2012 m. birželio 27 d., trečiadienis

Naminis gyvūnėlis


Vieni augina šuniukus, kiti kates, o aš turiu duonos raugą. Šiandien draugė pasidalino savuoju, tad teko namo važiuoti  autobuse su puodeliu rankoje. Po to susiprotėjau įsistatyti jį į maišiuką. Porą dienelių paauginsiu, o po to jau bandysiu savo galias duonos kepime. Tik dar reikia susirasti foolproof receptą.
P.S. Tikėkimės naujasis gyvūnėlis nepaseks kambarinės rožės, orchidėjų ir kaktuso pėdomis. 

2012 m. birželio 25 d., pirmadienis

Joninės ir ramunėlių keksiukai

Voriuko keksiukų veidas - Gabrielė
Ilgiausia diena-trumpiausia naktis vidury miškų ant upelio kranto, apsiginklavus deglais beieškant paparčio žiedo, leidžiant vainikėlius upeliu tikintis rasti tą vienintelį bei dangų siekiantis laužas. Na, tikriausiai daugumai tobulos Joninės atrodytų taip (šioje vietoje tiktų pridurti jaunuoli, pieno skyrius kitoje pusėje), bet mūsiškėse dar figūravo ir kiti smagumai.
Paskutinioji nuotrauka vaizduoja buities ir žemės darbų įrankių panaudojimą įrengiant šokių aikštelę. Kas sakė, kad karutis negali būti žemų dažnių kolonėlės pakyla, o skalbinių dėžė - didžėjaus pultu. Lietuviams kliūčių nebūna. Išskyrus svečius rusus, visai nesikuklinančius iš po panosės nugvelbti paparčio žiedą. Ką jau padarysi, užtat mūsų vainikėliai laisvai nuplaukė Virintos vingiais ir dabar tikriausiai jau iriasi Baltijos jūra Danijos link. Manasis tai tikrai. Sėdėdami prie laužo ir stebėdami iš dangaus pelenų sniegą sulaukėme aušros.  Misija "Joninių nakties nemiga" įvykdyta. Iki kitų metų.
Na, o dabar apie keksiukus. Joninės man visada asocijuojasi su pievų gėlėmis ir braidžiojimais po pelkėtas lankas bei įvairiaspalvių žiedelių vainikėliams rinkimu. Ramunėlės, kaip pagrindinės mano arbatų įkvėpėjos, visada figūruoja mėgstamiausių gėlių sąraše. Turėdama močiutės pririnktų ir sudžiovintų ramunėlių, nusprendžiau pagaliau išbandyti jau senokai matytą receptą: medaus, ramunėlių ir migdolų miltų keksiukus. Be gliuteno, rafinuoto cukraus ir pieno produktų. Ir tikrai kvepiantys vasara. Receptą rasite toliau.

2012 m. birželio 18 d., pirmadienis

Kas mano dubenėlyje?

Po nesibaigiančių darbų sąrašų, greitų pietų iš ikirimimaximos prie darbo stalo, šaltos vakarienės (nes pasišildyti jos nebėra laiko ar jėgų), taip smagu visą dieną niekur neskubėti, ramiai pusryčiauti, šviežiai pasiruošti pietus ir pradžiuginti save keista vakariene. Kodėl gi ne, man juk atostogos.
 

2012 m. birželio 15 d., penktadienis

Akimirkos birželį

Trumputės akimirkos, mažučiai dalykai, kurie pagyvina dienas, pradžiugina ir neleidžia nuobodžiauti.

