2013 m. vasario 28 d.

Vasario Foodie Penpals

(Please scroll down for the English version of the post)
Baigiasi pats trumpiausias metų mėnuo (aka mėnuo, kurio metu labiausiai neapsimoka sirgti... finansiniu požiūriu). Spėjom nespėjom, o jau šeštadalis metų praėjo. Ir ryt jau pavasaris - eisiu žibučių ieškoti. Paskutinė vasario savaitė prasidėjo visai puikiai - pirmadienį gavau siuntinuką. Tiksliau visus tris. Matyt mano vienos gaunamų siuntinių skaičius sudaro rajono 70 proc. siuntinių :D Na, o dabar apie tai, dėl ko čia vis susirinkome: vasario mėnesio Foodie Penpals siuntinukai. Mano dėžutė šį mėnesį per tris dienas nukeliavo iki Leeds, UK pas Catherine ir jos draugą Dan, o gėrybes, kurias matote nuotraukoje viršuje, gavau iš Kim ir jos mielos šeimos :)
Tikriausiai nesunku atspėti, jog mano pageidavimai maisto siuntinukui kaip ir kiekvieną mėnesį buvo tokie, kad siuntinio turinys atitiktų paleo principus. Na, kažkas sveiko (ir skanaus!). Kim nuoširdžiai pasistengė: perskaitė apie paleo taisykles ir prikrovė pilną dėžę visokio gėrio. Buvo labai smagu atidaryti dėžutę ir rasti daugybę dalykų, kurių kiekvienas buvo labai kruopščiai supakuotas į ploną rausvą popierių. Tikrai, jausmas kaip per Kalėdas.
Ar matote kokį gavau milžinišką indą agavų sirupo? Vasarą agavų sirupą dažnai naudojau savo grikių košei šiek tiek pasaldinti, nes agavos sirupo skonis man ten labiausiai tinka. Be to, agavų sirupą galima ir kaitinti (pvz., kepant pyragus), todėl greitu metu jis neabejotinai bus panaudotas. Gavau ir didžiulę dėžę indiškos masala chai arbatos, kuri kvepia įvairiais prieskoniais ir žiema... ir net neatplėšta stovi virtuvėje ir veikia kaip kambario kvapai :) Labai labai apsidžiaugiau radusi prieskonių rinkinuką su receptu piri piri vištienai (t. y. pietų idėją) ir jau beveik susiruošiau eiti pirkti vištienos šitam patiekalui (neabejokit - rezultatą pamatysit bloge). Keturi sėklų batonėliai klaidinančiu pavadinimu 9bar (kodėl devyni?), kurie gana greitai išsibaigė (patys kalti, kad tokie skanūs). Savosios Foodie Penpal Kim paprašiau atsiųsti ką nors, kas būtų būdinga tai vietovei, kurioje ji gyvena. Pasirodo jos namai randasi netoliese Birmingham'o, kuriame prieš 200 metų prasidėjo Cadbury šokoladų istorija, todėl ji man į dėžutę supakavo tris Cadbury šokoladukus. Geltonasis vadinasi Flake ir, kaip pats apie save galvoja, yra pats trapiausias plokšteliškiausias pieniškas šokoladas. Mėlynasis yra Cadbury pieniškas šokoladas, o morkinis pavadintas Crunchie. Tai yra garsusis koriukas (verdamas iš sirupo, pridedant sodos, kuri sureaguoja ir palieka anglies dioksido burbuliukus) aplietas šokoladu. Praėjusią vasarą žiūrėjau BBCOne laidą Food Factory ir ten kaip tik buvo bandoma koriuką pagaminti namie. Tai va, dabar žinosiu kas tai per daiktas. Na, ir galiausiai, du džiovintų vaisių pakučiai: kivi ir braškių. Jie labai nenorėjo fotografuotis ir vis išsiliedavo, todėl kiviai net nepateko į nuotraukas, o braškės kažkokios pasiliejusios. Nepaisant to, abu gardūs ir greitai nykstantys :)
Dar net nepradarius Kim atsiųstos dėžutės mano veide jau švietė šypsena. Toks mielas siuntėjo adreso lipdukas: su mamos, tėčio, vaikučio ir katino "nuotraukomis. Na, nerealiai miela (aš, suprantama, asmens duomenų apsaugos tikslais nutryniau šeimos pavardę ir adresą, bet jie ten buvo).
Didelė padėka Kim už vieną geriausių mano kada gautų siuntinukų. Linkėjimai tau ir tavo mielai šeimynėlei, kurią pažįstu iš jų gražių atvaizdų :)
Jei kam įdomu ar smalsu, apie Foodie Penpals galite pasiskaityti Carol Anne tinklaraštyje Rock Salt (Europos maistinukams) arba Lindsay tinklaraštyje The Lean Green Bean (Amerikos žmogiukams).

