2015 m. rugpjūčio 14 d., penktadienis

Tuno pyragas su bolivinių balandų plutele

Kai su broliu buvome vaikai, tėvai kartą į metus išsiruošdavo į kelionę autobusu į kurią nors pietų šalį: Graikiją, Italiją, Ispaniją ir pan. Ir mes jų tikrai nuoširdžiai laukdavome grįžtant (ir ne tik dėl to, kad mus palikdavo su itin griežta močiute... tiksliau net dviem močiutėm). Tėvų grįžimo proga visada bandydavome paruošti jiems ką nors skanaus, pvz., pyragą, puoštą grietinėle (ir niekaip nesuprasdavau, kodėl grietinėlė susitraukdavo šaldytuve) ar želė tortą (na, tiksliau tiesiog želė tortinėje). Tiesa, gaminant pastarąjį, didesnioji dalis želė atsidūrė ant šaldytuvo lentynos ir sienelių, kadangi nesandari maksiminė torto forma leisdavo skysčius pro apačią ir želė prieš sustingdama išbėgo į šaldytuvą. Tai buvo pamoka ateičiai, kaip svarbu pasirinkti tinkamus virtuvės įrankius (tėvai irgi  kažkodėl nebuvo labai sužavėti staigmena šaldytuve). Kai prieš kurį laiką su manimi susisiekė namų apyvokos reikmenimis prekiaujanti UAB "Gerduva" ir pasiūlė išbandyti vokišką "Kaiser" prekės ženklo 26 cm kepimo formą, buvau beveik atsisakanti, nes kepimo formų aš turiu... Tačiau pasiskaičiusi apie pačią "Kaiser" formą, suvokiau, kad nieko panašaus net nesu mačiusi, o maniškės kokybe niekaip neprilygs šiai. Pirmiausia, ši forma turi platesnį dugną, kuris neleis išbėgti nei želė, nei kepamų mėsiškų pyragų sultims, be to, paviršius atsparus peiliams, todėl galima drąsiai pjaustyti tiesiai ant formos dugno (o formai dar taikoma 10 metų garantija, tad užteks ilgam), formos paviršius nelimpantis, o pati forma pagaminta iš geros kokybės metalo (išėmusi iš šaldytuvo formą su pyragu 2 valandas karštą dieną vežiau automobilyje ir, nepatikėsite, forma ir pyragas išliko vėsūs; manau, kad formą imsiu naudoti ir kaip indą naminiams ledams šaldyti, nes tikrai puikiai išlaiko ne tik šilumą, bet ir šaltį). Žodžiu, jei Jums reikia geros ir tikrai kokybiškos torto formos, keliaukite į Gerduva, kuri yra oficiali "Kaiser" prekės ženklo atstovė Lietuvoje, ir išsirinkite vieną iš "Kaiser" kepimo formų linijos "La Forme" formų. Tikrai nuoširdžiai sakau, mane ši kepimo forma sužavėjo. 
Ir, nors šiaip jau 26 cm forma idealiai tiks didžiuliam saldžiam tortui iškepti, šįkart siūlau pamėginti pagaminti nesaldų pyragą su tunu, kuris padės pasotinti nemažą būrį išalkusiųjų. 

Tuno pyragas su bolivinių balandų plutele
3 puodeliai virtų bolivinių balandų (kynvos) (apie 175 g nevirtų)
2 nedideli svogūnai
4 skiltelės česnako
8 XL dydžio kiaušiniai,
800 g konservuoto tuno aliejuje (geriausia alyvuogių aliejuje, bet jei nerasite, tiks ir saulėgrąžų)
125 ml kokoso pieno
2 arb. š. kario miltelių
0,5 arb. š. garstyčių miltelių
sauja petražolių (susmulkinus turėtų būti apie 0,25 puodelio)
druskos
juodųjų pipirų
Bolivines balandas išvirkite (nepamirškite nuplauti prieš virdami; vandens ir bolivinių balandų turėtų būti santykiu 2:1), palikite atvėsti. Vieną svogūną susmulkinkite, įmuškite vieną kiaušinį, suberkite bolivines balandas, kario miltelius, įberkite žiupsnelį druskos, pipirų, viską gerai sumaišykite. Torto formą ištepkite alyvuogių aliejumi, supilkite bolivinių balandų mišinį ir jį paskirstykite po formos dugną ir šonus. Konservuotą tuną gerai nusunkite ir paskirstykite ant bolivinių balandų pagrindo. Dubenyje išplakite likusius kiaušinius ir kokoso pieną, suberkite susmulkintą antrąjį svogūną ir česnako skilteles, įberkite 0,5 arb. š. garstyčių, druskos, pipirų, susmulkintas petražoles, gerai išmaišykite ir supilkite ant tuno. Paskirstykite, kad kiaušinių mišinys padengtų visą pyragą. Orkaitę įkaitinkite iki 170 С ir orkaitėje pyragą kepkite apie 50 min. (jei naudojate ne "Kaiser" kepimo formą, po forma padėkite kitą skardą ar patieskite popieriaus, nes tuno sultys/aliejus kepant gali varvėti ir tada teks valyti visą orkaitę). Pyragą patiekite su česnakiniu ar krienų padažu. 

