2013 m. balandžio 16 d.

Akimirkos balandį


Valgomos:
  • 100 vakarienės taisyklių. Mane užkabino jau pati pirmoji: jeigu jauti, kad patiekalui kažko trūksta, tai dažniausiai būna rūgštis. 
  • Egzistuoja tiek įvairių patarimų, kiek kartų ir kokiais kiekiais per dieną maitintis ir užkandžiauti: tris kartus, penkis kartus, Intermittent Fasting (vieną kartą per dieną). O štai dabar radau dar vieną įdomią idėją: pusryčiai iš vakaro. Tinka tiems, kurie iškart pabudę puola sportuoti ir nenori gaišti laiko prie pusryčių stalo.
  • Su malonumu perskaičiau, kaip viena mergina namie gaminosi klevų sirupą. Būtų smalsu pabandyti, bet kur dabar tų klevų rasti. 
  • Dar vienas britiškas receptų (ir ne tik) žurnalas Flavour.


Mažiau valgomos:

  • Tolima, bet tobulai graži šalis - Filipinai.
  • Ruošiatės vakarėliui? Tuomet šis sąrašas su vakarėlio darbais bei laiku, kuomet jais reiktų pasirūpinti, pravers.
  • Švedų kalba man skamba kaip vienas didžiulis nesuprantamas garsas, bet pasirodo, švedai gana inovatyvūs ir išradingi, kai kalba pasisuka apie... kalbą :) 15 švediškų žodžių, kuriuos reiktų inkorporuoti į savo žodynus ir kitoms šalims.  
  • Pamenate interneto platybėse klaidžiojančią nuotrauką, kurioje šunelis žiovauja, o į priešais jį stovintį puodelį kažkas pila kavą? Pasirodo yra ne tik tinklalapis, skirtas šiam gražuoliui (tiksliau - gražuolei), bet ir naujai išleista knyga Maddie on things. 
  • Internetinis žurnalas apie gyvenimo būdą, rankdarbius, virtuvę - EMMA Magazine. Jų balandžio numerį galite rasti čia. Man patiko žurnalo poantraštė "Jeigu Marta būtų dvidešimtkažkelių" :) 

2013 m. balandžio 10 d.

Gretchen Rubin - The Happiness Project

Pamenat Bridžitą Džouns ir jos kalnus savipagalbos knygų? Jau tada skaitydama ją galvojau "O dieve, kokia idiotė". Na, aš iš principo nemėgstu savipagalbos knygų, tokių, kurios rašo "Galvok, kad esi laimingas ir būsi laimingas" arba "Tavo minys užblokuoja tave nuo tavo laimės". Taip taip, visa tai tiesa, bet visi tie neva autoritetingi pamokymai, kaip pasiekti laimę, užsdirbti penkis milijonus ir būti nauju žmogumi, man tokie nieko verti atrodo. 
Jau kurį laiką internetinėse platybėse vis matydavau tinklaraštininkus geru žodžiu minint Gretchen Rubin knygą The Happiness Project (liet. Laimės projektas). Knyga nėra nauja, išleista 2009 m. (o 2010 m. išleista ir lietuvių kalba - Laimės projektas), bet pats knygos turinys aktualus nepriklausomai nuo metų kaitos. Tamsiuoju (ir šaltuoju) metų laiku imi kartais ir pagalvoji, kur gi pasidėjo ta nenaudėlė laimė. Knygos autorė vieną dieną važiuodama autobusu (o gal ten buvo metro...) suprato, kad nėra laiminga. Nebuvo ji ir nelaiminga, tiesiog kažkur ties viduriuku. Gyveni ir nepastebi, jog gyveni. Bėgi, lėki, lauki rytojaus, o laikas nepastebimai dingsta. Tai štai autorė metus laiko, kas mėnesį vis užsibrėždama kitokius tikslus, bandė rasti laimę. Man, nors ir visiškai savipagalbos knygų nemėgėjai, ši knygutė labai patiko. Nes parašyta paprastai, knygos formatas ne įprastinis "daryk taip, nes aš taip sakau", bet skaitytojui artimas "aš pabandžiau taip ir taip, man padėjo, pabandykite, gal padės ir jums". Autorė pateikia ne tik įvairių tyrimų rezultatus ir suvestines, skaičius ir statistiką, bet savo pačios patirtį, antikos filosofų išmintį, juokingas ir mielas istorijas iš savo gyvenimo. Skaityti tikrai malonu, o perskaičius kasdien nors truputį, pajunti, jog optimizmas niekur nedingęs.

