2018 m. rugpjūčio 12 d., sekmadienis

Savaitgalis Chamonix ir Mont-Blanc maratonas

Kai prieš metus laiko draugė parašė žinutę, kuri skambėjo maždaug taip: "Mes bėgam Mont-Blanc maratoną, ar važiuosi kartu palaikyti mūsų?", nebuvo jokių abejonių, jog tikrai važiuosiu. Ne tik dėl to, kad su ja važiuočiau į pasaulio galą (o ir jau važiavau dukart į Paryžių, kartą į Stambulą), bet ir dėl to, kad pagalvojus apie Mont-Blanc kalną, mintyse iškyla paslaptinga vieta, pilna gamtos didybės ir jėgos, tad norėjau ją pamatyti savo akimis. Pamačiau. Ir įsimylėjau tiek Chamonix (liet. Šamoni), tiek kalnus. Bet apie viską nuo pradžių.

Beje, jei tingisi skaityti viską, čia galite rasti istoriją ir padieniui:
I diena (kelionė iki Dover)
II diena (Dover-Chamonix ir pusdienis Chamonix)
III diena (maratono diena Chamonix)
IV diena (ledynas Glacier des Bossons)
V diena (Emosson užtvanka Šveicarijoje)

I DIENA (penktadienis)
Draugai, su kuriais keliavom, gyvena Jungtinėje Karalystėje ir iki Chamonix nusprendė važiuoti nuosavu automobiliu. Patikrinus skrydžius iš Vilniaus į Ženevą (artimiausią oro uostą prie Chamonix) ir neradus tiesioginių reisų, man šovė geniali mintis, jog kodėl gi nenusipirkus skrydžio į Londoną ir nepakeliavus kartu su jais. Road trip (liet. kelionė automobiliu) leistų dar daugiau laiko praleisti su draugais (nes mums jo visada būna per mažai). Tad štai paskutinįjį birželio penktadienį, miegojusi vos dvi valandas, ketvirtą ryto jau sėdžiu taksi pakeliui į Vilniaus oro uostą. Neilgas skrydis į Lutoną (kurį visą pramiegu), kelionė autobusu iki Victoria train station (pusiau miegu, pusiau bandau skaityti knygą) ir diena pas kitą draugę, keliaujančią kartu į Chamonix, prabėga neįtikėtinai greit. 

Penktą vakaro abi su drauge (+ didžiulė pagalvė, nes kas keliauja tolimus atstumus be pagalvės) Victoria Coach Station jau laukiame autobuso į Doverį, kur prie kelto sutarėm susitikti su savo bėgikais, važiuojančiais link kelto iš kiek šiauriau esančio miesto. 

Autobusas pro penktadienio popietės kamščius Londone galiausiai išvažiuoja į greitkelį ir nieko nekliudomas pasiekia Canterbury. Kol mes plepam, iš autobuso išlipa visi žmonės ir suvokiam autobuse likusios tik dviese. Vairuotojui pasukus nuo greitkelio per miškingas vietoves, juokaujam (gal ir nelabai linksmai), jog mus veža į mišką. Tačiau viskas suprantama, nes paskutinysis keltas iš Dover į Calais nepriima pėsčiųjų keleivių, tad niekas be mūsų ir nebando į keltų uostą patekti pėsčiomis (o autobusas dar pakeliui užsuka į Folkestone, tad tas posūkis nuo greitkelio sutaupo laiko). 

Autobusui pasiekus Doverį, oras jau nebe toks saulėtas ir gražus, kokį palikom Londone. Išlipusios Dover keltų uoste net spygtelim (ir tuo prajuokinam autobuso vairuotoją) - nuo vandens čia labai vėjuota ir labai šalta. Visiškai nesitiki, kad karščiu alsuojančioje Europoje kažkur bus taip vėsu. Pradedam svarstyti susikrovusios netinkamą aprangą savo mini atostogoms. Kadangi draugai dar nepasiekę uosto, slėpdamosios nuo vėjo, užsukam į visiškai tuščią pėstiesiems keleiviams skirtą kelto terminalą (su dviem neveikiančiais kavos ir užkandžių automatais ir tik vienu veikiančiu wc). Kai pabosta sėdėt, dar pavaikštom po vėjuotą įvažiavimą į uostą, pasisveikinam su mieguistu kiru, o grįžusios terminale netikėtai sutinkam lietuvį (tiksliau, lietuvio draugas britas labai laimingas užkalbina mus ir pristato lietuvį. Tuo tarpu pats lietuvis nėra tuo labai patenkintas... Matyt, tikėjosi toliau netrukdomas klausytis mūsų lietuviško čiauškėjimo). Galiausiai draugai pasiekia uostą, tad bėgom sulipam į automobilį (šiek tiek neramu, kad galim nespėti į savo keltą) ir po trumpos dokumentų patikros jau važiuojam į keltą. Whew, spėjom.


Kelte greitai susirandam ramią vietelę, kur mūsų vairuotojas galėtų nors truputį pailsėti prieš laukiančią ilgą kelionę, nusiperkam kavos (ir taip išsvajotų bulvyčių!), išsitraukiam iš namų pasiruoštą maistą (na, tiksliau aš lėktuvu atsigabenau tik juodos duonos, bet viena draugė iškepė vištienos, o kita pagamino desertą - riešutų ir džiovintų vaisių rutuliukų, tad turim puotą) ir pasiruošiam ilgai kelionei per Pas de Calais sąsiaurį. Nežinau, ar dėl širdžiai mielos kompanijos, ar dėl itin greito kelto, bet atrodo, kad praėjo vos dvidešimt minučių (iš tiesų 1 val. 20 min.), kai pro kelto langus pamatom Calais uosto šviesas. Mes jau Prancūzijoje ir, pasikeitus laiko juostoms, jau šeštadienis!

II DIENA (šeštadienis)
Calais pasiekiam pusę dviejų nakties. Be jokių spūsčių išvažiuojam iš kelto ir pradedam savo ilgą kelionę per kopas Prancūziją. Man patinka kelionės automobiliu, ypač stebėti brėkštančią aušrą, sustoti kavos degalinėse ir jaustis tarsi visi miega, o tu jau esi kažkur pakeliui, pirmesnis už kitus. Bet nemiegota ankstesnioji naktis daro savo ir vos išvažiavus į Prancūziją gana greitai imu lūžinėti (tiesa, kaltės jausmas, jog aš čia miegu, o kažkam vairuot reikia, vis prabudina, tad vis bandau apsimest, kad ne ne ne, aš čia visai nemiegu).

