Grikių keksiukai su aguonomis ir spanguolėmis

Žmonės kalba, kad vienintelis pastovus dalykas gyvenime yra pasikeitimai. O aš įpročių vergė. Man smagu rytais po aštuonių dešimt be žodžių pabaksnoti kolegą, taip duodant ženklą, kad atėjo metas gerti kavą. Smagu penktadieniais pasidaryti šventę ir pietų keliauti į netoliese esančią vegetariško maisto kavinukę, nes tik penktadieniais ten gaminamas daržovių ir panyro pyragas. Jau daugiau nei dešimt metų Jonines visada sutinkam Anykščių šilelyje, duodamės po šlapią žolę (nes per Jonines juk turi lyti), ieškom paparčio žiedo ir upeliuku leidžiam vainikėlius. Kad ir kaip pavadintume -  tradicijos ar įpročiai, bet jie suteikia saugumo jausmą.

Praėjusią savaitę su kolega sutarėm - pokyčiai mums nepatinka. Kad ir kas tai bebūtų: nauja stomatologė, kuri idiotiškai teiraujasi, ar nesi alergiškas nuskausminamiesiems vaistams, bet taip ir nesugeba pasakyti vaistų pavadinimo; nauja kirpėja, kuri kerpa "kažkaip ne taip" ir nepaklausia apie gyvenimą (rimti pokyčiai kolegos gyvenime); pasikeitimai darbo kolektyve ir tuščia kėdė šalia (bei kompanijos rytinei kavai trūkumas)... ne, mums visa tai nepatinka.

Besipiktinant pokyčiais, iš dalies besigailint savęs ir to stabilumo, kuris per pokyčius išnyko kaip paskutinis sausainis lėkštelėje dūmas, nepastebi, kaip atsiranda nauji įpročiai. Nutrūkusią draugystę pakeičia naujos pažintys, susiformuoja naujos tradicijos, atrandi naujų pomėgių ir išbandai dalykus, kurių niekada taip ir nebūtum bandęs. Magic happens outside of your comfort zone, stebuklai vyksta už tavo komforto zonos ribų. Gal ir nejauku, nesmagu, gal net ir liūdna, kad kažkas baigėsi, kažkas nauja prasidėjo, gal nesijauti patogiai, saugiai, tačiau visa tai veda prie naujų potyrių. O nauji potyriai reiškia laimę. Stebuklus. Todėl nebijokim naujų dalykų ir neliūdėkim dėl senųjų pabaigos. Sutariam?

Na, o dabar kai viską jau aptarėm, einam kepti keksiukų, tik šįkart ne su įprastais, kvietiniais, bet grikių miltais. Kaip tai ne? Juk ką tik susitarėm, jog mėginsim kažką naujo :)

Grikių keksiukai su aguonomis ir spanguolėmis

125 g sviesto

100 ml medaus

2 kiaušiniai

40 g aguonų

100 g grikių miltų

40 ml 35 proc. riebumo grietinėlės

½ citrinos žievelės

1 šaukštas kepimo miltelių (arba 1 arb. šaukštelis sodos)

½ - ¾ puodelio spanguolių

Sviestą ištirpinkite, į jį supilkite grietinėlę ir išplaktus kiaušinius, viską gerai išmaišykite. Nuplikytas aguonas bei medų sumalkite blenderiu ar virtuviniu kombainu ir supilkite į pirmąjį dubenį, įtarkuokite citrinos žievelę. Grikių miltus ir kepimo miltelius persijokite ir maišydami supilkite į bendrą tešlą, suberkite spanguoles, lengvai išmaišykite. Padalinkite tešlą į 12 popierinėmis formelėmis išklotą kepimo skardą ir 180 C temperatūroje kepkite apie 15-20 min. 

Šviesūs keksiukai su avietiniu morengų kremu

 (Please scroll down for English version of the post)

Vasara - saulė - atostogos - avietės. Na, gerai, atostogos baigėsi (nieko čia gero), pastarosiomis dienomis lietaus daugiau nei saulės, bet turguje vis dar yra aviečių! O ką reikia daryti, kai turi aviečių? Aš paprastai darau taip, bet šįkart po pinterest ir foodgawker atakų vienintele paieškos fraze "wedding cupcakes" (liet. vestuviniai keksiukai) radau kai ką labai mielo ir gražaus. Blondinuką keksiuką su avietiniu šveicarišku morenginiu kremu. Atrodė jis tobulai. Na, gal šveicariško morenginio kremo iki šiol nebuvau dariusi, bet save raminau bandydama įtikinti, kad viskam būna pirmas kartas, o aš iššūkių nebijau ir pan. ir pan. Aišku, būtų buvę tiesiog puiku, jei būčiau nuosekliai perskaičiusi visą gaminimo instrukciją, bet pff, kas skaito visą receptą? Ne aš! Norit spėti, kas nutiko? Pirmoji kremo partija nukeliavo kanalizacijos vamzdžiu, o aš pagaliau išsitraukiau receptą. Aha, pasirodo, baltymus reikia plakti iki jie atvės iki kambario temperatūros. Ech, ką gi, vėl pradedam viską iš naujo. Ačiū dievui, antrąkart viskas gavosi kaip priklauso.

Šviesūs keksiukai su avietiniu morengų kremu

Keksiukams reikės:

300 ml miltų

1,5 šaukštelio kepimo miltelių

žiupsnelio druskos

125 g sviesto

150 ml cukraus

3 didelių kiaušinių

75 ml pieno

100 g baltojo šokolado

Avietiniam kremui reikės:

150 g aviečių

5 kiaušinių baltymų

200 g kambario temperatūros sviesto

175 g cukraus

Sviestą bei cukrų išsukti iki kol masė pasidarys puri ir balkšva, po vieną sudėti kiaušinius ir gerai išplakti. Miltus, kepimo miltelius bei druską persijoti į atskirą dubenį. Pakaitomis į sviesto masę supilkite miltų mišinį bei pieną, kaskart vis gerai išplakdami.

Baltąjį šokoladą supjaustykite mažyčiais kubiukais (beje, jei turite, galite naudoti ir baltojo šokolado lašelius - tokius mažyčius šokolado gabalėlius, angl. chocolate chips) ir supilkite į bendrą masę, išmaišykite. Keksiukų skardą išklokite popierinėmis formelėmis (keksiukų gaunasi ~16) ir tešla pripildykite apie 2/3 formelės. Keksiukus kepkite iki 175 C įkaitintoje orkaitėje apie 15-18 minučių. Atsargiai, jei perkepsite, keksiukai pradeda ruduoti. Jų paskirtis būti baltutėliais, tad prižiūrėkit. Iškepusius palikite visiškai atvėsti.

Avietes nuplaukite ir sumalkite blenderiu iki tyrelės. Gautą tyrelę perkoškite per sietelį, kad atsikratytumėte bjauriųjų sėklyčių. Beje, avietės užsispyrusios ir per sietelį pralįsti nelabai nori, tad teks pasidarbuoti šaukštu.

Į indą, kuriame paprastai tirpinate šokoladą (na, aš paprastai tai darau dubenėlyje, kurį uždedu ant puodo su verdančiu vandeniu) sudėkite kiaušinio baltymus bei cukrų. Visąlaik maišydami, kad kiaušinio netyčia nesutrauktų, kaitinkite šią masę iki ji bus 65 C temperatūros. Aš kadangi cukraus termometro neturiu, kaitinu iki ištirpsta cukrus. Vienur skaičiau, kad apie porą minučių. Kitoje vietoje rašo, kad jei masę patrynus tarp rankų cukraus granulių nebesijaučia, reiškias kaitinti pakanka. Baltymų masę perpilkite į kitą dubenėlį (mano atveju tai buvo virtuvinis kombainas) ir plakite iki masė taps puri, balta ir atvės iki kambario temperatūros. BŪTINAI atvėsinkite! Plakimas gali užtrukti ir apie 10 minučių, ir daugiau. Po gabalėlį sudėkite sviestą, kaskart visiškai įplakdami įdėtąjį gabaliuką. Neišsigąskite, jei masė staiga atsiskirs. Ilgiau paplakus ji taps vientisa. Galiausiai sudėkite ir avietes bei dar paplakite. Tiesą pasakius, vienas svarbiausių dalykų morenginiam kremui pagaminti yra plakimas, plakimas ir dar kartą, plakimas. Kuo daugiau, tuo geriau. Kai masė taps vientisa, galite puošti savo atvėsusius keksiukus.

Receptas iš Call me cupcake.

---

BLONDIE CUPCAKES WITH RASPBERRY SWISS MERINGUE BUTTERCREAM

Summer - sun - holidays - raspberries. Well, okay, holidays are long over (and nothing well about that here), recently there has been more rain than sun, but at least the market has rasberries to sell. And what do you do when life hands you raspberries? I usually do this (<- there's a link), but this time after numerous hours spent on pinterest and foodgawker with only one search keyword - "wedding cupcakes",  I came across this adorable blondie cupcake with raspberry buttercream. It was perfect. Okay, sure, I had never made swiss meringue buttercream before, but I tried to convince myself that there always is a first time for everything and I am always up for a challenge etc. etc. Of course, it would have been perfect if I had read all the steps of buttercream making, but... who in the world reads the entire recipe? Not me, that's for sure! So, you wanna guess what happened? The first attempt at making buttercream went down the drain and I finally decided to read the recipe. Oh... I must let egg white to cool down to a room temperature. Okay, let's start this again. Thank god, the second attempt was successful.

For the cupcakes you'll need:

300 ml flour

1,5 tsp baking powder

pinch of salt

125 g butter

150 ml sugar

3 large eggs

75 ml milk

100 g white chocolate

For the raspberry meringue buttercream you'll need:

150 g raspberries

175 g sugar

200 g soft butter

5 egg whites

Beat the butter and sugar until it's fluffy and white. Then add eggs one at a time, beat well between adding them. Sieve flour, salt and baking powder into a separate bowl. Add milk and dry mix alternately, beat well between adding the ingredients. Chop white chocolate into little pieces (or you can use white chocolate chips instead - here we don't have any to buy) and mix into the batter. Prepare your cupcake pan as you prefer (I usually use paper baking cups). There are gonna be about 16 cupcakes, depending on the size of your pan. Fill 2/3 of each cup with batter and bake in oven heated up to 175 C for 15-18 minutes. Be careful, because if overbaked the cupcakes turn brown, even though they are supposed to be white. When they are done, leave them to cool.

Wash raspberries and blend them into a puree. You're gonna want to deseed the puree, so strain it through a sieve (or at least that's what I did). The raspberries are quite stubborn and don't want to go to the other side so you're gonna need some spooning action (get it? get it? yes, i am three years old). Add egg whites and sugar to the double boiler (or to a simple bowl over the simmering water) and while whisking the mix all the time (to prevent the egg whites from hardening up) let it heat up to 65 C. If you don't have a sugar thermometer (I don't) just make sure the sugar has melted (rub some mix between your fingers, if you don't feel sugar then you're good to go). Pour egg whites mix into another bowl (or food processor/Kitchen aid) and whip it until it doubles, turns white and fluffy and cools down. REMEMBER, it has to cool down to a room temperature. Then add butter one piece at a time, whipping the mix well everytime. Then add raspberries (and of course, mix and whip until it's smooth). Actually, the most important thing to swiss meringue is lots and lots and lots of whipping. The more, the better. When the buttercream is smooth, you can decorate your lovely cupcakes. 