2015 m. rugpjūčio 11 d., antradienis

Keptas sumuštinis su HAVARTI sūriu ir žiedinio kopūsto duona

Nežinau, ar jums teko žaisti The Sims žaidimą (toks kompiuterinis žaidimas, kuriame reikia kontroliuoti skaitmeninę šeimą ir rūpintis jos gerove - gyvenimo simuliacija), bet jame sims'ai (tie skaitmeniniai žmogeliai) net ir su menkais gaminimo mokėdavo pasigaminti tokius kvadratėlius (kurie maniškiams kažkodėl dažniausiai sudegdavo) - grilled cheese (kepti sumuštiniai su sūriu). Pas mus Lietuvoje tai gana retai randamas valgis, bet JAV grilled cheese - vienas pagrindinių "jaukaus maisto" (comfort food) patiekalų - dvi gausiai sviestu apteptos duonos riekutės ir tarp jų ištirpęs tįstantis sūris, apkeptos keptuvėje. Jauku, greita ir paprasta. Tačiau tiems, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali ar nenori valgyti gliuteno ar net grūdų, ne visada taip paprasta pasimėgauti tokiu jaukiu maistu. Beeeeeet, į pagalbą vėl galime pasitelkti dažną šio tinklaraščio svečią - žiedinį kopūstą (odžių jam nebekursiu, nes jau darosi nebesmagu, kad pusė tinklaraščio įrašų mini mano meilę žiediniam kopūstui ir jo universalumui). Ir patikėkit manimi, (kaip visada) žiedinio kopūsto skonio šiuose sumuštiniuose tikrai nejusite. Aš pažadu!
Taigi, pasirūpinom duona, tad reiktų kito itin svarbaus ingrediento - sūrio, geriausia puikiai tirpstančio ir pasižyminčio išskirtiniu skoniu. Kaip jau minėjau, UAB "Eugesta", pristatydama Lietuvos rinkai naują Danijos prekės ženklo "Arla" produkciją, nemažai tinklaraštininkų pavaišino naujais sūriais, tarp kurių buvo ir man dar negirdėtas Havarti sūris. Havarti - tai puskietis daniškas karvės pieno sūris. Man patiko jo švelnus, nepretenzingas ir net kiek saldokas skonis. Tai, kad Havarti puikiai tirpsta, ir nulėmė jo likimą atsidurti tarp dviejų žiedinio kopūsto duonos riekučių.

Keptas sumuštinis su Havarti sūriu ir žiedinio kopūsto duona
1 vidutinis žiedinis kopūstas
1 kiaušinis
50 g mocarelos sūrio (1 nedidelis rutuliukas)
0,5 arb. š. druskos
0,25 arb. š. maltų juodųjų pipirų
1 š. sviesto
100 g Havarti sūrio (kurio įsigyti rasite Rimi parduotuvėse)
Žiedinį kopūstą sulaužykite į žiedynėlius, suberkite į virtuvinį kombainą ir susmulkinkite, kol žiedinis kopūstas ims priminti ryžių grūdelius. Žiedinio kopūsto turėtumėte gauti apie 3 puodelius (750 ml), kuriuos supilkite į mikrobangų krosnelei atsparų indą. Indą su žiediniu kopūstu statykite į mikrobangę, nustatykite aukščiausiu pajėgumu ir kaitinkite 8 minutes, kol žiedinio kopūsto "grūdeliai" išvirs. Ištraukę leiskite šiek tiek pravėsti ir tuomet išvirusius "grūdelius" gerai nusunkite per marlę ar sūrmaišį (tačiau nepamirškite atvėsinti, nes priešingu atveju - nusideginsite). Žiediniame kopūste turi beveik nelikti jokio skysčio, kuris galėtų sugadinti duonos riekučių patvarumą. Į nusunktą žiedinį kopūstą įmuškite kiaušinį, suberkite druską, pipirus, sutarkuokite mocarelos sūrį ir gerai išmaišykite. 
Orkaitę įkaitinkite iki 220 C temperatūros. Kepimo skardą išklokite kepimo popieriumį, kurį gausiai ištepkite alyvuogių aliejumi. Žiedinio kopūsto masę padalinkite į keturias dalis ir formuokite duonos riekutes (o jos nebūtinai turi būti kvadratinės - tiks ir stačiakampės, apvalios, ovalios, trikampės, oktagono formos ir kt.). Kepimo skardą kiškite į orkaitę ir kepkite 16 min. arba iki riekutės gražiai apskrus. Ištraukite skardą ir palikite 10 min. atvėsti, o po to atsargiai nuo popieriaus nulupkite žiedinio kopūsto duonos riekutes. Sutarkuokite Havarti sūrį (jei kiek sunkoka tarkuoti, galite sūrį šiek tiek pašaldyti, tik prieš tai nepamirškite išimti sūrio gabaliukus skiriančių popieriaus juostelių). Duonos riekelių vieną pusę aptepkite sviestu. Po vieną riekutę sviestuotąja puse dėkite į įkaitintą keptuvę, ant viršaus berkite pusę sutarkuoto Havarti sūrio ir uždenkite kita riekute (šįkart sviestu ištepta puse turėtų žiūrėti į viršų). Sumažinkite ugnį ir sumuštinį apkepkite iš pradžių iš vienos pusės (apie 2-3 min.), o tada apvertę, iš kitos (taip pat 2-3 min.). Tą pačią procedūrą pakartokite ir su kitomis dviem riekutėmis. Ir, be abejo, nepamirškite suvalgyti, kol dar šilti. 
Receptas pritaikytas iš The Iron You. 