Už poros valandų sustojam degalinėje kavos, vandens ir kolos (aha, vien gėrimų - kad dažniau reiktų į tualetą stoti :D), o dar už kelių valandų - aikštelėje šalia greitkelio, kad mūsų vargšas vairuotojas galėtų nors kiek pailsėti. Čia labiausiai "pradžiugina" japoninio stiliaus tualetai su automatiniu vandens nuleidimu, kuris nusileidžia kas kokias 8 sek ir nuplauna viską, įskaitant grindų ir sienų plyteles. Na, suprantama, lankytojų kojas iki kelių taip pat. Tiesiog stebuklingas išradimas.

Draugas, vairuojantis automobilį, trumpam prisnūsta, tad kol jis miega, o merginos ramiai plepa, aš vaikštau aplink aikštelę, žvilgteliu į virš Prancūzijos laukų kylančią saulę ir, neapdairiai pasukusi link miškelio, išbaidau pamiškėję tupėjusį zuikį.

Netrukus mes vėl kelyje, bet kadangi rytas, o skrandis reikalauja aukų, stojame pusryčių romantiškai pavadintoje degalinės kavinėje - La Croissanterie. Čia rankų gestais (tiksliau baksnojimu pirštu ir linksėjimu, kai tik prancūziškai šnekanti kasininkė pagaliau supranta, ko mes prašome) užsisakome tipiškus (mes taip manome) prancūziškus pusryčius - kava ir croissant. Visiškai tokie patys buvo mūsų visi ketveri pusryčiai. When in France (liet. Jei jau esi Prancūzijoje), taip sakant. 

Dar už poros valandų kelionės pagaliau pradedam matyti kalnų užuomazgas - ženklas, jog 900 km kelionė nuo Calais uosto pagaliau eina į pabaigą.

Vaizdai darosi vis įspūdingesni: matom vis aukštesnius kalnus, gilius slėnius, apaugusius tankiais miškais, ir su lengvu pavydu žiūrim į namukus, turinčius galimybę stovėti apsuptiems tokios didybės ir grožio. Aš tikrai būčiau ne prieš galėdama rytais gerti kavą žiūrėdama į miškus ir kalnų viršūnes.

Kelio ženklas, žymintis aukščiausią Alpių viršūnę // Viena iš viršūnių (ne Mont-Blanc)
Galiausiai pamatom snieguotas kalnų viršūnes, o netrukus ir ženklą, jog prieš save regim mūsų kelionės kaltininką - aukščiausią Alpių viršūnę, baltąjį kalną Mont-Blanc.
Vienas iš Mont-Blanc papėdėje įsikūrusių miestukų - Chamonix - puikiai žinomas tiek slidinėjimo, alpinizmo mėgėjams, tiek ultra bėgimo gerbėjams. Chamonix yra tarsi nedidukė sportininkų komuna: miestelio gatvės apstatytos visų žymiausių sporto prekių brand'ų parduotuvėmis, čia visada pilna sportiškai (ne, neturiu omenyje treningiukų su trimis juostelėmis) apsirengusių žmonių, žiemą išsiruošusių slidinėti, o vasarą kopti į Mont-Blanc ar bėgti trail takeliais į kalnus. Žiemą Chamonix žmones vilioja savo puikiomis trasomis ir įspūdingais kalnais, o liepą ir rugpjūtį čia sutiksite trail bėgikus, atvykusius varžytis kalnų maratone Marathon du Mont-Blanc arba viename prestižiškiausių ultra bėgimų Ultra-Trail du Mont-Blanc (trumpiau - UTMB). Būtent Chamonix prasideda abiejų varžybų trasos, todėl net neabejoju, jog, jei kada matėte vaizdus iš varžybų, matėte ir įspūdingų miestelio vaizdų. Beje, 2016 m. UTMB mūsų Gediminas Grinius užėmė antrąją vietą!
Savo tikslą - Chamonix pasiekiam apie pietus. Gatvelės pilnos žmonių ir automobilių. Marathon du Mont-Blanc renginiai prasidėjo dar ankstų penktadienio rytą su ultra bėgimo (90 km) startu, o daugiausiai bėgikų sulaukiantis maratono bėgimas startuos ryt. Tuo tarpu šeštadienį ryte startuoja pusmaratonio bėgikai, o perpiet - mažieji bėgikai trumpų atstumų begimuose bei bėgantieji 10 km. Paliekam mašiną prie parko (Aire des Parapentes - parasparnių lauko), kuriame bėga mažiausieji, ir einam ieškoti maratono expo startinių paketų atsiėmimui. Lauke tikrai labai karšta, o nemiegota naktis (naktys) irgi neprisideda prie savijautos gerinimo, tad jaučiamės šiek tiek slegiami prie žemės. Aš guodžiuosi bent tuo, kad man ryt nereikia tokiame karštyje bėgti 42,2 km kalnų maratono.

Expo įsikūręs įprastinėje Chamonix turgaus vietoje - Place du Mont Blanc aikštėje ir suformuotas kaip labirintas, kuris baigiasi palapine, skirta startinių paketų atsiėmimui. Kol mūsų bėgikai užsuka jų atsiimti, mes su drauge atsistojame pavėsyje su vaizdu į Mont-Blanc. Net nelabai tikisi, jog pagaliau mes čia. Draugai grįžta su savo raudonais dalyvių maišiukais, tad galime traukti į miestelio centrą apsižvalgyti. Būtumėm linkę keliauti tiesiai į viešbutį, bet ten įsiregistruoti galima tik nuo 14 val., tad pabandom likusį laiką išnaudoti nors kažkiek turiningai.

Tirpstančių Mont-Blanc ledynų maitinama Arve upė ir tolumoje matomas Mont-Blanc masyvas
Žymioji Chamonix vieta, kurioje prasideda ir baigiasi UTMB, prasideda Mont-Blanc maratonas
Po poros posūkių atsiduriame priešais legendinę Place du Triangle de l'Amitie aikštę, kurioje ryt startuos maratono bėgikai, o už poros mėnesių  - Gediminas Grinius, Kilian Jornet ir galybė kitų lengvai išprotėjusių, bet neįtikėtiną stiprybę demonstruojančių ultra bėgikų, pasiryžusių 170 km UTMB bėgimui. Tolumoje matome Le Brevent kalno viršūnę, kiek paėjus arčiau starto linijos išnyra ir Planpraz kalno viršūnė, ant kurios ryt maratoninkai ir finišuos.

