Gimtadienio keksiukai

Šitam mažučiui keista šukuosena berniukui šiandien sueina 22-eji. Tiesa, nuo tada kai mes kartu stovėjom prie šito krūmelio, jo ir šukuosena pasikeitė, ir praaugo jis mane kokį tūkstantį kartų (nes aš akivaizdžiai iš nykštukų giminės). Taigi mielas broliuk, su gimimo diena!!! Prisidedu prie visų sveikinimų, kuriuos šiandien jau išgirdai ir dar išgirsi, taip pat linkiu augančio saulės kolektorių populiarumo, negendančių liaudies vežimų, tam tikros Jurbarko rajono dalies perkėlimo į Aukštaitiją ir papildomų 24 h kiekvieną savaitę, kad galėtum ir mane aplankyt bent retkarčiais. Didžiausi sveikinimai tau nuo tavo sesės su dideliu baltu bantu.

O dabar apie keksiukus. Trumpai - jie tobuli! Tikrai! Mano kolegos irgi taip galvoja. Jie lengvučiai ir ganėtinai paprasti. Ir visada tobulai keksiukiškai pakyla. Tai yra, neišsipučia kaip mufinai (t.y. tiek aukštesni keksiukai, kurie turi viršų. Kad lietuviškai jie vadinasi mufinais sužinojau tik Riomerio valgykloj. Tikriausiai lietuvių kalbos komisija ten retai užsuka).

Rokiškis, Bikėnai

Rokiškio šv. Mato bažnyčia // Laisvės paminklas // Rokiškio dvaras
Savadarbis keltas per Šventosios upę // Vietinis Bikėnų valtinės gyventojas // Stalas po gausių pietų
Lieptelis, valtys, dviračiai ir baidarės // Pavėsinė lieptelio gale // Plaukiant Šventąja
Kolegos energingai vykdo planą "Plaukiam į meldus" // Antalieptės mariose // Marios

Gavau elektroninį laiškutį pavadinimu "Kelionė į Rytų Aukštaitiją" ir prisiminusi savo paskutines išvykas į Kupiškį ir Biržus apsisprendžiau po jokias ten aukštaitijas daugiau nevažinėti. Bet kaip visad kažkokiu stebuklingu būdu manęs niekas nepaklausė. Ir gerai, nes Rokiškis pasirodė besąs labai gražus miestelis (su labai geru oru, turėčiau pridurti), tobulai susitvarkęs pagrindinę gatvę/aikštę, tebeturintis grafų pastatytą bažnyčią su originaliu vidaus interjeru ir bauginančiais požemiais/laidojimo rūsiais. Rokiškio dvare irgi galima rasti visokių stebinančių dalykų (pvz., laimės suolelį, šerno galvą, juodąsias gulbes Litą ir Latą). Taip kad užsukti verta. 

Antroji dienos pusė buvo dar tobulesnė. Ten, kur Šventosios upės "įteka" į Antalieptės marias, įsikūrusi Bikėnų valtinė. Virviniu savadarbiu keltu šeimininkas jus perkels nuo greitkelio pusės į pačią valtinę arba tiksliau visą medinių namukų/pašiūrių/sūpynių kompleksą. Tik atvykus ant stalo jau garuoja pietūs: žuvies sūris, baltas sūris su medumi, įvairių žolelių arbata, tik ką keptas pyragas su vyšniomis ir milžiniškas gabalas bulvių plokštainio. Nemeluoju, tikrai milžiniškas, beveik A4 lapo dydžio. Negalintiems įveikti tokios porcijos šalia labai parankiai slankioja pasišiaušęs katiniukas, kuris tik ir laukia kol pasitrauksi nuo stalo, kad jis nemačiom galėtų ant jo užšokti. Pavalgius laukia vandens dviračiai, baidarės, valtys ir plačios Antalieptės marios ar kiek siauresnė Šventosios upė. Arba galima tiesiog prigulti ant žolytės ar prisėsti ant lieptelio ir mėgautis saulute. O daugiau nieko ir nereikia :)

Striptizo ereliai

Striptizo ereliai, 2008, "Domino" teatras, režisierius Arkadiusz Jakubik.

Po beveik ketverių metų nuo premjeros pradžios pagaliau ir man atėjo proga pamatyti taip visų išgirtus erelius. Prisipažinsiu, nemėgstu "Domino" teatro dėl jų komercializmo ir podažniai kepamų naujų spektaklių kiekio. Man norisi meno, kur aktoriai siektų žiūrovą papirkti savo tobula vaidyba, o ne banaliais juokeliais. Bet kartais reikia ir pastarųjų. Tiesa, "Domino" kiek nuvylė ir tuo, kad likus kelioms dienoms iki suplanuoto spektaklio, jį atidėjo visam mėnesiui ir iš penktadienio perkėlė į sekmadienį, Motinos dieną. Keistas vadybininkų sprendimas, bet negi ginčysies. Pritrūkau ir programėlių ar bent kažkokios informacijos apie aktorius, režisierių, premjeros datą, na, tokių, man atrodytų, elementarių dalykų. "Domino" teatras turbūt juos laiko atgyvena ir net savo internetiniame puslapyje nepateikia reikiamos informacijos. 

Na, o pats spektaklis... Dėkui TV3 ir jų suvalkietiškam pasirinkimui per šventes visada rodyti tą pačią programą ir filmus, tikriausiai Lietuvoje jau nebėra žmonių, nemačiusių The Full Monty filmo, pagal kurį Striptizo ereliai ir pastatyti. Daugiau mažiau. Algirdas Dainavičius, Irmantas Bačelis, Darius Petkevičius, Juozas Gaižauskas vaidina neblogai, tačiau juos užgožia spalvingasis Gytis Ivanauskas. Ir "užgožia" čia per silpnai pasakyta. Kaip kolega išsireiškė, su Gyčiu spektakliai visada one man show patampa. Nors aukštakulniais Gytis vaikšto tobulai.

Rekomenduočiau visiems Šapro lygio juokų mėgėjams, pavargusiems nuo rimtų spektaklių ir turintiems pakankamai kantrybės, nes 3 val. trukmės spektaklį išsėdėti jos prireiks. (Mieli vyrai, o jūs nieko neprarasit, jei po pirmos dalies keliausit namo, nes antroje dalyje juokinga nebebus, o į visai rimtai nusirenginėjančius vyrus pažiūrėti galės jūsų brangiosios).

50 nuobodybės atspalvių

šaltinis

Viena labiausiai diskutuojamų knygų angliškai kalbančiose šalyse pastaruoju metu yra E. L. James kūrinys "50 Shades of Grey" (liet. 50 pilkos atspalvių arba 50 Grėjaus atspalvių, nors sprendžiant pagal knygos turinį pavadinimas mini būtent pilką spalvą) arba tiksliau visa 50 atspalvių trilogija (čia tik man vienai atrodo, kad pastaruoju metu rašytojai nebesugeba istorijos sutalpinti į vieną knygą, bet būtinai turi išleisti net tris). Jau kelis mėnesius ši knyga ir visi jos tęsiniai sėdi pirmoje New York Times geriausiai perkamų knygų pozicijoje ir net nesirengia niekur trauktis. Vadovaudamasi Jei kiti skaito, reikia ir man logika, bestseller'į vieną savaitgalį atsiverčiau ir aš (tiksliau atsidariau pdf failą kompiuteryje). Įpusėjus knygą, mano reakcija buvo maždaug tokia. 