The recipe is from Call me cupcake.

Raudonojo velveto keksiukai... be dažų

Jei man vaikystėje tėvai leisdavo išsirinkti ledus ar saldainius, visada rinkdavausi pačią nenatūraliausią spalvą - tai kas, kad natūraliai violetinių ar mėlynų maisto produktų nebūna, bet juk taip gražu! Ir tada buvo gerai, nerūpėjo visokie E ir neištariami niekam nereikalingų priedų pavadinimai. Tiesą pasakius, niekas ir neįsivaizdavo juos egzistuojant. 

Raudonojo velveto (ar aksomo, ang. red velvet) keksiukai ir pyragai mane sužavėjo it mažą mergaitę, kuri vis dar tebegriebia ryškiausią knygelę ir labiausiai blizgančius daiktus. Nuo pat ištakų raudonojo velveto pyragams raudona spalva buvo suteikiama maistiniais dažais. Pabandžiau ir aš maistiniais dažais "pagardinti" savuosius keksiukus. Spalva išėjo tobula, bet kiekvienas kąsnis strigo gerklėje pagalvojus, kad griaužiu kažkokį nenatūralų produktą. Anot informacinės etiketės, į raudonų dažų sudėtį įeina kalio sorbatas (konservantas) ir raudoną spalvą suteikiantis karminas (E120). Karminas išgaunamas iš vabzdžių ir be maisto pramonės taip pat naudojamas kosmetikoje, gaminant raudoną rašalą ir kt. Savųjų keksiukų nenorėjau sieti su lūpų dažais ar rašalu (o šis palyginimas vis iškildavo prieš akis vos tik atsikandus keksiuko), todėl pradėjau ieškoti būdo, kaip visus E palikti už borto. Ir radau.

Koks maisto produktas ateina į galvą paminėjus raudoną spalvą? Tamsiai raudoną spalvą? Purpurinę raudoną? Taigi taigi, būtų smagu, kad vyšnios ar braškės turėtų stiprų raudoną pigmentą, tačiau, deja, šių uogų keksiukai būna vos lengvai rausvi. Tačiau burokėlis (taip, taip, burokėlis) išsaugo savo natūralią tamsiai raudoną spalvą net ir pakaitintas bei sumaišytas su krūva baltų ingredientų.

Tiems, kurie nerimauja dėl skonio... na, gerai, burokėlių skonis šioje versijoje kiek jaučiasi. Bet dėl mano pačios kaltės, nes rinkausi jaunučius burokėlius (kurių skonis, kaip žinia, visad stipresnis nei pastovėjusių) bei patingėjau juos pakaitinti kiek ilgiau. Tuo tarpu kita raudono velveto versija su tuo pačiu burokėlių kiekiu ir tokia pačia proporcija gavosi rusva bet net nebūtumėt įtarę ten buvus burokėlių. Taigi spalvą ir skonį suderint įmanoma :)

Joninės ir ramunėlių keksiukai

Voriuko keksiukų veidas - Gabrielė

Ilgiausia diena-trumpiausia naktis vidury miškų ant upelio kranto, apsiginklavus deglais beieškant paparčio žiedo, leidžiant vainikėlius upeliu tikintis rasti tą vienintelį bei dangų siekiantis laužas. Na, tikriausiai daugumai tobulos Joninės atrodytų taip (šioje vietoje tiktų pridurti jaunuoli, pieno skyrius kitoje pusėje), bet mūsiškėse dar figūravo ir kiti smagumai.

