Jazminas

Jazminas, 2012, Juozo Miltinio dramos teatras, režisierė Mara Kimelė

Pjesė, pastatyta pagal latvės Ingos Abelės kūrinį ir režisuota latvės režisierės, kažkaip neįprastai atrodė lietuviško teatro repertuare (nepaisant to, kad Panevėžys ir arčiausiai Latvijos esantis didelis* miestas). Ir jei ne palankūs atsiliepimai apie spektaklį, tikriausiai taip ir nebūčiau jo pamačiusi. Tačiau džiaugiausi apsilankiusi. Pats pastatymas primena Laisvus drugelius, kadangi vaidina jaunas aktorių kolektyvas (įskaitant ir charizmatiškąją Laisvų drugelių Ingą Jarkovą), didelis dėmesys skiriamas detalėms, siužetas nenuobodus, žiūrovus ir prajuokina, ir priverčia sunerimti. Istorija gana įprasta šiandieninei Lietuvai - paskolos ir skolos, emigracija, meilė paslaptingiems užsieniečiams (kurie dar ir groja gitara). Puikiai vaidina tiek Inga Talušytė, tiek Irena Vasiulytė, tiek Andrius Povilauskas. Nenuobodu, neprailgsta ir nesinori išeiti. Tiesa, man kiek užkliuvo faktas, kad Andriaus Povilausko įkūnytas personažas buvo iš Rio, t. y. portugalas, tačiau šnekėjo ispanų kalba, o jo taurę pakelti raginantis "cin cin" skambėjo labai itališkai. Na, tačiau šiuo atveju norisi tik pagirti poliglotus aktorius :)

Rekomenduoju neatitrūkusiems nuo realybės, ir tiems, kurie nemano, jog gyvenimas yra muilo opera. 

*didumas - labai subjektyvu. Apklausas telefonu vykdančios bendrovės atstovei praėjusią savaitę pasiteiravus, ar gyvenu didmiestyje, ar mažame miestelyje, sekė gana ilga pauzė mano pusėje. O po to jai teko išgirsti "Neturiu supratimo, žinokit. O kokie dydžio kriterijai?" 

Švęsti kosmose ir tvarte

Švęsti kosmose ir tvarte, 2012, Keistuolių teatras, režisieriai Vytautas Rašimas ir Živilė Mičiulytė

Užaugau su Keistuolių teatro Geltonų plytų keliu (na, t. y. augau su jais nuo pirmos klasės), Paskutiniuose Brėmeno muzikantuose buvau nemažiau penkis kartus, mačiau visus iki vieno Keistuolių teatro ir daugumą Atviro rato spektaklių, taigi manęs nešališka pavadinti negalėtumėte, kai kalba pasisuka apie Keistuolius. Man senieji Keistuoliai yra tokie mieli ir tokie nepakartojami, kad iš inercijos toliau einu į visus spektaklius. Taip nutiko ir su naująja premjera "Švęsti kosmose ir tvarte". Iš pradžių sugalvojau nueiti ir tik tuomet pastebėjau, jog tai monospektaklis. Spektaklis, kurio kokybė priklauso tik nuo vieno vienintelio žmogučio, yra rizikingas renginys. Pagrindinis spektaklio režisierius ir vienintelis aktorius yra Vytautas Rašimas. Taigi, sėdžiu aš salėje ir bandau prisiminti, na, kur aš jį mačiau. Kažkur tikrai mačiau. Jei neturite vaikučių ar jaunesnių sūnėnų ar dukterėčių, Zuikio paveikslėlių galėjo ir netekti matyti, bet jei teko, tai žinokit, kad Vytautas Rašimas - tas zuikis. 

Tad. Zuikis ir fiziko Gendručio Morkūno kūryba. Kadangi spektaklis pastatytas pagal G. Morkūno esė rinkinį, nėra vienos aiškios siužeto linijos ar netgi aiškios spektaklio minties. Tiesiog vienas didelis minčių kratinys. Apie modernų šiuolaikinį gyvenimą. Žmones. Skubą. Besikeičiančias vertybes. Apie viską ir nieką. Pagrinde apie tragiškai žuvusį Steve'ą Irwin'ą. Na, gerai, aš žinau, kad Irwin'as ten tik pavyzdžiu pasitarnavo, bet per daug ir ne vietoje. Iš spektaklio išėjau kiek pyktelėjusi. Ne dėl to, kad būčiau didelė krokodilų žmogaus gerbėja, bet dėl kritikos žmonių pomėgiams ir kritikos besirenkantiems, kas jiems patinka. Kažkokių keistų nesuprantamų patyčių iš to, kaip gyvenam. Bet, žinot, po to pagalvojau, kad jei kažkas  (spektaklis, knyga, muzika, paveikslas) sukelia emocijas, reiškia, tikslas pasiektas, o tas kažkas visai nieko ir vertas laiko (ir pinigų). Tiesa, iš kelių kitų žmonių, mačiusių spektaklį, teko išgirsti atsiliepimus "O kam reikia taip paprastai, taip buitiškai? Negi jie galvojo, kad mes nesuprasim?" Šioje vietoje tenka pripažinti, kad, vis gi, Gendrutis Morkūnas buvo vaikų rašytojas. 

