2015 m. liepos 29 d., trečiadienis

Lydytas ghi sviestas

Tikriausiai dauguma esate ragavę ar bent girdėję lydytą sviestą, kuris pas mus dar vadinamas valytu sviestu arba ghi (nors, iš tiesų, ghi ir valytas sviestas šiek tiek skiriasi savo spalva ir skoniu). Ghi jau nuo senų laikų naudojamas indų virtuvėje, bet pastaruoju metu jį pradėjo vertinti ir vakarų virtuvės atstovai. Lydytas sviestas neturi pieno baltymų (todėl ir vadinamas valytu, nes išvalomas nuo jų), tai beveik gryni riebalai, todėl ghi dūmo taškas (t. y. temperatūra, kurioje riebalai oksiduojasi, ima degti ir tampa pavojingi mūsų organizmui) yra itin aukštas - 250 C (kai tuo tarpu įprasto sviesto - 175 C). Dėl pašalintų pieno baltymų ghi tinka ir pvz., filo tešlos sluoksniams sutepti, gaminant graikiškus patiekalus, - gaminiai bus traškūs, nes pieno baltymai nesusigers į tešlą. Be to, ghi sviestas yra ir labai kvapnus bei skanus, o tai, neabejotinai, yra svarbiausias dalykas. 
Geram ir skaniam ghi pasigaminti reikia kokybiško sviesto. Suprantama, geriausia būtų pačiam pasigaminti sviestą namie (prieš tai pasimelžus savo karvutę ir nugriebus grietinėlę), bet neturėdami tokių galimybių (ir karvės), ieškome kitų išeičių. Aš iš pat pradžių buvau įsitikinusi, jog geriausia būtų gaminti ghi iš naminio nepasterizuoto pieno grietinėlės sviesto. Ir neabejotinai geriausia. Blogai tik vienas dalykas, kurį puikiai apibūdina tai, kad man beverdant ghi užsukusi aplankyti draugė atrodė itin išsigandusi: "O kas čia pas tave nudvėse?". Hm, sviestas. Nuo tada ghi gaminu tik iš pasterizuoto pieno grietinėlės sviesto, bet jį stengiuosi rinktis geresnės kokybės. 
Dėl šios priežasties tikrai apsidžiaugiau, kai UAB "Eugesta", Lietuvoje atstovaujanti tokius prekės ženklus, kaip Nestle, Pergalė, Unilever, Henkel, Danone (kalbant apie Danone... mėgstantys bėgioti, ar matėte, kad su Activia yra galimybė nemokamai bėgti Vilniaus maratone? Pas mane jau visi kampai prikaišioti Activia jogurto kamštelių...), pasiūlė išbandyti visai neseniai Lietuvos rinkai pristatytų daniškų Arla sūrių ir daniško Lurpak grietinėlės sviesto. Be abejo, Lurpak sviestas puikiai tiks tiek sutepti sumuštinius keliaujant į gamtą, iškepti pyragui draugės gimtadieniui ar pagardinti lauže keptas bulves, tačiau aš šįkart pasirinkau gaminti kvapnų ghi. Taigi griebiam kelis pakučius Lurpak sviesto (kurio, beje, galite įsigyti didesnėse IKI parduotuvėse), puodą ir einam virti.

Lydytas (ghi) sviestas
400 g nesūdyto geros kokybės sviesto
Sviestą supjaustykite nedideliais gabaliukais, suberkite juos į puodą, kurį statykite ant vidutinės ugnies. Vis pamaišydami ištirpinkite sviestą ir virkite, kol sviesto viršuje susidarys baltos putos (na, sviestas ims virti). Sumažinkite ugnį ir leiskite sviestui 10-15 min. ramiai burbuliuoti. Pastebėsite, kad burbulai vis didėja, o pieno baltymai (baltos putos viršuje, kurios vėliau pavirsta į tokią... varškytę) ima sėsti į puodo dugną. Sviestas iš sodraus gelsvo skysčio (antra nuotrauka kvadrate) pavirs skaidriai geltonu (trečia nuotrauka). Jei sviesto baltymai prikibs prie puodo šonų, juos galite švelniai nustumti į dugną. Sviestui tapus skaidriam, jau galite perkošti dugne nusėdusius baltymus ir taip gausite valytą sviestą, tačiau tikrasis ghi sviestas turi tamsesnę spalvą ir savotišką riešutų skonį, kuris išgaunamas dar kiek pavirus dugne nusėdusius pieno baltymus. Tad jei norite kvapnumo ir sodresnės spalvos, sviestą pavirkite dar ~10 min., tačiau stebėkite, kad sviestas nevirstų beurre noisette (ghi spalva ir skonis yra tame tarpe tarp valyto sviesto ir beurre noisette - nei per daug šviesus, nei per tamsus) ar nesudegtų. Kai jau būsite patenkinti sviesto spalva, skystį nukoškite per kelis kartus sulenktą marlę ar sūrmaišį. Leiskite sviestui atvėsti, statykite į šaldytuvą, kad sustingtų (ypač vasarą jis paliktas ant spintelės lieka itin minkštas) ir galiausiai naudokite jį visur, kur patinka.

