Čija sėklų košė su kokoso pienu

Statistika: kas ketvirtas receptas šiame tinklaraštyje yra košės. Nežinau, ką tai pasako apie mane. Tikriausiai tai, kad penkias dienas per savaitę pusryčiams valgydama kiaušinius, savaitgaliais noriu jaukaus maisto (ne ne, tai ne eufemizmas šlamštmaisčiui). Pamenate pusryčių košės receptą? Ji skoniu ir konsistencija primena kvietinių kruopyčių košę, o ši, čijos sėklų, labai panaši į avižinių ar perlinių kruopų košę, tokia minkštutė ir puri (atrodo, tarsi šnekėčiau apie pagalvę). Tie, kurie skaitėte Christopher McDougall knygą Born to Run ar domėjotės Tarahumara indėnais, tikriausiai girdėjote ir tai, kad Tarahumara čijos sėklas naudoja energijai atgauti (dažniausiai iskiate gėrimo pavidalu) (ir ne tik jie), tad būkit tikri, kad ši košė suteikia sparnuuuus.

Čija sėklų košė su kokoso pienu
2 kiaušiniai
400 ml kokoso pieno
120 ml vandens
0,5 arb. šaukštelio vanilės miltelių (arba 1 vanilės ankštis)
1 bananas (žaliais pakraščiukais)
1 arb. šaukštelis cinamono
žiupsnelis druskos
1/4 puodelio čija (ispaniškojo šalavijo) sėklų
pagal pageidavimą vaisių, uogų, banano, riešutų, kuriais papuoštumėte ir pagardintumėte košę

Kiaušinius įmuškite į dubenėlį, gerai išplakite ir atidėkite į šoną. Į puodą supilkite kokoso pieną ir vandenį, suberkite vanilės miltelius (jei naudojate vanilės ankštį, tuomet ją perpjaukite, išskobkite sėklytes ir įmeskite ankštį) ir maišydami užvirkite. Nesustokite maišyti ir virkite apie 5 minutes (jei naudojate vanilės ankštį, po 5 minučių virimo ją išimkite). Į išplaktus kiaušinius įpilkite tris šaukštus karšto kokoso pieno, išplakite, o tada toliau plakdami kiaušinių masę supilkite į puodą su kokoso pienu. Maišydami virkite dar 5-10 min., kol skystis sutirštės. Tada masę supilkite į trintuvą (ar rankinio trintuvo indą), įmeskite bananą ir sutrinkite iki vientisumo. Įberkite truputį druskos, cinamono ir čijos sėklas. Dar kartą įjunkite trintuvą, bet trumpam - norim, kad masė išsimaišytų, o ne sutrintų sėklas (galite viską išmaišyti ir šaukštu). Košę supilkite į stiklainį (ar padalinkite į keturis dubenėlius) ir pastatykite nakčiai į šaldytuvą - ryte jau turėsite pusryčius (jei norite šiltos, košę lengvai pašildykite puoduke ant viryklės). 

Receptas pritaikytas iš 21 Day Sugar Detox Cookbook. 

Saldžiųjų bulvių ir tuno bokšteliai su aitriąja paprika

Na, kaip gyvenat? Ar jau iš žieminių ilgaaulių spėjot peršokti į pavasarinius batelius? O vasaros atostogas jau planuoti pradėjot? (vis dar nepriprantu vasaros atostogas planuoti žiemą) Kas naujo girdėti pas Jus? Aš tuo tarpu, kol buvo šalta ir speiguota, skaičiau knygas (Rainbow Rowell Eleonor&Park be galo miela), žiūrėjau Top Chef (naujo sezono laimėtojas - visiškas nusivylimas) ir The Taste (vien ko verti Ludo su Anthony ir jų "kivirčai"), mokiausi Courseroj, na, ir dar retkarčiais (=kasdien) nueidavau į darbą. Tai kad tinklaraštyje trūksta naujų įrašų visiškai nereiškia, kad nieko negaminau. Tai greičiau ženklas, kad mane rašyti įkvepianti mūza trumpam buvo išvykusi į sanatoriją (ne, iš tiesų man ji nesakė, kur buvo). Tad aš vis karts nuo karto ką nors pagaminu, padarau įrašo juodraštį ir pamirštu kuriam laikui. Taip buvo ir su šiuo įrašu: pagaminau, nufotografavau, suvalgiau (svarbiausia dalis!) ir viskas. Tada po kokio mėnesio gaunu Virtuvė. Nuo... Iki... žurnalą (už kurį, beje, labai ačiū žurnalo redaktorei Eglei), o ten labai panašus receptas... tiksliau jo ingredientai (Saldžiųjų bulvių ir tunų laiveliai, 2013 m. Nr. 11). Great minds think alike, ne kitaip :)