Skulptūra, skirta Jacques Balmat, kuris 1786 m. kartu su Michel Gabriel Paccard pirmasis užkopė į Mont-Blanc viršūnę, ir Horace Bénédict de Saussure, kuris finansavo žygį ir netrukus užkopė ir pats
Prisėdame Balmat aikštėje prie skelbimų lentos, iš šalimais esančio fontano prisipilame butelius vandens ir išsitraukiame turimo maisto likučius. Neabejoju, kad iš šono vaizdas atrodo liūdnokas, bet mums tuo metu tai nebelabai rūpi. Dar kiek pasidairę po miestuko centrą, nusprendžiam, jog 14:30 bus pats tas laikas įsikelti į viešbutį.
Bet viešbutis galvoja kitaip ir pareiškia, jog kambarys tvarkomas ir be 16:15 laisvas nebus. Kadangi nebeturim jėgų kažkur eiti, prisėdam ant žolės prie viešbučio. Iš pradžių prisėdam, vėliau prigulam, o galiausiai ir patys nepajuntam, kaip tiesiog užmiegam (nors ir neilgam, ir nelabai patogiai).
Nurodytu laiku pagaliau gaunam kambario raktą ir galim įsikelti.

Apartamentai susideda iš dviejų kambarių, kurie vienas primena spintą, tad klaustrofobijos vengimo sumetimais durų tarp kambarių neuždarinėjam. Turim mini virtuvę, bet neturim rankšluosčių (kurių nuoma 7 EUR/rankšluotis) ar kempinės/plovimo priemonių (jos taip pat kainuoja papildomai). Geriausias dalykas apartamentuose - vaizdas į Mont Blanc, jo ledyną ir... autobusų stotį po langais. Na, t. y. puiku, kad stotis šalia, nes nereiks toli keliauti važiuojant į oro uostą. Bet skrydis namo dar toli. Tik įėję į apartamentus, nusprendžiam trumpam prisė...gulti. Pabundam po trijų valandų. Ups.
Nusprendžiam, kad vis tik vertėtų pasivaikščioti po Chamonix ir vakare, juolab, kad būtų neblogai ir pavalgyti.

Eidami per Chamonix pagrindinę (=labiausiai turistų lankomą) gatvę, nardome tarp minios žmonių.  Vasaros renginiai į miestą tikrai sutraukia nemažai lankytojų ir atneša nemažą pelną vietiniams restoranams ir barams. Be to, vyksta pasaulio futbolo čempionatas, tad varžybų metu barai pilni ne tik viduje, bet ir išorės - prie barų langų prilipę prancūzai tiesiog pro langą žiūri varžybas ir emocingai reaguoja į kiekvieną spyrį, nors kiek priartėjantį prie vartų ploto.
Besileisdama saulė viską nudažo švelnia rausva spalva ir miesteliui suteikia romantišką įvaizdį.

Kadangi jau vėloka, o ne centre esantys turistams pritaikyti restoranai (o mes tokių nenorim) dirba iki 22 val., imam dairytis, kur galėtume greitai užkąsti. Randam nedidelę piceriją Le Pitz, užsisakom spagečių ir picų (mes nebėgančios palaikom kompaniją carbloadinimui - tik duok pretekstą valgyti angliavandenius, mes pasiruošusios!). Patiekalai nėra stebuklingi, bet bent jau makaronai išvirti al dente, o ne košės pavidalu, kaip dažnai nutinka kai kurioms įstaigoms Lietuvoje.
Pavalgom ir, kadangi jau sutemę, traukiam atgal į apartamentus. Eidami atgal bandom suprasti, kas ta švieselių eilė, kurią matom prieš save ant vieno iš kalnų šlaito. Ir ji dar ir juda. Ir tik pasiekę centrinę aikštę suprantam, kad tai vienos iš bėgimo rungčių - Duo étoilé, startavusios 20 val., bėgikai leidžiasi nuo kalno su prožektoriais ant galvų. 17 km porų bėgimo (su 1 315 m vertikalaus sukilimo), pavadinto žvaigždėtos nakties porų bėgimu, trasa kyla iki Refuge du Plan de l'Aiguille kalnų namelio, esančio 2,2 km aukštyje, ir vėl leidžiasi iki 1,036 km aukštyje esančio Chamonix.

Nepaisant to, kad jau gana vėlu, miestas pilnas žmonių, palaikančių finišuojančias pirmąsias Duo étoilé poras. Einant namo gatvėse netyla plojimai bėgikams ir palaikymo šūksniai "Allez, allez". Tiesiog negalim neprisijungti prie palaikančiųjų, nes neabejotinai bėgikai, per 2-3 val. įveikę trasą, yra verti pagyrų.
Grįžtam į apartamentus apie 23 val. vakaro. Už 8 val. startuos maratono bėgikai, tad pats laikas eiti miegoti. Kol pasiklojam lovas, pakaitomis išsimaudom duše (hm, o kur karštas vanduo?) ir pagaliau visi sugulam, ateina ir vidurnaktis.

III DIENA (sekmadienis)
Prabundu šiek tiek po 6 val. ryto nuo tylaus šnarėjimo - draugai, stengdamiesi mūsų nepažadinti,  ruošiasi bėgimui. Mudvi nebėgančiosios greitai apsirengiam ir palydim juos iki maratono starto.
Čia bėgikų palikti daiktai užgabenami keltuvais iki ant Planpraz kalno esančio finišo 
Prie starto linijos jau minia žmonių. Jaučiasi bendras susikaupimas ir nedidukė įtampa. Maratoną bėga ir nemažai elito bėgikų, pvz., kol judame link starto, prasilenkiam su Ida Nilsson - švedų elite bėgike.

Lygiai septintą duodamas startas ir po dviejų su puse minučių jau visi bėgikai kirtę starto liniją. Centrinė aikštė po truputį ištuštėja, nes bėgikų šeimos nariai, draugai ir kiti palaikantieji arba išskubėjo į vieną iš maratono vietų, arba patraukė namo pusryčiauti.