2015 m. liepos 29 d., trečiadienis

Lydytas ghi sviestas

Tikriausiai dauguma esate ragavę ar bent girdėję lydytą sviestą, kuris pas mus dar vadinamas valytu sviestu arba ghi (nors, iš tiesų, ghi ir valytas sviestas šiek tiek skiriasi savo spalva ir skoniu). Ghi jau nuo senų laikų naudojamas indų virtuvėje, bet pastaruoju metu jį pradėjo vertinti ir vakarų virtuvės atstovai. Lydytas sviestas neturi pieno baltymų (todėl ir vadinamas valytu, nes išvalomas nuo jų), tai beveik gryni riebalai, todėl ghi dūmo taškas (t. y. temperatūra, kurioje riebalai oksiduojasi, ima degti ir tampa pavojingi mūsų organizmui) yra itin aukštas - 250 C (kai tuo tarpu įprasto sviesto - 175 C). Dėl pašalintų pieno baltymų ghi tinka ir pvz., filo tešlos sluoksniams sutepti, gaminant graikiškus patiekalus, - gaminiai bus traškūs, nes pieno baltymai nesusigers į tešlą. Be to, ghi sviestas yra ir labai kvapnus bei skanus, o tai, neabejotinai, yra svarbiausias dalykas. 
Geram ir skaniam ghi pasigaminti reikia kokybiško sviesto. Suprantama, geriausia būtų pačiam pasigaminti sviestą namie (prieš tai pasimelžus savo karvutę ir nugriebus grietinėlę), bet neturėdami tokių galimybių (ir karvės), ieškome kitų išeičių. Aš iš pat pradžių buvau įsitikinusi, jog geriausia būtų gaminti ghi iš naminio nepasterizuoto pieno grietinėlės sviesto. Ir neabejotinai geriausia. Blogai tik vienas dalykas, kurį puikiai apibūdina tai, kad man beverdant ghi užsukusi aplankyti draugė atrodė itin išsigandusi: "O kas čia pas tave nudvėse?". Hm, sviestas. Nuo tada ghi gaminu tik iš pasterizuoto pieno grietinėlės sviesto, bet jį stengiuosi rinktis geresnės kokybės. 
Dėl šios priežasties tikrai apsidžiaugiau, kai UAB "Eugesta", Lietuvoje atstovaujanti tokius prekės ženklus, kaip Nestle, Pergalė, Unilever, Henkel, Danone (kalbant apie Danone... mėgstantys bėgioti, ar matėte, kad su Activia yra galimybė nemokamai bėgti Vilniaus maratone? Pas mane jau visi kampai prikaišioti Activia jogurto kamštelių...), pasiūlė išbandyti visai neseniai Lietuvos rinkai pristatytų daniškų Arla sūrių ir daniško Lurpak grietinėlės sviesto. Be abejo, Lurpak sviestas puikiai tiks tiek sutepti sumuštinius keliaujant į gamtą, iškepti pyragui draugės gimtadieniui ar pagardinti lauže keptas bulves, tačiau aš šįkart pasirinkau gaminti kvapnų ghi. Taigi griebiam kelis pakučius Lurpak sviesto (kurio, beje, galite įsigyti didesnėse IKI parduotuvėse), puodą ir einam virti.