I never bugged Jamie about taking an umbrella, eating breakfast, or going to the dentist. Although some people think that that kind of nagging shows love, I think that an adult should be able to decide whether or not to wear a sweater without interference from others.  
Aš niekada nepriekaištavau Džeimsui (autorės sutuoktinis), kad jis pasiimtų skėtį, pavalgytų pusryčius ar nueitų pas dantistą. Nors kai kurie žmonės galvoja, kad tokios rūšies prikaišiojimas reiškia meilę, tačiau aš manau, jog suaugęs žmogus pats sugeba nuspręsti vilkėti jam megztinį ar ne be kitų žmonių įsikišimo.*

I'd also noticed that the more upset I felt, the less James seemed to want to talk about it. "You know", I said to him one night, "I'm feeling anxious. I wish you'd try to help me feel better. The worse I feel, the less you seem to want to talk to me." "I just can't stand to see you unhappy", he answered. Light again dawned. It wasn't perversity that kept James from being a sympathetic listener; not only was he constitutionally less oriented to having long heart-to-heart conversations, he also tried to avoid any topic that got me upset, because he found it so painful to see me feeling blue.
Taip pat pastebėjau, kad kuo liūdnesnė jausdavausi, tuo mažiau Džeimsas norėdavo apie tai šnekėti. "Žinai". pasakiau jam vieną vakarą, "Man neramu. Aš norėčiau, kad tu man padėtum pasijusti geriau. Kuo blogiau aš jaučiuosi, tuo mažiau, atrodo, tu nori su manimi šnekėtis." "Aš tiesiog negaliu pakęsti, kai tu nelaiminga", atsakė jis. Vėl gi supratau. Nebuvo nieko nenormalaus, kad Džeimsas nenorėjo būti užjaučiantis klausytojas; ne tik kad jis iš prigimties nebuvo linkęs į ilgus širdingus pokalbius, bet jis taip pat stengėsi išvengti bet kokios temos, kuri mane liūdino, nes jam buvo skaudu mane matyti liūdną.*

Hearing someone complain is tiresome whether you're in a good mood or a bad one and whether or not the complaining is justified. 
Girdėti ką nors skundžiantis vargina nepriklausomai nuo to, ar esi geros nuotaikos ar blogos, nepriklausomai, ar skundai pagrįsti ar ne.*

But then I think - I'd like to like Bach's music more than I do, and I could probably make myself like it better if I tried, but I don't like having to try to make myself like things. I want to spend more time on the things that I already like.
Tuomet aš pagalvoju - norėčiau labiau mėgti Bacho muziką nei dabar, ir tikriausiai galėčiau prisiversti ją mėgti labiau, jei tik pabandyčiau. Tačiau man nepatinka save versti mėgti kažką. Aš noriu praleisti daugiau laiko ties tais dalykais, kurie man jau dabar patinka.*

It is easy to be heavy: hard to be light.
Lengva būti niūriam, sunku būti linksmam.*

The belief that unhappiness is selfless and happiness is selfish is misguided. It's more selfless to act happy. It takes energy, generosity and discipline to be unfailingly lighthearted, yet everyone takes the happy person for granted. No one is careful of his feelings or tries to keep his spirits high. He seems self-sufficient, he becomes a cushion for others. And because happiness seems unforced, that person usually gets no credit.
Tikėjimas, kad liūdnumas yra pasiaukojantis, o laimė - savanaudiška, yra klaidingas. Didesnio pasiaukojimo reikalauja laimingo žmogaus elgesys. Tam reikia energijos, dosnumo ir drausmės visada būti tikrai linksmu, tačiau visi laimingą žmogų priima kaip savaime suprantamą dalyką. Niekas nepaiso jo jausmų ar nebando pakelti jam nuotaikos. Jis atrodo pasitikintis savimi ir tampa pagalvėle kitų skundams. Ir dėl to, kad laimė atrodo natūrali, niekas neįvertina jo pastangų.*

