Akimirkos rugpjūtį

 (Please scroll down for English version of the post)

Valgomos:

•  Jei vaikus atneša gandras, o dovanėles po eglute Kalėdų senelis, kas atneša keksiukus? Trumpas filmukas apie tai, kaip gimsta keksiukai. Pasirodo tobuliems keksiukams visai nereikia didžiulių virtuvių su krūva technikos. Pakanka geros nuotaikos, šiek tiek darbo ir fantazijos (ir Kitchen Aid).
• Sutikim, sveikai maitintis yra brangu. Dešimt amerikiečių tinklaraštininkų sutiko dalyvauti išbandyme #SurviveOn35 arba tiksliau savaitę sveikai maitintis už ne daugiau kaip 35 dolerius (~100 Lt). 35 dolerių suma pasirinkta neatsitiktinai, tai yra valstybės kas savaitę skiriama suma maistui (t. y. Food stamps) socialiai remtiniems asmenims. Na, lietuviai tikriausiai visi šiame išbandyme būtų laimėję aukso medalius. Nežinau, ar Lietuvoje yra skiriama kokia nors maisto išmoka sunkiau besiverčiantiems, bet atsižvelgiant, kad minimali mėnesinė alga yra 800 Lt, lietuviškas išbandymas turėtų vadintis #IšgyvenkUž50Lt. Jei įdomu, amerikietė Meghann labai kruopščiai aprašė ir iliustravo nuotraukomis bei excel'io lentelėmis savo savaitės valgiaraštį.
• Desertas pusryčiams? Aš už! Nežinau, kiek jūsų jau žino šį puslapį, bet jei pritrūkot idėjų saldumynams, būtinai apsilankykit Desserts for Breakfast tinklalapyje. Skanaus ;)

Mažiau valgomos:

• Kartais kažkieno dienai praskaidrinti reikia tiek nedaug: šypsenos ar linktelėjimo. Robyn švęsdama savo 38-ąjį gimtadienį padarė 38 gerus darbus: kažkam nupirko kavos, sumokėjo už kažkieno automobilio stovėjimą, padovanojo smulkmenėlę ir pan.  Tara kažkam pagelbėjo pereiti gatvę. Pradėkim gerumo akciją nuo kiekvieno iš mūsų. Kodėl gi nepagyrus gatvėj sutiktojo aprangos ar šukuosenos ar nepadėkojus pardavėjai už puikų aptarnavimą. Juk nieko nekainuoja, o kažkam galbūt praskaidrins dieną.
• Marilyn Monroe. Pagavus impulsui peržiūrėjau net 5 jos filmus: Gentlemen Prefers Blondes, How To Marry a Millionaire, The Seven Year Itch, Some Like It Hot, The Prince and the Showgirl. Mažutė dailutė blondinukė, paprastai visiškai kvailutė, bet dažniausiai pasiekianti, ko nori. Na, aš gal ir netapsiu jos didžiausia gerbėja, bet pažiūrėti smagu.
• Olimpiada. Tas dvi savaites nieko kito neveikiau kaip žiūrėjau televizorių ir spygavau "Greičiau, greičiau, greičiau!" Net ir tose varžybose, kur lietuvių nebuvo. O ką, reikia palaikyti olimpinę dvasią. Bet kuriuo atveju, penki medaliai mūsų skruzdelytei valstybei yra milžiniškas pasiekimas. O ir dvi Tautiškos Giesmės, net ir sutrumpintos, nuotaiką tikrai pakėlė.
• Tinklaraštis apie visokius vintažinius daiktus. Miela porelė keliauja savo senučiuku 1978-ųjų VW Camper po įvairiausius Londono apylinkių sendaikčių turgelius ir kitas Anglijos bei Europos vietas. Idilė :)

---

 MOMENTS IN AUGUST

Edible:

