2013 m. balandžio 10 d.

Gretchen Rubin - The Happiness Project

Pamenat Bridžitą Džouns ir jos kalnus savipagalbos knygų? Jau tada skaitydama ją galvojau "O dieve, kokia idiotė". Na, aš iš principo nemėgstu savipagalbos knygų, tokių, kurios rašo "Galvok, kad esi laimingas ir būsi laimingas" arba "Tavo minys užblokuoja tave nuo tavo laimės". Taip taip, visa tai tiesa, bet visi tie neva autoritetingi pamokymai, kaip pasiekti laimę, užsdirbti penkis milijonus ir būti nauju žmogumi, man tokie nieko verti atrodo. 
Jau kurį laiką internetinėse platybėse vis matydavau tinklaraštininkus geru žodžiu minint Gretchen Rubin knygą The Happiness Project (liet. Laimės projektas). Knyga nėra nauja, išleista 2009 m. (o 2010 m. išleista ir lietuvių kalba - Laimės projektas), bet pats knygos turinys aktualus nepriklausomai nuo metų kaitos. Tamsiuoju (ir šaltuoju) metų laiku imi kartais ir pagalvoji, kur gi pasidėjo ta nenaudėlė laimė. Knygos autorė vieną dieną važiuodama autobusu (o gal ten buvo metro...) suprato, kad nėra laiminga. Nebuvo ji ir nelaiminga, tiesiog kažkur ties viduriuku. Gyveni ir nepastebi, jog gyveni. Bėgi, lėki, lauki rytojaus, o laikas nepastebimai dingsta. Tai štai autorė metus laiko, kas mėnesį vis užsibrėždama kitokius tikslus, bandė rasti laimę. Man, nors ir visiškai savipagalbos knygų nemėgėjai, ši knygutė labai patiko. Nes parašyta paprastai, knygos formatas ne įprastinis "daryk taip, nes aš taip sakau", bet skaitytojui artimas "aš pabandžiau taip ir taip, man padėjo, pabandykite, gal padės ir jums". Autorė pateikia ne tik įvairių tyrimų rezultatus ir suvestines, skaičius ir statistiką, bet savo pačios patirtį, antikos filosofų išmintį, juokingas ir mielas istorijas iš savo gyvenimo. Skaityti tikrai malonu, o perskaičius kasdien nors truputį, pajunti, jog optimizmas niekur nedingęs.

I never bugged Jamie about taking an umbrella, eating breakfast, or going to the dentist. Although some people think that that kind of nagging shows love, I think that an adult should be able to decide whether or not to wear a sweater without interference from others.  
Aš niekada nepriekaištavau Džeimsui (autorės sutuoktinis), kad jis pasiimtų skėtį, pavalgytų pusryčius ar nueitų pas dantistą. Nors kai kurie žmonės galvoja, kad tokios rūšies prikaišiojimas reiškia meilę, tačiau aš manau, jog suaugęs žmogus pats sugeba nuspręsti vilkėti jam megztinį ar ne be kitų žmonių įsikišimo.*

I'd also noticed that the more upset I felt, the less James seemed to want to talk about it. "You know", I said to him one night, "I'm feeling anxious. I wish you'd try to help me feel better. The worse I feel, the less you seem to want to talk to me." "I just can't stand to see you unhappy", he answered. Light again dawned. It wasn't perversity that kept James from being a sympathetic listener; not only was he constitutionally less oriented to having long heart-to-heart conversations, he also tried to avoid any topic that got me upset, because he found it so painful to see me feeling blue.
Taip pat pastebėjau, kad kuo liūdnesnė jausdavausi, tuo mažiau Džeimsas norėdavo apie tai šnekėti. "Žinai". pasakiau jam vieną vakarą, "Man neramu. Aš norėčiau, kad tu man padėtum pasijusti geriau. Kuo blogiau aš jaučiuosi, tuo mažiau, atrodo, tu nori su manimi šnekėtis." "Aš tiesiog negaliu pakęsti, kai tu nelaiminga", atsakė jis. Vėl gi supratau. Nebuvo nieko nenormalaus, kad Džeimsas nenorėjo būti užjaučiantis klausytojas; ne tik kad jis iš prigimties nebuvo linkęs į ilgus širdingus pokalbius, bet jis taip pat stengėsi išvengti bet kokios temos, kuri mane liūdino, nes jam buvo skaudu mane matyti liūdną.*

Hearing someone complain is tiresome whether you're in a good mood or a bad one and whether or not the complaining is justified. 
Girdėti ką nors skundžiantis vargina nepriklausomai nuo to, ar esi geros nuotaikos ar blogos, nepriklausomai, ar skundai pagrįsti ar ne.*