Mes jau iš anksčiau nusprendėme ir susitarėme, jog savųjų lauksime tik prie finišo, nors mintimis visą dieną buvom su jais, kas dešimt minučių tikrindamos informaciją apie jų kirstus patikrinimo punktus.

Vėsoka, tad užsukame į šalia starto esančią ir nuo 6 val. ryto jau dirbančią kepyklėlę La Paniere. Pasiimame kavos ir po milžinišką pain au chocolat (tikrai milžinišką - beveik mano galvos didumo) ir, kadangi viduje nelabai yra daug vietos, traukiame atgal į aikštę prisėsti ant suoliuko. Čia jau įjungtas ekranas, tiesiogiai transliuojantis vaizdus iš trasos - matome pirmaujančius bėgikus, kopiančius miškeliu į viršų. Neskubėdamos papusryčiaujame, dar kiek pastebim maratono bėgikus ir nusprendžiam keliauti į apartamentus persirengti bei pasiimti daiktų dienai Chamonix.

Chamonix ženklas, įvažiuojant į miestelį - mes gyvenome visai šalia jo // Einant iš centro į apartamentus vaizdai visada buvo nepakartojami
Grįžtam, susirenkam šiltesnius rūbus (ne dėl to, kad šalta, dėl to, kad ant kalno oras permainingas) ir keliaujam apsipirkti į vietinę parduotuvę užkandžių. Prigriebiam sausainių, nektarinų, džiovintų bananų ir pasukam link keltuvo į Planpraz.

Pakeliui vėl praeiname pro centrinę aikštę ir joje stovintį ekraną, kuriame matome, jog pirmieji bėgikai jau skuba kalno ketera, o vaizdai trasoje išties nepakartojami.
Užkopiame iki keltuvų į Planpraz. Planuojam, kad pirksim bilietus tiesiai į Le Brevent (du atskiri keltuvai, kurių pirmuoju pasikeli iki Planpraz viršūnės, o nuo jos gondola keliesi į Le Brevent), be to turime 20 proc. nuolaidos skrajutes keltuvui (maratono proga padaryta akcija), tad viliamės sutaupyti. Eilės prie kasos gana nemažos, tad praeina 20 min., kol prieiname prie langelio. Paprašau bilieto į Le Brenvent ir paduodu skrajutę. Prancūzė kasininkė piktai šūkteli NO! Ir baksteli į žemėlapį, priklijuotą ant stiklo. Iš jos iškalbingo elgesio suprantu, kad maratono nuolaida galioja tik iki Planpraz, kur ir yra maratono finišas. Na, ką gi, tuomet perku bilietą tik iki Planpraz ir atgal. Džiaugiuosi bent jau gavusi nuolaidą iki ten. Tiesa, vėliau tą pačią dieną teko įsigyti dar vieną bilietą, tik tą jau be jokios nuolaidos, bet aš jau čia per daug užbėgu į priekį.

Keltuve į Planpraz // Keltuvas į Le Brevent nuo Planpraz viršūnės
Chamonix slėnis nuo Planpraz
Gan greitai pakylame į Planpraz. Čia karšta, saulėta ir beveik nėra jokio šešėlio. Hm, pradedam svarstyti, ką čia nuveikus, nes dar net nėra dešimtos ryto, o mūsiškiai be pirmos valandos net neplanuoja finišuoti.

Nusprendžiam pažiūrėti, gal įmanoma nusipirkti pavienius bilietus į Le Brevent. Ir tikrai galima ir kainuoja ne brangiau nei juos perkant apačioje (na, iš bendro Chamonix-Planpraz-Le Brevent atėmus Chamonix-Planpraz bilieto kainą). Super, iškart perkamės bilietą ir skubam į keltuvą.

Viršuje nei kiek ne vėsiau, nors nuo Chamonix pakilom jau 1,5 km į viršų, bet saulė tokia pati kaitri ir tirpina dar nuo žiemos ant Le Brevent užsilikusį sniegą. Pasivaikštom aplink, užlipam akmeniniu takeliu šiek tiek į viršų, pasidairom ir pasigėrim Mont-Blanc ir apačioje esančio Chamonix vaizdais.

Vaizdas nuo Le Brevent į Planpraz kalną ir Chamonix apačioje slėnyje
Iš viršaus puikiai matosi apačioje likęs Planpraz kalnas, ant kurio kaip tik įrenginėjama maratono finišo zona, ir į kalną zigzagu kylantys pėsčiųjų takai. Takelis, kuriuo penktadienį vyko vertikalo bėgimas, deja, likęs mums šiuo metu nematomoje pusėje. Beje, tuo 3,8 km ilgio takeliu, kuriuo lipdamas pakyli 1 000 vertikalių metrų, net ir šiandien lipo gana nemažai žmonių - kadangi takelis vingiuoja po keltuvo trasa, lipančiuosius matėme keldamosios į Planpraz.

Kiek pasileidžiame žemyn Brevent, kur dar pilna nuo žiemos užsilikusio sniego ir pabraidžiojame po jį. Nors iš pradžių svarstėme nuo Brevent iki Planpraz leistis pėstute, gerai, kad taip nepadarėme, nes nemaža dalis trasos žemyn padengta tirpstančiu sniegu, kuris slidus kaip velnias. Mums bestovint ant sniego pro šalį praskuodžia šortukais ir marškinėliais apsirengęs bėgikas, kuris pasuka ne kalnu vingiuojančiu takeliu, bet tiesiog nuslysta sniegu padengtu kalno šlaitu. Ir tai padaro neįtikėtinai grakščiai, neprarasdamas pusiausvyros ir tikrai įspūdingu greičiu. Chamonix išties bekelės ir kalnų bėgikų rojus, kuriame gali dar ne tokių triukų išmokti.
Prisėdame Le Panoramic restorane - atviroje terasoje, pakabintoje ant kalno šlaito su nerealiais vaizdais į Mont-Blanc ir kitus kalnus, užsisakome kavos, aš desertui pasiimu avietinį macaron. Nors  iš aukštai ant kalno esančiame restorane gauto macaron nesitikiu nieko įspūdingo, jis minkštas ir ne per saldus (kai tuo tarpu Vilniuje, Vilniaus g. įsikūrusioje kepyklėlėje prie kavos siūlomi kieti, vien cukraus skonį turintys macarons). Vis tik Prancūzija: čia macaron ir ant kalno yra macaron. Gerdamos kavą patikrinam maratono bėgikų rezultatus ir suprantam, jog per savo visišką neskubėjimą praleidom greičiausiųjų tarp vyrų Kilian Jornet (03:54:54) ir tarp moterų - Ruth Croft  (04:37:30) finišus. Nors iš tarpinių rezultatų matome, kad mūsiškiai dar tikrai bėgs kelias valandas, bet trečiasis lietuvis, bėgantis maratone (kurio mes šiaip jau nepažįstame, bet lietuvis yra lietuvis, t. y. iškart savas), jau netrukus turėtų finišuoti, tad bijodamos jį pražiopsoti grįžtame į gondolą (keltuvą) ir leidžiamės žemyn į Planpraz.

