Akimirkos lapkritį

Valgomos:

• Kiaušinius galima sutalpinti visur, ypač jei kalba pasisuka link pusryčių. Netikite? Pasižiūrėkite patys - kur pasislėpė 31 kiaušinis? 
• Kuo pakeisti seną gerą vyno draugiją sūriui - išradingas sūrių ir stipriųjų gėrimų poravimas. 
• 27 gudrūs patarimai, padarysiantys jūsų gyvenimą lengvesnį (išskyrus, jei nevalgote šlamštmaisčio... tuomet tai bevertė informacija... KITAS!).
• Ar žinote, kodėl reikia sijoti miltus? O kad tą patį efektą galima pasiekti ne tik sijojant, bet ir kitais, daug paprastesniais būdais? Viskas apie miltų sijojimo paslaptis. 
• Kaip gimsta šveicariški sūriai: nuo karvutės iki galutinio ritinėlio (plius nepakartojama Šveicarijos gamta). 

Mažiau valgomos:

• Širdyje mes visiškai tokie patys kaip prieš dešimt ar dvidešimt metų, bet veidrodis toks išdavikas. Šia tema išradingos nuotraukos, atspindinčios senukų jaunystę ir dabartį (bei labai smagus būdas Instagram nuotraukas sutalpinti ant šaldytuvo - stickygram). 
• Mokslo kartais reikia ir tam, kad išmoktume teisingai pasakyti NE. Ne, ne, to šešto keksiuko aš visai nenoriu, jie man visiškai nepatinka! 
• Jei kada buvo smalsu, kaip atrodo vieta, iš kurios tinklaraštininkai rašo savo kūrybingus įrašus, dabar visas jas galite pamatyti šiame tumblr bloge. 
• Spalio viduryje pamačius eglutėmis ir girliandomis pasipuošusias parduotuves kartais iškyla visai rimtas klausimas: ar jau Kalėdos? Čia visada galite rasti atsakymą į šį sudėtingą klausimą. 
• Tumblr blogas apie visa, ką gali pamatyti Kai gyveni Vilniuje...
• Pozityviai išprotėjęs nuotykių ieškotojas, kuris laužo visas taisykles ir lipa į aukščiausius bokštus bei apleistas metro stotis, kad padarytų pritrenkiančias žymių vietų nuotraukas. 

Pusryčių košė

Visai išprotėjau ir dedu košės receptą. Ne kokio nors prabangiai skambančio prancūziško patiekalo, kurio net nemoku pagaminti ir tikriausiai negaminsiu, bet košės. Kai aplinkiniai ima dalintis savo istorijomis iš darželio laikų (žinomomis kaip antrasis pasaulinis plovo karas ir didysis mūšis prie Vaido lovos), aš tyliu nudelbusi akis į žemę. Nes darželio aš nelankiau. Tiksliau lankiau. Savaitę. Kol kažkoks beprotis nustūmė mane nuo laiptų ir praskėlė kaktą. O tada močiutei neišlaikė širdis žiūrėti į baisiai nelaimingą vaiką (mane) ir ji metė darbą, kad galėtų mane auginti. Ir augino. Tai štai iš močiutės darželio laikų mano istorija yra rytinės košės. Manų, kvietinių kruopyčių, perlinių kruopų, avižinė ir grikių. Taip jauku būdavo rytais sėdėti prie apšarmojusio lango su dubenėliu košės. Paprastos močiutės košės.

O dabar rytais sėdžiu su šia koše - kiek kitokia, be grūdų, bet iš sėklų. Ir džiaugiuosi, kad neteko valgyti darželio svilėsių. 

Reikės:

1/3 puodelio graikinių riešutų (40 g)

1/4 puodelio kokoso drožlių (4 šaukštai, ~20 g)

1/4 puodelio šviesių linų sėmenų (4 šaukštai)

1 šaukštas čijos (ispaniškojo šalavijo) sėklų

1 arb. šaukštelis cinamono

1/4 arb. šaukštelio jūros druskos

2 puodeliai verdančio vandens

Riešutus, linų sėmenis, kokoso drožles ir čijos sėklas blenderiu sumalkite iki miltukų, suberkite cinamoną ir druską ir dar šiek tiek pamalkite, kad jie įsimaišytų. Supilkite du puodelius verdančio vandens ir, blenderį nustatę nedideliu greičiu, pradėkite malti košę (čia labiausiai tiktų elementari uždaroma kokteilinė/blenderis, bet ir su rankiniu trintuvu įmanoma sumalti), vis po truputį didindami greitį, kol masė pasidarys vientisa. Tuomet blenderio turinį supilkite į puodą ir ant mažos ugnelės pavirkite dar 10 minučių, nuolat maišydami. Košę padalinkite į du dubenėlius, pagardinkite šviežiomis ar šaldytomis uogomis, skaldytais riešutais, medumi ir tiekite.

Receptas iš Paleo Cooking. 

Trys puslapiai

Dažnai nerandu logiško pateisinimo kelionėms. Ne, ne pačioms kelionėms, o išlaidoms, kurios neišvengiamai išsipučia tik iškėlus koją už namų durų. "Netikiu, meluoji" prieš porą metų su šypsena ištarė barmenas viename Roterdamo pub'ų, kai pasakiau, kad atvažiavau dėl koncerto. Dviejų, iš tiesų. "Beprotė", reziumavo, draugams patvirtinus, jog tai visiška tiesa. Ir iš tiesų, kelionės, kuriose buvau viena, visos buvo dėl muzikos. Barcelona, tris kartus Londonas, tris kartus Amsterdamas, Groningenas. Prie the world is a book and those who do not travel read only one page (liet. Pasaulis - knyga, ir tie, kurie nekeliauja, skaito tik vieną jos puslapį, -Šv. Augustinas) pridedam Rock'n'roll is no genre of music, no, my friend, rock'n'roll is a way of life (liet. Rokenrolas nėra muzikos žanras, ne, mano drauge, rokenrolas yra gyvenimo būdas, -Brent Smith) ir gaunam tai, kas man skamba kaip labai logiška priežastis leistis į kelionę.

O kartais taip nutinka, kad tuo pačiu metu Europoje apsilanko net ne viena, o trys (klausomos) grupės, stebuklingu būdu atsiranda bilietas į per dvi minutes išparduotą koncertą ir prisimeni, jog seniai norėjai aplankyti draugus vienur ir kitur. Ir aplankai. Londone seniai matyta draugė padėjo ištirti visus įmanomus parkus ir jų tvenkinius (žr. nuotrauką apačioje), surasti reikiamą tiltą (nors ir iš penkto karto), išgerti šimtą puodelių kavos (pradedant migdolų pieno latte, baigiant Pumpkin Spice Latte --> yuck), aptarti visas pasaulio problemas (jei staiga baigsis ekonominė krizė, žinokit, kad čia mūsų darbas), apsiginti nuo žmogžudės voverės (prisiekiu!), peršlapti kiaurai (nes Londone priklauso), bene pražiopsoti metro stotelę (nes galvojom, jog važiuojam kita linija) ir tiesiog palaikyti gerą nuotaiką. 

O štai skrisdama į Amsterdamą sužinojau, kodėl Ryanair taip giriasi savo on time skrydžiais (nepaisant to, kad jų nurodoma skrydžio trukmė ir atvykimo laikas yra pailginti valanda laiko) - British airways skrydis vėlavo dvi valandas. O tada man aišku prireikė įsėsti ne į tą traukinį (iš kur galėjau žinoti, kad be Intercity ta pačia kryptimi dar važiuoja ir sprinter'iai). Na, bent jau galiausiai vis tiek atsidūriau Utrechte, o ne kaip praėjusį kartą - Hagoje vietoj Roterdamo (aha, pasirodo ir taip būna, net jei ir važiuoji traukiniu, ant kurio parašyta Rotterdam). O Utrechtas pasirodė besąs mielas miestelis iš olandiškų pasakų (su dar pasakiškesniu Olivier pub'u, įrengtu buvusioje bažnyčioje ir kino teatru, įrengtu buvusiame policijos komisariate... masters of disguise!). Hm, aišku, iš mano nuotraukų atrodo, kad Olandija tai vienas didelis Starbucks'as, bet panašu, kad tik kava atgaivindavo mano atmintį, jog tąsausi su savimi fotoaparatą :)