But then I think - I'd like to like Bach's music more than I do, and I could probably make myself like it better if I tried, but I don't like having to try to make myself like things. I want to spend more time on the things that I already like.
Tuomet aš pagalvoju - norėčiau labiau mėgti Bacho muziką nei dabar, ir tikriausiai galėčiau prisiversti ją mėgti labiau, jei tik pabandyčiau. Tačiau man nepatinka save versti mėgti kažką. Aš noriu praleisti daugiau laiko ties tais dalykais, kurie man jau dabar patinka.*

It is easy to be heavy: hard to be light.
Lengva būti niūriam, sunku būti linksmam.*

The belief that unhappiness is selfless and happiness is selfish is misguided. It's more selfless to act happy. It takes energy, generosity and discipline to be unfailingly lighthearted, yet everyone takes the happy person for granted. No one is careful of his feelings or tries to keep his spirits high. He seems self-sufficient, he becomes a cushion for others. And because happiness seems unforced, that person usually gets no credit.
Tikėjimas, kad liūdnumas yra pasiaukojantis, o laimė - savanaudiška, yra klaidingas. Didesnio pasiaukojimo reikalauja laimingo žmogaus elgesys. Tam reikia energijos, dosnumo ir drausmės visada būti tikrai linksmu, tačiau visi laimingą žmogų priima kaip savaime suprantamą dalyką. Niekas nepaiso jo jausmų ar nebando pakelti jam nuotaikos. Jis atrodo pasitikintis savimi ir tampa pagalvėle kitų skundams. Ir dėl to, kad laimė atrodo natūrali, niekas neįvertina jo pastangų.*

It's easier to complain than to laugh, easier to yell than to joke around, easier to be demanding than to be satisfied.
Daug lengviau yra skųstis nei juoktis, lengviau rėkti nei juokauti, lengviau reikalauti nei būti patenkintam.*  

Why argue just for the sake of disagreeing? I know very little about the subject. Going to law school had intensified this inclination. I was trained to argue, and I prided myself at being good at it - but most people don't enjoy arguing as much as law students do. 
Kam ginčytis vien tik dėl to, kad nesutiktum? Nedaug apie tai žinau. Teisės mokykla tik sustiprino šį polinkį. Aš buvau treniruojama ginčytis ir didžiavausi, kad sugebėjau tai padaryti gerai. Tačiau daugelis žmonių nemėgsta ginčytis taip labai, kaip tai patinka teisės studentams.*

We nonjoyous types suck energy and cheer from the joyous ones; we rely on them to buoy us with their good spirit and to cushion our agitation and anxiety. 
Mes, nelaimingieji, siurbiam energiją ir džiaugsmą iš laimingųjų. Mes tikimės, kad jie mus pralinksmins savo gera nuotaika ir nuslopins mūsų pyktį ir nerimą.*

*Citatų vertimas į lietuvių kalbą yra laisvas, nebūtinai visiškai atitinkantis originalą, todėl prašome nesipiktinti mano kaip vertėjos kvalifikacijos trūkumu :)

2013 m. balandžio 7 d.