Bėgikų daiktų atsiėmimas ant Planpraz. Stebėtinai niekas iš savanorių čia nešneka angliškai
Nuo Planpraz atsiveriantys vaizdai taip pat gniaužia kvapą. Prisėdame ant žolės ir valgydamos nektarinus su lengvu pavydu stebime parasparniais nuo čia kylančius žmones. Manau, kad abi mintyse skrydį parasparniu nuo Planpraz įsirašome į savo planus.

Maratono finišas
Kadangi tarpiniai rezultatai prognozuoja, jog trečiasis lietuvis finišuos apie 13 val., likus 10 min. iki planuojamo laiko atsistojame netoli finišo jo laukti, vis paplodamos kitiems pro šalį bėgantiems bėgikams. Dauguma bėgančiųjų - prancūzai, tačiau pro šalį pralekia ir australas, čilietis, islandas, norvegas ir kt. Man rodos, kad dauguma, nusivarę nuo neįprasto karščio ir bėgimo aukštyn, išlindę iš už paskutiniojo posūkio nusivilia pamatę, jog iki finišo laukia dar vienas kalniukas, nors ir nedidukas.
Pagaliau pamatom ir mūsiškį lietuvį (na, atpažįstam iš Lietuvos vėliavėlės ant jo numerio) ir abi klykiam jo vardą. Nepanašu, kad būtų mus išgirdęs, tad, suprantama, keliaujam jo pasveikinti jau už finišo. Jis iš tiesų nustemba, kai užkalbinam lietuviškai. Atsigaivinęs jis prisėda prie mūsų ir, kol mudvi laukiam saviškių, papasakoja savo maratono įspūdžius.
Netrukus gaunu žinutę iš draugės, jog, deja, ji maratono nebaigs ir nuo 28 km tarpinio punkto važiuoja iki starto. Kadangi ji neturi su savim nei piniginės, nei namų raktų, nusileidžiu keltuvu jos pasitikti, iš naujo nuperku mums abiems keltuvo į ir iš Planpraz bilietus ir abi pakylam iki finišo. Lieka sulaukti paskutiniojo mūsų komandos nario. Pakankamai greit finišuoja ir jis. Visi penki susėdam ant pievelės su vaizdu į kalnus ir plepam, valgom sausainių ir džiovintų bananų likučius ir tiesiog mėgaujamės saule ir bėgikų pasakojimais apie trasą, vandens trūkumą tokią karštą dieną (na, šitas faktas kiek gąsdina), siaurus takelius, trukdančius aplenkti priekyje tavęs lėtai kopiantį bėgiką, lazdas, kuriomis kai kurie bėgikai neatsargiai mosuojasi bėgdami. Visa pievelė nusėsta bėgikų, baigusių maratoną ir besiilsinčių prieš nusileidžiant į karščiu alsuojantį miestą apačioje.

Prieš mus pievelėje įsitaisiusi olandų kompanija, kurios trys vyrukai irgi tądien bėgo maratoną
Galiausiai nusprendžiam, kad laikas leistis žemyn. Deja, panašu, kad visi kiti bėgikai ir jų artimieji tuo pačiu metu priėmė visiškai tą patį sprendimą, nes prie keltuvų ilgėliausia eilė.

Nusileidus žemyn mūsiškiai bėgikai patraukia į Chamonix maniežą, kuriame patiekti šalti pietūs bėgusiesiems. Mes, dvi moralinio palaikymo komandos narės, taip pat traukiam iš paskos, nors, sužinojusios, jog nebėgusieji už pietus turi susimokėti 14 EUR, liekam prie durų palaukti draugų.

 
O draugai greit prirenka dvi lėkštutes maisto ir su jomis išeina iš maniežo pavalgyti kartu su mumis. Susėdam visi ant žolės ir neskubėdami ragaujam, ką čia bėgikams siūlo maratono organizatoriai. Na, tikrai ne tai, kas būtų vertas 14 EUR. Pavalgę ir dar kiek pailsėję ant žolės, aptarę kalnus, bėgimus, keliones, pasukam namo, t. y. atgal į apartamentus.

Toks įdomesnis ženklas, žymintis masažo vietą // Kaip atpažinti, jog lauke labai karšta - suskaičiuoti turimus net ne vieną kartą naudojamus vandens butelius
Pakeliui dar pasiimame vandens ir ledų, tad apartamentuose po dušo įsitaisom su ledais ir atsipalaiduojam po dienos (na, mudvi nebėgusios - po streso dėl draugų, o bėgikai - po karščio ir įveiktų įkalnių ir nuokalnių). Galiausiai ima temti, o kaip ir norisi valgyti (kaip žinia, visos mažiau turistinės vietos užsidaro 22 val.), todėl šiaip ne taip išsikrapštom iš namų ir prisėdam pirmame rastame restorane-picerijoje.

Picerijoje La Boccalatte mums paklausus, ar dar priims (nes jau vėloka ir artėja darbo valandų pabaiga) padavėjas pancūziškai šūkteli savo kolegai, ar dar spės kažką pagamint, ir mus informuoja, kad jei nevalgysim užkandžių, galim prisėsti.
Visi jaučiamės nusipelnę picos, tad jas ir užsisakome. Maniškė pizza catalane, kurią matote nuotraukoje viršuje, visai nebloga, nors ir neišvaizdi, su neaiškia alyvuogių lokacija, tuo tarpu draugai užsisako pizza blanche tartiflette - tai tiesiog ant picos pagrindo išdėstyti tradicinio Savojos patiekalo tartiflette (toks savotiškas bulvių apkepas) ingredientai: virtos bulvės, lašinukai, svogūnai ir reblošono sūris. Keista kombinacija picai, nes skonis tiesiog... bulvių. Manau, lietuviška pica su didžkukuliais būtų netgi skanesnė. Kadangi picos ne tik sočios, bet ir didelės, nelabai pavyksta jų įveikti, tad likučius paprašom supakuoti išsinešimui. Grįždami namo dar prasukam pro centrą, prisipilam butelius vandens ir keliaujam miegoti.