Saldžiųjų bulvių ir tuno bokšteliai su aitriąja paprika
1 saldžioji bulvė
1 skardinė tuno savo sultyse (200 g)
2 kiaušiniai
2 šaukštai kokoso miltų (arba kokoso drožlių)
3 skiltelės česnako
1 aitrioji paprika
1/2 laimo sulčių
druskos, pipirų
sūdytų pistacijų (nebūtina)

Saldžiąją bulvę suvyniokite į foliją ir 45 min. kepkite 190 С orkaitėje (arba iki bulvė suminkštės). Leiskite bulvei atvėsti, o atvėsusią sutrinkite (patogiausia bulvių masę pasiruošti iš vakaro). Tuną nusunkite ir šakute sutrupinkite į sutrintas bulves, įmuškite kiaušinius, suberkite kokoso miltus (jei turite tik kokoso drožlių, jas sumalkite kavamale), išspauskite laimo sultis. Viską laaaaabai gerai išmaišykite. Susmulkinkite česnako skilteles ir aitriąją papriką, suberkite viską į masę, įberkite druskos ir pipirų, gerai išmaišykite. Orkaitę įkaitinkite iki 180 C, bulvių ir tuno masę padalinkite į silikonines formeles (8-10 vnt.) ir kepkite 25 minutes. Išimkite, apibarstykite skaldytomis sūdytomis pistacijomis.

Riešutai su Marmite mielių ekstraktu

Suradusi Foodie Penpals projektą kurį laiką labai juo džiaugiausi. Atrasti naujas virtuves, naujus maisto produktus ir prieskonius, susipažinti su žmonėmis visoje Europoje, galų gale ir vien pats faktas, kad sulaukei siuntinuko, džiugino. Matyt per daug pasidžiaugiau, nes vienu metu tris mėnesius nesulaukiau siuntinio. Tiksliau trijų siuntinių, nes aš savo ruožtu išsiunčiau tris, o pati negavau nei vieno. Po trečiojo mėnesio suvokiau, kad nesu kredito įstaiga ir tikrai neketinu finansiškai remti bričių moterų (nes visos trys neatsiuntusiosios buvo britės) ir paprašiau mane išbraukti iš dalyvaujančiųjų sąrašo. Tad štai toks pasiaiškinimas, kodėl daugiau šiame tinklaraštyje niekas nebekalba apie Foodie Penpals.
Gerai, dar šiek tiek apie juos pakalbėkim. Pamenat, viename siuntinyje buvau gavusi Didžiojoje Britanijoje gana populiaraus Marmite užtepo? Mano meilė jam taip ir neįsižiebė. Garsioji filosofinė Minedo daina Mums nelemta būti drauge puikiai apibūdina mūsų su Marmite santykius. Tačiau paskutiniame Foodie Penpals rinkinuke gavau ir pakutį anakardžių riešutų, pagardintų Marmite. Stovėjo stovėjo jie, laukė laukė, kol juos kas nors praplėš, bet aš vis nesiryžau. O pasirodo, visai be reikalo, nes riešutai gardinti Marmite yra dieviškoji mana. Marmite duoda savotišką sūrumo prieskonį ir netgi primena bulvių traškučius (tik nevalgykit jos vienos!). Tereikia 15 minučių pasiruošti užkandžiui prie vakarinio filmo ir pažadu, nepasigesit jokių popkornų (o beje, žinojot, kad Norvergijoje kino teatruose nėra saldžių spragintų kukurūzų?). 

Riešutai su Marmite mielių ekstraktu
1 puodelis migdolų riešutų
1 puodelis anakardžių riešutų (ar kitokių riešutų/kitokiomis proporcijomis)
2 arb. šaukšteliai Marmite mielių ekstrakto
2 arb. šaukšteliai vandens
žiupsniukas druskos

Riešutus suberkite į švarią keptuvę, supilkite vandenį ir Marmite ekstraktą, druską. Keptuvę pastatykite ant nedidelės ugnies ir maišydami pakaitinkite, kol visi riešutai pasidengs ekstraktu. Riešutus išpilkite į kepimo popieriumi padengtą skardą ir kepkite 200 C temperatūroje apie 10 min. arba iki riešutai dailiai apskrus. 

Riešutus laikykite uždarame indelyje, nes priešingu atveju jie gaus drėgmės ir taps šiek tiek lipnūs (nors tai jų skoniui tikrai nekenkia). 

