50 nuobodybės atspalvių

šaltinis

Viena labiausiai diskutuojamų knygų angliškai kalbančiose šalyse pastaruoju metu yra E. L. James kūrinys "50 Shades of Grey" (liet. 50 pilkos atspalvių arba 50 Grėjaus atspalvių, nors sprendžiant pagal knygos turinį pavadinimas mini būtent pilką spalvą) arba tiksliau visa 50 atspalvių trilogija (čia tik man vienai atrodo, kad pastaruoju metu rašytojai nebesugeba istorijos sutalpinti į vieną knygą, bet būtinai turi išleisti net tris). Jau kelis mėnesius ši knyga ir visi jos tęsiniai sėdi pirmoje New York Times geriausiai perkamų knygų pozicijoje ir net nesirengia niekur trauktis. Vadovaudamasi Jei kiti skaito, reikia ir man logika, bestseller'į vieną savaitgalį atsiverčiau ir aš (tiksliau atsidariau pdf failą kompiuteryje). Įpusėjus knygą, mano reakcija buvo maždaug tokia. 

Niekam ne paslaptis, kad šios knygos žanras yra erotinė fikcija, o istorija sukasi apie 21-erių vis dar nekaltą literatūros studentę Anastasiją (trumpiau - Aną), kuri pajunta nenumaldomą trauką šešeriais metais vyresniam milijonieriui Kristijanui, kuris turi ne tik emocinių, bet ir krūvą kitokių problemų. Ir jei dabar pagalvojote, kad knyga mane, kaip Marijos žemės gyventoją, papiktino dėl savo žanro, labai klystate. Nepaisant BDSM temos, knyga yra tikrai niekuo nestebinanti ir nuobodi. Siužeto kaip ir nerasta, scenos visos beveik vienodos, herojai pakankamai erzinantys savo bukumu (koks studentas 2011 metais neturės kompiuterio IR elektroninio pašto?), o pasitaikančios loginės ir gramatikos klaidos stebina. Nors daugelis knygos populiarumą aiškina erotikos žanro trūkumu šiuolaikinėje literatūroje, aš visiškai su tuo nesutinku. Net paprasčiausiame popieriniu viršeliu išleistame meilės romane rasite pakankamai erotikos, jau nebekalbu apie Nora Roberts ar lietuviškąjį Edmundą Malūką. Neabejoju, kad greitai ir Lietuvos knygynų lentynos pasipuoš šia trilogija, tad čia jau jūsų pasirinkimas skirti savo laiko (ir lėšų) šios knygos skaitymui ar verčiau pasiimti ką nors vertingesnio. 

Tikriausiai verta paminėti, kad tikslinis šio romano skaitytojas yra vidutinio amžiaus namų šeimininkė, kaip ir pati knygos autorė, o knygos pagrindas yra Saulėlydžio gerbėjų kūryba (tsakant, Ana yra Bella, o Kristijanas yra Edvardas). Nieko gero, sutinku. Bet Universal taip negalvoja ir jau nusipirko filmo teises į šią istoriją. Sklando gandai, kad Kristijano vaidmuo gali atitekti Ian Somerhalder ("Vampyro dienoraščiai") ar Alexander Skarsgard ("Tikras kraujas"), taip sakant, vienam iš ex vampyrų, o Bellos, eh, t. y. Anos vaidmeniui pasirinkimai dar platesni. Na, ką, lauksim (arba ne).

Redaguota (2012-07-11). Teisybės dėlei reikia pridurti, kad perskaičiau ir antrąją E. L. James knygą "Fifty Shades Darker" (lietuviškai turbūt būtų 50 tamsesnių atspalvių, nors ne kažin kaip skamba, todėl neabejoju, kad vertėjai sugalvos ką nors originalesnio). Antrąją pasiėmiau dėl to, kad visi (atsiprašau, visos) džiūgavo, jog trilogijos siužetas pagerėja. Ir iš tiesų, ką jūs pasakysite, siužetas pagerėjo. Iki maždaug Janet Evanovich lygio. Šiokia tokia intriga, nors ir nedidelė, ir sekso scenų apmažėjo nuo kasantrampuslapy iki kartąskyriuj. Galima gyventi, iš tiesų.
Jei svarstot, ar verta skaityti E. L. James, perskaitykit. Ne dėl to, kad verta. Dėl to, kad nesijausit marsiete, kai kuri nors draugė ims pasakoti apie kažkokią ten nerealią knygą. O tiems, kurie purkštauja, koks nelygis yra skaityti prastą literatūrą, galiu pasakyti, kad neparagavę nesužinosit, ar druska sūri, o cukrus saldus. Perskaitėm, sužinojom. Dabar galim pereiti prie kažko naujo. Gal prie Gillian Flynn knygos Gone Girl? Galbūt :)
P.S. O trečiosios E. L. James trilogijos knygos "50 Shades Freed" taip ir neperskaičiau. Po pirmų 40 puslapių suėmė miegas, kuris tęsiasi jau kelis mėnesius. Jei kas perskaitysit, duokit žinot, ar ten kas gero.