FEBRUARY FOODIE PENPALS
The shortest month of the year is ending (aka the month during which it's least beneficial financially to get sick). We've noticed or not, one sixth of the year has passed. And tomorrow it is spring - I am going to go to search for violets. The last week of February has started quite well, I've received a parcel on Monday. Okay, actually I've received three parcels. I think my parcels alone comprise 70 per cent of parcels received in my neighbourhood :D Alright, it's time to talk about the topic we've all come here to talk: Foodie Penpals parcels of February. In three days my box traveled to Leeds, UK and reached Catherine and her boyfriend Dan, while the goodies you can see on the top of the post, were sent to me by lovely Kim and her wonderful family :)
I think it's probably not difficult to guess that my notes for the parcel content this month as any other before were that the food would be paleo principles compliant. You know, something healthy (and delicious!). Kim really did her best: she read about paleo and its rules and sent me a huge box of goodies. It's was so fun to open a box and find lots of great things which were each individually wrapped in pink tissue paper. Really, it felt like Christmas. 
Do you see the huge bottle of agave syrup I got? Last summer I often used agave syrup to sweeten my buckwheat porridge a bit, because, I think, agave syrup works the best in that recipe. Also agave syrup can be heated (e. g. for baking pies and such) so I am pretty sure it will be used soon. I've also received a big big box of Indian masala chai tea, which has a scent of various spices and winter... it sits unopened on the kitchen counter and works as room perfume for now :) I was truly happy to find a set of spices and a recipe for piri piri chicken (i. e. lunch idea). I am almost on my way to buy some chicken and make that recipe (do not doubt it - you will definitely see the final result here on the blog). Four seed bars misleadingly called 9bar (why nine?) were finished in a short period of time (it's their fault that they are delicious). I asked my Foodie Penpal to send something that was typical to the area she lived in. It turns out that she lives close to Birmingham where 200 years ago Cadbury chocolate was first made, so she included in the box three Cadbury chocolates. The yellow one is called Flake and it says itself that it is the crumbliest flakiest milk chocolate. The blue one is dairy chocolate and the orange one is called Crunchie. This is the famous honeycomb (which is made out of boiling sugar syrup with some soda which forms carbon dioxide) dipped in chocolate. Last summer I watch the TV show on BBCOne called Food Factory where they tried to make honeycomb at home. So now I know what honeycomb really is. Well, and finally I've got two cute packs of dried fruit: kiwi and strawberries. They really were not happy about the photoshoot and every time got blurry so as a punishment kiwi were left out of the photos and strawberries... well they look weird. Nevertheless, they are realllly delicious and has a tendency to evaporate (you know what I mean!).
Even before the opening the box there was a smile on my face. The sender address sticker was so so cute: with a tiny pictures of mom, dad, their kid and the kitten. So incredibly cute (I have photoshopped out the address and their last name, but they were there, believe me).
A huge huge thank you to Kim for one of the best parcels I have ever received. Best wishes to you and your cute family who I know now from their lovely pictures :)
If anyone is interested, you can read more about Foodie Penpals on Carol Anne's blog Rock Salt (European foodies) or on Lindsay's blog The Lean Green Bean (for Americans).

2013 m. vasario 24 d.

Ką valgo blogeriai?