2015 m. birželio 5 d., penktadienis

Sveika pusryčių košė su... žiediniu kopūstu

Vėl tas metų laikas. Ne, ne vasara (nors, taip, vasara) - atėjo pigių žiedinių kopūstų sezonas. Pica, maltinukai, piemenėlių pyragas, piure, paelja, kuskuso salotos - ir tai tik nedidelė dalis patiekalų, kuriems puikiai tiks žiedinis kopūstas ir suteiks ne tik gausybę mineralų ir vitaminų, bet ir naują skonį. O šįkart siūlau paragauti pusryčių košės be kruopų ar grūdų, tačiau su žiediniu kopūstu. Kaskart gamindama ką nors iš žiedinio kopūsto netikiu, jog ši daržovė gali įgauti tokią skonių įvairovę - tarsi baltas lapas, visiškai pasiduodantis Jūsų fantazijai. Patikėkit, ir šįkart niekas neatskirs, jog košė iš sveikų daržovių, o ne iš avižinių dribsnių. Dieną pradėkit lėkšte antioksidantų (C vitamino, beta karoteno, rutino), širdies veiklą gerinančio sulforafano ir B vitaminų, kuriais gali pasigirti žiedinis kopūstas, ir tuo pačiu mėgaukitės jaukumo jausmą sukeliančiu patiekalu. 

Sveika pusryčių košė su... žiediniu kopūstu
1 vidutinio dydžio žiedinis kopūstas (~400 g)
200 ml kokoso pieno
120 ml vandens
1/2 arb. š. cinamono
1 arb. š. vanilės ekstrakto (ar 1/2 arb. š. vanilės miltelių)
1 nedidelis bananas
40 g linų sėmenų
žiupsnelis jūros druskos
2 dideli kiaušiniai
Žiedinio kopūsto žalius lapelius nulupkite, kopūstą suskirstykite žiedinėliais ir sumeskite į virtuvinį kombainą bei susmulkinkite iki "ryžių" konsistencijos (nedidelių grūdelių). Puode sumaišykite kokoso pieną (prieš atidarydami skardinę nepamirškite pieno gerai suplakti), vandenį ir žiedinio kopūsto "ryžius", suberkite cinamoną ir dar kartą išmaišykite. Net jei atrodys, kad košei trūksta vandens, papildomai jo jokiu būdu nepilkite - žiedinis kopūstas turi pakankamai drėgmės, kuri verdant išsiskirs. Puodą statykite ant viryklės ir užvirkite (kol ims burbuliuoti) bei pavirkite 12-15 min. Tuo tarpu sutrinkite bananą iki košytės ir kavamale sumalkite linų sėmenis (galite naudoti ir jau maltus, tačiau kadangi linų sėmenyse esančios polinesočiųjų riebalų rūgštys gana greitai oksiduojasi, rekomenduočiau geriau šviežiai susimalti patiems). Į išvirusį žiedinį kopūstą supilkite trintą bananą ir maltus sėmenis, įberkite žiupsnelį druskos, kiek sumažinkite ugnį ir dar pavirkite kelias minutes, vis pamaišydami (atsargiai, kad košė nepradėtų kibti prie dugno). Dubenėlyje išplakite du kiaušinius (tik kad susimaišytų trynis ir baltymas), sutirštėjusią košę nukelkite nuo viryklės ir iškart į karštą košę maišydami lėta srovėle pilkite kiaušinių plakinį. Įmaišę visą kiaušinių masę, statykite puodą ant viryklės ir greitai maišydami dar pavirkite 30 sekundžių. Nukelkite nuo viryklės, padalinkite į dubenėlius, papuoškite banano riekelėmis, uogomis, sėklomis, skaldytomis kakavos pupelėmis, šaukštu mėgstamo riešutų sviesto ar kokoso sviesto ir tiekite.