Kovo Foodie Penpals

(Please scroll down for the English version of the post)
Velykos ir paštui buvo nedarbinga šventė, todėl kovo mėnesio siuntinukas ant mano slenksčio (t. y. ant pašto slenksčio) pasirodė kiek pavėlavęs. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera - ir šventėms praėjus džiugu sulaukti staigmenų. 
Šnektelėjus tai su vienu, tai su kitu žmogučiu, girdėjusiu apie Foodie Penpals akciją, paaiškėjo, kad pats projektas ir jo taisyklės nėra labai aiškios, tad trumpai apie Foodie Penpals:
Foodie Penpals yra projektas, kurio metu suporuoti asmenys visoje Europoje (JAV turi savo atskirą projektą) keičiasi maisto produktais. Dalyvauti gali visi, nepriklausomai, rašo jie tinklaraštį ar ne. Taigi, net jei blog'o rašymas Jums yra nesuprantama veikla, kuo puikiausiai galite dalyvauti projekte. Būti Foodie Penpal galite tiek vieną kartą, tiek ir nuolatos, tereikia apie savo apsisprendimą nebedalyvauti pranešti organizatorei Carol Anne. Kiekvieno mėnesio 5 d. visi dalyvaujantys projekte sulaukia elektroninio laiško iš Carol Anne su prikabintu .xls failiuku (MS Excel), kuriame surašyti dalyvių suporavimai. Sąraše susirandate savo vardą bei Jums priskirtą žmogutį, jo kontaktinius duomenis ir per tris dienas savajam Foodie Penpal parašote laiškutį bei pasiteiraujate, kokių gardumynų jis (ar ji) norėtų. Tuo pačiu išsiaiškinate, ar Foodie Penpal neturi kokių alergijų ar maisto netoleravimų (neduokdie dar ką nunuodysim), sužinote adresą, kuriuo reikia siuntinuką išsiųsti. Tuomet iki mėnesio 20 d. surenkate siuntinuką įvairiausių skanėstų už 10 svarų (apie 40-41 Lt) (tai gali būti tiek namie pagaminti, tiek parduotuvėje pirkti maisto produktai ar su maistu susiję daikteliai, kaip pvz., popierinės keksiukų formelės) ir siuntinį išsiunčiate savajam Foodie Penpal. Paskutinė diena išsiuntimui yra 20 d., tačiau atsižvelgiant į tai, kad siųsti dažniausiai tenka toli į užsienio šalį, kur nežinia dėl kokių priežasčių viskas vyksta ilgiau ir lėėėėčiau, labai labai siūlau išsiųsti siuntinukus anksčiau nei 20 d. Aš dažniausiai savo siuntinius pakuoju į Lietuvos pašto parduodamas kartonines dėžutes (1.80 Lt ar 1.90 Lt vertės), ten pat galite įsigyti ir "burbulinės" plėvelės/maišelių. Siuntimas Europos Sąjungoje smulkiesiems paketams iki 500 g svorio kainuoja apie 6 Lt (nesu tikra, nes maniškiai visada pasirodo besą sunkesni), o iki 2 kg - 15 Lt be registracijos arba 22 Lt su registracija. Virš 2 kg siuntinių nesiūlau siųsti, nes jų siuntimo kaina tokia, kad pagalvoji, jog čia tau siūlo Ryanair bilietą į abi puses įsigyti, o ne mini dėžutę iki Anglijos nugabenti. O kol Jūs rūpinatės siuntinuku, kažkur toli (arba visai arti) kitas žmogutis taip pat pagal Jūsų pageidavimus pakuoja siurprizų pilną siuntinį Jums (pabrėžiu, kad siuntinį Jūs siunčiate ir gaunate iš skirtingų asmenų). Na, kas išdrįs pasakyti, kad nesmagu :) Tai nėra projektas, skirtas pasipelnyti iš kitų žmonių, siekiant iš jų gauti kuo didesnės vertės siuntinukų, o patiems siunčiant 5 Lt kainuojantį šokoladą (taigi, atsiranda ir tokių personų). Foodie Penpals yra skirtas tiek susipažinti su įvairiomis kultūromis, tiek ir pasukti savo galvelę ir sumąstyti, ką tokio įdomaus ir kitokio nusiųsti kolegai. Net jei siuntinukais keičiasi du škotai ar dvi anglės (ar kiti toje pačioje šalyje gyvenantys žmonės), tai savotiškas iššūkis sau pačiam ir būdas geriau pažinti savoje šalyje gaminamus produktus (kurių, oiii, tikrai nemažai net mūsų nedidukėje Lietuvoje). 
Dažnai sulaukiu klausimo, ką aš siunčiu savo Foodie Penpals. Taip jau nutiko, jog iš devynių mano Foodie Penpals dauguma neturi savo tinklaraščių, tad ir mano siųstų siuntinių nuotraukų beveik nėra (o pati nufotografuoti, ką siunčiu, kažkaip vis nesusiprantu). Lapkričio mėnesį siuntinėlį siunčiau mielai mergaitei Chanou į Utrecht'ą, kuri maitinasi tik veganišku maistu, todėl ir mano siuntinuke supakuoti maisto produktai neturėjo gyvulinės kilmės medžiagų. Kovo mėnesį buvau suporuota su Kim iš Den Haag, kuri maitinasi paleo taisykles atitinkančiu maistu, todėl ir mano siuntinuke jai buvo tik tokie produktai (nuotrauka Kim). Tad kiekvienu atveju svarbiausia sužinoti, ką mėgsta Jūsų Foodie Penpal ir pasistengti jį ar ją pradžiuginti.
Na, o dabar trumpai apie kovo siuntinį, kurį gavau iš Rachel. Šįkart atsakydama į Rachel laiškutį nors ir nurodžiau, jog mano mityba turi tam tikrų apribojimų, tačiau paprašiau nekreipti į tai dėmesio ir atsiųsti ką nors būdingo apylinkėms, kuriose ji gyvena. Dailiai supakuotoje dėžutėje radau mielą stiklainiuką Essex'o medaus, kuris neabejotinai bus sunaudotas užpuolus gripui. Geltonai rausvi burbuliukai pasirodė besą plikyto kremo ir rabarbarų skonio ledinukai. Tikrai įdomus skonių derinys. Apatiniame dešiniajame kampe tikriausiai matote dežutę, pilną rankų darbo britiškų čederio sūrio sausainiukų. Jau vien pati pakuotė ko verta (pastaruoju metu mane labai žavi paprastos, spalvomis ir bereikalingais elementais neapkrautos produktų pakuotės), o sausainėliai būtų puikus užkandis prie alaus ar vyno (sakau "būtų", nes jie nei alaus nei vyno draugija taip ir nespėjo pasimėgauti). Rachel pasidomėjo mano pomėgiais ir atsiuntė juodojo šokolado lašelių mano kepinukams (valio!) ir dvi plyteles Jungtinėje Karalystėje pagaminto juodojo šokolado, į kurio sudėtį įeina tik kakavos masė, kubietiškas raw cukrus ir kakavos sviestas - jokių bereikalingų sojos priemaišų ar stabilizatorių. Na, ir galiausiai organinės arbatos Pukka dėžutė, kuri jau eina į pabaigą (nieko nepadarysi, taip jau būna, kai esi užkietėjusi arbatos gėrėja). Ačiū Rachel už rūpestį ir visus šiuos įdomius produktus :)
Įrašo pabaigai - urvuose brandinto čederio sūrio sausainėlių nuotrauka. Tik dabar pamačiau, kad pakuotė siūlo sausainiukus prieš valgant trumpai pašildyti orkaitėje. Oi... reikės prašyti antros pakuotės :D

MARCH FOODIE PENPALS
It seems Easter was a long holiday for the post services too, since my March Foodie Penpal parcel showed up on my doorstep (i. e. on the doorstep of the post office) a bit late. But there is always something good even in the darkest things - with all the holiday joy over it's nice to be surprised once more.
After talking to couple of people who had heard about Foodie Penpals project, it turned out that not everyone understands the project and its rules. Now in the Lithuanian version of the post I explain the rules and whereabouts of the project, but you, English-reading peeps, can find all the answers in the blog of Carol Anne, the main person organizing this awesome project. 
Often I receive a question about the contents of the parcels I send to other people. Unfortunately, most of my past Foodie Penpals do not have a blog to write or put pictures of my parcels on (and it didn't occur to me to take those pictures myself). In November I sent a parcel to a lovely girl Chanou, living in Utrecht, who is vegan so my parcel's items were free of animal origin substances. In the month of March I've been paired with Kim from Den Haag, who eats according to paleo guideliness so in my parcel for her there were just those kind of food items (Kim's photo). You see, the most important part is to learn what your Foodie Penpal likes and try to make them happy.
Well, and now couple of words on March parcel I've received from Rachel. This time while answering Rachel's letter, I've noted about my paleo-like eating preferences but I've also asked her not to pay attention to any of that and sent me something that was typical to the area she lived in. In her neatly packed box I've found a lovely jar of Essex honey which will definitely be used in a case of flu. Yellow and pink coloured bubbles turned out to be custard and rhubarb lollies. What an interesting combination of flavours. In the right bottom corner of the picture you can see a box full of British hand made cheddar biscuits. The packaging itself is already amazing (lately I've been a lot into simple, uncrowded product packages) and the biscuits would be lovely to eat as a snack with a glass of wine or beer (I say "would be" as those biscuits didn't get a chance to enjoy the company of beer or wine). Rachel took my dietary restrictions into consideration and sent me dark chocolate drops for my baking (woohoo!) and two bars of UK made dark chocolate which is made out of cocoa mass, cuban raw sugar and cocoa butter only. That's it, no unnecessary soy additives or other stabilizers. And finally, a box of organic Pukka tea, which is already almost finished (what can I do, I am a big tea drinker). Thank you, Rachel, for all the trouble and all those interesting food items in my parcel.
The last picture in the post is one of cave-aged cheddar biscuits. And just now I noticed a tiny note on the box saying that I should warm the biscuits in the oven. Whoops....I'll need a second box of those cookies :D

2013 m. kovo 26 d.