Iškilmingai pranešu, kad vasarį atgimsta kulinarinių tinklaraščių projektas "Languota prijuostė" (iškilmingai ne dėl to, kad būčiau kažkaip nusipelnius projektui, o dėl to, kad smagi idėja ir tiesiog... sekmadienis). Šį mėnesį languotą prijuostę ryši Inga iš Gyvenimas yra smulkmenos. Inga tinklaraštijos gyventojų (= tinklaraščių autorių = blogerių) pasiteiravo, o ką gi jie valgo iš tiesų, nes juk skelbiami receptai nebūtinai visada atspindi mitybos įpročius ir pomėgius. Įdomi tema, ypač nuraminti sąžinei, kad ne, vis tik nepaisant egzotiškų receptų ir tobulų nuotraukų, blogeriai irgi tik žmonės ir jiems maximos iki koldūnai nesvetimi (laaaabai tikiuosi).
Apie savo dieną maisto prasme jau pasakojau čia, apie mitybos įpročius minėjau čia ir čia, bet pagalvojau, kad ai, bala nematė, gal nepasmerksite manęs už dar vieną panašų įrašą.
Mano diena visada prasideda nuo pusryčių. Gyvenu principo "Pusryčius suvalgyk pats, pietumis pasidalink su draugu, o..." pirmąja dalimi (mieli priešai, nesirikiuokit prie durų, mano vakarienės negausit). 90 procentų dienų pusryčiams būna kiaušiniai, nes paprasta, greita, universalu ir sveika. Kartais valgau košę ar granolą su pienu. Kad ir kaip nuobodžiai skambėtų, bet dauguma tinklaraštyje publikuojamų patiekalų dažnai  atsiranda ant mano stalo.
Briuselio kopūstai su vištienos gabaliukais ir vytintu kumpiu
O kartais mano pusryčiai visai netelpa į pusryčių formatą, kaip kad vieną vasario sekmadienį valgyti briuselio kopūstai. Iš dalies sutinku su mintimi, kad nereikia valgymų skirstyti į pusryčius, pietus ir vakarienę ir kiekvienam jų priskirti tik tam tikrą maistą. Na, kodėl gi negaliu pusryčiams valgyti salotų, o vakarienei kiaušinienės? Galiu... jei tik netingiu. O dažniausiai tingiu, todėl valgau kiaušinius.
Darbo dienomis tarp devynių ir dešimtos - kavos pertraukėlė, kuri apsiriboja dvidešimčia žingsnių iki kavos aparato ir atgal. Mažulytis juodos nesaldintos kavos puodelis, kurį pakaitomis su žolelių ar rooibos arbata po truputį siurbčioju iki pat pietų meto. Darbe turim saldumynų kampelį, kuris visada pilnas šokoladinių saldainių, irisų, juodo šokolado, karamelių, sausainių, riestainėlių... Ačiū dievui, jis priešingoje kabineto pusėje, todėl stebuklingu būdu atsilaikau nuo jų pagundų (tuo kažkodėl visada suneramindama kolegas, kurie, matyt, įtaria mane juos nuodijant, nes net ir po dviejų metų vis nenustoja siūlę pasivaišinti). 
Lašišos kepsniukas su sviesto, petražolių ir česnakų padažu bei žaliomis salotomis
Pietums paprastai valgau kokį nors baltymų šaltinį - vištieną, jautieną, žuvį, su žaliomis salotomis. Iš dalies dėl to, kad žinau, jog toks maistas sveikas ir tinka mano organizmui, iš dalies ir dėl to, kad nesu didelė bulvinių patiekalų mėgėja, o po miltinių patiekalų (pvz., pastos) pietų mano pilvas ima urgzti praėjus valandai. Darbo dienomis pietūs dažniausiai būna likę nuo vakarykštės vakarienės ir supakuoti nedidukiame plastikiniame indelyje, tačiau principas tas pats - baltymų šaltinis bei daržovės (tiesą pasakius, šis principas tinka daugumai patiekalų). 
Turėdama laiko (ir noro), vakarienę gaminuosi panašią į pietus ir tiek, kad liktų dar kelioms dienoms (ir nereiktų gaminti dar porą dienų :D).
Malta jautiena su morkomis ir šparaginėmis pupelėmis
Nepaisant to, kad stengiuosi valgyti tik sveiką ir pačios gamintą maistą, kartais susiklosto visiškai priešingai. Pvz., atsikėlusi po ligos iš tuščio šaldytuvo kameros traukiu paskutinį pakutį iki koldūnų, nes daugiau nieko neturiu. O kartais apie koldūnus ar maximos tuno salotas su kaparėliais svajoju visą dieną. Tada kažkodėl būna visai nesvarbu, kad žinau, ką ir kaip gamina, ko deda ir ko ne. Noriu ir tiek. 
Ir be abejo, karts nuo karto (aka beveik kiekvieną dieną) pasimėgauju kuo nors saldaus. Migdolų ir kokoso miltų blynais/vafliais Užgavėnių proga. Ar kokoso šokolado gabalėliu su puodeliu rooibos arbatos vakare. Arba vaisiais. Juodu šokoladu. Ar toliau aprašytu bananiniu pudingu. Nors, jei tik turėčiau tobulus genus ir tobulą medžiagų apykaitą, saldumynus valgyčiau dešimt kartų per dieną (kam čia apsiriboti trimis kartais). Kolkas, kol dar neturiu, pakanka ir to vieno vienintelio karto :)