Kalėdų senelis slapukas

Kol šiandien atsargiai renkate stiklinius burbulus nuo kalėdinės eglutės ir iki kitų metų išjungiate girliandos lemputes, aš pasinaudosiu pačia paskutine proga (nes su šventėmis sveikinti galima iki Trijų Karalių!) ir palinkėsiu Jums nepaprastų metų. Kad ir kuo tas nepaprastumas pasireikštų, linkiu, jog 2014-ųjų metų gale būtumėte daug turtingesni patirtimi, draugystėmis, žiniomis ir gera nuotaika. 

Jau kelintus metus iš eilės Viktorija organizuoja Kalėdų senelio slapuko dovanėlių keitimąsi tarp kulinarinių tinklaraščių autorių ir šie metai nebuvo išimtis. Šiais (tiksliau 2013-aisiais metais, bet aš šiek tiek vėluoju informuoti Jus apie viską) metais Kalėdų seneliu buvau Indrei iš tinklaraščio Gėrimų ir patiekalų magija. Na, o man skirtą dovanėlę, dailiai supakuotą į raudoną popierių, vieną rytą atnešė paštininkė iki pat namų durų. Tiesiog Kalėdų stebuklas, nes gyvenime dar taip nebuvo nutikę, jog didžiulį siuntinį gaučiau į namus, o ne į pašto skyrių. 

Manasis Kalėdų senelis slapukas buvo kita Viktorija, rašanti tinklaraštį Jauku Namuose. Nekantriai nuplėšusi nuo dėžutės dovanų popierių (nors sąžinė šiek tiek ir piktinosi - juk taip gražiai supakuota), viduje radau dovanėles: paties Jamie Oliver matavimo šaukštelius (itin praverčiančius, kai reikia tiksliai atmatuoti sudedamųjų dalių kiekį), puodelį kavai (taip ir suprantu, kad mano meilė kavai šviečia pro visus tinklaraščio tarpus), prieskonių rinkinuką karštam vynui (mmm, žiema žiemužė ir karštas vynas), nedidukas juodas šokoladukas (kuris ištirpo kaip dūmas rūke) bei daili rankų darbo atvirutė. Ačiū Viktorijai už kruopščiai apgalvotą dovanėlę.

Ir kad jau kalbam apie dovanas, noriu pasidžiaugti dar kai kuo. Vieną vakarą visiškai netikėtai gavau laišką iš vieno tinklaraščio skaitytojo, kuris norėjo padėkoti už tinklaraštį ir teiravosi adreso, kuriuo galėtų atsiųsti simbolinę dovanėlę. Pirmiausia, yra be galo smagu sulaukti tokių pozityvių atsiliepimų apie mano mėgėjiškų laisvalaikio užsiėmimų rezultatą. O antra, neįtikėtina, kad kažkas visiškai nesavanaudiškai, be jokių užslėptų tikslų ir ketinimų, nieko nesitikėdamas atgal, pasistengia pradžiuginti kitą žmogų. Tad štai vieną rytą ant savo darbo stalo radau registruotą ir man adresuotą voką, kuriame pūpsojo itin įmantriai virvele apjuostas, antspauduotas asmeniniu antspaudu ir papuoštas origami gervėmis juodas šokoladas. Dėkui Ričardui už tokį gražų poelgį (ir dievišką juodąjį šokoladą). 

Andrius Tapinas - Vilko Valanda

šaltinis

Kokį pusmetį maniau, jog žurnalisto Andriaus Tapino knyga "Vilko valanda" yra publicistinio žanro esė rinkinys, istorinio pobūdžio pasakojimas ar, geriausiu atveju, sarkastiška politinės Lietuvos padangės apžvalga. Tačiau vieną dieną ieškodama, ką galėčiau rekomenduoti lietuviška literatūra susidomėjusiam amerikiečiui, prie išverstųjų į anglų kalbą radau ir "Vilko valandą". Mano entuaziastinga žinutė: "O žiūrėk, čia kažkoks alternatyvios istorijos romanas apie Vilnių. Aš ir norėčiau perskaityti." buvo sutikta nelabai patikliai. "Tu skaitysi stimpanko žanro knygą?". Neturėjau supratimo, kas tas stimpankas, tačiau lietuviškos literatūros labui tvirtai pažadėjau perskaityti.