Rekomenduočiau nemėgusiems Steve'o Irwin'o ir besipiktinantiems dabartiniu pasauliu (besipiktinantiems, bet nieko dėl to nedarantiems). Ai, nors žinot, nueikit visi - ta valandėlė neprailgs. 

Laisvi drugeliai

Laisvi drugeliai, 2012, Juozo Miltinio dramos teatras, režisierius Dainius Kazlauskas

Į drugelius planavau nueiti beveik pusmetį, nuo pat pirmos premjeros dienos. Penkis kartus susiplanavau ir penkis kartus teko planus keisti. Nes kaskart kasininkė "meiliai" (ji ten turbūt klientams baidyti arba kantrybei tikrinti pasodinta) informuodavo, kad bilietų jau seniai nebėra. Na, spektaklių vienas du per mėnesį, o pamatyti "patį Mantą" nori visi... Eidama į spektaklį, buvau girdėjusi vien gerus atsiliepimus,  tačiau iš tiesų drugeliai pranoko net ir mano lūkesčius. Pirmoje dalyje juokiausi daugiau nei visą tą savaitę sudėjus, o antroje dalyje verkiau. Beveik balsu (beveik, nes nesinorėjo gąsdinti šalia sėdinčių žmonių). Nustebino tiek Manto Jankavičiaus vaidyba (nors tikiu, kad jis geras aktorius), tiek Astos Preidytės vaidmens atlikimas (sėdėdama trečioje eilėje mačiau jos tikras ašaras, riedančias skruostais). Spektaklį pagyvino pastaruoju metu radijo eteryje skambančios Manto dainos, o ir iki pusės nuogas pagrindinis aktorius scenoje nepamaišė (ahem). 

Rekomenduočiau visiems. Tiesiog. Na, ir žinoma Manto gerbėjoms (-ams) (jei kartais jie/jos neįeina į tą siaurą sąvoką "visi").

Striptizo ereliai

Striptizo ereliai, 2008, "Domino" teatras, režisierius Arkadiusz Jakubik.

Po beveik ketverių metų nuo premjeros pradžios pagaliau ir man atėjo proga pamatyti taip visų išgirtus erelius. Prisipažinsiu, nemėgstu "Domino" teatro dėl jų komercializmo ir podažniai kepamų naujų spektaklių kiekio. Man norisi meno, kur aktoriai siektų žiūrovą papirkti savo tobula vaidyba, o ne banaliais juokeliais. Bet kartais reikia ir pastarųjų. Tiesa, "Domino" kiek nuvylė ir tuo, kad likus kelioms dienoms iki suplanuoto spektaklio, jį atidėjo visam mėnesiui ir iš penktadienio perkėlė į sekmadienį, Motinos dieną. Keistas vadybininkų sprendimas, bet negi ginčysies. Pritrūkau ir programėlių ar bent kažkokios informacijos apie aktorius, režisierių, premjeros datą, na, tokių, man atrodytų, elementarių dalykų. "Domino" teatras turbūt juos laiko atgyvena ir net savo internetiniame puslapyje nepateikia reikiamos informacijos. 

Na, o pats spektaklis... Dėkui TV3 ir jų suvalkietiškam pasirinkimui per šventes visada rodyti tą pačią programą ir filmus, tikriausiai Lietuvoje jau nebėra žmonių, nemačiusių The Full Monty filmo, pagal kurį Striptizo ereliai ir pastatyti. Daugiau mažiau. Algirdas Dainavičius, Irmantas Bačelis, Darius Petkevičius, Juozas Gaižauskas vaidina neblogai, tačiau juos užgožia spalvingasis Gytis Ivanauskas. Ir "užgožia" čia per silpnai pasakyta. Kaip kolega išsireiškė, su Gyčiu spektakliai visada one man show patampa. Nors aukštakulniais Gytis vaikšto tobulai.