Aguoninis pyragas


Tikriausiai autobuse nuo piktųjų babučių būsiu užsikrėtusi nuolatinio burbėjimo liga. Toks didelis noras paburbėti, kai girdžiu žmones nusišnekant, bei vaidinant, oi, kokius neklystančius autoritetus. Didžiulis noras kaip italei nuspausti automobilio signalą dviems minutėms, kai koks gudruolis įkiša savo tiuninguoto bmw priekį prieš mane kamštyje. Arba kai treninguoti vaikinai be eilės ir jokios sąžinės graužaties puola prie Bitutės kasų IKI. Stronzo! O šiandien užtikau jau antrą receptų (gaminimo) tinklaraštį, kuriame iš keliasdešimt receptų tik dvi nuotraukos buvo originalios, visos kitos buvo vogtos iš kitų tinklaraščių, tačiau pačiame nuotraukų viduryje puikavosi to puslapio vandens ženklas, suprask, tai jo nuosavybė. Aš suprantu, kad intelektinės nuosavybės teisės sklaida Lietuvoje gana ribota, todėl kiekvienas stronzo, sugebantis įsijungti kompiuterį, nesuvokia, jog tai, ką jis randa internete: nuotraukos, muzika, paveikslai, filmai, knygos ir pan. yra kažkieno nuosavybė. Tikriausiai retam ateina mintis, kad pavogti kūrinį (nes nuotraukos irgi yra kūriniai) ir pristatyti kaip savo yra ne tik negražu, bet ir neteisėta. Net, atrodytų, supratingesniems tinklaraštininkams neateina mintis, jog šaltinį, iš kurio jie nusirašė receptą, reiktų nurodyti. Kažkas juk dirbo, kūrė tą receptą, užtruko tikrai daugiau nei dvi minutes, kurias plagiatorius sugaišo perpostindamas receptą į savo tinklaraštį. Kaip nurodė David Lebovitz sename (bet gerame) straipsnyje, tiek iš etinės, tiek iš teisinės pusės būtų gražu nurodyti savo įkvėpimo šaltinį. Juk niekas nenukentės nuo to, kad prie recepto atsiras nedidelė nuoroda į autoriaus tinklaraštį.
Na va, po šitos autorinių teisių pažeidimų paskaitos prisipažinsiu, kad aguoninio pyrago receptas, deja, ne mano kūrinys. Ir pakeitimų recepte nepadariau. Išskyrus tą, kai pagaminusi pyragą (ir jo pusei jau dingus) pastebėjau, jog sviesto tai buvo parašyta dvigubai didesnė norma. Kažkaip niekas to sviesto nepasigedo. Ir miltų niekas nepasigedo. Ir rafinuoto cukraus. O skanesnio pyrago tikriausiai nesu valgiusi nuo... tikriausiai nesu valgiusi. Taškas. Jei ieškote pyrago Velykoms, nebeieškokite, nes jį radote. Pažadu - nesigailėsite.

Aguoninis pyragas
230 g aguonų
1/2 puodelio medaus (padalinto į dvi dalis)
6 kiaušinių
0,5 puodelio razinų
0,5 puodelio graikinių riešutų
60 g sviesto (arba kokoso aliejaus)
0,5 citrinos žievelės
1 arb. šaukštelio vanilės ekstrakto
žiupsnelis druskos
kakavos pabarstymui

Aguonas supilkite į puodą ir, užpilę vandeniu, pastatykite virti. Karts nuo karto pamaišydami, leiskite užvirti ir sumažinę ugnį leiskite virti dar apie pusvalandį iki vanduo išgaruos (ir susigers į aguonas). Per tą laiką nepamirškite vis pamaišyti. Išvirusias aguonas gerai nukoškite, supilkite į virtuvinį kombainą kartu su puse pasiruošto medaus (~4 valgomieji šaukštai). Įjunkite aguonas maltis (vis kartais nugramdykite jas nuo sienelių, nes joms ten labai patinka slėptis), o patys tuo tarpu stambiai sukapokite graikinius riešutus, razinas 5 minutėms užpilkite verdančiu vandeniu. Graikinius riešutus ir nusausintas razinas suberkite į apsimalusias aguonas ir keletą kartų dar trumpai pamalkite (pulse funkcija), kad razinos su riešutais gerai įsimaišytų. Kitame dubenyje likusį medų išplakite su sviestu. Atskirkite kiaušinių baltymus nuo trynių ir trynius po vieną sudėkite į sviesto-medaus masę, gerai įmaišydami kiekvieną iš trynių. Supilkite vanilės ekstraktą, suberkite  smulkiai tarkuotą citrinos žievelę, išmaišykite. Supilkite aguoninę masę ir dar kartelį išmaišykite. Kiaušinių baltymus su žiupsneliu druskos išplakite iki standžių putų ir atsargiai juos įmaišykite į aguoninį mišinį. Nepermaišykite, nes pyragas sukris. Apvalios torto skardos nusegamais kraštais dugną išklokite kepimo popieriumi, dugną ir šonus ištepkite sviestu, supilkite pyrago masę. Orkaitę įkaitinkite iki 180 C ir kepkite pyragą valandą laiko. Ištraukę leiskite atvėsti, viršų pabarstykite kakava (nebūtina barstyti centimetro, kaip kad padariau aš... bet juk taip skanu) ir tiekite.
Receptas iš The Primalist. 