Stimpankas yra mokslinės fantastikos (sci-fi) literatūros žanras. Pasakojimų veiksmas dažniausiai vyksta britų karalienės Viktorijos arba alternatyvios istorijos laikais, plačiai aprašomi ir istorijose figūruoja garu varomi aparatai ir mašinos (ang. steam - garas), automatonai (mechaniniai robotai). Tad įsivaizduokite 1905-ųjų Vilnių, kuris yra vienas iš kelių laisvųjų miestų visoje Europoje, kuriame klesti alchemikai, mechanikai ir gaivintojai, oro uoste leidžiasi ir kyla alchemikų sukurtu prometiliu varomi dirižabliai, o prie Rotušės durų jus sutinka mechaniniai automatonai, kurie kiekvieną pasveikina vardu. A. Tapino aprašomi Vilniaus vaizdai yra be galo viliojantys ir paslaptingi. Atrodo, tarsi matai, kaip nedidukas laumžirgį primenantis lėktuvėlis sklendžia virš Vilniaus gatvių, stengdamasis neužkabinti bažnyčių smailių, o iš gamyklų namo traukia suodini darbininkai. Knygos kalba vaizdinga ir, nors iš pradžių tai kiek trukdo įsijausti į istoriją, vėliau tai tampa vienu pagrindinių privalumų. Istorijos siužetas nėra per daug įmantrus, o pasakojimo greitis nedidelis, tad galima mėgautis įvairiais veikėjais ir jų nuotykiais (bei netikėtai pasirodančiais dabartiniam Vilniui būdingais personažais). Recenzijoje, kurią rašiau Goodreads, jau minėjau, kad šiek tiek nuvylė staigi knygos pabaiga ir istorijos atomazga, ypač atsižvelgiant, kad "Vilko valanda" yra pirmoji iš knygų serijos, tad norėjosi intrigos, kuri skatintų laukti antrosios istorijos (tiesa, šiokia tokia intriga buvo, tačiau, mano nuomone, kiek per mažai dėmesio jai skirta visos istorijos metu, netgi ne antraplanis, bet užkulisinis vaidmuo). Vis dėl to, pripažinsiu, skaitydama knygą puikiai praleidau laiką, pasimėgavau Vilniaus vaizdais, sužinojau senuosius Vilniaus rajonų pavadinimus ir tiesiog įsijaučiau į istoriją. Kaip pasakytų Užkalnis, avansu - keturios žąsys iš penkių, kad antroji knyga būtų dar geresnė. 

Beje, tik pradėjusi skaityti, supratau, kad vienas (mano) mėgstamiausių, geriausių ir gražiausiai nupieštų nuotykių žanro kompiuterinių žaidimų Syberia su savo automatonu Oscar'u, didingais siurrealistiniais miestais ir įrengimais yra būtent stimpanko žanro. Gyveni ir mokaisi (ir lauki, kol Microids pagaliau išleis trečiąją Syberia dalį). 

Ir pabaigai: citata iš "Vilko valanda", kuri privertė nusišypsoti. Spėkit, kodėl :)

"Čia „Gritzneris“ iš Saksonijos, – paglosčiusi siuvimo mašiną tarsi pati sau sumurmėjo senė. – Jų ženklas – voras tinkle."

Kokoso pieno jogurtas

Pasveikinčiau su pagaliau atėjusia žiema ir apsnigtais takais, bet kažkaip neoriginalu. Bet vis tiek sveikinu su pirmu rimtu sniegu. Šeštadienį praleidau puikiai - apsikrovusi šokolado etiketėmis ir žiūrėdama kalėdinius Hallmark filmus. Nesuprantu, kodėl kiti piktinasi kalėdiniu laikotarpiu ir dejuoja dėl siaubingai sukomercialėjusios visuomenės. Kaip sakė Einšteinas, nepatinka - nevalgyk (ir dar Einšteinas sakė: netikėkit viskuo, kas parašyta internete), tad visai nebūtina dalyvauti masinėje "Nupirk draugui tai, ko pačiam nereikia" beprotybėje, tačiau smagu užsiimti kitais žiemos ir Kalėdų malonumais: ieškoti ir puošti eglutę, kepti kūčiukus ar imbierinius sausainiukus, lipdyti imbierinį namuką, gerti karštą vyną ir iš pirmojo sniego lipdyti besmegenį, kuris po valandos virsta balute. 

Tiems, kuriems sunkiau sekasi dorotis su laktoze ar organizmas nelabai noriai priima pieno baltymus, puikus karvutės pieno pakaitalas - kokoso pienas. O jį, kaip ir įprastą pieną, galima paversti organizmui vertingu jogurtu. 