Rekomenduočiau visiems Šapro lygio juokų mėgėjams, pavargusiems nuo rimtų spektaklių ir turintiems pakankamai kantrybės, nes 3 val. trukmės spektaklį išsėdėti jos prireiks. (Mieli vyrai, o jūs nieko neprarasit, jei po pirmos dalies keliausit namo, nes antroje dalyje juokinga nebebus, o į visai rimtai nusirenginėjančius vyrus pažiūrėti galės jūsų brangiosios).

Misis Markhem miegamasis

Misis Markhem miegamasis, 2011, Juozo Miltinio dramos teatras, režisierius Vytautas Kupšys.

Visada geriausia būna tada, kai mažiausiai tikiesi. Iš Juozo Miltinio dramos teatro spektaklių jau seniai nieko nebesitikiu. Tie geri laikai, kai režisierius, kurio vardu pavadintas šis teatras, garsino ne tik Panevėžį, bet ir Lietuvą, jau seniai seniai pamiršti. Bet... Šįkart aktorius, bardas, režisierius (žodžių, devynių galų meistras) Vytautas Kupšys tikrai nustebino. V. Kupšys pats išvertė ir režisavo Ray Cooney ir John Chapman pjesę Move Over, Mrs. Markham. Dviejų dalių komedija, lietuviškai pavadinta Misis Markhem miegamasis nepretenduoja į intelektualiausio spektaklio apdovanojimą, jame nerasite atsakymų į gyvenimo klausimus, bet kam to reikia. Spektaklio programėlė (beje, išspausdinta idant primintų laikraštį) bando suintriguoti žiūrovus skandalinga antrašte "Pasaulis pamišęs dėl sekso". Ir vis tik, spektaklis ne kiek apie tai, kiek apie žmonių tarpusavio santykius. Na, OK, ne visai taip. Įsivaizduokit Desperate Housewives ir Marimar siužetą perkeltą į komedijos lygmenį. Jau? Įsivaizduojat? Tai čia žymiai geriau. Aktoriai vaidino nepriekaištingai - net jų mimikos ir gestai prajuokindavo žiūrovus. Reziumė - puikiai praleistas penktadienio vakaras.
Rekomenduočiau visiems pavargusiems po savaitės darbų ir niūraus oro. Netiks pikčiurnoms ir manantiems, kad gyvenimas užsibaigia ties dešimt Dievo įsakymų.

Ledi Makbet

Ledi Makbet, 2011, Valstybinis Jaunimo Teatras, režisierius Algirdas Latėnas.

Netikėkit, jei jus kas bandys įtikinti, kad Makbetas yra trumpiausia Šekspyro tragedija. Jaunimo teatro versija truko 3 val. 20 min. Kaip trečiadienio vakarui - ilgokai. Pastatyta puikiai, sutinku. Vien tik ko verta Sandros Straukaitės sukurta sceninė apranga (prisipažinsiu, geras penkiolika minučių nagrinėjau užtrauktukų detales vyrų kostiumuose). Bet pirmas veiksmas taip užsitęsė, kad pradėjau skaičiuoti priešais eilėje sėdinčias raudonai apsirengusias moteris (aš tikriausiai būsiu praleidusi visuotinį informacinį pranešimą, kad į teatrą būtina puoštis raudonai). Stipriausia spektaklio pusė - puikiai parinktas aktorių kolektyvas. Sergejus Ivanovas ir Viktorija Kuodytė įtikimai pavaizduoja emocinį stabilumą praradusius žmones. Aš visad skeptiškai vertinu lietuvių aktores, bet šįkart V. Kuodytė nustebino. Iš televizorių ekranų pažįstamas Giedrius Arbačiauskas, Jaunimo teatro Skrydyje Virš Gegutės Lizdo matyti Jurgis Damaševičius, Simonas Storpirštis, A. Puipos filme Miegančių Drugelių Tvirtovė vieną pagrindinių vaidmenų sukūrusi Giedrė Giedraitytė (į kurią, po tokio įtikimo prostitutės vaidmens atlikimo, čia buvo ganėtinai keista žiūrėti) ir kiti perspektyvūs ir talentingi aktoriai pasirodė puikiai. Didžiausias spektaklio minusas? Šekspyras. Viduramžių kalba su savo nesuprantama sakinių konstrukcija mane visad trikdo. Nors Oskaras Koršunovas savo Romeo ir Džiuljetoje net ir palikdamas Šekspyro citatas sugebėjo sukurti nerealų spektaklį. 

Ledi Makbet rekomenduoju visiems ištikimiems Šekspyro gerbėjams, moksleiviams, kuriuos persekioja lietuvių kalbos mokytojos su savo nesibaigiančiu skaitytinos literatūros sąrašu ir visiems norintiems išbandyti savo kantrybę.