IV DIENA (pirmadienis)
Nors pabundam nelabai anksti, bet keltis dar tingisi. Draugė išverda kavos ir įsitaisiusios lovoj su kavos puodeliais imam plepėti. Kadangi gyvenam toli vienos nuo kitų, pasiilgstam to gyvo bendravimo, juoko ir kavos gėrimo. Tuo tarpu draugas išeina ko nors nupirkti pusryčiams, nes beveik nieko neturime. Grįžta, suprantama, apsikrovęs baguette'mis, croissant'ais, pakučiu sviesto, kavos filtrais (nes kavos aparatas yra, o filtrų - ne), dar krūva užkandukų.
Pusryčiaujame eilinį kartą prancūziškai - kava ir croissant'ai ir tiesiog jaučiam kaip vis labiau kasdien prancūzėjam. Po pusryčių bandom nuspręsti, ką šiandien nuveikus. Viena iš draugių šiandien jau skrenda namo, tad iki skrydžio neturim daug laiko. Galiausiai draugas, kuris Chamonix jau yra buvęs anksčiau, priima sprendimą, kad keliausim iki Glacier des Bossons ledyno, nes jis čia visai netoli, vos 300 vertikalių metrų. "Žiūrėkit" sako, "jis netgi matosi pro mūsų langą".
Spėju, kad dauguma lankančių Bossons ledyną, tai daro pro jo dešiniąją pusę, bet ji mums dėl laiko stokos kiek per toli, todėl planuojame eiti iki jo kairiosios pusės ir nuo namų pėstute patraukiame link Cascade du Dard krioklio, nuo kurio kilsime aukščiau. Iš pradžių einame miškeliu, pralendam pro vingiuojantį greitkelį (apačioje padaryti tuneliai gyvūnams praeiti) ir kopiam aukštyn.

Prasideda sraunios kalnų upės, maitinamos gąsdinančiu greičiu tirpstančių ledynų. 1900 m. Bossons ledynas, kuris yra vienas didesnių ledynų Mont-Blanc kalnų masyve, dar siekė Chamonix miestelį, kuris įsikūręs 1 036 m aukštyje, tuo tarpu šiandien, kad galėtų pasiekti Bossons ledyno smaigalį, žmonės turi kopti iki ~1 450 m ir dėl klimato atšilimo kasmet jis tirpsta vis greičiau ir greičiau.
Pakeliui į Cascade du Dard dar sutinkame amerikiečių trijulę, kurie papasakoja kopiantys iki krioklio ir nelabai patiki, kad mes keliaujame pažiūrėti ledyno. Pasiekę Cascade du Dard trobelę (chalet) nestojam, bet aptariam, kad gal čia grįžtant reiktų sustoti išgerti kavos.

Pasukam link Le Cerro trobelės, nuo kurios turėtų atsiverti vaizdas į ledyną, pralendam po tiltu, vendančiu į Mont-Blanc tunelį, pereinam kabantį tiltelį per šaltą kalnų upę (labai smagu karštą dieną eiti per upę, nuo kurios sklinda toks gaivinantis šaltis) ir lipam aukštyn.

Upę kertam dar vienoje vietoje, pasiekiame Le Cerro, bet joje taip pat nestojame, o lipame link apžvalgos aikštelės, kurioje turėtų atsiverti vaizdas į ledyną. Tačiau pasiektoje aikštelėje vaizdas nėra labai įspūdingas, nes dėl smarkaus tirpimo ledynas gana sutrumpėjęs, tad nusprendžiam kopti dar aukštyn. Vienoje vietoje pasukę į kiek statesnį keliuką, grįžtam atgal (na, nes ne visi mūsų kompanijoje kalnų ožiukai, pvz., aš nelabai moku nei kopt, nei leistis itin stačiais šlaitais) ir einam kiek horizontalesniu takeliu.

Ženklai vis įspėja, kad išėjom iš prižiūrimos zonos, tad turėtume būti atsargūs, bet, panašu, jog ir čia kažkas vis tik rūpinasi tuo takeliu, nes vis pasitaiko ženklų su likusio kopimo laiko nuoroda (tiesa, visiškai neatitinkančia realybės). Netrukus pasiekiam ir takelio pabaigą su naujai įrengta (vos prieš metus) apžvalgos aikštele.

Ledynas nėra taip arti, kaip norėtųsi, o dar prieš jį auga ir nedidelis miškelis, kiek užstojantis vaizdą, tačiau melsvai pilki smaigaliai (seracs) atrodo įspūdingai.

Vaizdas į Glacier des Bossons // Aiguille du Midi kalnas
Ten kažkur teka tirpstančio ledyno vandens upelis // O čia ne Evian, o Glacier des Bossons ledyno vandens pilnas butelys
Aikštelėje pailsime, suvalgom turimus džiovintus bananus, pasigrožim aplinkiniais vaizdais, o draugas dar nubėga (tiesiogine to žodžio prasme) iki kiek aukščiau esančio upelio ir pargabena mums butelius, pripildęs juos tirpstančio ledyno vandens. Laikas iki draugės autobuso į Ženevos oro uostą nenumaldomai senka, o mums dar reikia nusileisti iki Chamonix. Dar norėtųsi palipti iki paties ledyno, bet laiko nebėra, tad sutariam mudvi su drauge leistis atgal į miestelį, o kalnus įsimylėjusius draugus palikti toliau kopti pačiupinėti ledyną. Beje, po šios kelionės aš taip pat jaučiu, jog susirgau meilės kalnams liga ir noriu į visus kalnus. Į visus!
Mes neskubėdamos leidžiamės žemyn. Pakeliui susitinkam kalnų ožką ibex, kuri susidomėjusi žiūri į mus iš apačios, o supratusi, jog mes leidžiamės link jos, užbėga kalno šlaitu ir jau seka mus akimis iš viršaus.