Lydytas (ghi) sviestas
400 g nesūdyto geros kokybės sviesto
Sviestą supjaustykite nedideliais gabaliukais, suberkite juos į puodą, kurį statykite ant vidutinės ugnies. Vis pamaišydami ištirpinkite sviestą ir virkite, kol sviesto viršuje susidarys baltos putos (na, sviestas ims virti). Sumažinkite ugnį ir leiskite sviestui 10-15 min. ramiai burbuliuoti. Pastebėsite, kad burbulai vis didėja, o pieno baltymai (baltos putos viršuje, kurios vėliau pavirsta į tokią... varškytę) ima sėsti į puodo dugną. Sviestas iš sodraus gelsvo skysčio (antra nuotrauka kvadrate) pavirs skaidriai geltonu (trečia nuotrauka). Jei sviesto baltymai prikibs prie puodo šonų, juos galite švelniai nustumti į dugną. Sviestui tapus skaidriam, jau galite perkošti dugne nusėdusius baltymus ir taip gausite valytą sviestą, tačiau tikrasis ghi sviestas turi tamsesnę spalvą ir savotišką riešutų skonį, kuris išgaunamas dar kiek pavirus dugne nusėdusius pieno baltymus. Tad jei norite kvapnumo ir sodresnės spalvos, sviestą pavirkite dar ~10 min., tačiau stebėkite, kad sviestas nevirstų beurre noisette (ghi spalva ir skonis yra tame tarpe tarp valyto sviesto ir beurre noisette - nei per daug šviesus, nei per tamsus) ar nesudegtų. Kai jau būsite patenkinti sviesto spalva, skystį nukoškite per kelis kartus sulenktą marlę ar sūrmaišį. Leiskite sviestui atvėsti, statykite į šaldytuvą, kad sustingtų (ypač vasarą jis paliktas ant spintelės lieka itin minkštas) ir galiausiai naudokite jį visur, kur patinka.

2015 m. birželio 5 d., penktadienis

Sveika pusryčių košė su... žiediniu kopūstu

Vėl tas metų laikas. Ne, ne vasara (nors, taip, vasara) - atėjo pigių žiedinių kopūstų sezonas. Pica, maltinukai, piemenėlių pyragas, piure, paelja, kuskuso salotos - ir tai tik nedidelė dalis patiekalų, kuriems puikiai tiks žiedinis kopūstas ir suteiks ne tik gausybę mineralų ir vitaminų, bet ir naują skonį. O šįkart siūlau paragauti pusryčių košės be kruopų ar grūdų, tačiau su žiediniu kopūstu. Kaskart gamindama ką nors iš žiedinio kopūsto netikiu, jog ši daržovė gali įgauti tokią skonių įvairovę - tarsi baltas lapas, visiškai pasiduodantis Jūsų fantazijai. Patikėkit, ir šįkart niekas neatskirs, jog košė iš sveikų daržovių, o ne iš avižinių dribsnių. Dieną pradėkit lėkšte antioksidantų (C vitamino, beta karoteno, rutino), širdies veiklą gerinančio sulforafano ir B vitaminų, kuriais gali pasigirti žiedinis kopūstas, ir tuo pačiu mėgaukitės jaukumo jausmą sukeliančiu patiekalu. 

Sveika pusryčių košė su... žiediniu kopūstu
1 vidutinio dydžio žiedinis kopūstas (~400 g)
200 ml kokoso pieno
120 ml vandens
1/2 arb. š. cinamono
1 arb. š. vanilės ekstrakto (ar 1/2 arb. š. vanilės miltelių)
1 nedidelis bananas
40 g linų sėmenų
žiupsnelis jūros druskos
2 dideli kiaušiniai
Žiedinio kopūsto žalius lapelius nulupkite, kopūstą suskirstykite žiedinėliais ir sumeskite į virtuvinį kombainą bei susmulkinkite iki "ryžių" konsistencijos (nedidelių grūdelių). Puode sumaišykite kokoso pieną (prieš atidarydami skardinę nepamirškite pieno gerai suplakti), vandenį ir žiedinio kopūsto "ryžius", suberkite cinamoną ir dar kartą išmaišykite. Net jei atrodys, kad košei trūksta vandens, papildomai jo jokiu būdu nepilkite - žiedinis kopūstas turi pakankamai drėgmės, kuri verdant išsiskirs. Puodą statykite ant viryklės ir užvirkite (kol ims burbuliuoti) bei pavirkite 12-15 min. Tuo tarpu sutrinkite bananą iki košytės ir kavamale sumalkite linų sėmenis (galite naudoti ir jau maltus, tačiau kadangi linų sėmenyse esančios polinesočiųjų riebalų rūgštys gana greitai oksiduojasi, rekomenduočiau geriau šviežiai susimalti patiems). Į išvirusį žiedinį kopūstą supilkite trintą bananą ir maltus sėmenis, įberkite žiupsnelį druskos, kiek sumažinkite ugnį ir dar pavirkite kelias minutes, vis pamaišydami (atsargiai, kad košė nepradėtų kibti prie dugno). Dubenėlyje išplakite du kiaušinius (tik kad susimaišytų trynis ir baltymas), sutirštėjusią košę nukelkite nuo viryklės ir iškart į karštą košę maišydami lėta srovėle pilkite kiaušinių plakinį. Įmaišę visą kiaušinių masę, statykite puodą ant viryklės ir greitai maišydami dar pavirkite 30 sekundžių. Nukelkite nuo viryklės, padalinkite į dubenėlius, papuoškite banano riekelėmis, uogomis, sėklomis, skaldytomis kakavos pupelėmis, šaukštu mėgstamo riešutų sviesto ar kokoso sviesto ir tiekite.