Kartu su šio mėnesio Languotos prijuostės klausimu Inga sugalvojo ir nedidukę užduotėlę: parašyti paprastą/ greitą/ kasdienį receptą, be kurio neįsivaizduojam savo virtuvės. Pats paprasčiausias patiekalas/desertas, kuris dažnai gelbsti nuo "noriu kažko skanaus" krizės mano virtuvėje yra bananinis pudingas. Grįžtu namo po darbo, greitai susitaisau indelį pudingo, prisikraunu šaldytų uogų ar susipjaustau kivi gabaliukais ir įsitaisau su puodeliu žiūrėti kokio nuotaiką skaidrinančio ir nuovargį blaškančio filmo. Šis pudingas puikus saldaus jogurto pakaitalas tiems, kurie nevalgo pieno produktų, veganams ir žaliavalgiams.

KAKAVINIS BANANŲ IR MIGDOLŲ PUDINGAS
(2 porcijos)
0,5 puodelio migdolų
2 prinokę bananai
1,5 arb. šaukštelio kakavos

Migdolus rankiniu blenderiu ar virtuviniu kombainu susmulkinkite iki miltukų (nebūtina labai smulkiai), atskirai sutrinkite bananus, į bananus supilkite riešutus, suberkite kakavą ir masę trinkite blenderiu kol bus pakankamai vientisa. Ant viršaus susiberkite maišą šaldytų vyšnių ar aviečių ir pirmyn mėgautis vakaru :)

2013 m. vasario 22 d.

Šokoladinė granola su spanguolėmis

Girdėjot, kad šokoladas suteikia laimės? Tikras juodas šokoladas su daug daug kakavos ir su mažai mažai cukraus. Nes jeigu negirdėjot, tada aš matyt sapnavau kurią nors naktį ir dabar mano vidinė deivė vidinis aš nori tik šokolado. Tikriausiai jau trečias ar ketvirtas receptas, kurį išsirinkau iš daugybės panašių vien tik dėl to, kad jame buvo ŠOKOLADO. Na, iš bėdos tinka ir kakava (tada greitai galima susukti plytelę kokoso šokolado ar ištirpinus kakavos sviesto gabalą, pasidaryti tikro šokolado. Aš jums sakau, man tikrai reikia į anoniminių šokoladoholikų susirinkimą). 
Ryte pasiruošti šiltus pusryčius yra didelis laiko švaistymas (ypač žiemą, kai tamsu ir norisi niekur nesikelti ir meškos miegu miegoti iki vidurdienio). Man tą laiką labiau norisi praleisti jaukiai draugaujant su panele paduškaite. .. akivaizdu, kad mane žiema labai neigiamai veikia. Todėl kartais patogu turėti kažką greito, kas nereikalautų bent dešimties minučių prie viryklės ir dar dešimties plaunant indus. Tokiais atvejais sausi pusryčiai, liaudyje dar vadinami muesliais arba granola visai prasiverčia. Viens du ir ramu. Kita bėda, kad daugumos granolų pagrindas yra avižiniai ir kukurūzų dribsniai. Kukurūzai man iš viso nesuprantamas maistas pusryčiams, o avižas aš noriu išvirti prieš valgydama. Todėl šita granola be kukurūzų ir be avižų. Užtat su šokoladu ir spanguolėmis. Tiesiog kitokia granola. 
Jums reikės:
1 puodelio graikinių riešutų
1 puodelio migdolų riešutų
4 šaukštų medaus (klevų sirupo, agavų sirupo)
3 šaukštų kokoso aliejaus
3 šaukštų kakavos miltelių
1/2 arb. šaukštelio vanilės ekstrakto (ar vanilės miltelių)
2 šaukštų čijos (ispaniškojo šalavijo) sėklyčių
0,5 puodelio kokoso drožlių
žiupsnelio druskos
60 g šokolado
0,5 puodelio džiovintų spanguolių