2015 m. balandžio 14 d., antradienis

Paryžiaus maratono savaitgalis

Trys naktys, trys rytai ir trys vakarai Paryžiuje, nueiti 54 km, Paris breakfast run 5 km bėgimas, begalinis džiaugsmas pasitikus draugę, kirtusią Paryžiaus maratono finišo liniją ir šūksniai ją pamačius trasoje, dvi pamestos Lietuvos vėliavėlės, vienas panikos priepuolis, jog mirsiu, taip pati ir nenubėgusi maratono (dėl panikos kaltinkit 15 min. trukusį nusileidimą Vilniaus oro uoste per lietų ir debesis lengvučiu AirLituanica Embraer E170), septyni puodeliai kavos, vienas macaron, kalnai naujos informacijos apie bėgimą ir atgimusi motyvacija pačiai kirsti maratono finišą - toks buvo praėjęs savaitgalis. Bet pradėkim nuo pradžių. 
O nuo pradžių reiškia, kad beveik nuo Ievos ir Adomo: internetas yra neįtikėtinas išradimas. Prieš trejus metus pradėjau skaityti merginos, vardu Indrė, tinklaraštį Keistai Paprasta; beveik tuo pačiu metu ji pradėjo skaityti manąjį. Kai komentaruose po įrašais ėmė trūkti vietos, persikėlėm bendrauti į Skype ir Facebook. Turbūt net pačios nepastebėjom, kaip tapom geriausiom draugėm. Indrė - užsispyrusi ir sugebanti nugalėti visus sunkumus, nebijanti naujų iššūkių, geranoriška ir lengvai pamišusi dėl sporto. Pvz., praėjusią vasarą ji dalyvavo Transalpine ultrabėgime (antroji dalis pasakojimo apie jos nuotykius čia) - 293 km per 8 dienas Alpėse (juk sakiau, kad pamišusi). Susitikti mums tenka tikrai retai, nes ji gyvena karalystėje už jūrų marių (literally!), tad jai užsiregistravus į Paryžiaus maratoną, nedvejodama nusipirkau lėktuvo bilietus į Paryžių tam pačiam savaitgaliui. Ir nuoširdžiai pasakysiu, jei kai aš bėgsiu savo pirmąjį maratoną, noriu, kad mano geriausia draugė būtų kartu. Sutinku su Indre, kad maratonas yra šventė, tad kirtus tą išsvajotą finišo liniją norisi su kuo nors pasidalinti džiaugsmu, o be to, bėgti kiek lengviau, kai žinai, kad tavęs prie finišo kažkas laukia. Na, o finišavus, draugas palaikys už rankos, nutemps į palapinę masažo, prigriebs vandens, apelsinų, cukraus, pasirūpins, jog tinkamai recover'intum. Tad jei svarstot bėgti maratoną (ar trumpesnį atstumą), griebkit savo geriausius draugus, antras puses, šeimos narius ir just do it! 

Penktadienį man pasiekus Paryžiaus Charle de Gaulle - Etoile metro stotį (dar žinomą kaip "nu ta, kur prie Triumfo arkos"), Indrė jau manęs laukė su dviem avietiniais Ladurée macarons. Įsikūrusios savo prabangiuose, palėpėje įrengtuose apartamentuose, kurių tualeto durys užsidarydavo tik smarkiai į jas spyrus (per savaitgalį tapom Jackie Chan'o pasekėjomis), o išeiti galėdavome tik perkėlusios improvizuotą stalą-kėdę (užtat maratono starto ir finišo linijos buvo vos už 10 min. nuo mūsų), patraukėme į Paryžiaus maratono expo Porte de Versailles, šiemet pavadintą Le Salon du Running.

Už šių durų gyvenom! (ir dar kokių penkių kitų, esančių už jų) // Vaizdas pro apartamentų langą 
Tik pakilus iš metro vedančiais laiptais, galėjai lengvai atskirti savaitgalį maratoną bėgsiančiuosius nuo šiaip žioplinėjančių (pvz., moi) - visi maratonininkai turėjo žalius Paris marathon maišelius su dalyvio paketu. Indrei gavus savąją maratonininkės žymę (na, žaliąjį maišelį) bei bėgikės numerį su bib'u (t. y. laiko fiksavimo mikroschemą - baisiai ilga frazė), pasukom atsiimti Paris breakfast run bėgimo marškinėlių.

Paryžiaus maratono organizatoriai jau keli metai dieną prieš maratoną, t. y. šeštadienį, rengia Paryžiaus pusryčių bėgimą - 5 km bėgimą Paryžiaus gatvėmis, kurio laikas nėra fiksuojamas. Tai tiesiog bėgimas for fun su minia žmonių iš įvairiausių pasaulio šalių, kurį pabaigus prie finišo laukia pusryčiai - kava, arbata, croissants, pain au chocolat, bananai (berods ir obuoliai, nors nesu tikra). Vietoj bėgimams įprasto numerio dalyvio bilietu tampa ryškūs marškinėliai (nors pirmuosiuose bėgimuose dalyviai rengdavosi taip, kad pristatytų savo šalį, iš kurios yra atvykę), o bėgikų įvairovę galima įvertinti iš organizatorių taip pat parūpinamų vėliavėlių gausybės. Pasiėmusios savo marškinėlius ir gavusios Lietuvos vėliavėles (kažkodėl baisiai apsidžiaugėm pamačiusios, jog tarp visų vėliavėles saugančių dėžučių stovi ir dėžutė su Lietuvos vėliava... nors Lietuvos vėliavėlės ir buvo sukrautos į Latvijos dėžutę) bei man pademonstravus savo puikius prancūzų kalbos gebėjimus (išties keista, kad berniukas expo man netrenkė, kai aš septyniolika kartų jam kartojau "Lituanie", kol jis ieškojo reikiamos vėliavėlės), apžiūrėjom mugę. O ten matėm patį Scott Jurek! (ir, aišku, iš apartamentų pamiršau pasiimti jo Eat&Run, kurią atsivežiau specialiai, kad gaučiau autografą...).

