2018 m. rugpjūčio 12 d., sekmadienis

Savaitgalis Chamonix ir Mont-Blanc maratonas

Kai prieš metus laiko draugė parašė žinutę, kuri skambėjo maždaug taip: "Mes bėgam Mont-Blanc maratoną, ar važiuosi kartu palaikyti mūsų?", nebuvo jokių abejonių, jog tikrai važiuosiu. Ne tik dėl to, kad su ja važiuočiau į pasaulio galą (o ir jau važiavau dukart į Paryžių, kartą į Stambulą), bet ir dėl to, kad pagalvojus apie Mont-Blanc kalną, mintyse iškyla paslaptinga vieta, pilna gamtos didybės ir jėgos, tad norėjau ją pamatyti savo akimis. Pamačiau. Ir įsimylėjau tiek Chamonix (liet. Šamoni), tiek kalnus. Bet apie viską nuo pradžių.

2018 m. liepos 18 d., trečiadienis

25 km žygis Nemuno kilpomis

Šeštadienį 04:40 nuskambėjus žadintuvui, pirma mintis šovusi į galvą buvo: "O ne, ar aš išprotėjau? Kodėl sugalvojau užsiregistruoti į 25 km žygį Prienuose, kai neturiu automobilio ir šiandien žada lyti kaip iš kibiro? Juk galėčiau dabar miegoti". Bet iš tiesų užsiregistravau į Nemuno kilpų žygį dėl dviejų priežasčių: pirmoji jų - man tikrai patinka miškai ir pasivaikščiojimai juose. Ir kalnai ar kalvos, upės, kriokliai... Gerai jau, man tiesiog patinka būti gamtoje. O antras dalykas, pastūmėjęs užsiregistruoti žygyje, tai, kad VšĮ Trenkturas puikiai organizuoja tokius žygius. Dalyvavau jų dviejuose žygiuose pajūriu ir abu buvo tiesiog nepakartojami: draugiški, besišypsantys savanoriai, puikiai sužymėta ir įdomi trasa, pasirūpinta maistu, gėrimais, poilsio vietelėmis. Žinau, kad daugelis nesupranta, kam čia registruotis į žygius, mokėti pinigus, trenktis į kitą Lietuvos galą, jei gali vaikščioti ir šiaip, bet kur. Ir tikrai gali, bet juk žymiai žymiai patogiau ir smagiau, kai nereikia rūpintis nei trasa (kur čia pasukti, ar nepraėjai kokio posūkio), nei temptis su savimi gėrimų ar maisto, kai sutinki daug bendraminčių, o viso to pabaigoje dar gauni ir medalį, priminsiantį nuotaikingą pasivaikščiojimą. Tad kiek tyliai pasipiktinusi tokiu ankstyvu laisvadienio kėlimosi laiku, galiausiai išsikrapščiau iš lovos ir susiruošiau į kelionę

Espresso Vilniaus autobusų stotyje, 2 valandų kelionė autobusu per visus nedidukus miestelius, klausantis Pūko radijo stoties (ne savo pasirinkimu), ir pagaliau pasiekiau Prienus. Nuo autobusų stoties (na, tokios improvizuotos autobusų stoties tik su metaliniu rėmu ir mokykliniais suolais) iki žygio starto dar reikėjo paėjėti 2,1 km, bet kadangi ir taip planavau tądien eiti 25 km, tie pora papildomų kilometrų visiškai negąsdino (mačiau, kad organizatoriai siūlėsi iki starto pavežti tolimesnėse miesto stovėjimo aikštelėse  automobilius pasistačiusius ėjikus, kas man pasirodė gana juokinga ėjimo renginiui. Atrodo, jei eini, tai ir eik). Pasivaikščiojusi tuščiomis gatvėmis pro dar visiškai tuščias ėjikų automobiliams paruoštas pievas gana greitai pasiekiau Prienų estradą, prie kurios buvo starto linija ir miškelio apsuptos organizatorių bei rėmėjų palapinės. 

Nemuno kilpų žygiui dalyviai galėjo pasirinkti iš 5 skirtingų trasų: 15 km, 25 km sveikatingumo, 25 km turistų (su perkėlimu per Nemuną), 45 km ir 70 km. Ilgiausią maršrutą (70 km) einantieji galėjo startuoti nuo 7 val. ryto, 25 km sveikatingumo trasą bandantieji - nuo 8 val. ryto, o visi likusieji - nuo 11 val. Tad, kai 8:10 pasiekiau starto vietą, žmonių buvo tikrai nedaug: dauguma pasirinkusių 70 km trasą jau buvo iškeliavę, o maniškę 25 km trasą nusprendę nueiti ėjikai startuoti galėjo iki pat 11 val., tad per daug neskubėjo. 