2015 m. balandžio 14 d., antradienis

Paryžiaus maratono savaitgalis

Trys naktys, trys rytai ir trys vakarai Paryžiuje, nueiti 54 km, Paris breakfast run 5 km bėgimas, begalinis džiaugsmas pasitikus draugę, kirtusią Paryžiaus maratono finišo liniją ir šūksniai ją pamačius trasoje, dvi pamestos Lietuvos vėliavėlės, vienas panikos priepuolis, jog mirsiu, taip pati ir nenubėgusi maratono (dėl panikos kaltinkit 15 min. trukusį nusileidimą Vilniaus oro uoste per lietų ir debesis lengvučiu AirLituanica Embraer E170), septyni puodeliai kavos, vienas macaron, kalnai naujos informacijos apie bėgimą ir atgimusi motyvacija pačiai kirsti maratono finišą - toks buvo praėjęs savaitgalis. Bet pradėkim nuo pradžių. 
O nuo pradžių reiškia, kad beveik nuo Ievos ir Adomo: internetas yra neįtikėtinas išradimas. Prieš trejus metus pradėjau skaityti merginos, vardu Indrė, tinklaraštį Keistai Paprasta; beveik tuo pačiu metu ji pradėjo skaityti manąjį. Kai komentaruose po įrašais ėmė trūkti vietos, persikėlėm bendrauti į Skype ir Facebook. Turbūt net pačios nepastebėjom, kaip tapom geriausiom draugėm. Indrė - užsispyrusi ir sugebanti nugalėti visus sunkumus, nebijanti naujų iššūkių, geranoriška ir lengvai pamišusi dėl sporto. Pvz., praėjusią vasarą ji dalyvavo Transalpine ultrabėgime (antroji dalis pasakojimo apie jos nuotykius čia) - 293 km per 8 dienas Alpėse (juk sakiau, kad pamišusi). Susitikti mums tenka tikrai retai, nes ji gyvena karalystėje už jūrų marių (literally!), tad jai užsiregistravus į Paryžiaus maratoną, nedvejodama nusipirkau lėktuvo bilietus į Paryžių tam pačiam savaitgaliui. Ir nuoširdžiai pasakysiu, jei kai aš bėgsiu savo pirmąjį maratoną, noriu, kad mano geriausia draugė būtų kartu. Sutinku su Indre, kad maratonas yra šventė, tad kirtus tą išsvajotą finišo liniją norisi su kuo nors pasidalinti džiaugsmu, o be to, bėgti kiek lengviau, kai žinai, kad tavęs prie finišo kažkas laukia. Na, o finišavus, draugas palaikys už rankos, nutemps į palapinę masažo, prigriebs vandens, apelsinų, cukraus, pasirūpins, jog tinkamai recover'intum. Tad jei svarstot bėgti maratoną (ar trumpesnį atstumą), griebkit savo geriausius draugus, antras puses, šeimos narius ir just do it! 

Penktadienį man pasiekus Paryžiaus Charle de Gaulle - Etoile metro stotį (dar žinomą kaip "nu ta, kur prie Triumfo arkos"), Indrė jau manęs laukė su dviem avietiniais Ladurée macarons. Įsikūrusios savo prabangiuose, palėpėje įrengtuose apartamentuose, kurių tualeto durys užsidarydavo tik smarkiai į jas spyrus (per savaitgalį tapom Jackie Chan'o pasekėjomis), o išeiti galėdavome tik perkėlusios improvizuotą stalą-kėdę (užtat maratono starto ir finišo linijos buvo vos už 10 min. nuo mūsų), patraukėme į Paryžiaus maratono expo Porte de Versailles, šiemet pavadintą Le Salon du Running.