Paryžiaus maratono trasa (prie kurios vyko pagrindinės fotosesijos ir selfiesesijos)
Kadangi po expo turėjom laiko, nusprendėm dar pasivaikščioti po Paryžių: Liuksemburgo parke, palei Seną ir Champs-Élysées. Ne pats protingiausias žingsnis, žinant, kad Indrės sekmadienį laukė 42,195 km bėgimas. Bet jei buvo įdomu, kaip susidarė tie per tris dienas nueiti 54 km, tai dabar žinot - mes vaikščiojom.
Jawbone aktyvumo matuoklis mane informavo, kad per savaitgalį nuėjom maratoną. O Indrė dar vieną nubėgo.
Jardin du Luxembourg (Liuksemburgo parkas)
Stalo improvizacija ir mūsų vakarienė penktadienį
Šeštadienio rytą atsikėlėm į Paris breakfast run. Ok, po teisybei, aš sėdėjau su pižama lovoj iki paskutinės minutės ir protestavau prieš ėjimą kur nors. Juolab bėgioti. Saulėtą penktadienį pakeitė gana šaltas ir lietingas šeštadienis. Jei ne Indrė, tikrai nebūčiau kur nors ėjus. Jei ne jos "tau reikia spyrio, renkis ir einam", būčiau likus namie. Ir labai pasigailėjusi. Nes buvo išties fun. Jau išėjus pro namų duris Avenue de Wagram pamatėm link Triumfo arkos traukiančius žydrais marškinėliais apsirengusius žmones. Kuo arčiau arkos, tuo jų buvo daugiau. Nerealus jausmas būti tokioje minioje. 5 km bėgimo startas buvo nuo maratono finišo linijos (o trasa ėjo į priešingą pusę nei maratono) Avenue de Foch (beje, juokingiausias užrašas ant marškinėlių, kurį mačiau maratone, buvo "Where the Foch is the finish line?").
Paris breakfast run dalyviai ir tolumoje matoma žalia maratono finišo linija
Paryžiaus pusryčių bėgimas žymus tuo, kad trasa eina pro pat Eifelio bokštą ir baigiasi Marso laukuose, tad įveikę pusę distancijos didžioji dalis bėgikų ima stoviniuoti kas kelias minutes, nes juk... Eifelis! O mes tikrai ne kitokios.

Paris breakfast run finišas ir mano pusryčiai (ne, vėliavos nevalgiau)
Pabaigusios distanciją ir nutvėrusios po bananą, visai netikėtai sutikom dar vieną lietuvį bėgiką (nors visą kelią pareigingai dairėmės kitų lietuvių, sugebėjom jį pražiopsoti). Lietuvius susitikti svetur visada yra smagu, o čia dar pasitaikė be galo įdomus ir draugiškas žmogus (ir taip galvoju ne aš viena - Pingvino kojos tinklaraštininkai taip pat mano, jog pats laikas būtų jam pradėti blogą. Na, arba bėgimo seminarus tai tikrai. Beje, pastarojoje nurodoje išvardinta nemažai lietuvių bėgikų blogų, kurių pusė man buvo naujiena, tad žvilgtelkit, jei įdomu).
Pusryčiai (ar kas iš jų liko) prie finišo
Pokalbį apie bėgimą (ir, o.die.ve, koks naujos informacijos srautas) pratęsėm prie kavos puodelio, o tada su Indre pažaidėm žvaigždžių karus Decathlon parduotuvėje ir pabandėm išsirinkti povandeninius bėgimo buff'us. Galiausiai maisto (nes buvom girdėjusios, kad maratono bėgikams lyg ir reiktų valgyti) užsukom į Rue Poncelet turgelį, kur papigiam už 3 eurus gavom saldžią bulvę (ir, suprantama, labai tingėjom ją lupti bei virti, tad ir nedarėm nieko). Labai turininga pirma dienos pusė. Pailsėjusios (nuo dar vieno 5 km pasivaikčiojimo dieną) ir palaukusios, kol pasibaigs lietus, išėjom iki parko. Parko, kuris jau valandą buvo užrakintas. Ta proga dar kartą pasivaikščiojom po vakarinį Paryžių (kur, pasirodo, yra visai įprasta, jog uniformuoti kariškiai tiesiog gatvėje stovi ginkluoti automatais).

Rue Poncelet turgaus jūros gėrybių prekystalis
Sekmadienis išaušo saulėtas, o danguje nebuvo beveik jokio debesėlio. Mano maratonininkė draugė anksti pabudo, susiruošė ir galiausiai pusę dešimtos ryto iškeliavom link starto linijos.