Ranka užrašyta nuoroda į Sentier des Pharaons žymi tą aikštelę, iš kurios žiūrėjome į ledyną
Pasiekiam Le Cerro trobelę, aplankom nykštukus ir traukiam žemyn. Draugai, kopę iki ledyno, atsiunčia nuotraukų nuo ledyno ir komentarą, jog vos jiems nuo ledyno atsitraukus, atskilo ledyno gabalas ir su trenksmu nukrito. Hm, nelabai smagi istorija.


Leistis žemyn daug paprasčiau, bet vis tiek užtrunkam pusantros valandos, kol pasiekiam Chamonix, o dar po 15 min. - jau ir apartamentus. Kol mes nusimaudom, grįžta ir ledyną pačiupinėję draugai (teisybės dėlei, jie, norėdami dar spėti atsisveikinti su išvykstančia drauge, kiek pabėgėjo). Dar spėjame visi išgerti kavos ir išlydim draugę į šalią namų esančią stotį. Likę trise vakarą praleidžiam iš pradžių pro langą stebėdami, kaip prancūzai dažo gatvių linijas (bet tikrai labai įtraukiantis užsiėmimas), o vėliau šnekėdami apie draugo įspūdžius iš kelionių, iš solo Tour de Monte Rosa žygio, iš Berlyno maratono, Lavaredo Ultra Trail varžybų ir aptariam kitus neįtikėtinus dalykus, kuriuos jis darė gyvenime. Aš iki tol maniau, kad tokie gerąja prasme crazy žmonės egzistuoja tik žurnalų ir knygų puslapiuose, bet, pasirodo, jie tikri!
Galiausiai vakare sutariam, kad jei ryt nelis, važiuosim iki Šveicarijos Emosson užtvankos ir keliaujam miegoti.

V DIENA (antradienis)
Šiandien mano paskutinioji kelionės diena, o vakare laukia skrydis namo per Varšuvą, bet dar tikiuosi kažką nuveikti iki jo.
Naktį lijo, tačiau ryte dangus jau kiek apsiraminęs, nors ir niūrokas. Nusprendžiu, kad šiandien mano eilė eiti pirkti pusryčių, tad patraukiu link La Paniere kepyklėlės ir supermarketo. Susisuku gan greit ir žvilgsniu atsisveikinu su Chamonix gatvelėmis, nors turiu labai nemažą viltį ir norą čia dar grįžti. Gal ne šiemet, bet tikrai dar kažkada greitai.

Eidama atgal į apartamentus užmetu akį į tolumoje baltuojantį ledyną, prie kurio vakar buvom užlipę ir svarstau, kaip po tokios rekordiškai karštos vasaros jis atrodys kitąmet. Tikiuosi, kad kitą kartą čia apsilankius nereiks lipti dar papildomų 200 metrų, kad galėčiau į jį žvilgtelti.
Papusryčiaujam ir, kaip tarėmės, susiruošiam į Šveicariją. Kelias link Emosson užtvankos eina pro vietas, kuriomis driekėsi maratono trasa, tad dairomės aplink, o draugai pasakoja, kur bėgo, ką matė, kur pasuko. Ant sienos su Šveicarija pasienietis tik klusteli, kur link važiuojame, o išgirdęs atsakymą "Lac d'Emosson", palinki gero kelio. Neilga kelionė serpantinais (bet jos pakako, kad imtų pykinti) ir mes jau prie trečios aukščiausios Šveicarijos užtvankos, įsikūrusios 1 965 m virš jūros lygio, kurios pačios aukštis - 180 metrų, o ilgis - 554 metrai.

Užtvanką galima pasiekti ne tik keliu, bet ir funikulieriumi, vėliau persėdant į panoraminį traukinuką ir į minifunikulierių. Funikulierius į kalną vietomis kyla net 87 laipsnių kampu, tad tai dar prideda papildomo žavesio tokiam kelionės būdui. Bilietas kelionei visomis trimis transporto priemonėmis pirmyn atgal kainuoja 36 EUR žmogui, o užtruksit pasiekti užtvanką iš viso apie pusvalandį.

Minifunikulierius leidžiasi nuo Emosson užtvankos
Ant užtvankos beveik nėra žmonių, ramu ir tylu, tad neskubėdami einame išilgai jos, vis pasidairydami į aplinkinius snieguotus kalnus, į visiškai ramų ežero vandenį, skaitydami informacinius stendus. Beje, šita užtvanka yra viena iš trijų šioje vietovėje ir pati naujausia. Pirmoji Barberine užtvanka, užtvenkusi Barberine upę, esant pilnam Emosson ežerui, atsiduria po vandeniu ir jos nebesimato. Man pasirodė įdomu ir tai, kad nors ežeras ir užtvanka yra Šveicarijoje, pati elektrinė stovi Prancūzijoje.
Perėję užtvanką, toliau einame ežero pakrante vingiuojančiu taku.

Liepos pradžia, bet šiame regione dar ankstyvas pavasaris: šalikelėse tirpsta sniegas, sprogsta medžiai, žydi pavasarinės gėlės. Oras visai pusėtinas, išlenda saulutė, bet už kalnų viršūnių matau besikaupiančius debesis ir tai mane šiek tiek neramina.
Draugai nusprendžia, kad jei jau čia atvažiavom, reiktų užlipti iki antrosios užtvankos ir jos ežero - Lac du Vieux-Emosson (liet. Senosios Emosson ežeras), kuri nuo Emosson užtvankos atrodo miniatiūrinė, bet einant arčiau paaiškėja, kad ji tiesiog yra toli. Senoji užtvanka, pastatyta 1955 m., visai neseniai buvo paaukštinta dar 20 metrų - kitąmet planuojama senąją ir naująją užtvankas sujungti požeminiais vertikaliais tuneliais, aukštesniais net už Eifelio bokštą. Žiūrint į šias užtvankas, draugė pajuokauja, kad Šveicarija čia tooookias užtvankas statosi, o mes Lietuvoje net duobių gatvėse nesugebame susitvarkyti.