It's easier to complain than to laugh, easier to yell than to joke around, easier to be demanding than to be satisfied.
Daug lengviau yra skųstis nei juoktis, lengviau rėkti nei juokauti, lengviau reikalauti nei būti patenkintam.*  

Why argue just for the sake of disagreeing? I know very little about the subject. Going to law school had intensified this inclination. I was trained to argue, and I prided myself at being good at it - but most people don't enjoy arguing as much as law students do. 
Kam ginčytis vien tik dėl to, kad nesutiktum? Nedaug apie tai žinau. Teisės mokykla tik sustiprino šį polinkį. Aš buvau treniruojama ginčytis ir didžiavausi, kad sugebėjau tai padaryti gerai. Tačiau daugelis žmonių nemėgsta ginčytis taip labai, kaip tai patinka teisės studentams.*

We nonjoyous types suck energy and cheer from the joyous ones; we rely on them to buoy us with their good spirit and to cushion our agitation and anxiety. 
Mes, nelaimingieji, siurbiam energiją ir džiaugsmą iš laimingųjų. Mes tikimės, kad jie mus pralinksmins savo gera nuotaika ir nuslopins mūsų pyktį ir nerimą.*

*Citatų vertimas į lietuvių kalbą yra laisvas, nebūtinai visiškai atitinkantis originalą, todėl prašome nesipiktinti mano kaip vertėjos kvalifikacijos trūkumu :)

2013 m. balandžio 7 d.