Palydėjusi Indrę iki jos grupės rausvojo gardelio ir palaukusi, kol 4h30 grupė startuos, pasirinkau vietą, į kurią planavau vykti stebėti maratono bėgikų (o tiksliau, palaikyti savo draugės). Tačiau masiniai renginiai yra blogi tuo, kad jie masiniai. Ir tos masės irgi nori važiuoti metro. Vieną linijos metro traukinį praleidusi, kito durimis gavusi per šoną (nes prancūzai tingi pasitraukti atgal), po to tiesiog pradėjau grūstis į vidų (aišku, neišvengiamai sulaukiau piktų žvilgsnių, bet oh well, je no parle pas francais). Pavėlavusi sutikti Indrę ties 10 km (aha, valandą važiavau metro), atsistojau 19-ame maratono trasos kilometre.

Žiūrovai 19-ame kilometre ir bėgikai
Minia šioje vietoje buvo tikrai draugiška (priešingai visų tvirtinimams, kad prancūzai bėgikų beveik nepalaiko), skatindami bėgikus, žmonės klykavo allez! (liet. pirmyn, nors kai aš tokia puiki prancūzų kalbos žinovė, tai jie galėjo ir Prancūzijos himną giedoti, vis tiek nebūčiau atskyrusi). Stovėjau, mojavau savo Lietuvos vėliavyte ir laukiau Indrės. Visai netikėtai vienu momentu prie manęs pribėgo (tiksliau būtų sakyti, kad prabėgo) lietuvė bėgikė, linksmai šaukdama "Lietuva, Lietuva, Lietuva". Visai nesitikėjau jos ten pamatyti, todėl pasimečiau ir nespėjau nieko doro sugalvoti, ką jai šūktelėti (aha, vietoj to klyktelėjau iš nuostabos. Puiku, Vita, puiku), tačiau neabejoju, jog ji tvirtai finišavo. Beveik tuoj pat pamačiau ir Indrę, bėgančią kairiąja puse. Paklykavau, drąsindama ją, ir galiausiai patraukiau link kitos maratono vietos. Tiesa, dar prieš tai vienas vyriškis sustabdė mane pasiteirauti, kokios valstybės vėliavėlę laikau. Pirmąkart mano pasakytą Lithuania jis išgirdo kaip Ukraine, bet galiausiai palinksėjo galvą, jog ah, Lithuania. Labai viliuosi, kad man nuėjus, jis neliko galvoti oh, so that was Finland's flag (liet. a, tai čia buvo Suomijos vėliava).

Metro su dviem persėdimais (nes pražiopsojau, jog galima ir su vienu nuvažiuoti) nukeliavau iki maratono 30 km žymės (prie Passy metro stoties). Aišku, prieš tai dar maloniai pabendravau su kontroliere (ne, tikrai maloniai. Ir lietuviškai, nes jos vis tiek angliškai nemoka. Iš mano keturių paduotų metro bilietėlių ji atsirinko tą, kurį buvau pasižymėjusi būtent tai kelionei, ir prancūziškai paaiškino, jog čia tas, kurio reikia. Gerai, kad aš viską supratau). Prie 30 km laukdama Indrės, pergyvenau, jog būsiu per vėlai čia atsigavusi. Paris maratono mobilioji programėlė neveikė kaip priklauso (apie nubėgtus 5 km, 10 km, 15 km etc. pranešdavo tik po valandos nuo tikrojo kirtimo), o sms iš organizatorių su Indrės buvimo vieta gavau tik praėjus kelioms valandoms po finišo, tad buvau beveik bepasiduodanti, kai pamačiau draugę, kertančią 30 km liniją. Pabėgėjau kiek į trasą, kol pasivijau Indrę, bakstelėjau į ranką ir paleidau. Ką gi, toliau - link finišo.

Maratonininkai finišo zonoje (na, jau už finišo)
Prie finišo kartu su vakar sutiktu lietuviu (kuris, aišku, jau buvo finišavęs) sulaukėm Indrės. Apie jos pačios įspūdžius bėgant 42 km Paryžiaus gatvėmis galite perskaityti jos tinklaraštyje.

Finišo zona (atkreipkit dėmesį į apelsino luobeles ir Vittel buteliukus abipus gatvės)
O štai ir jis, Paryžiaus maratono 2015 medalis
No big deal, tiesiog pelikanas su maratoną įveikusiojo marškinėliais ir medaliu rankoje. Paryžiaus maratone nėra jokios diskriminacijos - bėgti gali net ir pelikanai.
Po Indrės masažo (ir eilės prie jų) su Indre ir nauju draugu lietuviu (o, deja, pelikanas turėjo kitų planų) patraukėm namo (į savo kišeninį butuką), atkimšom šampaną ir pasidžiaugėm pasiekimais. Juk 42,195 km!!! Beje, jei galvojat, kad maratonininkai po maratono ilsisi ir, pavyzdžiui, nesugalvoja į šeštą aukštą lipti laiptais vietoj lifto, o į Monmartrą rinktis laiptus vietoj funikulieriaus, tai aš jus nuvilsiu. Nes jie išprotėję ir taip daro. Nepatikėsit, bet aš paslapčia irgi norėčiau būti tokia išprotėjusi kaip jie. Nes juk... neturim ko prarasti!
Sacre Coeur bazilika ant Monmartro kalno

Pabaigai (nes ir taip šis įrašas apie nežinia ką šiame, šiaip jau receptų, tinklaraštyje užsitęsė) paveiksliukas, kaip atrodo tikro bėgiko/maratoninko spintelė.