Mini šokoladinis tortukas

Šiaip jau nuolatinis elektroninio pašto ir mobilaus telefono pypsėjimas gavus eilinį pranešimą apie "Nepakartojamas milžiniškas 3 proc. nuolaidas daiktams, kurių jūs niekada nepirktumėte" erzina, bet kažkurią dieną gavau pranešimą apie akciją džiovintiems vaisiams ir riešutams ir po nuotaikingo pokalbio su bendradarbe apie kalėdinius kepinius, nusprendžiau visgi užsukti į šalia namų esančią parduotuvę. Parduotuvė pasirodė besanti pustuštė, tad susirinkusi reikalingas prekes, patraukiau link kasos su nuobodžiaujančia pardavėja. Ši nužvelgė mano prekes ir paėmusi maišelį su datulėmis sumišusi įsispoksojo į jas. "Kas čia?" "Datulės." Pardavėja atsiverčia savo kodų sarašiuką ir porą minučių dėbso į jį. "Sakėte dratulės?" pasitikslina. "Ką... ne, datulės" dabar jau sutrinku aš. Ji vėl panaršo po sąrašą. "Jos ten, prie džiovintų vaisių..." bandau padėti. Galiausiai pardavėja nueina iki džiovintų vaisių sektoriaus parduotuvėje ir grįžta su kodu. Na va, datulės nuskanuotos. Pardavėja pakelia maišelį su figomis. "Kas čia?" "Figos." "Čia daržovė?" "Ne, vaisius." Pardavėja vėl akimis naršo po savo sąrašėlį. Prieina kita, vyresnė pardavėja ir dabar jau abi bando surasti paslaptinguosius figos vaisius (kuriuos, beje, jie pardavinėja jau pusę metų). Po poros minučių figos irgi nukeliauja į mano pirkinių krepšelį. Trečioje vietoje ant pirkinių takelio sėdi migdolai. "Čia anakardžiai" vyresnioji pardavėja informuoja kasininkę. "Ne anakardžiai, čia migdolai!" mano kantrybė po truputį senka ir imu dairytis paslėptos kameros. "Gerai, paieškok sąraše migdolinių riešutų" nusileidžia vyresnioji pardavėją ir duoda komandą jaunesniajai. Aš jau net nebedrįstu klausti, kas yra tie migdoliniai riešutai, tiesiog kaltai šypsausi visai eilei žmonių, nekantriai laukiančių, kol pardavėjos baigs šifruoti mano egzotinius pirkinius. Ačiū dievui, servetėlių dėžutė ir cinamono pakelis turi barkodus, todėl pardavėjų (ir mano kantrybės) išbandymas baigiasi. Whew, aš laisva. 

Dratulės baisiai prasivertė gaminant šį mažulytį tortuką, kurio šiaip jau užtenka keturiems asmenims (nors aš viena jį valgiau savaitę). Jis sodraus šokoladinio skonio ir numalšins bet kokį saldumynų troškimą. Tačiau jei esate didelis saldumo mėgėjas (didelis!), galite papildomai įdėti medaus ar klevų sirupo. Man saldumo tikrai pakako, tačiau visų skoniams neįtiksi. 

Reikės:

pagrindui

50 g migdolų riešutų

3 datulių

1 arb. šaukštelio kokoso aliejaus

0,5 arb. šaukštelio cinamono

šiek tiek druskos

tortuko masei

0,5 puodelio kokoso grietinėlės (kieta kokoso pieno dalis)

4 datulių

50 g juodojo šokolado (geriausia 85 proc. ir daugiau kakavos turinčio)

2 šaukštai kokoso aliejaus

1 arb. šaukštelis vanilės ekstrakto

Migdolus, datules, kokoso aliejų, druską ir cinamoną suberkite į blenderį ir malkite iki trupinukų. Trupinėlius suberkite į atsegamą 10 cm formelę (jei neturite tokios, puikiai tiks ir bet koks nedidukas dubenėlis ar kitokia formelė, tik prieš tai ją išklokite maistine plėvele, kad būtų lengviau išimti) ir išskirstykite, kad dengtų formos dugną ir šonus, suspauskite. Atidarykite kokoso pieno skardinę (geriausia, kad ją per naktį palaikytumėte šaldytuve, kad kokoso grietinėlė sustingtų), pusę puodelio kokoso grietinėlės sudėkite į dubenėlį, susmulkinkite juodąjį šokoladą ir suberkite ant viršaus, sudėkite kokoso aliejų. 

Dubenėlį uždėkite ant vandens su verdančiu vandeniu ir leiskite garams ištirpinti aliejų, šokoladą ir kokoso grietinėlę, išmaišykite. Gautą šokoladinę masę supilkite į blenderį, sudėkite datules ir supilkite vanilės ekstraktą bei malkite iki masė taps vientisa. Tuomet ją supilkite į formelę, išlyginkite ir dėkite į šaldytuvą, kad sustingtų. Na, o sustingus, atsargiai nuimkite šonelius, supjaustykite ir tiekite.

Receptas pritaikytas iš Paleo Chocolate Lovers' Cookbook.