Tikriausiai autobuse nuo piktųjų babučių būsiu užsikrėtusi nuolatinio burbėjimo liga. Toks didelis noras paburbėti, kai girdžiu žmones nusišnekant, bei vaidinant, oi, kokius neklystančius autoritetus. Didžiulis noras kaip italei nuspausti automobilio signalą dviems minutėms, kai koks gudruolis įkiša savo tiuninguoto bmw priekį prieš mane kamštyje. Arba kai treninguoti vaikinai be eilės ir jokios sąžinės graužaties puola prie Bitutės kasų IKI. Stronzo! O šiandien užtikau jau antrą receptų (gaminimo) tinklaraštį, kuriame iš keliasdešimt receptų tik dvi nuotraukos buvo originalios, visos kitos buvo vogtos iš kitų tinklaraščių, tačiau pačiame nuotraukų viduryje puikavosi to puslapio vandens ženklas, suprask, tai jo nuosavybė. Aš suprantu, kad intelektinės nuosavybės teisės sklaida Lietuvoje gana ribota, todėl kiekvienas stronzo, sugebantis įsijungti kompiuterį, nesuvokia, jog tai, ką jis randa internete: nuotraukos, muzika, paveikslai, filmai, knygos ir pan. yra kažkieno nuosavybė. Tikriausiai retam ateina mintis, kad pavogti kūrinį (nes nuotraukos irgi yra kūriniai) ir pristatyti kaip savo yra ne tik negražu, bet ir neteisėta. Net, atrodytų, supratingesniems tinklaraštininkams neateina mintis, jog šaltinį, iš kurio jie nusirašė receptą, reiktų nurodyti. Kažkas juk dirbo, kūrė tą receptą, užtruko tikrai daugiau nei dvi minutes, kurias plagiatorius sugaišo perpostindamas receptą į savo tinklaraštį. Kaip nurodė David Lebovitz sename (bet gerame) straipsnyje, tiek iš etinės, tiek iš teisinės pusės būtų gražu nurodyti savo įkvėpimo šaltinį. Juk niekas nenukentės nuo to, kad prie recepto atsiras nedidelė nuoroda į autoriaus tinklaraštį.
Na va, po šitos autorinių teisių pažeidimų paskaitos prisipažinsiu, kad aguoninio pyrago receptas, deja, ne mano kūrinys. Ir pakeitimų recepte nepadariau. Išskyrus tą, kai pagaminusi pyragą (ir jo pusei jau dingus) pastebėjau, jog sviesto tai buvo parašyta dvigubai didesnė norma. Kažkaip niekas to sviesto nepasigedo. Ir miltų niekas nepasigedo. Ir rafinuoto cukraus. O skanesnio pyrago tikriausiai nesu valgiusi nuo... tikriausiai nesu valgiusi. Taškas. Jei ieškote pyrago Velykoms, nebeieškokite, nes jį radote. Pažadu - nesigailėsite.
Aguoninis pyragas
230 g aguonų
1/2 puodelio medaus (padalinto į dvi dalis)
6 kiaušinių
0,5 puodelio graikinių riešutų
60 g sviesto (arba kokoso aliejaus)
0,5 citrinos žievelės
1 arb. šaukštelio vanilės ekstrakto
žiupsnelis druskos
kakavos pabarstymui
Aguonas supilkite į puodą ir, užpilę vandeniu, pastatykite virti. Karts nuo karto pamaišydami, leiskite užvirti ir sumažinę ugnį leiskite virti dar apie pusvalandį iki vanduo išgaruos (ir susigers į aguonas). Per tą laiką nepamirškite vis pamaišyti. Išvirusias aguonas gerai nukoškite, supilkite į virtuvinį kombainą kartu su puse pasiruošto medaus (~4 valgomieji šaukštai). Įjunkite aguonas maltis (vis kartais nugramdykite jas nuo sienelių, nes joms ten labai patinka slėptis), o patys tuo tarpu stambiai sukapokite graikinius riešutus, razinas 5 minutėms užpilkite verdančiu vandeniu. Graikinius riešutus ir nusausintas razinas suberkite į apsimalusias aguonas ir keletą kartų dar trumpai pamalkite (pulse funkcija), kad razinos su riešutais gerai įsimaišytų. Kitame dubenyje likusį medų išplakite su sviestu. Atskirkite kiaušinių baltymus nuo trynių ir trynius po vieną sudėkite į sviesto-medaus masę, gerai įmaišydami kiekvieną iš trynių. Supilkite vanilės ekstraktą, suberkite smulkiai tarkuotą citrinos žievelę, išmaišykite. Supilkite aguoninę masę ir dar kartelį išmaišykite. Kiaušinių baltymus su žiupsneliu druskos išplakite iki standžių putų ir atsargiai juos įmaišykite į aguoninį mišinį. Nepermaišykite, nes pyragas sukris. Apvalios torto skardos nusegamais kraštais dugną išklokite kepimo popieriumi, dugną ir šonus ištepkite sviestu, supilkite pyrago masę. Orkaitę įkaitinkite iki 180 C ir kepkite pyragą valandą laiko. Ištraukę leiskite atvėsti, viršų pabarstykite kakava (nebūtina barstyti centimetro, kaip kad padariau aš... bet juk taip skanu) ir tiekite.
Receptas iš The Primalist.