Paskutinioji nuotrauka vaizduoja buities ir žemės darbų įrankių panaudojimą įrengiant šokių aikštelę. Kas sakė, kad karutis negali būti žemų dažnių kolonėlės pakyla, o skalbinių dėžė - didžėjaus pultu. Lietuviams kliūčių nebūna. Išskyrus svečius rusus, visai nesikuklinančius iš po panosės nugvelbti paparčio žiedą. Ką jau padarysi, užtat mūsų vainikėliai laisvai nuplaukė Virintos vingiais ir dabar tikriausiai jau iriasi Baltijos jūra Danijos link. Manasis tai tikrai. Sėdėdami prie laužo ir stebėdami iš dangaus pelenų sniegą sulaukėme aušros.  Misija "Joninių nakties nemiga" įvykdyta. Iki kitų metų.

Na, o dabar apie keksiukus. Joninės man visada asocijuojasi su pievų gėlėmis ir braidžiojimais po pelkėtas lankas bei įvairiaspalvių žiedelių vainikėliams rinkimu. Ramunėlės, kaip pagrindinės mano arbatų įkvėpėjos, visada figūruoja mėgstamiausių gėlių sąraše. Turėdama močiutės pririnktų ir sudžiovintų ramunėlių, nusprendžiau pagaliau išbandyti jau senokai matytą receptą: medaus, ramunėlių ir migdolų miltų keksiukus. Be gliuteno, rafinuoto cukraus ir pieno produktų. Ir tikrai kvepiantys vasara. Receptą rasite toliau.

Gimtadienio keksiukai

Šitam mažučiui keista šukuosena berniukui šiandien sueina 22-eji. Tiesa, nuo tada kai mes kartu stovėjom prie šito krūmelio, jo ir šukuosena pasikeitė, ir praaugo jis mane kokį tūkstantį kartų (nes aš akivaizdžiai iš nykštukų giminės). Taigi mielas broliuk, su gimimo diena!!! Prisidedu prie visų sveikinimų, kuriuos šiandien jau išgirdai ir dar išgirsi, taip pat linkiu augančio saulės kolektorių populiarumo, negendančių liaudies vežimų, tam tikros Jurbarko rajono dalies perkėlimo į Aukštaitiją ir papildomų 24 h kiekvieną savaitę, kad galėtum ir mane aplankyt bent retkarčiais. Didžiausi sveikinimai tau nuo tavo sesės su dideliu baltu bantu.

O dabar apie keksiukus. Trumpai - jie tobuli! Tikrai! Mano kolegos irgi taip galvoja. Jie lengvučiai ir ganėtinai paprasti. Ir visada tobulai keksiukiškai pakyla. Tai yra, neišsipučia kaip mufinai (t.y. tiek aukštesni keksiukai, kurie turi viršų. Kad lietuviškai jie vadinasi mufinais sužinojau tik Riomerio valgykloj. Tikriausiai lietuvių kalbos komisija ten retai užsuka).

Šokoladiniai keksiukai... su burokėliais

Po trijų dienų bandymų nugalėti gripą sėdėjau virtuvėje su savo špinatų glotnučiu (nes taip pasirodo lietuviškai vadinasi smoothie'is) ir bandžiau prisiminti, kas dar pasak liaudies žinovų, stiprina organizmą. Burokėliai raudoni, todėl neabejotinai sveiki ir naudingi (kas norėtų pasiginčyti su mano geležine logika?), tik negi aš dabar juos vienus valgysiu. Keliolika minučių Pinterest ir Google - ir organizmo stiprinimo idėja atsirado: Šokoladiniai keksiukai su burokėliais. 

Ir galiu drąsiai pasakyti, čia patys skaniausi šokoladiniai keksiukai, kuriuos kada esu ragavusi. Drėgni ir tikrai šokoladiniai. O burokėlių nesijaučia. Visiškai. Tačiau burokėliai kaip slaptasis ingridientas daug prisideda prie keksiukų konsistencijos ir to nerealaus drėgnumo. Jei dar kada prireiks šokoladinių keksiukų ar pyrago, čia mano go to receptas. Ne veltui anksčiau raudonojo velveto keksiukai buvo spalvinami būtent burokėliais, o ne maistiniais dažais, kaip kad daroma šiandien.