Graikinius ir migdolų riešutus nakčiai (ar bent 8 val.) pamerkite į vandenį su žiupsneliu druskos. Išmirkytus riešutus perplaukite ir nusausinkite (ar tiesiog gerai nuvarvinkite) ir supilkite į virtuvinį kombainą. Kombainu sukapokite riešutus (jei kombainas turi pulse funkciją, naudokitės ja) stambesniais gabaliukais. Kokoso aliejų ir medų (jei naudojate klevų ar agavų sirupą, jų kiekiai skirsis, kadangi skiriasi saldumas) ištirpinkite (patogiausia virš verdančio vandens), į skystą masę supilkite kakavą, druską ir vanilę ir išmaišykite iki šokoladinė košytė bus vientisa. Šokoladinį skystį/košytę supilkite ant riešutų ir dar kartą pamalkite, kad viskas gerai susimaišytų. Supilkite kokoso drožles ir čijos sėklas ir visą turinį malkite iki riešutų gabaliukai ims panašėti į avižinius dribsnius (dydžio atžvilgiu). Granolos masę paskleiskite ant kepimo popieriumi išklotos skardos ir kiškite į iki 95 С įkaitintą orkaitę ir tokioje temperatūroje kepkite 4 valandas (arba 175 С orkaitėje apie pusvalandį, bet prižiūrėkite, kad nesudegtų). Iškepusią granolą ištraukite, leiskite atvėsti, supilkite gabaliukais supjaustytą šokoladą ir džiovintas spanguoles (naudojau Lindt 85 proc. juodąjį šokoladą ir tik obuolių sultimis saldintas džiovintas spanguoles) ir išmaišykite. Tuomet pusryčiaukite visą ateinančią savaitę su puodeliu migdolų pieno (ar kokoso, ar karvutės pieno). 
Receptas pritaikytas iš gourmande in the kitchen.

2013 m. vasario 17 d.

Ben Davis - Do Life

Su pavydu skaitydavau ir žiūrėdavau, klausydavausi istorijų apie maratono bėgikus, apie tuos, kurie sugeba įveikti po 42,2 km beveik kiekvieną savaitgalį. Tam reikia talento, tam reikia gimti atletu, eilinis žmogus tiek nenubėgtų buvo mano pasiteisinimas net nebandyti. Prieš porą metų naršydama internete visai atsitiktinai pamačiau youtube filmuką. Filmuką, kuris vadinosi My 120 pound journey (liet. Mano 55 kg kelionė). Paprastas eilinis amerikietis, toks, kokį tikriausiai visi įsivaizduojame, kai galvojame, kad Ameriką puola siaubinga nutukimo epidemija. Vieną dieną jis nusprendė, kad viskas, gana, metas kažką keisti. Ir užsiregistravo savo pirmajam 5 km bėgimui. Ir būdamas eiliniu paprastu amerikiečiu, sveriančiu 170 kg, jis pradėjo bėgioti. Iš pradžių lėtai, neužtikrintai. Finišavo 5 km varžybose. Tada 10 km. 15 km. Pusmaratonis. Maratonas. Dar vienas ir dar vienas. Triatlonai. Pusė Ironman'o triatlono. Visas Ironman'as. Istorija tikrai įkvepianti, o filmukas nuotaikingas. Ben'as savo bėgiojimo pasiekimus ir tiesiog kasdieninius pasiekimus pradėjo įamžinti tinklaraštyje Ben Does Life (liet. Benas gyvena) Tai vienas iš tų tinklaraščių, kurie visada pakelia nuotaiką (ir vienas tų, kuriuos perskaičiau nuo pradžios iki galo) ir skatina varstytis batelius ir keliauti lauk. Kad ir 5 km. Kad ir 3 km. Svarbu išeiti.
Ben'ą susirado leidėjai ir pasiūlė parašyti knygą, pasidalinti patirtimi. Ką jis ir padarė. Paskutiniąją 2012-ųjų dieną išėjo Ben Davis knyga Do Life (liet. Gyvenk). Knygoje gana nuoširdžiai pasakojama apie tai, kaip viskas prasidėjo, kaip Ben'as jautėsi ir kaip bėgimas pagerino jo gyvenimo kokybę. Trumpai aprašomos ir Ben'o varžybos, pateikiama informacija pradedantiems bėgikams, treniruočių planai. Aš knygoje pasigedau Ben'o humoro ir platesnių pasakojimų. Trečdalį knygos sudaro tušti "Užpildyk pats" tipo lapai, skirti besitreniruojantiems įvairiems nuotoliams (visiškas popieriaus gadinimas, mano nuomone). Nors pati istorija mane labai žavi, bet knyga ir istorijos atskleidimo kampo pasirinkimas (už kurį reiktų "dėkoti" leidėjams) man ne itin prie širdies. Vis tik, tikiu, kad ji kažką tikrai įkvėps išbandyti savo jėgas bėgimuose.