2013 m. kovo 19 d.

Akimirkos kovą


Valgomos:
  • Žinau, kad vasara ar net pavasariu dar toli gražu nekvepia, bet šitie bananų ir anakardžių ledai ant pagaliuko (o ypač - aplieti šokoladu) man jau sapnuojasi naktimis.  
  • Jei dar kam neteko pavartyti skaitmeninio Sweet Paul žurnalo, būtinai užmeskit akį į nuostabias nuotraukas ir įdomias receptų įdėjas (visus žurnalo numerius rasite čia). 
  • Dailiai atrodantys užkandžiai vakarėliui - agurko ir humuso keksiukai. Na, gal saldžiųjų keksiukų ir nepakeis, bet stalą tikrai papuoš.  
  • Lietuviai džiaugiasi, kad jų kava gera. Italai galvoja, kad kava gali būti gera tik Italijoje. O štai kažkas teigia, kad geriausia kava yra Vietname. Ir visai ne dėl mažučio surenkamo filtro. 
  • Prieš kurį laiką prasidėjo savotiškas pamišimas dėl stevia saldiklio, neva jis sveikas ir turi mažai kalorijų. Deja, ne viskas taip gražu, kaip teigia reklama. Stevia susideda iš cheminių medžiagų, savo struktūra labai primenančių hormonus, todėl gali veikti kaip kontraceptikas ir paveikti estrogeno, progesterono gamybą moterų organizme, veikti tostesteroną ir kitus androgenus vyrų organizme. Ne toks jau ir nekaltas tas stevia... daugiau šia tema rasite čia.
Mažiau valgomos:
  • Ar yra tokių, kuriems nepatinka kelionės? Kam nepatinka naujos kultūros, nauji vaizdai ir nuotykiai?  Na, tokių šiame bloge tikrai nerasite. Su pavydu ir susižavėjimu peržiūriu įvairiausių kelionių nuotraukas. Mane be galo sužavėjo ir šios kelionės po Japoniją įspūdžiai, užfiksuoti nuotraukose.
  • How I Met Your Mother fanai, ar norėtumėte rasti savo antrininkus (HIMYM žinomus kaip doppelgangers)? Kai kurie žmonės jau rado savuosius! 
  • Tikros meilės istorija... Perskaitykite. Pažadu - nepaprasta.
  • Turite tradiciją po treniruotės išgerti bokalą alaus? Ar taure gėrimo pasimėgaujate iš vakaro prieš varžybas? Kaip manote, kokią įtaką alkoholis turi Jūsų ištvermei? Runner's World straipsnis apie bandymą, kaip alus veikia bėgikus. Nepatikėsite, bet moterų ir vyrų pajėgumą alus veikia skirtingai.
  • Trumpas filmukas apie tai, kaip anglų kalba girdisi ne anglams. Labai taiklu :D

2013 m. kovo 15 d.

Sausainiai su šonine ir šokolado gabaliukais

Pagal visas tradicijas dabar turėčiau pasiskųsti nesibaigiančia žiema ir tinginiu pavasariu, pasiguosti, kad visai neturiu laiko, nors nieko labai vertingo ir neveikiu. Bet vakar eidama į paštą džiaugiausi saule ir pagalvojau, kad ai, reikia ir žiemos, kad ir tokios užsitęsusios (nors, kai praėjusią savaitę nuslydau nuo amžinojo šaligatvio ledo ir "atsiklaupiau" gatvėje, žiemą keikiau visomis įmanomomis kalbomis). O ir rytai šviesesni, vakaras ateina lėčiau, taip kad viskas pagal grafiką. Vadinasi, iki vasaros ir pavasaris ateis. Reiktų dar kelias Mores sudeginti - jei ne žiemai išvaryti, tai bent pasišildyti prie ugnies. 
Žiemos šaltos triūsus pargriauti ir niūrias nuotaikas išbaidyti galima pabandyti ir su virtuvės pagalba. Tiesa, saldaus ir sūraus kombinacija tikrai nieko nebenustebinčiau. Net mūsų lietuviška paprastųjų šokoladų gamykla išleido du naujus skonius, kuriuose derinamas sūrumas su šokolado saldumu. Na, kad jau derinam, tai derinam. Šokoladas ir rūkyta šoninė. Sausainiuose. Easy. Aš jau matau, kaip dalis skaitančiųjų netiki, bet rezultatas tikrai patiko. Ir ne man vienai. Net gavau prašymą kitą kartą juos padaryti didesnius (supraskit, torto lėkštės didumo... not happening). 