Iš besišypsančių ir smagaus žygio linkinčių savanorių pasiėmiau savo dalyvio paketėlį, buteliuką vandens, kirtau starto liniją ir pasukau miško keliuku nurodyta kryptimi. Į dalyvio paketą be kitų smulkmenų įeina lankstinukas - žemėlapis, kuriame pažymėta visa trasa su paaiškinimais ir stotelių informacija ir kuriame kiekvienoje stotelėje reikia pasiimti antspauduką. Surinkę visų stotelių antspaudus ir lankstinuką pristatę finiše dalyviai gauna medalį. Žygio dalyviai taip pat gauna ir dalyvio apyrankę su dalyvio numeriu. Apyrankės spalva atitinka trasos spalvą, pvz. 15 km trasa buvo tamsios rausvos, maniškė 25 km trasa - melsva, turistų 25 km - geltona ir t.t. Pagal trasos spalvą yra priderinami tiek lankstinukai, tiek medalių juostelės, tiek ir visą maršrutą žyminčios spalvotos lipnios juostos gabalėliai (žr. dešinę nuotrauką viršuje). Jei kartais pasimeti, kur turėtum eiti, žvilgteli į savo popierinės apyrankės spalvą ir pagal ją susirandi visoje trasoje ant medžių šakų, pagaliukų, krūmų ar net... dilgelės (kažkas iš savanorių tikrai pasiaukojo) priklijuotus juostos gabalėlius ir iškart žinai, kur toliau keliauti. 

Kiek paėjus miško keliuku, trasa išvedė į Žvėrinčiaus taką - asfaltuotą miško keliuką su skulptūromis, staliukais ir poilsio aikštutėmis. Takas ir aplinkinis miškelis puikiai sutvarkyti ir tikrai gražūs. Šiuo taku ir keliavome iki pat pirmosios stotelės - 7-ame trasos kilometre esančios Vytauto Mineral Spa.

Vos išėjus iš miškelio prie Vytauto Mineral Spa, ėmė purkšti lietus. Nors turėjau tiek apsaugą nuo lietaus kuprinei, tiek sau, nusprendžiau jas išsitraukti tik jei lietus įsismarkaus. Ir neprireikė, nes netrukus lietus baigėsi ir daugiau tądien nebelijo! Pirmojoje stotelėje gavau antspaudą savo lankstinuke, atsigėriau aušinimo skysčio spalvos gėrimo (nežinau, kodėl tokia spalva, bet mėlyno skysčio skonis buvo citrusų) ir vėl patraukiau į trasą, kuri sukosi atgal į mišką. Šitoje vietoje pripažinsiu padariusi klaidą, nes nebuvau žiūrėjusi į trasos žemėlapį, jog kita stotelė (taigi ir wc) tik dar po 8 km (o realiai pasirodė besanti netgi po 9,5 km). Na, bet kas neklysta, užtat antrą stotelę pasiekiau didesniu tempu :D

Antrojo trasos etapo pirmoji dalis vedė miško takeliais ir keliukais, pro samanomis apaugusi tankų mišką. Vėliau kirtome A16 Vilnius - Marijampolė greitkelį ir per Škėvonių kaimelį keliavome link Nemuno ir ten esančios Škėvonių atodangos.

Kalnelis link Škėvonių atodangos // Vaizdas į Nemuno upę nuo Škėvonių atodangos
Vaizdas į Nemuno kilpą nuo Škėvonių atodangos
Pasigrožėjusi Nemuno vaizdais nuo Škėvonių atodangos, nusileidau iki antrosios maršruto stotelės, įrengtos po 14 km (iš tiesų tai po 15 km) ir pavadintos rėmėjo BENU vaistinės vardu. Čia jau laukė ne tik sėdmaišių pilna pieva, bet ir pietūs.

Pietums, kaip turbūt visuose VšĮ Trenkturas žygiuose, savanoriai siūlė perlinių kruopų košės su dešryčių gabaliukais (arba be jų) ir šiltos arbatos. Žmonės ramiai mėgavosi pietumis tiek prisėdę prie stalų, tiek ant mėlynų sėdmaišių gerėdamiesi Nemuno panorama. Aš šįkart pietaudama ilgai neužtrukau (nes kiek baiminausi to žadamo lietaus ir grėsmingai atrodančių debesų), tad netrukus vėl leidausi į trasą.
Trečioji maršruto atkarpa prasidėjo miškeliu ir kiek paėjus pasuko tiesiog į kalniuką. Kadangi naktį buvo smagiai nuliję, kalniukas siūlė minkšto purvo pramogas, ypatingai - čiuožimą žemyn purvu arba griuvimą į purvą. Tačiau gerai, kad organizatoriai buvo tai apgalvoję ir pririšę prie medžių kelias storas virves, kurios gelbėjo nuo gal ir nelabai linksmo pasivažinėjimo purvu. Užlipus į viršų, maršrutas toliau vedė atgal per A16 greitkelį į Birštoną.

Birštone nesu anksčiau buvusi, bet mane jis nuoširdžiai sužavėjo: ramu, daug žalumos, miestas kruopščiai sutvarkytas. Eidama link trečiosios stotelės, įrengtos prie Eglės sanatorijos, kurios vardu ji ir pavadinta, sutikau kelias grupeles/šeimas angliškai kalbančių žmonių, tad suprantu, jog ir užsienio turistams miestas patinka ir jie čia apsistoja ilgėliau.
Netrukus pasiekiau po 18 km (iš tiesų 19 km) įrengtą trečiąją stotelę, kur ėjikai galėjo pasivaišinti saldainiais ir kukurūzų trapučiais, pasidaryti pėdų masažą ir netgi gauti dovanų žalią Eglės sanatorijos ženklu pažymėtą maišelį (kurį turiu jau nuo Liepojos ėjimo, tad antro nebeėmiau).
Gavusi trečią antspaudą savo lankstinuke toliau keliavau Nemuno pakrante einančiu taku, kuriuo ramiai vaikštinėjosi gyventojai ir miesto svečiai, grožėdamiesi upe ir šalia esančiu parku.

Birštono pramoginis laivas "Vytenis", kuris siūlo mini kruizus Nemunu
Nors po trečiosios stotelės mano maršrutas susiliejo su 15 km ir 25 km turistų trasomis, bet žmonių buvo išties nedaug. Galbūt dėl to, kad ėjau sparčiai, ar dėl to, kad išėjau anksti, bet didžiąją dalį maršruto ėjau visiškai viena, nematydama žmonių nei priekyje, nei už savęs.

Netrukus Birštono pakrantės takas baigėsi ir trasa vėl pasuko į spygliuočių mišką, kol galiausiai visai netikėtai išlindau prie paskutiniosios stotelės - po 22 km (iš tiesų - 23 km) įrengtos "Rimi | rinkis sveikiau", kurioje ėjikai galėjo pailsėti ant sudedamų kėdžių, pasivaišinti siūlomais bananais, obuoliais ir apelsinais.
Paskutinioji 25 km atkarpa turėjo būti vos 3 km, bet man labiausiai ji prailgo. Atrodė, eini eini ir vis kaip nėra finišo, taip nėra.

Poroje vietų dar teko paklampoti ir po purvą ir būti užpultai uodų (tai štai, kur jie visi bjaurybės susispietę buvo), kol pagaliau išgirdau tolumoje skambančią muziką ir po kelių minučių pasiekiau finišą žyminčias vėliavas.

Nusileidusi iki savanorių palapinių gavau medalį ir diplomą, žymintį nueitą atstumą, nusipirkau šaltos kavos ir prisėdau pailsėti po 5 val. 35 min. trukusio žygio.

Buvo tikrai smagu ir tikrai verta eiti, tad jei dar nesate dalyvavę panašiuose ėjimuose, tikrai rekomenduoju užsiregistruoti. Artimiausias - 2018 m. rugsėjo 22 d. Klaipėdoje.

P. S. šitas įrašas visai nepretenduoja būti reklama ir nėra niekaip susijęs su VšĮ Trenkturas ar kitais minėtais prekės ženklais (o už registraciją ir visa kita mokėjau pati), bet, manau, kad visi VšĮ Trenkturas organizuojami žygiai ir jų komanda tikrai verti pagyrų.

2018 m. birželio 23 d., šeštadienis

Fit Food trijų dienų sulčių programa

Sunku patikėti, kad jau daugiau nei dvejus metus gyvenu Vilniuje ir dirbu darbą, kurį mintyse vis dar vadinu savo "nauju darbu", nors po dviejų metų tikriausiai jau reiktų tai nustoti daryti. Ir nors atrodo, kad jį pradėjau visai neseniai, tačiau kaskart žvilgtelėjusi į paskutinius blogo įrašus, suprantu, kad prabėgo gerokas laiko gabalas nuo tada, kai turėjau laiko, o ir noro tiesiog rašymui, o ne darbinių dokumentų ir tekstų kūrybai. Dienos prasideda ir baigiasi darbu, naktys ir savaitgaliai dažnai irgi pavirsta galiukų užbaigtuvėmis, o atostogų metu draugus pykdau savo penktąja galūne - nešiojamuoju kompiuteriu. Taip nutinka, kai darbas įdomus, jo daug, o kolektyvas tikriausiai geriausias, koks tik gali būti. Bet, kai per gimtadienį jau net nebe iš vieno žmogaus sulauki sveikinimo su žodžiais: "žinok neprivalai būti tobula visur, neprivalai visko visada spėti. Nepamiršk laiko skirti ir sau bei gyventi dėl savęs", truputį stabteli ir apsidairai. Tikrai, taip negerai. Metas įdėti pastangų ir rasti tą magišką, tik pasakose egzistuojantį work-life balance, nes work-work balance kažkoks prastokas 😃

Darbe stengiamės atsinešti pietus iš namų pirmiausia dėl to, kad arba nesutariam, kur eiti pietauti, arba Vilniaus centre visos dienos pietus siūlančios vietos yra tiesiog siaubingai pabodusios ir kaskart nuviliančios. Juolab, kad ten dar einame ir vakarieniauti. Bet kai jau kelintą vakarą nebesugalvoji, ką norėtum suvalgyti, supranti, jog, matyt, reiktų pasidaryti pertrauką. Būtent taip man bemąstant kolegė užsiminė planuojanti užsisakyti FitFood sulčių programą. Apsvarsčiusios pasirinkome Jaunystės trijų dienų programą, kuri žadėjo kasdienai mums po ketverias sultis ir vienas salotas. Kaip suprantu, FitFood prieš kurį laiką atsinaujino ir prie sulčių įtraukė ir šiek tiek kramtomo maisto. Labai džiugu. Už trijų dienų programą su pristatymu sumokėjome po 38,08 EUR (tiksliau mokėjome 76,16 EUR kartu, nes sultis mums abiems kasdien turėjo pristatyti į tą pačią vietą, tad šiek tiek sutaupėme pristatymui), kadangi tuo metu FitFood kaip tik taikė nuolaidas visiems norintiems. Kad turėtume laiko priprasti prie minties tris dienas iš eilės maitintis tik sultimis, programos pradžią pažymėjome ateinantį pirmadienį.


Pirmadienį į darbą atėjome jau morališkai pasiruošusios sultims. Bet siuntinuko dar nebuvo. Kolegė paskambino į FitFood, kur buvo paaiškinta, kad kurjeris pristato sultis po 15 val., tad, jei norėjome pradėti nuo pirmadienio, reikėjo pristatymą užsakyti sekmadieniui. Ok, nežinojome, laukiam tuomet po pietų to pristatymo. Po pietų sultys irgi neatkeliavo. Antradienį kolegė vėl skambina į FitFood. Pažada, kad šiandien tai jau tikrai bus. Nėra. Vėl skambutis į FitFood. Sulaukiam atsakymo, kad, oi, nematėm jūsų apmokėjimo (padaryto prieš savaitę laiko), tai pristatysim trečiadienį po pietų. Šitoje vietoje kolegės kantrybė jau buvo bebaigianti išsekti, bet kai paaiškinom, kad šeštadienį tai tikrai neplanuojam gerti sulčių, FitFood pažadėjo pirmos dienos sulčių paketą pristatyti trečiadienį anksti ryte. Whew, šįkart atkeliavo mūsų pirmosios ketverios sultys ir salotos. 

Kiekvienas patiekalas (jei juos taip išdrįsim pavadinti) pažymėti numeriu, pagal kurį eilės tvarka sultis ir salotas reikia suvartoti, o FitFood puslapyje dar surašytas ir apytikris dienos laikas, kada patartina su kiekvienu iš jų susidoroti.
Kiekviena diena pradedama nuo mini sulčių šotuko (60 ml), pagardinto kokiu nors supermaistu (pvz, guaranos milteliais ar kviečių želmenimis), tuomet į trasą eina antru numeriu pažymėtos 400 ml sultys, tuomet salotos, apie 16 val. - ketvirtu numeriu pažymėtos sultys ir, galiausiai, vakarienei - paskutinis sulčių buteliukas.

Pirmosios dienos tiek sultys, tiek salotos man visai patiko. Sultys buvo tiesiog saldus, lengvas gėrimas (tiesa, paskutiniosios sultys turėjo šiek tiek imbiero suteikto aitrumo), o salotose džiovintų pomidorų ir alyvuogių sūrumas puikiai derėjo su gaiviais brokoliais. Suprantama, jei nemėgstate džiovintų pomidorų IR brokolių, kaip mano kolegė, tuomet gal kiek ir mažiau smagu.
Tiesa, vakarop alkis pradėjo reikšti savo pretenzijas, tad teko nusipirkti mini morkyčių pakutį ir bandyti skrandį papirkti juo. FitFood savo puslapyje rašo, kad jei labai norisi, galima suvalgyti iki 0,5 kg vaisių ir daržovių, kurios įeina į tos dienos sultis, tad nusprendžiau jų paklausyti.

Antrosios dienos sultys atkeliavo laiku ketvirtadienį. Ir jeigu atvirai, tai antrosios dienos sultys ir salotos skonio prasme buvo pačios prasčiausios. 
Mini šotukas buvo žolės skonio (na, kviečių želmenys jau tokie), pirmos uogų sultys atrodė tarsi spaustos iš šaldytų neprinokusių uogų (dabar paskaičiau jų puslapyje, kad uogos tikrai šaldytos... bet kodėl?), antrosios sultys buvo tiesiog obuolys ir šaldytas avokadas (atsiprašau, bet skonis kaip... tarsi jau kažkas tas sultis būtų kažkada suvalgęs ir... ) ir tik paskutinės sultys kažkiek pataisė situaciją. 

O didžiausias nesusipratimas buvo salotos - tiesiog smulkintas kopūstas su keliais gabaliukais avokado. Anot sudėties, ten dar kažkur turėjo būti obuolio, kuris galbūt būtų suteikęs kiek rūgšties, bet tikriausiai ir tas vargšas obuolys buvo šaldytas ir beskonis. Kaip žinia, ir avokadas neturi skonio, o kopūstą reikia nors kažkiek pamaigyti, kad jis būtų minkštesnis ir neatrodytų, jog valgai sushredintą kartoną. Bandžiau tas salotas suvalgyti per du kartus, bet galiausiai teko išmesti, nes kartono skonis manęs niekada per daug nežavėjo. Vietoj salotų pasiėmiau obuolį, kuriais darbas mus kasdien pavaišina. Tačiau kolegė sakė, kad jai salotos tikrai geresnės nei pirmosios dienos, tad čia, matyt, tiesiog mano asmeninė preferencija. 

Trečiąją dieną atsikėliau geros nuotaikos ir energingesnė (užsimenu dėl to, kad nepasiduotumėt, jei pirmos dvi dienos atrodys baisiai sunkios). Gal dėl to, kad buvo penktadienis, o gal dėl to, kad prieš tai dvi dienas nekimšau sunkaus maisto. Tądien kaip tyčia turėjau seminarą, kuriame buvo pilna visokių dailių užkandukų, bet aš pasitenkinau savo mini šotuku, sultimis ir kava. 

Beje, žinau, kad FitFood and savo produkcijos rašo, jog tinka veganams, bet, jei esate veganas, prieš užsisakant programą, siūlyčiau pirmiausia susisiekti su FitFood ir pasitikslinti, ar tikrai jie nededa kažko, ko jūs nevalgytumėte. Pvz., trečiosios dienos šotuke yra medaus, kurio, mano žiniomis, veganai nevartoja (ar bent jau didelė dalis veganų).

Jei reiktų išrinkti skaniausias salotas iš visų trijų dienų, tai būtų trečiosios dienos pupelių ir pomidoriukų salotos. Tikrai visai netikėtai pasirodė besančios puikios. 

Nežinau, tyčia ar netyčia, bet paskutiniosios trečiosios dienos sultys yra pirmosios iš pirmos dienos. Toks simbolinis grįžimas į pradžią. 

Apibendrinant visas tris dienas, galiu pasakyti, kad visiškai nesigailiu tokio mini eksperimento tris dienas gerti tik sultis, nors pirmas dvi dienas ir truputį norėjosi visus žudyti (ypač kolegas, kurie įnirtingai kvietė eiti pietauti ir vakarieniauti su jais bei gerti šampano laimėtos bylos proga), bet atsibudusi šeštadienį po trijų dienų programos tikrai jaučiausi energingesnė. Galbūt kitą kartą bandysiu padaryti tokią dieną tik vieną, o ne tris, bet pamėginti visada įdomu.

P. S. šitas įrašas visai nepretenduoja būti reklama ir nėra niekaip susijęs su FitFood (na, be to akivaizdaus dalyko, kad sultis tai vis tik pirkom iš jų). 

2017 m. rugsėjo 17 d., sekmadienis

Gruzija


Praėjusių metų paskutinę gegužės savaitę tarp atsisveikinimų senajame darbe ir naujos pradžios kitame susikroviau lagaminą ir nusprendžiau pati įsitikinti, jog Gruzija išties yra tokia nuostabi šalis, kaip visi ten buvusieji šneka. Įsitikinau. Ir ne vieną kartą. Tik pats kelionės aprašymas kiek užtruko gimti.
Mintį aplankyti Gruziją puoselėjau jau senokai ir ji su kiekvienu pasakojimu tik stiprėjo, tad galiausiai sausį nusipirkau bilietus į Ukrainos avialinijų skrydį per Kijevą (taip labai nemėgstu Wizzair, kad net 7 valandų persėdimas negąsdino) į Kutaisi. Septynių dienų pamatyti Gruziją tikrai mažoka (plius sugaišom dieną kelionei į priekį bei dieną atgal), ypač, kai kelionę planuojiesi pats ir keliauji viešuoju transportu, tad aplankėm vos dalelę šalies (ką galite pamatyti toliau esančiame žemėlapyje), bet pažadėjom ten sugrįžti dar kelis kartus. Kad ir į tas trejas vestuves, į kurias sulaukėme pakvietimų.

2016 m. liepos 15 d., penktadienis

Jaunų bulvyčių salotos su mėlynojo pelėsio sūriu

Prieš pusantro mėnesio persikrausčiau. Pakeičiau gyvenamą vietą, miestą, darbą, vyr... (oi, per daug įsijaučiau), palikau draugus, užsiėmimus (vis dar liūdžiu savo nerealios jogos instruktorės Linutės ir patrakusios zumbos trenerės Medos) ir tiesiog išvažiavau. Netoli, tiesa. Bet net nedideli pokyčiai yra pokyčiai. Kažkada rašiau, kad nereikia bijoti naujų dalykų ir liūdėti dėl senųjų pabaigos. Tikrai nereikia. Bet kaip viskas neįprasta ir reikalauja laiko priprasti. Pvz., vis dar negaliu priprasti prie fakto, kad mano nauja virtuvė yra tiesiog neįtikėtinai tamsi. Net vidury dienos ten tamsu kaip kokiam sandėliuke po laiptais. Arba pvz., prie fakto, kad didesniame mieste viskas ilgiau trunka ir mažiau laiko lieka gaminimui. Be to, kas nori ilgai sėdėti toje tamsioje virtuvėje. Tad viskas, ką gaminau pastaruoju metu yra itin greiti patiekalai. Kaip kad šios bulvyčių salotos. 
Kad jau prašnekom apie pagrindinį šio įrašo kaltininką, atkreipsiu dėmesį, kad salotos pagardintos mėlynojo pelėsio sūriu – Castello Bleu Burger Blue*. Ne, neišsigąskite, aš tebemoku skaityti ir puikiai suprantu, kad šis sūris tobuliausiai tinka pagardinti mėsainiams, bet kadangi neturiu grilio, mėsainių bent jau laikinai nekepu. Tačiau... jei į savo rengiamą mėsainių vakarėlį pasikviestumėte mane (ahem... laukiu kvietimo), pažadu šio sūrio** parūpinti (beje, mėsainių su pelėsiniu sūriu receptą rasite Indrės tinklaraštyje). 
*Kaip ir pernai, UAB Eugesta, Lietuvoje atstovaujanti įvairiausius prekės ženklus, pasiūlė maisto tinklaraštininkams išbandyti įvairių naujų gaminių, tarp kurių buvo ir Castello sūrių. Nors sūrius gavau dovanų, tačiau nuomonė ir receptas yra mano. 
**O jis tobulai tinka ir prie vyno – mano draugės šį faktą patvirtina.