A huge clue that will help you figure out where you're going wrong is to look at the things that you're doing in secret. Keeping secrets and hiding certain behaviors from people around you are sure signs that these actions are dragging you down. Do you sneak a cigarette in secret when you're feeling stressed or down a quick shot when nobody's looking?
(Jei norite suprasti, ką darote neteisingai, pažvelkite į tai, ką darote slaptomis. Paslaptys ir tam tikro elgesio slėpimas nuo šalia esančių žmonių yra aiškūs ženklai, kad būtent šie poelgiai Jus traukia į dugną. Ar slapta surūkote cigaretę, kai jaučiatės įsitempę ar galbūt išlenkiate taurelę, kai niekas nežiūri?)*

They were real runners. And what was I? I looked at them in awe, thinking that they were different from me - a different species entirely. I didn't realize then that the only difference between being a runner and not being a runner is simply the act of running.
(Jie buvo tikri bėgikai. O kas buvau aš? Aš žiūrėjau į juos su nuostaba, galvodamas, kad jie buvo kitokie nei aš - visiškai kita rūšis. Tuo metu aš nesupratau, kad vienintelis skirtumas tarp buvimo ir nebuvimo bėgiku yra paprasčiausias bėgimo veiksmas.)*

*Citatų vertimas į lietuvių kalbą yra laisvas, nebūtinai visiškai atitinkantis originalą, todėl prašome nesipiktinti mano kaip vertėjos kvalifikacijos trūkumu :)

2013 m. vasario 16 d.

Akimirkos vasarį


Valgomos:
  • Raudonai baltas - kas? Gėda, bet teks prisipažinti, ilgą laiką maniau, kad salotose valgau raudonąjį kopūstą. Pasirodo, nieko panašaus, ten buvo raudonoji cikorija (ang. radicchio). Va taip ir nutinka, kai tingi skaityti etiketes. O kuo skiriasi raudonasis kopūstas nuo raudonosios cikorijos galite perskaityti šiame įraše. Iš patirties galiu pasakyti, kad raudonasis kopūstas - fe, raudonoji cikorija - niam niam (iškart lengviau pasidarė atpažint, ar ne? :D).
  • Komentarai prie vieno itin sudėtingo ir populiaraus recepto made my day.
  • Jei kada vartydami Žmonių puslapius suabejojote, ar įžymybės valgo, pagaliau yra mokslinis patvirtinimas, jog jos tikrai (kartais) valgo. Na, gerai, nelabai mokslinis, bet užtat labai mielas akiai: ką žvaigždės valgo pusryčiams.
  • Receptų knygos gimimo istorija arba istorija apie katę, kuri norėjo visur dalyvauti. 
  • Aš dažnai skundžiuosi, kad mano nuotraukos negražios ar neatitinka kitų tinklaraštininkų standartų, ir kaip to priežastį nurodau savo paprastutėlį senutėlį DSLR ir kitinį objektyvą. Tačiau šio tinklaraščio autorė elementariu Canon EOS550D ir kitiniu objektyvu sukuria tobulus vaizdus, į kuriuos žiūrint susirenka seilės ir ima urgzti pilvas. Taigi ne fotoaparatas ar objektyvas, bet fantazija, mokėjimas sukurti kompoziciją, parinkti props'us, tinkamą apšvietimą ir nuotraukos kampą yra reikalingi geram maisto fotografui (ką jau padarysi, kad ne visiems tai duota... šniurkšt...) (Redaguota: persiprašau, vis tik objektyvą ji turi itin nepaprastą - fiksuotą 50 mm f/1.4).
  • Mūsų lietuviškų Debesų brolis/sesė - internetinis maisto tinklaraštininkų žurnalas Foodie Crush. Foodie Crush šiek tiek mažiau koncentruojasi į receptus, pateikia daugiau straipsnių ir paskaitymo laisvalaikiui, bet kaip ir Debesis, jį labai smagu pavartyti geriant kavą ir svajojant apie visus tuos skanėstus. 