P. S. atsiprašau dėl visų angliškų žodžių įraše, bet taip jau nutinka, kai savaitgalį praleidi Paryžiuje su Londone gyvenančia drauge :)

2015 m. kovo 29 d., sekmadienis

Malta

Jeigu Europoje vyktų valstybės, geriausiai tinkančios aplankyti per 7 dienų atostogas, rinkimai, juos neabejotinai laimėtų Malta. Nedidelė Maltos sala turi viską, ko galėtumėte norėti iš atostogų vietos: paplūdimius, kalvas, senus miestus, antikines vietoves, nardymui tinkantį dugną ir grotas, skanų maistą ir draugiškus gyventojus. Nepaisant to, ar norite ilsėtis aktyviai, ar kiauras dienas tįsoti paplūdimyje, ši sala visa tai gali pasiūlyti. O geriausia, kad viskas taip kompaktiškai išsidėstę, kad nereiks laiko švaistyti ilgoms kelionėms tvankiame automobilyje (na, ar kondicionieriumi apsirūpinusiame Maltos autobuse). 
Iš tiesų Maltoje buvau prieš metus, Maltai švenčiant stojimo į Europos Sąjungą dešimtmetį. Metus laiko bandžiau nuspręsti, rašyti įrašą į tinklaraštį ar ne (žmonės kalba, kad teisininkai turi sutrikusių prioritetų sindromą ir niekad nesugeba greitai apsispręsti), bet praėjusių metų atostogos buvo puikios, tad dalinuosi įspūdžiais ir vaizdais iš jų. Galbūt tarp jų rasite naudingos informacijos ar įkvėpimo savo atostogoms, o gal prisiminsite, kur jau patys lankėtės (ir kur, neabejoju, norite sugrįžti dar ne kartą). 

2015 m. kovo 6 d., penktadienis

Saldžiųjų bulvių ir čili tortilija su šviežiu ožkos pieno sūriu

Prieš beveik šešerius metus gera draugė nusprendė magistro studijoms persikelti į Barseloną. Nusprendė, pateikė dokumentus ir įstojo. Beliko tik viską susikrauti ir persikraustyti. Aš niekada neatsisakau progos pakeliauti (tad jei turit pasiūlymų ir norit mane pasiimti kartu, imkit, aš už!), be to, ir persikelti daug paprasčiau ir drąsiau, kai esi dviese ir turi dvigubai daugiau lagaminų (ahem, o mes pvz., rankinio bagažo turėjom penkis vienetus per mus abi ir dar du registruojamus lagaminus). Tad vieną dieną susipakavom savo šimtakilograminę mantą ir 12 dienų išskridom į Barseloną. Na, aš - 12 dienų, ji - visam laikui. Pirmas tris dienas apsistojome mažyčiame Barcelonetoje įsikūrusio hostelio kambariuke, kuriame tilpo tik lova su viena pagalve (tiesa, milijonui uodų ten visada atsirasdavo vietos), o kaimynės rusės net ir naktį rūkyti keldavosi tris kartus ir kaskart pažadindavo visą namą. Per šias tris dienas mūsų tikslas buvo surasti draugei kambarį, kuriame ji galėtų įsikurti bent pradžioje mokslo metų. Atrodo, nieko sudėtingo tokiame milžiniškame mieste. Bet iš tiesų apkeliavom nemažai Barselonos, kalbėjom angliškai, ispaniškai ir rusiškai (nes nuomotoja rusė nusprendė, kad juk mes iš Lietuvos, tai privalom kalbėti rusiškai... Next!), matėm kambarį be sienos, kambarį avarinės būklės bute, kambarį spintoje (nejuokauju nei trupučio), kambarį su jame gyvenančiu šuniu, kambarį bute su dviem tvarkai alergiškais vaikinukais, keturi iš keturiolikos kambarių buvo be lango, į vieną kambarį buvo neįmanoma įeiti dėl jame sukrauto neaiškaus šlamšto ir t. t. Važinėjimai ir vaikščiojimai po visą Barseloną buvo varginantys, bet tokie smagūs. Pavargusios prisėsdavom kur užkąsti ar atsigerti. Vieną dieną apžiūrėjusios Eixample rajono pakraštyje esančio buto kambarį, pasukom ratu aplink Placa Espana ir šalia įsikūrusią koridos areną Las Arenas de Barcelona (kurioje dabar įsikūręs prekybos centras Las Arenas) ir prisėdom prie vienos kavinukių gatvės staliukų ir užsisakėm ispaniškus priešpiečius: patatas bravas, tortilla ir kolos. Nors tai nebuvo nieko ypatingo, tačiau dabar kaskart valgydama ispanišką tortiją, visada su šypsena prisimenu mūsų vargus ir nuotykius (ir tai, kad draugei aiškinau, jog kažkas su ta tortilija negerai, gi tortilijos ne tokios būna... pasirodo ispaniškos jos būtent tokios ir būna). 
Po šitos ilgos įžangos į receptą dar norėčiau pasiaiškinti dėl šio recepto pavadinimo "tortilija". Ispaniško "tortilla" transkripcija turėtų būti "tortija", bet baiminausi, kad iš viso nesusikalbėsim, ką čia ruošiamės valgyti, "tortilja" atrodė siaubingai neteisingai lietuviškai, tad galiausiai parašiau "tortilija". Bet tai nieko nekeičia - ispaniška tortija, pagaminta iš saldžiųjų bulvių su šviežiu (ta prasme, kad nefermentuotu ar nemarinuotu) ožkos pieno sūriu puikiai dera kartu ir yra išties pasakiško skonio, bet jūs visada galite naudoti kitokį sūrį, kad ir fetą. 