• If kids are brought by stork and presents under the Christmas tree are brought by Santa Claus, then who brings cupcakes? A short video about a birth of cupcakes. It turns out you don't need to have a commercial kitchen equipped with tons of appliances. All it takes is a good spirit, a bit of work and some imagination (and Kitchen Aid).
• We all know, eating healthy is expensive. Ten American bloggers agreed to participate in a #SurviveOn35 challenge or, to be exact, to eat healthy for 35 USD for the entire week. The sum of 35 USD is not a coincidence as this is the amount a welfare recipient gets every week for his/her food in Food Stamps. Well, I am sure all Lithuanians would have gotten a gold medal in this challenge. I don't know if there is a similar social welfare or Food stamps system in Lithuania, but with 800 Lt (~281 USD, 232 EUR) as a minimal monthly salary (and it's what most of people live on), Lithuanian challenge should be called a #SurviveOn50Lt (~18 USD, 14 EUR). If you want to know more about it, American blogger Meghann throughly writed down her menu that week, including pictures and excel tables.
• Dessert for breakfast? I am in! I am not sure how many of you know this blog, but if you found yourself lacking some inspiration for a sweet meal, go directly to Desserts for Breakfast blog and have fun!

 Not so edible:

•  Sometimes to brighten someone's day it takes so little: a smile or a nod. While celebrating her 38th birthday Robyn did 38 good deeds: bought someone a cup of coffee, paid for someone's car parking, gave someone a small gift etc. Tara helped someone to cross a street. Let's start a kindness movement from each of us. You absolutely can compliment a passer by on their outfit or a haircut, you can thank a salesperson for a nice service. It doesn't cost anything but just might brighten someone's day.
• Marilyn Monroe. On an impulse I watched 5 movies of hers: Gentlemen Prefers Blondes, How To Marry a Millionaire, The Seven Year Itch, Some Like It Hot, The Prince and the Showgirl. A tiny pretty blonde girl, usually absolutely silly, but most of the time getting what she wants. Okay, so I might not become her biggest fan, but those movies were fun.
• Olympics. Those entire two weeks were spent watching TV and screaming at it: "Come on, baby, faster!" Even in the races where there were no Lithuanians. So what, we have to keep the spirit of Olympics alive. Anyway, 5 medals are an amazing achievement for our teeny tiny country. And two national athems, even if shortened a bit, were mood brighteners.
• A blog on all things vintage. A lovely couple travels in their old 1978 VW Camper around London and it's parishes, England, Europe and other places and visits flea markets. Idyl.

Haruki Murakami "What I Talk About When I Talk About Running"

(Please scroll down for English version of the post)

Prieš trejus ar ketverius metus Haruki Murakami buvo labai labai (labai labai) populiarus rašytojas Lietuvoje. Murakami ar Coelho knyga rankoje (rankinėje ar prie lovos) garantavo madingos "gilios" personos statusą. "Dėka" to perdėto autoriaus populiarumo perskaičiau tik vieną jo knygą (Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės). Na, gerai, pusantros ("Dansu, Dansu, Dansu" taip ir nesugebėjau pabaigti). Ir tikrai neturėjau jokių priekaištų Murakami kūrybai. Tačiau populiarumas padarė savo ir daugiau jo knygų neskaičiau.
Neapsigaukite, Haruki Murakami knyga "What I Talk About When I Talk About Running" arba lietuviškai "Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą" (leidykla BALTOS LANKOS kaip tik šią knygą išleido lietuvių kalba) nėra (vien) apie bėgimą. Tai pusiau autobiografinė knyga apie Murakami karjeros pasirinkimus ir kliūtis, su kuriomis kurdamas susiduria novelistas. Visa tai pateikiama per bėgiko prizmę, kartu išvedant paraleles su tarp rašymo ir bėgimo. Ir gyvenimo. Skaitosi tikrai lengvai ir skaitant dažnai norisi linksėti galvą ir tyliai sau po nosimi murmėti (nes šaukti garsiai labai nemandagu) "Ir aš! Ir aš!". Murakami pasipasakoja apie savo pirmąjį nuosavą džiazo klubą, kaip pradėjo rašyti, kodėl pradėjo bėgioti. Trumpai aprašomi keli maratonai, tarp jų ir rašytojo savarankiškai ne lenktynių metu įveiktas atstumas tarp Atėnų ir Maratono gyvenvietės, ultramaratonas, triatlonas. Bet bėgimas šioje knygoje tėra aplinka, kurios fone Murakami pateikia savo gyvenimo istorijos ir pamąstymų nuotrupas.  Kaip Sunday Telegraph ir pažymėjo, nėra būtina būti bėgiku, kad galėtum mėgautis šia knyga.