Niekam ne paslaptis, kad šios knygos žanras yra erotinė fikcija, o istorija sukasi apie 21-erių vis dar nekaltą literatūros studentę Anastasiją (trumpiau - Aną), kuri pajunta nenumaldomą trauką šešeriais metais vyresniam milijonieriui Kristijanui, kuris turi ne tik emocinių, bet ir krūvą kitokių problemų. Ir jei dabar pagalvojote, kad knyga mane, kaip Marijos žemės gyventoją, papiktino dėl savo žanro, labai klystate. Nepaisant BDSM temos, knyga yra tikrai niekuo nestebinanti ir nuobodi. Siužeto kaip ir nerasta, scenos visos beveik vienodos, herojai pakankamai erzinantys savo bukumu (koks studentas 2011 metais neturės kompiuterio IR elektroninio pašto?), o pasitaikančios loginės ir gramatikos klaidos stebina. Nors daugelis knygos populiarumą aiškina erotikos žanro trūkumu šiuolaikinėje literatūroje, aš visiškai su tuo nesutinku. Net paprasčiausiame popieriniu viršeliu išleistame meilės romane rasite pakankamai erotikos, jau nebekalbu apie Nora Roberts ar lietuviškąjį Edmundą Malūką. Neabejoju, kad greitai ir Lietuvos knygynų lentynos pasipuoš šia trilogija, tad čia jau jūsų pasirinkimas skirti savo laiko (ir lėšų) šios knygos skaitymui ar verčiau pasiimti ką nors vertingesnio. 

Tikriausiai verta paminėti, kad tikslinis šio romano skaitytojas yra vidutinio amžiaus namų šeimininkė, kaip ir pati knygos autorė, o knygos pagrindas yra Saulėlydžio gerbėjų kūryba (tsakant, Ana yra Bella, o Kristijanas yra Edvardas). Nieko gero, sutinku. Bet Universal taip negalvoja ir jau nusipirko filmo teises į šią istoriją. Sklando gandai, kad Kristijano vaidmuo gali atitekti Ian Somerhalder ("Vampyro dienoraščiai") ar Alexander Skarsgard ("Tikras kraujas"), taip sakant, vienam iš ex vampyrų, o Bellos, eh, t. y. Anos vaidmeniui pasirinkimai dar platesni. Na, ką, lauksim (arba ne).

Redaguota (2012-07-11). Teisybės dėlei reikia pridurti, kad perskaičiau ir antrąją E. L. James knygą "Fifty Shades Darker" (lietuviškai turbūt būtų 50 tamsesnių atspalvių, nors ne kažin kaip skamba, todėl neabejoju, kad vertėjai sugalvos ką nors originalesnio). Antrąją pasiėmiau dėl to, kad visi (atsiprašau, visos) džiūgavo, jog trilogijos siužetas pagerėja. Ir iš tiesų, ką jūs pasakysite, siužetas pagerėjo. Iki maždaug Janet Evanovich lygio. Šiokia tokia intriga, nors ir nedidelė, ir sekso scenų apmažėjo nuo kasantrampuslapy iki kartąskyriuj. Galima gyventi, iš tiesų.
Jei svarstot, ar verta skaityti E. L. James, perskaitykit. Ne dėl to, kad verta. Dėl to, kad nesijausit marsiete, kai kuri nors draugė ims pasakoti apie kažkokią ten nerealią knygą. O tiems, kurie purkštauja, koks nelygis yra skaityti prastą literatūrą, galiu pasakyti, kad neparagavę nesužinosit, ar druska sūri, o cukrus saldus. Perskaitėm, sužinojom. Dabar galim pereiti prie kažko naujo. Gal prie Gillian Flynn knygos Gone Girl? Galbūt :)
P.S. O trečiosios E. L. James trilogijos knygos "50 Shades Freed" taip ir neperskaičiau. Po pirmų 40 puslapių suėmė miegas, kuris tęsiasi jau kelis mėnesius. Jei kas perskaitysit, duokit žinot, ar ten kas gero.

Redaguota (2012-08-01).  Kaip šio įrašo komentaruose nurodė Marina, knyga dar neišversta į lietuvių kalbą, bet šiuo metu verčiama Alma Littera leidyklos. Laukiam nesulaukiam :)

Redaguota (2013-01-12). Visai atsitiktinai šiandien knygyno lange pamačiau lietuviškai išverstą Penkiasdešimt pilkų atspalvių. Alma littera pasistengė ir "tik" po metų nuo knygos išpopuliarėjimo jau ir lietuviai gali su šiuo kūriniu susipažinti. Knygų klubas siūlo šią knygą įsigyti už 45,35 Lt, o jūs jau spręskite, verta ar ne.