Saldžiųjų bulvių ir čili tortilija su šviežiu ožkos pieno sūriu
1 vidutinė saldžioji bulvė
1 didelis čili pipiras
4 kiaušiniai
saujelė kalendros lapelių
80 g šviežio ožkos sūrio
Saldžiąją bulvę nulupkite ir, supjaustę kubeliais, sumeskite į verdantį vandenį bei ant vidutinės ugnies pavirkite apie 4 minutes, kol bulvių kubeliai suminkštės, nusunkite. Į orkaitei pritaikytą keptuvę ar puodą įpilkite šiek tiek kokoso aliejaus ar ghi sviesto (ar kito patinkančio aliejaus), įkaitinkite ir suberkite virtą saldžiąją bulvę bei smulkiai supjaustytą čili pipirą. Pakepkite kelias minutes. Tuo tarpu išplakite kiaušinius, suberkite smulkiai supjaustytus kalendros lapelius, šiek tiek druskos, pipirų, išmaišykite ir supilkite ant saldžiųjų bulvių. Ant viršaus sutrupinkite sūrį. Kepkite dar 3-4 minutes, kol kiaušiniai sutvirtės, o tada indą trumpam kiškite į orkaitę po griliu, kad sūris išsilydytų ir kiek apskrustų (maniškis 200 С temperatūroje skrudinosi ~5 minutes). Ištraukite, padalinkite į gabalėlius ir viską suvalgykite pats... juokauju - iš tiesų tiekite su salotomis ir dalinkitės dar su dviem trim žmonėmis. 
Receptas pritaikytas iš Olive. February 2015. 

2015 m. vasario 27 d., penktadienis

Vištiena su imbieru ir čili

Tai, kiek vienas ar kitas konkretus individas trokšta naujų potyrių ir nebijo nuotykių, galima spėti pagal jo veiksmus restoranuose ar kavinėse: jei trisdešimt septintą kartą eidamas į tą patį restoraną jis vis dar užsisako vieną ir tą patį patiekalą (ar to patiekalo versiją) net nepabandęs kitų, tikėtina, kad ir kitose srityse jis nėra itin didelis rizikos mėgėjas. Aišku, saugus ir ramus gyvenimas yra gerai, bet argi ne nuobodu? Kai aplink tiek galimybių ir pasirinkimų, argi nebūtų geriau išbandyti viską ar bent didžiąją dalį visko ir tada spręsti, kas patinka, kas ne, ką myli, o ko daugiau nebenorėtum akyse matyti. Po šios trumpos taikomosios psichologijos ir lifecoaching'o paskaitos (labai prašom, nėra už ką!) pasiaiškinsiu, kokiu tikslu ji čia atsidūrė. Jei reiktų atsakyti į viktorinos klausimą, kokią mėsą/paukštieną aš dažniausiai gaminu, atsakymas neabejotinai būtų vištiena. Nuobodu, tiesa? Saugu? Saugu. Būtent dėl šios priežasties mano 2015-ųjų (slaptas) tikslas yra daugiau bandyti naujų dalykų, daryti tai, ko šiaip jau nedrįsčiau ir nebijoti suklysti. Tik niekam nesakykit. 
Nepaisant šios išpažinties, vištiena vis tiek yra, nors ir saugi, bet skani paukštiena, tad gaminti jos aš nesiliausiu. Imbieras ir čili pipiras šiame receptas suteikia tokį kick skoniui (stiprumą arba tiesiog dar vieną skonio lygmenį - aiškiai jaučiasi, kad vėl žiūriu naują My Kitchen Rules sezoną) ir puikiai tinka aštrių dalykų mėgėjams pavaišinti. 

