2012 m. sausio 26 d., ketvirtadienis

Ledi Makbet

Ledi Makbet, 2011, Valstybinis Jaunimo Teatras, režisierius Algirdas Latėnas.

Netikėkit, jei jus kas bandys įtikinti, kad Makbetas yra trumpiausia Šekspyro tragedija. Jaunimo teatro versija truko 3 val. 20 min. Kaip trečiadienio vakarui - ilgokai. Pastatyta puikiai, sutinku. Vien tik ko verta Sandros Straukaitės sukurta sceninė apranga (prisipažinsiu, geras penkiolika minučių nagrinėjau užtrauktukų detales vyrų kostiumuose). Bet pirmas veiksmas taip užsitęsė, kad pradėjau skaičiuoti priešais eilėje sėdinčias raudonai apsirengusias moteris (aš tikriausiai būsiu praleidusi visuotinį informacinį pranešimą, kad į teatrą būtina puoštis raudonai). Stipriausia spektaklio pusė - puikiai parinktas aktorių kolektyvas. Sergejus Ivanovas ir Viktorija Kuodytė įtikimai pavaizduoja emocinį stabilumą praradusius žmones. Aš visad skeptiškai vertinu lietuvių aktores, bet šįkart V. Kuodytė nustebino. Iš televizorių ekranų pažįstamas Giedrius Arbačiauskas, Jaunimo teatro Skrydyje Virš Gegutės Lizdo matyti Jurgis Damaševičius, Simonas Storpirštis, A. Puipos filme Miegančių Drugelių Tvirtovė vieną pagrindinių vaidmenų sukūrusi Giedrė Giedraitytė (į kurią, po tokio įtikimo prostitutės vaidmens atlikimo, čia buvo ganėtinai keista žiūrėti) ir kiti perspektyvūs ir talentingi aktoriai pasirodė puikiai. Didžiausias spektaklio minusas? Šekspyras. Viduramžių kalba su savo nesuprantama sakinių konstrukcija mane visad trikdo. Nors Oskaras Koršunovas savo Romeo ir Džiuljetoje net ir palikdamas Šekspyro citatas sugebėjo sukurti nerealų spektaklį. 
Ledi Makbet rekomenduoju visiems ištikimiems Šekspyro gerbėjams, moksleiviams, kuriuos persekioja lietuvių kalbos mokytojos su savo nesibaigiančiu skaitytinos literatūros sąrašu ir visiems norintiems išbandyti savo kantrybę.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą