įrengtos po 14 km (iš tiesų tai po 15 km) ir pavadintos rėmėjo BENU vaistinės vardu. Čia jau laukė ne tik sėdmaišių pilna pieva, bet ir pietūs.

Pietums, kaip turbūt visuose VšĮ Trenkturas žygiuose, savanoriai siūlė perlinių kruopų košės su dešryčių gabaliukais (arba be jų) ir šiltos arbatos. Žmonės ramiai mėgavosi pietumis tiek prisėdę prie stalų, tiek ant mėlynų sėdmaišių gerėdamiesi Nemuno panorama. Aš šįkart pietaudama ilgai neužtrukau (nes kiek baiminausi to žadamo lietaus ir grėsmingai atrodančių debesų), tad netrukus vėl leidausi į trasą.
Trečioji maršruto atkarpa prasidėjo miškeliu ir kiek paėjus pasuko tiesiog į kalniuką. Kadangi naktį buvo smagiai nuliję, kalniukas siūlė minkšto purvo pramogas, ypatingai - čiuožimą žemyn purvu arba griuvimą į purvą. Tačiau gerai, kad organizatoriai buvo tai apgalvoję ir pririšę prie medžių kelias storas virves, kurios gelbėjo nuo gal ir nelabai linksmo pasivažinėjimo purvu. Užlipus į viršų, maršrutas toliau vedė atgal per A16 greitkelį į Birštoną.

Birštone nesu anksčiau buvusi, bet mane jis nuoširdžiai sužavėjo: ramu, daug žalumos, miestas kruopščiai sutvarkytas. Eidama link trečiosios stotelės, įrengtos prie Eglės sanatorijos, kurios vardu ji ir pavadinta, sutikau kelias grupeles/šeimas angliškai kalbančių žmonių, tad suprantu, jog ir užsienio turistams miestas patinka ir jie čia apsistoja ilgėliau.
Netrukus pasiekiau po 18 km (iš tiesų 19 km) įrengtą trečiąją stotelę, kur ėjikai galėjo pasivaišinti saldainiais ir kukurūzų trapučiais, pasidaryti pėdų masažą ir netgi gauti dovanų žalią Eglės sanatorijos ženklu pažymėtą maišelį (kurį turiu jau nuo Liepojos ėjimo, tad antro nebeėmiau).
Gavusi trečią antspaudą savo lankstinuke toliau keliavau Nemuno pakrante einančiu taku, kuriuo ramiai vaikštinėjosi gyventojai ir miesto svečiai, grožėdamiesi upe ir šalia esančiu parku.

Birštono pramoginis laivas "Vytenis", kuris siūlo mini kruizus Nemunu
Nors po trečiosios stotelės mano maršrutas susiliejo su 15 km ir 25 km turistų trasomis, bet žmonių buvo išties nedaug. Galbūt dėl to, kad ėjau sparčiai, ar dėl to, kad išėjau anksti, bet didžiąją dalį maršruto ėjau visiškai viena, nematydama žmonių nei priekyje, nei už savęs.

Netrukus Birštono pakrantės takas baigėsi ir trasa vėl pasuko į spygliuočių mišką, kol galiausiai visai netikėtai išlindau prie paskutiniosios stotelės - po 22 km (iš tiesų - 23 km) įrengtos "Rimi | rinkis sveikiau", kurioje ėjikai galėjo pailsėti ant sudedamų kėdžių, pasivaišinti siūlomais bananais, obuoliais ir apelsinais.
Paskutinioji 25 km atkarpa turėjo būti vos 3 km, bet man labiausiai ji prailgo. Atrodė, eini eini ir vis kaip nėra finišo, taip nėra.

Poroje vietų dar teko paklampoti ir po purvą ir būti užpultai uodų (tai štai, kur jie visi bjaurybės susispietę buvo), kol pagaliau išgirdau tolumoje skambančią muziką ir po kelių minučių pasiekiau finišą žyminčias vėliavas.

Nusileidusi iki savanorių palapinių gavau medalį ir diplomą, žymintį nueitą atstumą, nusipirkau šaltos kavos ir prisėdau pailsėti po 5 val. 35 min. trukusio žygio.

Buvo tikrai smagu ir tikrai verta eiti, tad jei dar nesate dalyvavę panašiuose ėjimuose, tikrai rekomenduoju užsiregistruoti. Artimiausias - 2018 m. rugsėjo 22 d. Klaipėdoje.

P. S. šitas įrašas visai nepretenduoja būti reklama ir nėra niekaip susijęs su VšĮ Trenkturas ar kitais minėtais prekės ženklais (o už registraciją ir visa kita mokėjau pati), bet, manau, kad visi VšĮ Trenkturas organizuojami žygiai ir jų komanda tikrai verti pagyrų.

2 komentarai:

  1. As labai dziaugiuosi, kad nuejai i zygi (o buvo juk abejoniu!)! Cia tas toks - ''perlipk per save'' momentas :) Fainai aprasyta!
    (atsiprasau uz nelietuviskuma - darbinis kompas jo neturi :))

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Buvo abejonių, nes nelabai norėjau viena eiti :) Bet pasirodo, kad visai nieko ir vienai :)

      Panaikinti