Kovo Foodie Penpals

(Please scroll down for the English version of the post)
Velykos ir paštui buvo nedarbinga šventė, todėl kovo mėnesio siuntinukas ant mano slenksčio (t. y. ant pašto slenksčio) pasirodė kiek pavėlavęs. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera - ir šventėms praėjus džiugu sulaukti staigmenų. 
Šnektelėjus tai su vienu, tai su kitu žmogučiu, girdėjusiu apie Foodie Penpals akciją, paaiškėjo, kad pats projektas ir jo taisyklės nėra labai aiškios, tad trumpai apie Foodie Penpals:
Foodie Penpals yra projektas, kurio metu suporuoti asmenys visoje Europoje (JAV turi savo atskirą projektą) keičiasi maisto produktais. Dalyvauti gali visi, nepriklausomai, rašo jie tinklaraštį ar ne. Taigi, net jei blog'o rašymas Jums yra nesuprantama veikla, kuo puikiausiai galite dalyvauti projekte. Būti Foodie Penpal galite tiek vieną kartą, tiek ir nuolatos, tereikia apie savo apsisprendimą nebedalyvauti pranešti organizatorei Carol Anne. Kiekvieno mėnesio 5 d. visi dalyvaujantys projekte sulaukia elektroninio laiško iš Carol Anne su prikabintu .xls failiuku (MS Excel), kuriame surašyti dalyvių suporavimai. Sąraše susirandate savo vardą bei Jums priskirtą žmogutį, jo kontaktinius duomenis ir per tris dienas savajam Foodie Penpal parašote laiškutį bei pasiteiraujate, kokių gardumynų jis (ar ji) norėtų. Tuo pačiu išsiaiškinate, ar Foodie Penpal neturi kokių alergijų ar maisto netoleravimų (neduokdie dar ką nunuodysim), sužinote adresą, kuriuo reikia siuntinuką išsiųsti. Tuomet iki mėnesio 20 d. surenkate siuntinuką įvairiausių skanėstų už 10 svarų (apie 40-41 Lt) (tai gali būti tiek namie pagaminti, tiek parduotuvėje pirkti maisto produktai ar su maistu susiję daikteliai, kaip pvz., popierinės keksiukų formelės) ir siuntinį išsiunčiate savajam Foodie Penpal. Paskutinė diena išsiuntimui yra 20 d., tačiau atsižvelgiant į tai, kad siųsti dažniausiai tenka toli į užsienio šalį, kur nežinia dėl kokių priežasčių viskas vyksta ilgiau ir lėėėėčiau, labai labai siūlau išsiųsti siuntinukus anksčiau nei 20 d. Aš dažniausiai savo siuntinius pakuoju į Lietuvos pašto parduodamas kartonines dėžutes (1.80 Lt ar 1.90 Lt vertės), ten pat galite įsigyti ir "burbulinės" plėvelės/maišelių. Siuntimas Europos Sąjungoje smulkiesiems paketams iki 500 g svorio kainuoja apie 6 Lt (nesu tikra, nes maniškiai visada pasirodo besą sunkesni), o iki 2 kg - 15 Lt be registracijos arba 22 Lt su registracija. Virš 2 kg siuntinių nesiūlau siųsti, nes jų siuntimo kaina tokia, kad pagalvoji, jog čia tau siūlo Ryanair bilietą į abi puses įsigyti, o ne mini dėžutę iki Anglijos nugabenti. O kol Jūs rūpinatės siuntinuku, kažkur toli (arba visai arti) kitas žmogutis taip pat pagal Jūsų pageidavimus pakuoja siurprizų pilną siuntinį Jums (pabrėžiu, kad siuntinį Jūs siunčiate ir gaunate iš skirtingų asmenų). Na, kas išdrįs pasakyti, kad nesmagu :) Tai nėra projektas, skirtas pasipelnyti iš kitų žmonių, siekiant iš jų gauti kuo didesnės vertės siuntinukų, o patiems siunčiant 5 Lt kainuojantį šokoladą (taigi, atsiranda ir tokių personų). Foodie Penpals yra skirtas tiek susipažinti su įvairiomis kultūromis, tiek ir pasukti savo galvelę ir sumąstyti, ką tokio įdomaus ir kitokio nusiųsti kolegai. Net jei siuntinukais keičiasi du škotai ar dvi anglės (ar kiti toje pačioje šalyje gyvenantys žmonės), tai savotiškas iššūkis sau pačiam ir būdas geriau pažinti savoje šalyje gaminamus produktus (kurių, oiii, tikrai nemažai net mūsų nedidukėje Lietuvoje). 
Dažnai sulaukiu klausimo, ką aš siunčiu savo Foodie Penpals. Taip jau nutiko, jog iš devynių mano Foodie Penpals dauguma neturi savo tinklaraščių, tad ir mano siųstų siuntinių nuotraukų beveik nėra (o pati nufotografuoti, ką siunčiu, kažkaip vis nesusiprantu). Lapkričio mėnesį siuntinėlį siunčiau mielai mergaitei Chanou į Utrecht'ą, kuri maitinasi tik veganišku maistu, todėl ir mano siuntinuke supakuoti maisto produktai neturėjo gyvulinės kilmės medžiagų. Kovo mėnesį buvau suporuota su Kim iš Den Haag, kuri maitinasi paleo taisykles atitinkančiu maistu, todėl ir mano siuntinuke jai buvo tik tokie produktai (nuotrauka Kim). Tad kiekvienu atveju svarbiausia sužinoti, ką mėgsta Jūsų Foodie Penpal ir pasistengti jį ar ją pradžiuginti.
Na, o dabar trumpai apie kovo siuntinį, kurį gavau iš Rachel. Šįkart atsakydama į Rachel laiškutį nors ir nurodžiau, jog mano mityba turi tam tikrų apribojimų, tačiau paprašiau nekreipti į tai dėmesio ir atsiųsti ką nors būdingo apylinkėms, kuriose ji gyvena. Dailiai supakuotoje dėžutėje radau mielą stiklainiuką Essex'o medaus, kuris neabejotinai bus sunaudotas užpuolus gripui. Geltonai rausvi burbuliukai pasirodė besą plikyto kremo ir rabarbarų skonio ledinukai. Tikrai įdomus skonių derinys. Apatiniame dešiniajame kampe tikriausiai matote dežutę, pilną rankų darbo britiškų čederio sūrio sausainiukų. Jau vien pati pakuotė ko verta (pastaruoju metu mane labai žavi paprastos, spalvomis ir bereikalingais elementais neapkrautos produktų pakuotės), o sausainėliai būtų puikus užkandis prie alaus ar vyno (sakau "būtų", nes jie nei alaus nei vyno draugija taip ir nespėjo pasimėgauti). Rachel pasidomėjo mano pomėgiais ir atsiuntė juodojo šokolado lašelių mano kepinukams (valio!) ir dvi plyteles Jungtinėje Karalystėje pagaminto juodojo šokolado, į kurio sudėtį įeina tik kakavos masė, kubietiškas raw cukrus ir kakavos sviestas - jokių bereikalingų sojos priemaišų ar stabilizatorių. Na, ir galiausiai organinės arbatos Pukka dėžutė, kuri jau eina į pabaigą (nieko nepadarysi, taip jau būna, kai esi užkietėjusi arbatos gėrėja). Ačiū Rachel už rūpestį ir visus šiuos įdomius produktus :)
Įrašo pabaigai - urvuose brandinto čederio sūrio sausainėlių nuotrauka. Tik dabar pamačiau, kad pakuotė siūlo sausainiukus prieš valgant trumpai pašildyti orkaitėje. Oi... reikės prašyti antros pakuotės :D