Jums reikės:
5 juostelių šoninės
1/4 + 1/2 puodelio medaus (ar kito saldiklio, pvz., klevų sirupo) (60 ml + 120 ml)
3 puodelių migdolų miltų (ar smulkiai maltų migdolų)
1 šaukštelio sodos
1 šaukštelio druskos
2 kiaušinių
1 šaukštelio vanilės ekstrakto
1/2 puodelio kokoso aliejaus
150 g ypač juodo šokolado

Mano dauguma receptų, kuriems reikia miltų, prasideda nuo čielų migdolų, kuriuos blanširuoju karštu vandeniu, nulupu, išdžiovinu, sumalu, persijoju ir jau tada turiu migdolų miltus. Darbo daug, bet užtai pigiau (ir proga rečiau gamintis visus skanėstus) ir smagiau pačiai pasidaryti. Taip pat ir šoninės pirkau turguje visą didelį gabalą, kurį vėliau namie specialiu peiliu/mašina susipjausčiau plonomis juostelėmis. Jūs galite taip nevargti, nes plonų šoninės juostelių rasite bet kurioje didesnėje parduotuvėje. Taigi šoninę sumaišykite su 1/4 puodelio medaus (ar klevų sirupo) ir 20 minučių pakepkite 180 C orkaitėje. Ištraukite, leiskite atvėsti (nesugalvokite padėti jo ant popierinės servetėlės, kaip kad padariau aš, nes po to po trupinėlį teks gramdyti servetėlę nuo šoninės), o atvėsusią šoninę sulaužykite mažais gabalėliais. Vidutiniame dubenyje sumaišykite sausus ingredientus (miltus, sodą, druską). Atskirai išplakite kiaušinius, likusį medų bei vanilės ekstraktą ir plakinį supilkite į pirmąjį dubenį (kodėl man taip norisi sakyti bliūdą) ir plakite iki masė bus vientisa. Supilkite ištirpdytą kokoso aliejų ir gerai išmaišykite (ar išplakite). Suberkite gabaliukais supjaustytą šokoladą ir šoninės trupinius. Formuokite šaukšto dydžio rutuliukus, juos dėkite ant kepimo popieriumi išklotos skardos, kiek paplokite, o galiausiai skardą kiškite į 190 С orkaitę 15 minučių. Prieš valgydami leiskite atvėsti, kad sausainiai kiek sutvirtėtų. 
Receptas iš Make it Paleo. 

2013 m. kovo 12 d.

Švęsti kosmose ir tvarte

Švęsti kosmose ir tvarte, 2012, Keistuolių teatras, režisieriai Vytautas Rašimas ir Živilė Mičiulytė

Užaugau su Keistuolių teatro Geltonų plytų keliu (na, t. y. augau su jais nuo pirmos klasės), Paskutiniuose Brėmeno muzikantuose buvau nemažiau penkis kartus, mačiau visus iki vieno Keistuolių teatro ir daugumą Atviro rato spektaklių, taigi manęs nešališka pavadinti negalėtumėte, kai kalba pasisuka apie Keistuolius. Man senieji Keistuoliai yra tokie mieli ir tokie nepakartojami, kad iš inercijos toliau einu į visus spektaklius. Taip nutiko ir su naująja premjera "Švęsti kosmose ir tvarte". Iš pradžių sugalvojau nueiti ir tik tuomet pastebėjau, jog tai monospektaklis. Spektaklis, kurio kokybė priklauso tik nuo vieno vienintelio žmogučio, yra rizikingas renginys. Pagrindinis spektaklio režisierius ir vienintelis aktorius yra Vytautas Rašimas. Taigi, sėdžiu aš salėje ir bandau prisiminti, na, kur aš jį mačiau. Kažkur tikrai mačiau. Jei neturite vaikučių ar jaunesnių sūnėnų ar dukterėčių, Zuikio paveikslėlių galėjo ir netekti matyti, bet jei teko, tai žinokit, kad Vytautas Rašimas - tas zuikis. 
Tad. Zuikis ir fiziko Gendručio Morkūno kūryba. Kadangi spektaklis pastatytas pagal G. Morkūno esė rinkinį, nėra vienos aiškios siužeto linijos ar netgi aiškios spektaklio minties. Tiesiog vienas didelis minčių kratinys. Apie modernų šiuolaikinį gyvenimą. Žmones. Skubą. Besikeičiančias vertybes. Apie viską ir nieką. Pagrinde apie tragiškai žuvusį Steve'ą Irwin'ą. Na, gerai, aš žinau, kad Irwin'as ten tik pavyzdžiu pasitarnavo, bet per daug ir ne vietoje. Iš spektaklio išėjau kiek pyktelėjusi. Ne dėl to, kad būčiau didelė krokodilų žmogaus gerbėja, bet dėl kritikos žmonių pomėgiams ir kritikos besirenkantiems, kas jiems patinka. Kažkokių keistų nesuprantamų patyčių iš to, kaip gyvenam. Bet, žinot, po to pagalvojau, kad jei kažkas  (spektaklis, knyga, muzika, paveikslas) sukelia emocijas, reiškia, tikslas pasiektas, o tas kažkas visai nieko ir vertas laiko (ir pinigų). Tiesa, iš kelių kitų žmonių, mačiusių spektaklį, teko išgirsti atsiliepimus "O kam reikia taip paprastai, taip buitiškai? Negi jie galvojo, kad mes nesuprasim?" Šioje vietoje tenka pripažinti, kad, vis gi, Gendrutis Morkūnas buvo vaikų rašytojas. 
Rekomenduočiau nemėgusiems Steve'o Irwin'o ir besipiktinantiems dabartiniu pasauliu (besipiktinantiems, bet nieko dėl to nedarantiems). Ai, nors žinot, nueikit visi - ta valandėlė neprailgs. 