Vištiena su imbieru ir čili
125 ml tamari padažo (arba coconut aminos - žr. pastabą apačioje)
1 arb. š. alyvuogių aliejaus
3 cm šviežio imbiero, nulupto ir sutarkuoto
2 skiltelės česnako
pusės citrinos žievelės
pusės citrinos sulčių
1 nedidelis čili pipiras, smulkiai supjaustytas
2 š. sezamo sėklų
8 viščiuko blauzdelės
Imbierą nulupkite, sutarkuokite, česnaką ir čili pipirą smulkiai supjaustykite, išspauskite ir nutarkuokite pusę citrinos ir kartu su tamari padažu (ar coconut aminos) bei aliejumi supilkite į dubenį, suberkite sezamų sėklas, sudėkite viščiuko blauzdelės ir gerai išmaišykite, kad vištiena pasidengtu marinatu. Dubenį uždenkite ir statykite į šaldytuvą kelioms valandoms. Praėjus nurodytam laikui, dubenį su vištiena ištraukite, leiskite jai sušilti iki kambario temperatūros, o tuo tarpu įkaitinkite orkaitę iki 180 C laipsnių. Blauzdeles sudėkite ant kepimo popieriumi išklotos kepimo skardos ir kepkite apie 30 min. Skanaus. 
Pastaba. Sojos padažas turi gliuteno, tad jo vengiantys turėtų rinktis tamari sojų padažą. Paleo mityboje soja šiaip jau nėra rekomenduojama (nors tamari yra fermentuotos sojos gaminys, tad bent dalis neigiamų medžiagų yra sunaikintos ar jų kiekis sumažėjęs fermentacijos metu), todėl jį galite keisti panašaus skonio coconut aminos (kokoso amino rūgščių) padažu. Lietuvoje coconut aminos pirkti neteko matyti, tačiau jo tikrai rasite iherb internetinėje parduotuvėje ar Jungtinės Karalystės specializuotose maisto parduotuvėse (pvz., Planet Organic).


2015 m. sausio 23 d., penktadienis

Keptos daržovės su tahini padažu

Šis žiemos sezonas jau galėtų ir baigtis, nes vos per porą mėnesių sugebėjau susirgti jau tris kartus. Neeilinis talentas, sutinku, bet abejoju, ar galėčiau nukonkuruoti "Project Mayhem". Nusprendžiau, kad pats metas valgyti daugiau vitaminų, dar žinomų jų brand'iniu vardu DARŽOVĖS. Šiaip labai neblogi, tad tikrai rekomenduoju visiems. Šviežių daržovių salotos yra labai puikus dalykas... vasarą, kai šilta ir norisi gaivos, tačiau žiemą labiau linkstu prie šiltų daržovių patiekalų. Pavyzdžiui, orkaitėje keptų daržovių, kurias valgau tiek vienas, tiek tiekiu prie mėsos ar vištienos patiekalų kaip garnyrą. Tobula. Bet žiema vis tiek galėtų baigtis. 

Keptos daržovės su tahini padažu
1,5 kg įvairių daržovių (aš naudoju saldžiąsias bulves, morkas, briuselio kopūstus, pastarnokus, bet taip pat tiks ir moliūgas, saliero šaknis ir kt.)
3 šaukštai alyvuogių aliejaus (ar kito naudojamo aliejaus)
1 arb. š. druskos
2 šaukštai kepintų sezamo sėklų
Padažui:
2 arb. š. alyvuogių aliejaus
50 ml obuolių arba baltojo vyno acto
3 šaukštai tahini (sezamų pastos)
1 šaukštas tamari padažo (arba coconut aminos - žr. pastabą apačioje)
2 šaukštai medaus
Daržoves nulupkite (nuplaukite ar nuvalykite), supjaustykite panašaus dydžio gabaliukais (nepamirškit, kad pvz., briuselio kopūstų gabaliukai turi būti kiek didesni, kadangi jų tankis mažesnis ir jos greičiau iškeps), apšlakstykite alyvuogių aliejumi ir pabarstykite druska. Orkaitę įkaitinkite iki 200 C temperatūros ir kepkite apie 30-40 min. Kol daržovės kepa, paruoškite padažą: padažui skirtus ingredientus supilkite kartu ir sumaišykite iki padažas taps vientisa mase. Ištraukę daržoves, pabarstykite kepintomis sezamų sėklomis ir užliekite tahini padažu bei tiekite. 
Pastaba. Sojos padažas turi gliuteno, tad jo vengiantys turėtų rinktis tamari sojų padažą. Paleo mityboje soja šiaip jau nėra rekomenduojama (nors tamari yra fermentuotos sojos gaminys, tad bent dalis neigiamų medžiagų yra sunaikintos ar jų kiekis sumažėjęs fermentacijos metu), todėl jį galite keisti panašaus skonio coconut aminos (kokoso amino rūgščių) padažu. Lietuvoje coconut aminos pirkti neteko matyti, tačiau jo tikrai rasite iherb internetinėje parduotuvėje ar Jungtinės Karalystės specializuotose maisto parduotuvėse.