Mažiau valgomos:
  • Jei galvojate, kad bėgikais, maratoninkais ir Ironman'ais gimstama, perskaitykite šią tikrai įkvepiančią bėgikės istoriją apie penkerius jos bėgimo "karjeros" metus ir nuo ko viskas prasidėjo. O rudenį ji ruošiasi dalyvauti pilname Ironman triatlone (3,86 km plaukti, 180,25 km važiavimo dviračiu ir 42,2 km bėgimo/maratonas - viskas per vieną dieną, trąsoje daugių daugiausia sportininkai gali užtrukti 17 val.)
  • Dabar, kai jau susipažinom su žvaigždžių pusryčių ritualais, metas peržiūrėti jų mokyklines nuotraukas... Gražu žiūrėti, kaip bjaurieji ančiukai virsta gulbėmis (ahem, Blake Lively, pvz., ar Zooey Deschanel... na, John Mayer ir liko John Mayer, jis tikriausiai gulbele niekad nebus).
  • Kas nutinka, kai reklamą moterims kuria moterys? Nutinka labai geri dalykai. Gražūs. Labai. Kaži, reikia patikrinti, ar mano klinika ne tokia.
  • Smagu matyti lietuvius besidžiaugiančius padidėjusiu bėgimo populiarumu Lietuvoje ir augančiu bėgimo renginių skaičiumi. Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacijos puslapyje galite rasti visą 2013 metų bėgimo renginių kalendorių, o šiame įraše rasite kiek plačiau aprašytus tuos renginius ir patarimus, ką pasirinkti. Aš irgi jau užsiregistravau į vieną, o jūs? :)
  • Puikus straipsnelis apie maisto tinklaraštininkus ir patarimai, kaip atrasti save ir nebūtinai pritapti prie visų kitų nuostabiųjų blogosferos gyventojų. 
  • Islandija yra nuostabios gamtos šalis, kur per tą pačią dieną galite pamatyti ugnikalnius ir ledynus, geizerius ir krioklius, karštas versmes ir lavos laukus. Mane ji taip sužavėjo, kad pasižadėjau ten dar būtinai būtinai sugrįžti ir būtinai atsivežti savo atžalas (atžalų dar ilgai, oi, kaip ilgai nenusimato).    Su nostalgija ir pavydu peržiūrėjau šias nuotraukas iš žymiausių ir gražiausių Islandijos vietų. Nepakartojama. 

2013 m. vasario 11 d.

Kokoso šokoladas

(Please scroll down for the English version of the post)
Pastaruoju metu suvalgau tiek kokoso, kad visai rimtai svarstau pasisodinti palmę kieme. Tik reikia sugalvoti, kaip čia išvengus sniego, kad mano palmės nenužudytų. Tada galėčiau pasisodinti visą palmių plantaciją. Ir laimėti Nobelio premiją už inovatyvumą ir palmių auginimą ekstremaliomis sąlygomis (taip taip, specialiai man bus įsteigtas toks prizas). O svarbiausia sutaupyčiau tuos milijonus (kuriuos kasdien laimiu teleloto), išleidžiamus kokosui, kokoso pienui ir kokoso aliejui.
Jei nesate ragavę kokoso sviesto, neįsivaizduojat, kiek daug prarandat. Pasakiškas skonis, kurio su niekuo negalėčiau palyginti. Na, jis tiesiog išskirtinis. Bet kokoso sviestas kambario temperatūroje būna toks kietas, kad iš stiklainiuko jį turiu daužyti šaukšteliu. Arba stiklainiuką kokį pusvalandį palaikyti karštame vandenyje, kad galėčiau pasisemti šaukščiuką kokoso sviesto. Man per daug vargo iki tos neapsakomos laimės. Bet... pasirodo, meilę kokosui galima suderinti su meile šokoladui, o galutinis variantas būna tiesiog nerealus. Stebuklinga idėja - "kokoso šokoladas", kuriai įgyvendinti tereikia kokoso drožlių, kakavos ir medaus. 
KOKOSO ŠOKOLADAS
450 g kokoso drožlių
1/2 puodelio kakavos (125 ml)
4 šaukštai tirpinto medaus (60 ml)