Už šių durų gyvenom! (ir dar kokių penkių kitų, esančių už jų) // Vaizdas pro apartamentų langą 
Tik pakilus iš metro vedančiais laiptais, galėjai lengvai atskirti savaitgalį maratoną bėgsiančiuosius nuo šiaip žioplinėjančių (pvz., moi) - visi maratonininkai turėjo žalius Paris marathon maišelius su dalyvio paketu. Indrei gavus savąją maratonininkės žymę (na, žaliąjį maišelį) bei bėgikės numerį su bib'u (t. y. laiko fiksavimo mikroschemą - baisiai ilga frazė), pasukom atsiimti Paris breakfast run bėgimo marškinėlių.

Paryžiaus maratono organizatoriai jau keli metai dieną prieš maratoną, t. y. šeštadienį, rengia Paryžiaus pusryčių bėgimą - 5 km bėgimą Paryžiaus gatvėmis, kurio laikas nėra fiksuojamas. Tai tiesiog bėgimas for fun su minia žmonių iš įvairiausių pasaulio šalių, kurį pabaigus prie finišo laukia pusryčiai - kava, arbata, croissants, pain au chocolat, bananai (berods ir obuoliai, nors nesu tikra). Vietoj bėgimams įprasto numerio dalyvio bilietu tampa ryškūs marškinėliai (nors pirmuosiuose bėgimuose dalyviai rengdavosi taip, kad pristatytų savo šalį, iš kurios yra atvykę), o bėgikų įvairovę galima įvertinti iš organizatorių taip pat parūpinamų vėliavėlių gausybės. Pasiėmusios savo marškinėlius ir gavusios Lietuvos vėliavėles (kažkodėl baisiai apsidžiaugėm pamačiusios, jog tarp visų vėliavėles saugančių dėžučių stovi ir dėžutė su Lietuvos vėliava... nors Lietuvos vėliavėlės ir buvo sukrautos į Latvijos dėžutę) bei man pademonstravus savo puikius prancūzų kalbos gebėjimus (išties keista, kad berniukas expo man netrenkė, kai aš septyniolika kartų jam kartojau "Lituanie", kol jis ieškojo reikiamos vėliavėlės), apžiūrėjom mugę. O ten matėm patį Scott Jurek! (ir, aišku, iš apartamentų pamiršau pasiimti jo Eat&Run, kurią atsivežiau specialiai, kad gaučiau autografą...).

Paryžiaus maratono trasa (prie kurios vyko pagrindinės fotosesijos ir selfiesesijos)
Kadangi po expo turėjom laiko, nusprendėm dar pasivaikščioti po Paryžių: Liuksemburgo parke, palei Seną ir Champs-Élysées. Ne pats protingiausias žingsnis, žinant, kad Indrės sekmadienį laukė 42,195 km bėgimas. Bet jei buvo įdomu, kaip susidarė tie per tris dienas nueiti 54 km, tai dabar žinot - mes vaikščiojom.
Jawbone aktyvumo matuoklis mane informavo, kad per savaitgalį nuėjom maratoną. O Indrė dar vieną nubėgo.
Jardin du Luxembourg (Liuksemburgo parkas)
Stalo improvizacija ir mūsų vakarienė penktadienį
Šeštadienio rytą atsikėlėm į Paris breakfast run. Ok, po teisybei, aš sėdėjau su pižama lovoj iki paskutinės minutės ir protestavau prieš ėjimą kur nors. Juolab bėgioti. Saulėtą penktadienį pakeitė gana šaltas ir lietingas šeštadienis. Jei ne Indrė, tikrai nebūčiau kur nors ėjus. Jei ne jos "tau reikia spyrio, renkis ir einam", būčiau likus namie. Ir labai pasigailėjusi. Nes buvo išties fun. Jau išėjus pro namų duris Avenue de Wagram pamatėm link Triumfo arkos traukiančius žydrais marškinėliais apsirengusius žmones. Kuo arčiau arkos, tuo jų buvo daugiau. Nerealus jausmas būti tokioje minioje. 5 km bėgimo startas buvo nuo maratono finišo linijos (o trasa ėjo į priešingą pusę nei maratono) Avenue de Foch (beje, juokingiausias užrašas ant marškinėlių, kurį mačiau maratone, buvo "Where the Foch is the finish line?").
Paris breakfast run dalyviai ir tolumoje matoma žalia maratono finišo linija
Paryžiaus pusryčių bėgimas žymus tuo, kad trasa eina pro pat Eifelio bokštą ir baigiasi Marso laukuose, tad įveikę pusę distancijos didžioji dalis bėgikų ima stoviniuoti kas kelias minutes, nes juk... Eifelis! O mes tikrai ne kitokios.