2013 m. kovo 3 d.

Salotos su graikinių riešutų užpilu

Rašydama įrašą apie tai, ką valgau diena iš dienos, bandžiau statistiškai apskaičiuoti, kas dažniausiai atsiduria mano lėkštėse. Ir padariau išvadą, kad jau aštuoneri metai dažniausiai valgau salotas. Tuo tarpu Voras Tinkle receptų sąraše salotų receptų yra lygiai nulis. Ką čia bepridursi, platus pasirinkimas. Dažniausiai mano salotų išradingumas baigiasi ir prasideda mano daržovių lentynėle šaldytuve, o ji nelabai ką nustebintų. Tačiau... praėjusią savaitę interneto platybėse (aka pinterest) radau įdomią idėją salotų užpilui - įprastinėjė taisyklėje aliejus+rūgštis+saldumas aliejų keisti riešutų sviestu. Na, riešutų sviestas ne šokoladas, bet man vis tiek patinka, tad kodėl gi neišbandžius. 

Užpilui reikės:
1 puodelio graikinių riešutų
2 šaukštų medaus
1/4 puodelio obuolių acto
druskos
vandens (pagal skonį)

Salotoms reikės:
Žalių salotos lapų (naudojau romaninę salotą bei špinatų lapus)
1 puodelio ananaso, pjaustyto kubeliais
1 obuolio, nulupto ir pjaustyto kubeliais
2 saliero stiebelių
druskos
alyvuogių aliejaus
1/3 užpilo
džiovintų spanguolių ir graikinių riešutų papuošimui

Užpilui graikinius riešutus supilkite į virtuvinį kombainą ir smulkiai sumalkite iki miltukai taps lipnūs (t. y. pradės skirtis riešutų aliejus). Supilkite obuolių actą, medų, druską ir malkite toliau iki masė taps vientisa. Tuomet įpilkite šiek tiek vandens. Vandens kiekis priklauso nuo pageidaujamos galutinės padažo konsistencijos. Man prireikė apie 80 ml vandens (po truputį pyliau ir visa tikrinau tirštumą - maniškio užpilo konsistencija priminė jogurtą). Tuomet dar kartą  blenderiu ar kombainu išmaišykite viską.
Salotų lapus supaustykite (ar suplėšykite). Jei salotos kietesnės, galite jas įtrinti alyvuogių aliejumi ir druska  (maniškės buvo pakankamai jaunos, todėl tiesiog įbėriau druskos). Suberkite ant viršaus obuolių ir ananaso kubelius (naudojau konservuotą ananasą, prieš tai sirupą numirkiusi vandenyje), supjaustykite saliero stiebus (perpjaukite išilgai ir susmulkinkite), suberkite į salotas, užpilkite trečdalį paruošto padažo ir išmaišykite. Viršų apibarstykite džiovintomis spanguolėmis ir smulkintais graikiniais riešutais. Pasidalinkite su draugu ar drauge, nes salotų užteks dviems personoms (nebūtinai naktinėms). 
Receptas iš betacyanin.