Valgomos:
  • Uogos ir vaisiai. Atrodo ištisą amžinybę laukiau braškių sezono pradžios. Ir nors kainos vis dar kandžiojasi, bet bent jau kvepia jos taip kaip turi kvepėti braškės. Dar priedo turguje prigriebiau pusę kilogramo trešnių ir prekybos centre nukainuotų abrikosų ir persikų, o nuo palangės nukėliau gimtadienio proga gautą ananasą. Išėjo tobuli pusryčiai, priešpiečiai, dvi vakarienės ir dar liko. Vasara :)
  • Vegetariški avinžirnių kepsniukai - geriausias mėnesio atradimas. Tiksliau pati idėja, kad falafeliai gali turėti mėsainio bandelės formą ir funkcijas. Jau išbandžiau bent keturias versijas: su daržovėm, lašiša, kiaušiniu, garstyčiom ir pan. Galimybės beribės! Sudie, išpūstos McDonald's bandelės, niekas jūsų nepasiilgs.
  • Pure Vegetarian by Lakshmi blogas vilioja įmantriais netikėtais deriniais ir tobulomis tobulomis maisto kompozicijomis ir dar tobulesnėmis jų nuotraukomis. Jei mano asmeninė virėja (na, žinot, ta, kurią turėsiu sapnuose laimėjus loteriją) man gamintų tokius patiekalus, aš visiškai laisvai tapčiau aktyviausia PETA nare.
  •  Nepakartojamą jausmą sukeliantys vaizdo klipaiKitchen Vignettes. Kažkas yra pasakęs, kad nieko nėra labiau raminančio, kaip žiūrėti į gaminamą maistą. Taip kad šie vaizdeliai yra mano terapija. Įdomiai nufilmuota (nors man visada patinka filmukai DSLR), gražiai sudėliota, parinkta puikiai tinkanti muzika. Tikrai ramina.
Mažiau valgomos:
  • Jau kelintą savaitę nenustojantis skambėti naujasis John Mayer albumas Born and Raised. Lengvas kantri ir roko stilių mišinys su tik jam būdinga liūdnumo gaidele. Nepriklausomai nuo to, kad man arčiau širdies Continuum ir Try bliuzrokas, iš internetinės parduotuvės sulaukusi naujojo albumo materialios versijos pusvalandį šokinėjau iš laimės - fangirl sindromas.
  • Baigiau skaityti Lou Schuler (ir kt.) knygą The New Rules of Lifting for Women. Tsakant, moterys iš virtuvės keliasi į štanginę! Tikrai gera knyga, įtikinanti maža kardio treniruočių įtaka svoriui, parašyta su humoru ir pavyzdžiais. Pavyzdinė treniruočių programa ir detalus kiekvieno pratimo paaiškinimas vilioja, bet aš savo dviračių aerobikos (=spinning) pamokų dar neatsisakau.
  • Atostogų savaitę mane nudžiuginę kino pavasaryje rodytas argentiniečių Sidewalls (Medianeras) ir amerikiečių The Art of Getting By bei Like Crazy filmai. Argentinos kūrinys puikiai iliustruoja teoriją, kad kuo didesnis miestas, tuo žmogus jaučiasi vienišesnis. Antrasis filmas pasakoja apie mokyklą baigiančių paauglių meilės istoriją, bet kažkaip visai nebanaliai. Na, o Like Crazy šiais visuotinės migracijos laikais paliečia gan aktualią temą - draugystę, meilę per atstumą ir sunkumus, su kuriais tenka susidurti, norint, kad ta geresnioji puselė visada būtų šalia.

2012 m. birželio 9 d., šeštadienis

Anakardžių "sūrio" pyragas su avietėmis

Pirmiausia, būtina paminėti, kad šis pyragas yra gyvas/žalias (raw), nekeptas ir nevirtas, be gliuteno, be pieno produktų ir be cukraus. Deja, jei esate alergiška(s) riešutams, geriau gaminkite šį sūrio pyragą.
Apie tai, kad pieną galima išgauti iš riešutų, jau žinom. Bet kad puikus varškės augalinis dubleris gali būtų anakardžių riešutai, visiškai nesitikėjau. Man, kaip priklausomai nuo varškės, tai buvo metų atradimas. O kadangi gimtadienis buvo ant nosies, pagalvojau, kad būtų visai smagu pabandyti, kokia gi ta varškė gaunasi. Ir visai nenusivyliau.

2012 m. birželio 6 d., trečiadienis