Paris breakfast run finišas ir mano pusryčiai (ne, vėliavos nevalgiau)
Pabaigusios distanciją ir nutvėrusios po bananą, visai netikėtai sutikom dar vieną lietuvį bėgiką (nors visą kelią pareigingai dairėmės kitų lietuvių, sugebėjom jį pražiopsoti). Lietuvius susitikti svetur visada yra smagu, o čia dar pasitaikė be galo įdomus ir draugiškas žmogus (ir taip galvoju ne aš viena - Pingvino kojos tinklaraštininkai taip pat mano, jog pats laikas būtų jam pradėti blogą. Na, arba bėgimo seminarus tai tikrai. Beje, pastarojoje nurodoje išvardinta nemažai lietuvių bėgikų blogų, kurių pusė man buvo naujiena, tad žvilgtelkit, jei įdomu).
Pusryčiai (ar kas iš jų liko) prie finišo
Pokalbį apie bėgimą (ir, o.die.ve, koks naujos informacijos srautas) pratęsėm prie kavos puodelio, o tada su Indre pažaidėm žvaigždžių karus Decathlon parduotuvėje ir pabandėm išsirinkti povandeninius bėgimo buff'us. Galiausiai maisto (nes buvom girdėjusios, kad maratono bėgikams lyg ir reiktų valgyti) užsukom į Rue Poncelet turgelį, kur papigiam už 3 eurus gavom saldžią bulvę (ir, suprantama, labai tingėjom ją lupti bei virti, tad ir nedarėm nieko). Labai turininga pirma dienos pusė. Pailsėjusios (nuo dar vieno 5 km pasivaikčiojimo dieną) ir palaukusios, kol pasibaigs lietus, išėjom iki parko. Parko, kuris jau valandą buvo užrakintas. Ta proga dar kartą pasivaikščiojom po vakarinį Paryžių (kur, pasirodo, yra visai įprasta, jog uniformuoti kariškiai tiesiog gatvėje stovi ginkluoti automatais).

Rue Poncelet turgaus jūros gėrybių prekystalis
Sekmadienis išaušo saulėtas, o danguje nebuvo beveik jokio debesėlio. Mano maratonininkė draugė anksti pabudo, susiruošė ir galiausiai pusę dešimtos ryto iškeliavom link starto linijos.


Palydėjusi Indrę iki jos grupės rausvojo gardelio ir palaukusi, kol 4h30 grupė startuos, pasirinkau vietą, į kurią planavau vykti stebėti maratono bėgikų (o tiksliau, palaikyti savo draugės). Tačiau masiniai renginiai yra blogi tuo, kad jie masiniai. Ir tos masės irgi nori važiuoti metro. Vieną linijos metro traukinį praleidusi, kito durimis gavusi per šoną (nes prancūzai tingi pasitraukti atgal), po to tiesiog pradėjau grūstis į vidų (aišku, neišvengiamai sulaukiau piktų žvilgsnių, bet oh well, je no parle pas francais). Pavėlavusi sutikti Indrę ties 10 km (aha, valandą važiavau metro), atsistojau 19-ame maratono trasos kilometre.

Žiūrovai 19-ame kilometre ir bėgikai
Minia šioje vietoje buvo tikrai draugiška (priešingai visų tvirtinimams, kad prancūzai bėgikų beveik nepalaiko), skatindami bėgikus, žmonės klykavo allez! (liet. pirmyn, nors kai aš tokia puiki prancūzų kalbos žinovė, tai jie galėjo ir Prancūzijos himną giedoti, vis tiek nebūčiau atskyrusi). Stovėjau, mojavau savo Lietuvos vėliavyte ir laukiau Indrės. Visai netikėtai vienu momentu prie manęs pribėgo (tiksliau būtų sakyti, kad prabėgo) lietuvė bėgikė, linksmai šaukdama "Lietuva, Lietuva, Lietuva". Visai nesitikėjau jos ten pamatyti, todėl pasimečiau ir nespėjau nieko doro sugalvoti, ką jai šūktelėti (aha, vietoj to klyktelėjau iš nuostabos. Puiku, Vita, puiku), tačiau neabejoju, jog ji tvirtai finišavo. Beveik tuoj pat pamačiau ir Indrę, bėgančią kairiąja puse. Paklykavau, drąsindama ją, ir galiausiai patraukiau link kitos maratono vietos. Tiesa, dar prieš tai vienas vyriškis sustabdė mane pasiteirauti, kokios valstybės vėliavėlę laikau. Pirmąkart mano pasakytą Lithuania jis išgirdo kaip Ukraine, bet galiausiai palinksėjo galvą, jog ah, Lithuania. Labai viliuosi, kad man nuėjus, jis neliko galvoti oh, so that was Finland's flag (liet. a, tai čia buvo Suomijos vėliava).