Pain is inevitable. Suffering is optional.

(Skausmas neišvengiamas, tačiau kentėti pasirenkame patys.)*

I just run. I run in void. Or maybe I should put it the other way: I run in order to acquire a void.

(Aš tiesiog bėgu. Bėgu tuštumoje. Arba galbūt turėčiau taip pasakyti: bėgu tam, kad pasiekčiau tuštumą.)*

In other words, let's face it: Life is basically unfair. But even in situation that's unfair, I think it's possible to seek out a kind of fairness. Of course, that might take time and effort. And maybe it won't seem to be worth all that. It's up to each individual to decide whether or not it is. 

(Kitaip pasakius, pripažinkim: dažniausiai gyvenimas yra neteisingas Tačiau manau, jog netgi neteisingose situacijose yra įmanoma surasti tam tikro teisingumo. Suprantama, tam gali prireikti laiko ir pastangų. Ir galbūt atrodys, jog neverta. Tačiau tai kiekvieno žmogaus pasirinkimas, verta ar ne.)*

*Citatų vertimas į lietuvių kalbą yra laisvas, nebūtinai visiškai atitinkantis originalą, todėl prašome nesipiktinti mano kaip vertėjos kvalifikacijos trūkumu :)

---

About three or four years ago Haruki Murakami was a very very (very very) popular author in Lithuania. A book by Murakami or Coelho in your hand (or handbag, or by your bed) granted you a status of a fashionable "deep" person. Due to all the unhealthy popularity of this author I managed to read only one book of his (South of the Border, West of the Sun). Okay, a book and a half (I terribly failed at finishing Dance, Dance, Dance). And I swear, I didn't have anything bad to say about Murakami's creation. Though popularity did its job and I haven't read any other Murakami's book till now.

Don't be fooled, Haruki Murakami's book What I Talk About When I Talk About Running (Lithuanian publishing house BALTOS LANKOS has recently published the book in Lithuanian too) is not (only) about running. It's a semi-autobiographical book about Murakami's career choices and obstacles the writer has to conquer when writing a novel. All of this is presented as viewed by a runner, at the same time finding analogues between writing and running. And life. The book is easy to read and most of the time reading it you want to nod and quietly whisper (because shouting it out loud would be rude) "Me too! Me too!". Murakami writes about his first own jazz club, how he started writing, why he started running. There are several short descriptions of marathons, inclunding a story about how Murakami covered the distance between Athens and Marathon on his own, an ultramarathon, a triathlon are decribed. However in the book running is only a background, in which Murakami sets a little pieces of his life story and contemplations. Just as Sunday Telegraph noted, you don't have to be a runner to like this book.

Pain is inevitable. Suffering is optional.

I just run. I run in void. Or maybe I should put it the other way: I run in order to acquire a void.

In other words, let's face it: Life is basically unfair. But even in situation that's unfair, I think it's possible to seek out a kind of fairness. Of course, that might take time and effort. And maybe it won't seem to be worth all that. It's up to each individual to decide whether or not it is. 

Red Hot Chili Peppers Kaune

Kai pirkau bilietus žiemą, koncerto data atrodė besanti kitam šimtmety, tačiau, mirkt, ir kalendoriaus lapelis atsivertė ties liepos 28 d. Važiuodami į Kauną, negalėjom patikėti, kaip greit praėjo tie 7 mėnesiai. Diena, kaip žinia, pasitaikė itin karšta ir saulėta (32-35 С!!!), todėl stovėjimas kilometrinėje eilėje prie arenos visai neviliojo. Tačiau jau einant artyn link naujosios Žalgirio arenos iš tolo matėsi minios ir eilės die hard Red Hot Chili Peppers fanų. Laimei (šiuo požiūriu), mūsų bilietai buvo sėdimi ir trečiajame aukšte, o tai reiškė galimybę užlipti arenos gale esančiais laiptais ir įeiti pro ten esantį įėjimą. Nepatikėsite, bet ten eilėje nebuvo nei vieno žmogaus, todėl sugaišom visas dvi sekundes (!) kol patekom į vidų. Jei atvirai, gyvenime tik vieną kartą esu turėjusi sėdimas vietas koncerte (ir tai tik dėl to, kad į koncertą ėjau viena ir jis vyko Hammersmith Apollo teatrinėje arenoje), tačiau stovimi bilietai į RHCP buvo išpirkti žaibišku greičiu, o mes į tą traukinį nebesuspėjom. 

Sėdimos vietos pasirodė besančios aukštokai (ir tolokai). Akustika nelikom sužavėti (mielieji žemi dažniai, kur jūs?). Taip pat trūko ir muzikantų mimikų, tos euforijos jų veiduose, kurią matai, stovėdamas pirmosios eilėse (o ten dažniausiai ir braunamės per koncertus). Tačiau kita vertus, karštis ir deguonies trūkumas ten apačioje tarp tūkstančių gerbėjų visiškai neviliojo (o gana didelis koncerto metu nualpusiųjų skaičius dar labiau nugąsdino). 

Apšildymui RHCP atsivežė anglų indie rock'o grupę The Vaccines. Pamačiusi ilgaplaukius muzikantus bei išgirdusi pirmuosius akordus (tiksliau - būgnus), apsidžiaugiau (f*** yeah, metalheads! <-- mano koncertinis "aš" mintyse ne tik keikiasi, bet dar ir galvoja angliškai). Deja, grupė labiau priminė mano tėvų taip mėgstamą The Beatles ar Arctic Monkeys. Na, bet palyginti su 2008 m. Katie Melua apšildžiusia Julija Ritčik, jie buvo dieviški. 

Suprantama, galiausiai scenoje pasirodžius patiems Red Hot Chili Peppers, klykėm ir plojom, ir skandavom "Antanai, Antanai". Antanas kaip visad nebuvo kalbus. Flea, beje, irgi tąvakar iškalba nespindėjo. Tačiau suprantama, pasaulinis turas išvargina. RHCP setliste buvo tiek gerai žinomos dainos, tiek ir naujojo albumo kūriniai. Mes dainavom (=klykėm) ir šokom, o Chad'as ir Flea kaip visada stebino savo jam'ais. Nežinau, kaip kitiems ten buvusiems, bet man pagrindinė koncerto dalis laaaabai greit pralėkė. Be proto džiaugiausi išgirdusi Under The Bridge. Po ilgų aplodismentų sekė trumpas encore ir koncertas baigėsi.

Buvo smagu :) Ir netikėta po koncerto matyti tieeeeeek automobilių naktį važiuojančių greitkeliu Kaunas-Vilnius. Tądien RHCP į Kauną sutraukė visą Lietuvą (ir ne tik - arenoje susitikom dar ir broliukus estus).

Raudonojo velveto keksiukai... be dažų

Jei man vaikystėje tėvai leisdavo išsirinkti ledus ar saldainius, visada rinkdavausi pačią nenatūraliausią spalvą - tai kas, kad natūraliai violetinių ar mėlynų maisto produktų nebūna, bet juk taip gražu! Ir tada buvo gerai, nerūpėjo visokie E ir neištariami niekam nereikalingų priedų pavadinimai. Tiesą pasakius, niekas ir neįsivaizdavo juos egzistuojant. 