KOKOSO PIENO JOGURTAS

400 g kokoso pieno ar kremo

2 kapsulės probiotikų (arba keli šaukštai natūralaus jogurto be priedų)

Jogurtą galite gaminti tiek iš kokoso pieno (t. y. kokoso grietinėlės+vandens), tačiau jis bus skystesnis, tiek iš kokoso grietinėlės/kremo. Nakčiai įstatykite kokoso skardinę ar pakutį į šaldytuvą, ryte atsargiai atidarykite, kremą išdėkite į švarų dubenį, o skardinėje likusį vandenį išpilkite (arba sunaudokite kur nors kitur). Dubenį su kokoso kremu uždėkite ant puodo su vandeniu ir garuose pavirkite iki kremas pasieks 43 C temperatūrą (arba iki jis bus šiek tiek šiltas). Suberkite probiotikų kapsulių turinį (arba sudėkite natūralų jogurtą), išmaišykite, supilkite masę į švarų indą ir jį uždenkite trigubu marlės sluoksniu (marlė lietuviškas žodis?). Stiklainį (ar kitą indą) apsukite folija ir ant viršaus rankšluosčiu ir pastatykite šiltoje (bet ne karštoje!) vietoje. Indą palikite ramiai 24 h (ar ilgiau, priklausomai kokio rūgštumo jogurto norite). Po to išmaišykite jogurtą ir įstatykite kelioms valandoms į šaldytuvą, kad gerosios bakterijos nustotų daugintis ir jogurtas šiek tiek sutirštėtų. Na, o po to jau galite vaišintis. 

Tiesa, toks jogurtas nebus tirštas kaip pirktas parduotuvėje. Pirmiausia dėl to, kad pirktiniuose yra pridėta standiklių, tirštiklių ar, geriausiu atveju, krakmolo. Jei norite tirštesnio jogurto, galite prieš dėdami probiotikus, įberti šaukštą želatinos ar tapijokos krakmolo, išmaišyti iki priedai ištirps ir tik tada berti probiotikus ir atlikti kitus žingsnius. Jei želatina netirpsta ar krakmolas neįsimaišo, kokoso kremą galite pakaitinti šiek tiek daugiau, tačiau prieš pildami probiotikus būtinai atvėsinkite iki 43 C laipsnių, nes priešingu atveju bakterijos žus. 

Akimirkos lapkritį

Valgomos:

• Kiaušinius galima sutalpinti visur, ypač jei kalba pasisuka link pusryčių. Netikite? Pasižiūrėkite patys - kur pasislėpė 31 kiaušinis? 
• Kuo pakeisti seną gerą vyno draugiją sūriui - išradingas sūrių ir stipriųjų gėrimų poravimas. 
• 27 gudrūs patarimai, padarysiantys jūsų gyvenimą lengvesnį (išskyrus, jei nevalgote šlamštmaisčio... tuomet tai bevertė informacija... KITAS!).
• Ar žinote, kodėl reikia sijoti miltus? O kad tą patį efektą galima pasiekti ne tik sijojant, bet ir kitais, daug paprastesniais būdais? Viskas apie miltų sijojimo paslaptis. 
• Kaip gimsta šveicariški sūriai: nuo karvutės iki galutinio ritinėlio (plius nepakartojama Šveicarijos gamta). 

Mažiau valgomos:

• Širdyje mes visiškai tokie patys kaip prieš dešimt ar dvidešimt metų, bet veidrodis toks išdavikas. Šia tema išradingos nuotraukos, atspindinčios senukų jaunystę ir dabartį (bei labai smagus būdas Instagram nuotraukas sutalpinti ant šaldytuvo - stickygram). 
• Mokslo kartais reikia ir tam, kad išmoktume teisingai pasakyti NE. Ne, ne, to šešto keksiuko aš visai nenoriu, jie man visiškai nepatinka! 
• Jei kada buvo smalsu, kaip atrodo vieta, iš kurios tinklaraštininkai rašo savo kūrybingus įrašus, dabar visas jas galite pamatyti šiame tumblr bloge. 
• Spalio viduryje pamačius eglutėmis ir girliandomis pasipuošusias parduotuves kartais iškyla visai rimtas klausimas: ar jau Kalėdos? Čia visada galite rasti atsakymą į šį sudėtingą klausimą. 
• Tumblr blogas apie visa, ką gali pamatyti Kai gyveni Vilniuje...
• Pozityviai išprotėjęs nuotykių ieškotojas, kuris laužo visas taisykles ir lipa į aukščiausius bokštus bei apleistas metro stotis, kad padarytų pritrenkiančias žymių vietų nuotraukas.