Senoji užtvanka 2 235 metrų aukštyje, tad asfalto keliuku kopiame viršun, kiek neramiai pasidairydami į už kalnų užsikabinusius debesis. Palei keliuką vietomis dar yra sniego, o vienoje vietoje netgi turime praeiti pro lašantį sniego tuneliuką.
Prie senosios užtvankos yra ir garsieji dinozaurų pėdsakai, likę uolose, tačiau jie matosi tik nutirpus sniegui, t. y. rugpjūtį, tad žinome, jog jų, deja, nepamatysime. Užtat pamatę bet kokį keistesnį įdubimą kitose uolose, juokaujame, kad va, dinozaurai buvo ir čia.

Lipti į viršų nėra taip labai lengva, bet su drauge viliamės prie senosios užtvankos stovinčioje kavinėje išgerti kavos tad tos minties varomos lipam aukštyn. Iki paaiškėja, kad ten atsiskaityti galima tik grynaisiais pinigais, kurių mes, aišku, nepasiėmėme. Suirzusios prisėdam ant akmens ir paleidžiam draugą vieną užlipti ant užtvankos. Laimei, draugas itin užsispyręs ir užlipęs ant užtvankos atsisako nulipti iki mes irgi užlipsim ant užtvankos (aš jam labai dėkinga, kad niekad neprarado geros nuotaikos ir pakentė mano burbėjimą ir atsisakymus lipti aukščiau visos kelionės metu).

Vaizdas į Lac d'Emosson ir naująją Emosson užtvanką nuo senosios (paspaudus nuotrauka pasidina ir geriau matosi tolumoje esanti naujoji užtvanka)
Vaizdai nuo senosios užtvankos tikrai puikūs, matosi ne tik naujoji užtvanka, bet ir toliau esanti kalnų virtinė.

Tuo tarpu Lac du Vieux-Emosson beveik visas užsnigtas, kaip ir jį supantys kalnai. Čia ne tik vasara, bet ir tas žemiau prasidėjęs pavasaris dar neatėjo.

Senoji užtvanka nuo dar aukščiau esančių uolų
Kadangi laiko iki mano skrydžio nenumaldomai mažėja, patraukiam atgal į prie naujosios užtvankos paliktą automobilį, pakeliui šnekėdami apie ankstesnes keliones ir jose patirtus nuotykius ir dalindamiesi būsimų kelionių planais. Kelionė atgal į Chamonix neužtrunka, tad dar spėju palįst po dušu, susimest daiktus į kuprinę, išgerti kavos ir jau metas keliauti į autobusą, nuvešiantį į Ženevos oro uostą. Atsisveikinti su draugais kiek liūdna, nes tos penkios dienos su jais buvo neįtikėtinai smagios, be jokios įtampos, pilnos naujų potyrių, įspūdžių ir naujai užgimusios meilės kalnams. Bet tikiu, kad tai tikrai ne paskutinė mūsų kelionė, tad atsisveikinam su pažadais vėl greitai susitikti.

Paskutinis žvilgsnis į Bossons ledyną pro autobuso langą // Vakarienė Ženevos oro uoste
Be jokių nesklandumų pasiekiu Ženevos oro uostą ir vos praėjus patikrinimą gaunu pranešimą, jog mano skrydis atidėtas 40 min. Blogai, nes skrendu ne tiesiai į Vilnių, bet per Varšuvą, kurioje tarpas iki jungiamojo skrydžio - vos 50 min. Guodžiu save, kad gal spėsim. Aišku, laipinimas į lėktuvą dėl neaiškių priežasčių dar vėluoja. Na, kaip visada, LOT patvirtina savo vardą "Later Or Tomorrow" (liet. vėliau arba rytoj). Lėktuve pašneku su stiuardese, kuri paaiškina, kad skrydis buvo atidėtas dėl "emergency" (jaučiu, čia jų nuolatinis pasiteisinimas, net nesant jokio emergency) ir kad darys viską, jog mes spėtume į jungiamąjį skrydį namo.

Kylant Ženevos oro uoste atsiveria gražūs Alpių ir Ženevos ežero, nušviestų besileidžiančios saulės, vaizdai. Mintyse su jais atsisveikinu tik trumpam, iki kito karto, nes čia tikrai dar grįšiu.
Varšuvoje nusileidžiame likus penkioms minutėms iki mano skrydžio. Tuo pačiu metu yra ir skrydis į Kauną, tad išlipusi iš lėktuvo matau merginą su užrašu "Kaunas". Klausiu, o kaip su Vilniaus skrydžiu? Ji atsainiai mosteli ranką į keleivių laukantį autobusą. Suprask, Vilniaus keleiviai paliekami likimo valiai. Kai pasiekiam autobusu terminalą, bėgu kaip galėdama greičiau, bet, deja, mano vartai jau uždaryti, o vyrukas prie vartų tik gūžteli pečiais "You are too late" (liet. Jūs pavėlavot). Juokingiausia, kad tas pats kasdieninis vakarinis skrydis į Vilnių beveik visada vėluoja apie pusvalandį išskristi, tačiau šiandien kaip tyčia išskrido anksčiau. Ką gi, ganėtinai įsiutusi (nes vien tik dėl LOT kaltės rytoj vėluosiu į darbą) traukiu prie Transfers stalo, kur vyriškis visiškai be jokių emocijų ar žodžių pakeičia mano bilietą į rytojaus, duoda voucherį taksi ir viešbučiui ir paleidžia. Nei angliškai, nei rusiškai nešnekantis taksistas (jo nuomone, jis šneka rusiškai, bet iš tiesų šneka lenkiškai) pusę pirmos nakties dar sugeba paleisti ne prie to viešbučio. Ačiū dievui, teisingas viešbutis už šimto metrų, tad netrukus ten įsikuriu ir nors kelias valandas galiu pamiegoti.

Ryte jau be jokių nesklandumų pasiekiu oro uostą, paskrendu į Vilnių ir į darbą pavėluoju vos valandą. Late Or Tomorrow. Bet iš tiesų nerealaus ilgo savaitgalio ir jo įspūdžių nesugebėjo sugadinti net ir LOT su savo vėlavimais. Ir dabar jau vėl noriu į kalnus. 

3 komentarai:

  1. Aww noriu dar daugiau tokių mūsų kelionių! Aktyvių, be streso,su daug juoko,kavos ir kalnų!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Indre, mes dar jų turėsim! Ir pageidautina daug, dažnai ir ilgų :D Gal jau pradedam planuoti kitas?

      Panaikinti
    2. Planuokim!
      Ir žinai jos visos tos ilgos turės bėgimą, kaip sudedamąją dalį :D :D

      Panaikinti