Redaguota (2013-09-25). Trečioji knyga Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių pasirodys jau 2013-09-27. Bet  jau pavadinimo keistumas...

Migdolų pienas

Dar dvyliktoje klasėje chemijos mokytoja pasakojo, kad suaugusiems žmonėms nerekomenduojama piktnaudžiauti pienu ir jo produktais. Berods, organizmas nebegamina fermentų, kurie padėtų perdirbti pieną (o ir šiaip, karvės pienas yra skirtas veršiukams ir jo pagrindinė paskirtis - padėti veršiukams priaugti svorio ir užaugti). Be to, beveik penktadalis žmonijos netoleruoja laktozės, o dalis jų yra alergiški pienui. Žodžiu, porai savaičių prie viso sąrašo nevalgomų dalykų nusprendžiau pridėti dar ir laktozę. Tada išsiruošiau į parduotuvę įsigyti įvairių pieno pakaitalų: sojos miltelių, kokoso grietinėlės, migdolų pieno. Ir, omg, už litrą migdolų pieno teko pakloti kiek daugiau nei 15 Lt (mano sveikų produktų parduotuvė kainas pakankamai pasididinusi). Be to, pirktas migdolų pienas sudėtyje dar turėjo cukraus, kvapų ir krakmolo. Visiškai nesuprantama ir nelogiška. Ypač, kai pasigaminti migdolų pieną pačiai itin paprasta ir greita.

Porai dienų užmerkiau puodelį migdolų (~200 g) vandenyje (tiesa, per tą laiką juos porą kartų perploviau, nes vanduo kažkoks purvinai rudas buvo), po to supyliau juos ir 7 puodelius vandens į blenderį ir kelias minutes viską palikau blendintis. Tada skystį perkošiau per sietelį, o vėliau per kelis kartus sulenktą marlę ir viskas. Dabar šaldytuve stovi beveik pusantro litro migdolų pieno (okay, tiek nebestovi, nes pusę litro jau sunaudojau).

Migdolų pienas neturi jokio keisto prieskonio, riešutų skonio beveik nesijaučia, o panaudoti galite bet kur - žaliesiems kokteiliams, kavai, kiaušinienei, kepiniams. Laikyti patartina šaldytuve, o suvartoti - per savaitę. Tiesa, pienas susisluoksniuoja, todėl prieš gerdami suplakite. Beje, nusunktas migdolų šiošes galite išdžiovinti ir panaudoti vietoj migdolų miltų. O pusantro litro migdolų pieno tekainavo 4 Lt (suprantama, jei pirksite ekologiškus migdolus, kainuos kiek brangiau).

Šokoladiniai keksiukai... su burokėliais

Po trijų dienų bandymų nugalėti gripą sėdėjau virtuvėje su savo špinatų glotnučiu (nes taip pasirodo lietuviškai vadinasi smoothie'is) ir bandžiau prisiminti, kas dar pasak liaudies žinovų, stiprina organizmą. Burokėliai raudoni, todėl neabejotinai sveiki ir naudingi (kas norėtų pasiginčyti su mano geležine logika?), tik negi aš dabar juos vienus valgysiu. Keliolika minučių Pinterest ir Google - ir organizmo stiprinimo idėja atsirado: Šokoladiniai keksiukai su burokėliais. 

Ir galiu drąsiai pasakyti, čia patys skaniausi šokoladiniai keksiukai, kuriuos kada esu ragavusi. Drėgni ir tikrai šokoladiniai. O burokėlių nesijaučia. Visiškai. Tačiau burokėliai kaip slaptasis ingridientas daug prisideda prie keksiukų konsistencijos ir to nerealaus drėgnumo. Jei dar kada prireiks šokoladinių keksiukų ar pyrago, čia mano go to receptas. Ne veltui anksčiau raudonojo velveto keksiukai buvo spalvinami būtent burokėliais, o ne maistiniais dažais, kaip kad daroma šiandien.