Raudonojo velveto (ar aksomo, ang. red velvet) keksiukai ir pyragai mane sužavėjo it mažą mergaitę, kuri vis dar tebegriebia ryškiausią knygelę ir labiausiai blizgančius daiktus. Nuo pat ištakų raudonojo velveto pyragams raudona spalva buvo suteikiama maistiniais dažais. Pabandžiau ir aš maistiniais dažais "pagardinti" savuosius keksiukus. Spalva išėjo tobula, bet kiekvienas kąsnis strigo gerklėje pagalvojus, kad griaužiu kažkokį nenatūralų produktą. Anot informacinės etiketės, į raudonų dažų sudėtį įeina kalio sorbatas (konservantas) ir raudoną spalvą suteikiantis karminas (E120). Karminas išgaunamas iš vabzdžių ir be maisto pramonės taip pat naudojamas kosmetikoje, gaminant raudoną rašalą ir kt. Savųjų keksiukų nenorėjau sieti su lūpų dažais ar rašalu (o šis palyginimas vis iškildavo prieš akis vos tik atsikandus keksiuko), todėl pradėjau ieškoti būdo, kaip visus E palikti už borto. Ir radau.

Koks maisto produktas ateina į galvą paminėjus raudoną spalvą? Tamsiai raudoną spalvą? Purpurinę raudoną? Taigi taigi, būtų smagu, kad vyšnios ar braškės turėtų stiprų raudoną pigmentą, tačiau, deja, šių uogų keksiukai būna vos lengvai rausvi. Tačiau burokėlis (taip, taip, burokėlis) išsaugo savo natūralią tamsiai raudoną spalvą net ir pakaitintas bei sumaišytas su krūva baltų ingredientų.

Tiems, kurie nerimauja dėl skonio... na, gerai, burokėlių skonis šioje versijoje kiek jaučiasi. Bet dėl mano pačios kaltės, nes rinkausi jaunučius burokėlius (kurių skonis, kaip žinia, visad stipresnis nei pastovėjusių) bei patingėjau juos pakaitinti kiek ilgiau. Tuo tarpu kita raudono velveto versija su tuo pačiu burokėlių kiekiu ir tokia pačia proporcija gavosi rusva bet net nebūtumėt įtarę ten buvus burokėlių. Taigi spalvą ir skonį suderint įmanoma :)

Akimirkos liepą

 Valgomos:

•  Naminės duonos receptai: su raugu, be raugo, su mielėm ir soda, airiška, itališka, vokiška, su sėklom, su vaisiais, rūpaus malimo, saldi, plokščia, pūsta... Įkvėpimo niekad nepritrūksit.
• Crazy Sexy Diet knygoje aprašyta sulčių iškrovos dieta, ir ją išplėtojantis linksmas dokumentinis filmas Fat, Sick and Nearly Dead. Išvada: žaliosios sultys (iš daržovių, o ne saldžių vaisių, geriamos šviežios tik išspaustos) gerina gyvenimo kokybę, sveikatą, išvaizdą, atneša taiką ir turtus... na, gerai, melas, turtų nebus, bet energijos stygiaus taip pat. Pabandžiau vieną dienelę pasėdėti ant sulčių. Visai nieko. Dabar kirba mintis pabandyti ilgesnį laikotarpį.
• Kol dar vasara nesibaigė (o kartu su ja ir visos šviežios daržovės), greitai visos (ir visi, jei tokių čia yra) į virtuvę gamintis salotų iš 101 salotų sąrašo. Visiems skoniams ir piniginėms.