Jaunų bulvyčių salotos su mėlynojo pelėsio sūriu
14 mažų šviežių bulvyčių
2 riekelės Castello Bleu Burger Blue sūrio (arba daugiau... daugiau visada yra geriau nei mažiau)
2 saliero kotai
1 svogūno laiškų galvutė
1/4 raudonojo svogūno
1 skiltelė česnako
saujelė petražolių
100 ml majonezo
žiupsnelis druskos
žiupsnelis maltų juodųjų pipirų
1 arb, š. šviežių citrinos sulčių
Bulvytes nuskuskite (ar tiesiog gerai nuplaukite), supjaustykite į keturias dalis ir suberkite į nedidelį puodą su vandeniu. Virkite ~15 min. (ar iki kol bulvytės suminkštės). Kol bulvės verda, smulkiai supjaustykite raudonąjį svogūną, svogūno laiškus, saliero kotus ir suberkite į didesnį dubenį. Susmulkinkite česnako skiltelę ir sumaišykite su majonezu, druska, pipirais bei citrinos sultimis. Išvirusias bulvytes nusunkite ir leiskite pravėsti, o tada suberkite į didesnį dubenį. Į tą patį dubenį supilkite majonezo padažą, smulkintas petražoles bei sutrupinkite mėlynojo pelėsio sūrį. Išmaišykite ir padalinę į dvi dalis tiekite (jei mėgstate aštriau, salotas galite pagardinti čili dribsniais, kaip kad padariau aš).

2016 m. gegužės 18 d., trečiadienis

Graikiškas suktinukas su vištiena ir kopūstais

Pirmoji metų pusė (na, beveik pusė) nuo manęs pabėgo. Ir dar tokiu greičiu, kad net Usain Bolt'ui būtų ko pasimokyti. Bet rimtai galiu pasakyti, kad 2016-ųjų pirmi penki mėnesiai buvo pamišę. Žinot, kas yra smagiausia? Netikėtumai: įvykiai, žmonės, kelionės, nutikimai, kurių sausio pirmąją net nesitikėjau patirti, išvysti ir sutikti. Aš esu iš tų (gana įkyriai laimingų) žmonių grupės, kurie tiki, kad net tie dalykai, kurie šiuo metu atrodo kaip tamsus debesis, iš tiesų atneša galimybes augti ir tobulėti. Kovą skundžiausi, kad šiemet norėjau dviejų dalykų ir abu jie išsprūdo pro pirštus, o balandį jau džiaugiausi tokia įvykių eiga, nes tik jos dėka atsivėrė naujos pažintys, patirtys ir galimybės.
Šnekant apie tobulėjimą, šitas suktinukas savo išvaizda tikrai galėtų patobulėti, tačiau skonio atžvilgiu jam nėra lygių. Iš linų sėmenų, migdolų ir kokoso miltų pagaminti paplotėliai šiek tiek primena rūgštoką ruginės duonos skonį, o žagreniu gardinta vištiena ir kopūstų salotos yra pavasariškai gaivios ir idealiai dera tarpusavyje. Tiesa, paplotėlius galite naudoti ne tik salotoms įsukti, bet ir kaip picos pagrindą ar supjaustę gabalėliais ir pakepę orkaitėje kaip traškučius prie užtepėlių ar salotų.

Paplotėliai
100 g migdolų miltų
110 g maltų linų sėmenų
30 g kokoso miltų
2 š. balkšvojo gysločio sėklų luobelių (rasite specializuotose maisto parduotuvėse arba vaistinėse)
2 š. maltų ispaniškojo šalavijo sėklų (galite patys susimalti kavamalėje)
1 arb. š. druskos
1 arb. š. saldžiosios paprikos miltelių
0,5 arb. š. česnako miltelių (malto džiovinto česnako)
1 puodelis (250 ml) drungno vandens
Sausus ingredientus sumaišykite dubenyje. Supilkite vandenį ir gerai išmaišykite bei išminkykite rankomis. Tešlos rutuliuką palikite 30-60 min. pastovėti (ant spintelės ar šaldytuve), kad maltos sėklos išbrinktų. Tešlą padalinkite į penkias apylyges dalis ir kiekvieną jų plonai iškočiokite (geriausia - ant silikoninio kilimėlio, kadangi tešla ganėtinai lipni) ir uždėję ką nors apvalaus (lėkštę? puodo dangtį?) apipjaukite. Iš tešlos likučių padarykite naujus kamuoliukus ir juos kočiokite į naujus paplotėlius.