MARCH FOODIE PENPALS
It seems Easter was a long holiday for the post services too, since my March Foodie Penpal parcel showed up on my doorstep (i. e. on the doorstep of the post office) a bit late. But there is always something good even in the darkest things - with all the holiday joy over it's nice to be surprised once more.
After talking to couple of people who had heard about Foodie Penpals project, it turned out that not everyone understands the project and its rules. Now in the Lithuanian version of the post I explain the rules and whereabouts of the project, but you, English-reading peeps, can find all the answers in the blog of Carol Anne, the main person organizing this awesome project. 
Often I receive a question about the contents of the parcels I send to other people. Unfortunately, most of my past Foodie Penpals do not have a blog to write or put pictures of my parcels on (and it didn't occur to me to take those pictures myself). In November I sent a parcel to a lovely girl Chanou, living in Utrecht, who is vegan so my parcel's items were free of animal origin substances. In the month of March I've been paired with Kim from Den Haag, who eats according to paleo guideliness so in my parcel for her there were just those kind of food items (Kim's photo). You see, the most important part is to learn what your Foodie Penpal likes and try to make them happy.
Well, and now couple of words on March parcel I've received from Rachel. This time while answering Rachel's letter, I've noted about my paleo-like eating preferences but I've also asked her not to pay attention to any of that and sent me something that was typical to the area she lived in. In her neatly packed box I've found a lovely jar of Essex honey which will definitely be used in a case of flu. Yellow and pink coloured bubbles turned out to be custard and rhubarb lollies. What an interesting combination of flavours. In the right bottom corner of the picture you can see a box full of British hand made cheddar biscuits. The packaging itself is already amazing (lately I've been a lot into simple, uncrowded product packages) and the biscuits would be lovely to eat as a snack with a glass of wine or beer (I say "would be" as those biscuits didn't get a chance to enjoy the company of beer or wine). Rachel took my dietary restrictions into consideration and sent me dark chocolate drops for my baking (woohoo!) and two bars of UK made dark chocolate which is made out of cocoa mass, cuban raw sugar and cocoa butter only. That's it, no unnecessary soy additives or other stabilizers. And finally, a box of organic Pukka tea, which is already almost finished (what can I do, I am a big tea drinker). Thank you, Rachel, for all the trouble and all those interesting food items in my parcel.
The last picture in the post is one of cave-aged cheddar biscuits. And just now I noticed a tiny note on the box saying that I should warm the biscuits in the oven. Whoops....I'll need a second box of those cookies :D