Redaguota (2012-08-01).  Kaip šio įrašo komentaruose nurodė Marina, knyga dar neišversta į lietuvių kalbą, bet šiuo metu verčiama Alma Littera leidyklos. Laukiam nesulaukiam :)

Redaguota (2013-01-12). Visai atsitiktinai šiandien knygyno lange pamačiau lietuviškai išverstą Penkiasdešimt pilkų atspalvių. Alma littera pasistengė ir "tik" po metų nuo knygos išpopuliarėjimo jau ir lietuviai gali su šiuo kūriniu susipažinti. Knygų klubas siūlo šią knygą įsigyti už 45,35 Lt, o jūs jau spręskite, verta ar ne.

Redaguota (2013-09-25). Trečioji knyga Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių pasirodys jau 2013-09-27. Bet  jau pavadinimo keistumas...

Migdolų pienas

Dar dvyliktoje klasėje chemijos mokytoja pasakojo, kad suaugusiems žmonėms nerekomenduojama piktnaudžiauti pienu ir jo produktais. Berods, organizmas nebegamina fermentų, kurie padėtų perdirbti pieną (o ir šiaip, karvės pienas yra skirtas veršiukams ir jo pagrindinė paskirtis - padėti veršiukams priaugti svorio ir užaugti). Be to, beveik penktadalis žmonijos netoleruoja laktozės, o dalis jų yra alergiški pienui. Žodžiu, porai savaičių prie viso sąrašo nevalgomų dalykų nusprendžiau pridėti dar ir laktozę. Tada išsiruošiau į parduotuvę įsigyti įvairių pieno pakaitalų: sojos miltelių, kokoso grietinėlės, migdolų pieno. Ir, omg, už litrą migdolų pieno teko pakloti kiek daugiau nei 15 Lt (mano sveikų produktų parduotuvė kainas pakankamai pasididinusi). Be to, pirktas migdolų pienas sudėtyje dar turėjo cukraus, kvapų ir krakmolo. Visiškai nesuprantama ir nelogiška. Ypač, kai pasigaminti migdolų pieną pačiai itin paprasta ir greita.

Porai dienų užmerkiau puodelį migdolų (~200 g) vandenyje (tiesa, per tą laiką juos porą kartų perploviau, nes vanduo kažkoks purvinai rudas buvo), po to supyliau juos ir 7 puodelius vandens į blenderį ir kelias minutes viską palikau blendintis. Tada skystį perkošiau per sietelį, o vėliau per kelis kartus sulenktą marlę ir viskas. Dabar šaldytuve stovi beveik pusantro litro migdolų pieno (okay, tiek nebestovi, nes pusę litro jau sunaudojau).

Migdolų pienas neturi jokio keisto prieskonio, riešutų skonio beveik nesijaučia, o panaudoti galite bet kur - žaliesiems kokteiliams, kavai, kiaušinienei, kepiniams. Laikyti patartina šaldytuve, o suvartoti - per savaitę. Tiesa, pienas susisluoksniuoja, todėl prieš gerdami suplakite. Beje, nusunktas migdolų šiošes galite išdžiovinti ir panaudoti vietoj migdolų miltų. O pusantro litro migdolų pieno tekainavo 4 Lt (suprantama, jei pirksite ekologiškus migdolus, kainuos kiek brangiau).

Šokoladiniai keksiukai... su burokėliais

Po trijų dienų bandymų nugalėti gripą sėdėjau virtuvėje su savo špinatų glotnučiu (nes taip pasirodo lietuviškai vadinasi smoothie'is) ir bandžiau prisiminti, kas dar pasak liaudies žinovų, stiprina organizmą. Burokėliai raudoni, todėl neabejotinai sveiki ir naudingi (kas norėtų pasiginčyti su mano geležine logika?), tik negi aš dabar juos vienus valgysiu. Keliolika minučių Pinterest ir Google - ir organizmo stiprinimo idėja atsirado: Šokoladiniai keksiukai su burokėliais. 

Ir galiu drąsiai pasakyti, čia patys skaniausi šokoladiniai keksiukai, kuriuos kada esu ragavusi. Drėgni ir tikrai šokoladiniai. O burokėlių nesijaučia. Visiškai. Tačiau burokėliai kaip slaptasis ingridientas daug prisideda prie keksiukų konsistencijos ir to nerealaus drėgnumo. Jei dar kada prireiks šokoladinių keksiukų ar pyrago, čia mano go to receptas. Ne veltui anksčiau raudonojo velveto keksiukai buvo spalvinami būtent burokėliais, o ne maistiniais dažais, kaip kad daroma šiandien.

Zoologijos sodas

Žinot, ką daro rygiečiai, kai lauke geras oras, šviečia saulutė ir norisi į lauką? Pasiima savo pikniko krepšelius ir keliauja į zoologijos sodą. Daug vietos, žaluma, gyvūnai... 

Deja, savaitgalį lankiausi Kaune, o ne Rygoje. Išpuolus puikiam orui taip norėjosi pasiganyti po kokias gražias vieteles, o botanikos sodas vis dar pustuštis ir popilkis. Pasirodo ir nemažai kauniečių turėjo panašių norų, nes privažiavus prie zoologijos sodo mus pasitiko Akropolio stovėjimo aikštutės lygio mašinų kiekis. Norėčiau papasakoti, kaip buvo smagu ir gražu, bet... po zoologijos sodą vaikščiojau skaudančia širdute. Mažulyčiai purvini narvai, aptrupėjusios sienos, baltoji meška, metai iš metų tebekartojanti tuos pačius judesius, ponis, baisingai persigandęs jo atėjusių pažiūrėti žmonių, zebras, liūdnai stovintis kampe, apipešiota serganti papūga, ruoniukas, sukantis ratus lyg ir atnaujintame, bet tokiame nedidukame baseinėlyje. Skaudu žiūrėti į taip kankinamus gyvūnėlius. Viliuosi, kad kitąmet apsilankius viskas eis tik į gera.

Šokoladinis pyragas kiaušinio lukšte

Su šv. Velykom! Lai sniegas daugiau netemdo jūsų automobilių stiklų ir negadina naujųjų zomšos batelių, o močiutės gatvėse nemokamai apdalija žibučių puokštelėmis, kadangi pagaliau atėjo pavasaris. 

Jei ir jums margučių dažymas sukelia galvos skausmą (ar bent jau manikiūras, sugadintas medvilnės dažų, išspaudžia ašarą), ir jei šokoladas visada užima pirkinių sąrašo pirmąsias pozicijas, šis šokoladinis kiaušinio formos pyragas kiaušinių paruošimo Velykoms būdas kaip tik jums. 

Šią idėją pamačiau La receta de la felicidad tinklaraštyje (beje, Sandee turi daugybę neįtikėtinų ir niekur nematytų idėjų) ir tiesiog turėjau pabandyti pati. Savaitę kankinausi valgydama kiaušinienę (nes kažkur reikėjo sunaudoti kiaušinių vidų), bet galiausiai turėjau 12 tuščių kiaušinių lukštų (kurių 3 sudužo dėl mano didelio negrabumo).

Gal puodelio kavos?

Kava. Kava. Kaaaava... Atsisakiau gliuteno, cukraus, krakmolingų daržovių ir dar krūvos "laaabai blogų dalykų", nes, na, juk nesveika. Tada bandžiau atsisakyti kavos. Pirmą dieną galvojau mirsiu ir pateksiu į dangų (aš juk šventoji - atsisakiau kavos, vienintelio man likusio gyvenimo malonumo), o galvos skausmas buvo pasiryžęs manęs neapleisti nei žingsniui. Liūdesį bandžiau skandinti indiškoje Tulsi arbatoje, bet kur tau kažkoks bazilikas prilygs kavamedžiui. Antrąją dieną į darbą užsukusi pusseserė su draugu nesuprato mano kavanegėrystės motyvacijos, o kolegės kaip susitarusios kvietėsi puodeliui kavos, bet aš bandžiau gintis savo nežmonišku užimtumu. Tiesioginis vadovas pasikvietė pagirti už darbą ir pasiūlė paplepėti prie kavos aparato (nepatikėsite, ten mūsų ofiso nuolatinė traukos vieta). Ne, tikrai, pats likimas nenori, kad taip siaubingai kankinčiausi. Po septynių dienų nebeištvėriau ir pasidaviau tam kava kvepiančiam velniūkščiui. Ir ką. Niekas nepasikeitė. Nei prieš, nei per, nei po.

Beje, tie, kurie teigia, kad kava yra blogai ir toliau sau geria žalią ir juodą arbatą, yra visiški veidmainiai. "Blogasis" kofeinas gyvena tiek kavoje, tiek arbatoje, tiek kokakoloje ar energetiniuose gėrimuose, suteikiančiuose sparnus. O man sparnus ragiukus energijos kasryt suteikia kava. Išgeriam kartu?

Spekkoek. Versija 2.

Nors po to kai iškepiau pirmąjį spekkoek, buvau tikra, kad nebekartosiu šio eksperimento, bet neapraėjo nė mėnuo, o aš vėl išsitraukiau savo apdulkėjusį van Dale olandų - anglų žodyną, kadangi tikrai olandiškai spekkoek versijai norėjosi tikro olandiško recepto. Suprantama, olandų kalba. 

Jei įdomu, čia galite pasiskaityti, kas yra spekkoek.