Graikiški suktinukai su vištiena ir kopūstų salotomis
3 vištos krūtinėlės puselės
žiupsnelis druskos
žiupsnelis maltų juodų pipirų
2 arb. š. alyvuogių aliejaus
3 š. + 1 š. malto žagrenio (rasite prie artimųjų rytų prieskonių)
2 arb. š. + 2 arb. š. kmynų
140 g šviežio kopūsto
1 storas saliero kotas (ar 2 plonesni)
2 morkos (170 g)
1/2 raudonojo svogūno (50 g)
1 obuolys
1 čili pipiras
1,5 š. obuolių acto
150 ml graikiško jogurto
saujelė mėtų lapelių
Jei paplotėlius naudosite tik salotoms susukti, tuomet į keptuvę įdėkite 1 arb. š, kokoso aliejaus ar ghi sviesto, keptuvę įkaitinkite ir dėkite po vieną paplotėlį. Kiekvieną paplotėlio pusę apkepkite dvi minutes, kol jis švelniai paruduos (neperkepkite, kitaip paplotėliai taps traškučiais). Iškepusius atidėkite į šoną.
Vištienos krūtinėles supjauskite išilgai juostelėmis, pabarstykite druska ir pipirais, apšlakstykite alyvuogių aliejumi ir išmaišykite, kad juostelės pasidengtų prieskoniais ir aliejumi. Juosteles dėkite į įkaitintą keptuvę ir apskrudinkite iš abiejų pusių (šiuo atveju tik apskrudinkite, nekepkite iki galo). Kepimo skardą išklokite kepimo popieriumi ir 3 š. malto žagrenio paskleiskite plonu sluoksniu, ant viršaus užberkite 2 arb. š. kmynų. Apskrudintą vištieną iš abiejų pusių išvoliokite šiuose prieskoniuose ir tuomet kiškite į iki 200 C įkaitintą orkaitę 5-6 min.
Kol vištiena kepa, smulkiai supjaustykite (ar sutarkuokite) kopūstą, saliero kotus, išilgai perpjaukite ir plonai supjaustykite morkas, svogūną, plonais šiaudeliais supjaustykite obuolį. Daržoves sumaišykite, įpilkite obuolių acto ir jas minkydami gerai išmaišykite, kad iš daržovių išsiskirtų sultys. Suberkite likusius žagrenį ir kmynus, įmaišykite graikišką jogurtą. Susmulkinkite čilį pipirą ir šiek tiek mėtų lapelių bei įmaišykite į kopūstų salotas.
Iškepusias vištienos juosteles supjaustykite į kelias dalis. Ant paplotėlio dėkite porą šaukštų kopūstų salotų ir šiek tiek vištienos, vyniokite ir tiekite.
Receptai pritaikyti iš KetoDiet Blog ir FoodTube.

2015 m. gruodžio 22 d., antradienis

Kalėdų dovanos

Nespėjau pastebėti, kaip vėl atėjo kalėdinis laikotarpis. Atrodo, tik neseniai jis čia buvo, tik puošėm eglutę, o vėliau nupuošėm ir dar mėnesį rankiojom eglutės spyglius iš baldų, parketo ir užuolaidų. Akimirka - ir Kalėdos vėl čia. O su Kalėdomis ir jau penktą kartą Viktorijos organizuojamas Kalėdų senelio slapuko apsikeitimas dovanėlėmis tarp kulinarinius tinklaraščius rašančių žmonių. Dalyvauju jau ketvirtąjį kartą, tad buvo labai smagu, jog šįkart, kaip ir pirmaisiais metais, mano Kalėdų senele slapuke tapo Skirmantė. Tie, kurie mane pažįsta, žino, kad dievinu kavą (kiti tai vadina priklausomybe, bet ką jie supranta), tad Skirmantės dovanėlė tikrai nudžiugino. Sėdžiu apsikabinusi garuojantį ir karamele kvepiantį kavos puodelį, žiūriu kalėdinį Hallmark filmą ir planuoju, ką veiksiu 2016-aisiais. 

Šiais metais dovanomis keitėmės ne tik tarp tinklaraštininkų, tačiau ir tarp Lietuvoje kiek mažiau populiaraus socialinio tinklo twitter naudotojų. Jei įdomu, apie Twitter Kalėdas (o taip pat ir apie tai, kas yra Twitter) galite pasiskaityti šiame naujienlaiškyje, o dovanėles, kurias twitter'iečiai siuntė vieni kitiems galite pamatyti čia.

Mano Twitter Kalėdos dovanėlė atkeliavo iš Vilniaus ir dovanotojas puikiai pataikė - rankų darbo natūralus muilas (tikrai visiems rekomenduoju!) bei prieskoniai - maltos garstyčios (kaip tik naminiam majonezui gaminti) ir malti kuminai (einu pirkti avinžirnių ir gaminsiu humusą).

Na, o pabaigai, jei vis dar svarstote, kuo pradžiuginti artimuosius, draugus ar mylimą kolegą, kurie mėgsta gaminti (ar valgyti) ir kuriems patinka gaminti įdomiau ir sveikiau, rekomenduoju dovanoti knygą Sveiki Pusryčiai ir Užkandžiai, kurios bendraautorė esu ir aš. Aš jau žinau, ką Kūčių vakarienei gaminsiu iš šios knygos, o jūs?