Mažiau valgomos:

• Ar žinot, kokie yra pagrindiniai maisto fotografijos stiliai? O kaip atrodo chiaroscuro stiliaus fotografija? O Stephanie iš Desserts for Breakfast visa tai puikiai žino ir smulkiai paaiškina, kaip, kur, kada fotografuoti, kaip puošti/nepuošti, kurį stilių pasirinkti, išaiškina visus kiekvieno stiliaus pliusus ir minusus. Tiesiog būtina perskaityti maisto blogger'iams.
• Svajonė kurti mados linijas ir būtų naujuoju Juozuku? Pirmas žingsnis - išmokti piešti  mados eskizus. Ne taip jau ir sunku, kai parodo kiekvieną pieštiną liniją paeiliui... deja, man dramblys vaikystėj užlipo ne tik ant ausų, bet ir ant abiejų rankų, todėl dabar ir modeliai, ir gėlytės išeina kreivos ir nekažkokios.
• Vasaros depresijai prablaškyti (jei galvojate Kokiam idiotui vasarą būna depresija, tai informuoju, kad tam, kuriam ką tik baigėsi metus lauktos atostogos). 7 dalykai, kurie pagerins gyvenimo kokybę. Kartais, pasirodo, tiek nedaug tereikia.

Igno Staškevičiaus "Maratono Laukas"

Prisipažinsiu, šitos knygos labai norėjau. Labai. Gavau ją dovanų praėjus pusmečiui nuo išleidimo ir perskaičiau per porą vakarų (nes pirmąjį vakarą mane nugalėjo miegas). Knygų apie bėgimą kaip apie sportą lietuvių kalba išleista nedaug (=nėra). Ignas Staškevičius, žmogus nubėgęs jau daugiau nei 50 maratonų (ir ne tik įprastinę 42,2 km distanciją, bet ir ultramaratonus), žino apie ką rašo. Skaityti smagu, pateikta svarbiausia informacija, kurią turi žinoti kiekvienas galvojantis apie pasiruošimą maratonui. Neįtikėtina skaityti Igno maratonų aprašymus, nors ir norėtųsi daugiau detalių. Na, galbūt kitoje knygoje.

Iki Maratono Lauko buvau skaičiusi begalę užsieniečių maratonų istorijų, keletą lietuvių, tarp jų ir paties Igno bloge. Pasiruošimas maratonui, treniruotės, ilgos ir trumpos distancijos, planuojamo maratono tempo palaikymas treniruočių metu, angliavandenių pasikrovimas prieš varžybas, treniruočių distancijų trumpinimas likus kelioms savaitėms iki didžiųjų 42ų, legendinė "siena" ir kaip su ja susidoroti... Kažkokia keista atgaiva apie visa tai skaityti ir žinoti, kad nors maratonas ir yra kažkas neįveikiamo ir nepasiekiamo paprastam mirtingajam, labai pasistengus, kiekvienas iš mūsų galėtume pabandyti. Galbūt ir ne Bostono kvalifikaciniam laikui, galbūt ir ne aukso medaliui, gal ir paskutiniai savo grupėje, bet svarbiausia, kad bėgti mes galim. Ir bėgsim :)

Socca (avinžirnių miltų) pica

-Brangioji, kas vakarienei?
-Pica.

Taip, pripažinkim, skamba ne itin gerai. Kulinarijos deivė, turgaus ir maximų užkariautoja, visų penkiolikos namų kampų laikytoja neturėtų vakarienei patiekti picos. "Juk tai taip nesveika" šnibžda vidinis balsas. Bet pasirodo kartais net ir vidinis balsas ne visada būna teisus. Po visų Indrės pagiriamųjų žodžių avinžirnių miltams net nekilo klausimas, ką įsimesti į krepšelį apsilankius sveikų produktų parduotuvėje. Na, o visam kitam tereikia fantazijos, arba mano atveju, foodgawker. 

Socca yra paplotėlis gana populiarus Pietų Prancūzijoje kaip gatvės maistas. O iš tiesų, juk patogu. Ir nėra nesveika. Avinžirnių miltai, vanduo, šaukštas alyvuogių aliejaus ir voila, turim socca. O kai jau turim paplotėlį, fantazijai ribų nėra, arba mano atveju, fantazija ribojasi šaldytuvo turiniu.