Metro su dviem persėdimais (nes pražiopsojau, jog galima ir su vienu nuvažiuoti) nukeliavau iki maratono 30 km žymės (prie Passy metro stoties). Aišku, prieš tai dar maloniai pabendravau su kontroliere (ne, tikrai maloniai. Ir lietuviškai, nes jos vis tiek angliškai nemoka. Iš mano keturių paduotų metro bilietėlių ji atsirinko tą, kurį buvau pasižymėjusi būtent tai kelionei, ir prancūziškai paaiškino, jog čia tas, kurio reikia. Gerai, kad aš viską supratau). Prie 30 km laukdama Indrės, pergyvenau, jog būsiu per vėlai čia atsigavusi. Paris maratono mobilioji programėlė neveikė kaip priklauso (apie nubėgtus 5 km, 10 km, 15 km etc. pranešdavo tik po valandos nuo tikrojo kirtimo), o sms iš organizatorių su Indrės buvimo vieta gavau tik praėjus kelioms valandoms po finišo, tad buvau beveik bepasiduodanti, kai pamačiau draugę, kertančią 30 km liniją. Pabėgėjau kiek į trasą, kol pasivijau Indrę, bakstelėjau į ranką ir paleidau. Ką gi, toliau - link finišo.

Maratonininkai finišo zonoje (na, jau už finišo)
Prie finišo kartu su vakar sutiktu lietuviu (kuris, aišku, jau buvo finišavęs) sulaukėm Indrės. Apie jos pačios įspūdžius bėgant 42 km Paryžiaus gatvėmis galite perskaityti jos tinklaraštyje.

Finišo zona (atkreipkit dėmesį į apelsino luobeles ir Vittel buteliukus abipus gatvės)
O štai ir jis, Paryžiaus maratono 2015 medalis
No big deal, tiesiog pelikanas su maratoną įveikusiojo marškinėliais ir medaliu rankoje. Paryžiaus maratone nėra jokios diskriminacijos - bėgti gali net ir pelikanai.
Po Indrės masažo (ir eilės prie jų) su Indre ir nauju draugu lietuviu (o, deja, pelikanas turėjo kitų planų) patraukėm namo (į savo kišeninį butuką), atkimšom šampaną ir pasidžiaugėm pasiekimais. Juk 42,195 km!!! Beje, jei galvojat, kad maratonininkai po maratono ilsisi ir, pavyzdžiui, nesugalvoja į šeštą aukštą lipti laiptais vietoj lifto, o į Monmartrą rinktis laiptus vietoj funikulieriaus, tai aš jus nuvilsiu. Nes jie išprotėję ir taip daro. Nepatikėsit, bet aš paslapčia irgi norėčiau būti tokia išprotėjusi kaip jie. Nes juk... neturim ko prarasti!
Sacre Coeur bazilika ant Monmartro kalno

Pabaigai (nes ir taip šis įrašas apie nežinia ką šiame, šiaip jau receptų, tinklaraštyje užsitęsė) paveiksliukas, kaip atrodo tikro bėgiko/maratoninko spintelė.

P. S. atsiprašau dėl visų angliškų žodžių įraše, bet taip jau nutinka, kai savaitgalį praleidi Paryžiuje su Londone gyvenančia drauge :)

2015 m. kovo 29 d., sekmadienis

Malta

Jeigu Europoje vyktų valstybės, geriausiai tinkančios aplankyti per 7 dienų atostogas, rinkimai, juos neabejotinai laimėtų Malta. Nedidelė Maltos sala turi viską, ko galėtumėte norėti iš atostogų vietos: paplūdimius, kalvas, senus miestus, antikines vietoves, nardymui tinkantį dugną ir grotas, skanų maistą ir draugiškus gyventojus. Nepaisant to, ar norite ilsėtis aktyviai, ar kiauras dienas tįsoti paplūdimyje, ši sala visa tai gali pasiūlyti. O geriausia, kad viskas taip kompaktiškai išsidėstę, kad nereiks laiko švaistyti ilgoms kelionėms tvankiame automobilyje (na, ar kondicionieriumi apsirūpinusiame Maltos autobuse). 
Iš tiesų Maltoje buvau prieš metus, Maltai švenčiant stojimo į Europos Sąjungą dešimtmetį. Metus laiko bandžiau nuspręsti, rašyti įrašą į tinklaraštį ar ne (žmonės kalba, kad teisininkai turi sutrikusių prioritetų sindromą ir niekad nesugeba greitai apsispręsti), bet praėjusių metų atostogos buvo puikios, tad dalinuosi įspūdžiais ir vaizdais iš jų. Galbūt tarp jų rasite naudingos informacijos ar įkvėpimo savo atostogoms, o gal prisiminsite, kur jau patys lankėtės (ir kur, neabejoju, norite sugrįžti dar ne kartą).