Kokoso drožles supilkite į virtuvinį kombainą ar blenderį ir įjungę didžiausią greitį palikite maltis 10-15 minučių. Susimalęs kokosas (kokoso sviestas) turėtų būti gana skystas (toks kaip liesa grietinė). Į blenderį supilkite kakavą (geriausia būtų naudoti aukštesnės kokybės neapdirbtą kakavą, bet paprasta taip pat tiks) ir tirpintą medų (šiaip jau kokosas pats savaime saldus, tad jei per daug saldžiai nemėgstate, galite medaus sumažinti ar visai nedėti. Bet tuomet sumažinkite ir kakavos kiekį, kad nebūtų per kartu). Visą mišinį dar pamalkite, kad visi ingredientai susimaišytų. Neišsigąskite, jei netyčia visa masė sušoks gabalėliais. Taip kartais nutinka, bet nuo to šokolado skonis nepasikeičia. Masę išdėkite į formeles (patartina silikonines). Tai gali būti tiek keksiukų formelės, tiek šokoladiniams saldainiams skirta forma, tiek elementariausias keturkampis indas (tačiau jį prieš tai išklokite maistine plevele, kad būtų lengviau sustingusį šokoladą išimti). Formeles ar indą įkiškite į šaldytuvą ar tiesiog palikite per naktį vėsioje vietoje sustingti. Na, o po to jau valgykite vietoj pusryčių, pietų ir vakarienės (arba, jei jūs normalus žmogus, taip nedarykite). Šokolado gaunasi visai nemažai (10-12 šokoladukų po 50 g), todėl galite ingredientų kiekį sumažinti per pusę.
Receptas iš Whole Natural Life.

COCONUT CHOCOLATE
Recently I have been eating so much coconut that I am absolutely seriously considering planting a coconut palm in my yard. Now I only need to think of a way to prevent the snow from killing my palms. Then I could plant the entire plantation of palms. And win a Nobel prize for innovation and growing palms in extreme conditions (yes, they are going to establish this prize just for me). What's more important is that I am going save all those millions (that I win daily in the lottery) I've been spending on coconut, coconut milk and coconut oil.
If you have never tried coconut butter, you have no idea how much you've been missing out. It tastes dreamy, there's nothing else like it. It's exceptional. However in room temperature coconut butter is quite solid and I have to scrape it one tiny bit at a time from the jar. Or I could keep the jar in hot water for half an hour. Yet, too much trouble just to get that one teaspoon of the coconut butter. However, it seems the love for coconut butter can be combined with the love for chocolate and the final version is just amazing. This miraculous thing known as "coconut chocolate" only needs some desiccated coconut, cacao and some honey. 
You'll need:
450 g desiccated coconut (1 lb)
1/2 cup of cacao (or cocoa powder)
4 tbsp of honey, melted

Pour the coconut into food processor or blender, turn it on and leave the coconut to blend for 10-15 min. Blended coconut (coconut butter) will be liquid like (think low fat sour cream/yogurt). Add the cacao to the blender (of course it would be the best to use raw cacao, but conventional unsweetened cocoa powder will be okay too) and melted honey (the coconut is sweet on its own so if you are not a huge fan of sweet things, you might want to reduce the quantity of honey or omit it at all. But in that case, reduce the amount of cacao too to make sure the chocolate is not too bitter). Blend everything a bit more just to make sure everything is well mixed. Don't worry if the mix gets a bit crumbly - it happens sometimes but the taste of chocolate does not differ. Divide the chocolate mass into silicone moulds (chocolate bar moulds, cupcake cases, chocolate candy moulds) or you can just pour the mix into a simple container (though before that cover the bottom of the container with some plastic wrap - to ensure that chocolate gets out of the dish easily). Put the moulds or the container into the fridge or leave it in the cold place overnight to solidify. And then eat the chocolate for breakfast, lunch and dinner (or if you are, unlike me, a normal person, don't do it). The recipe makes quite a huge amount of chocolate (10-12 chocolates weighing 50 g each) so you might wanna cut it in half. 
The recipe is from Whole Natural Life.

2013 m. vasario 5 d.

Whole30 (2013 m. sausis)

(Please scroll down for the English version of the post)
Nauji metai visada prasideda įkvėpimu ir užsidegimu kažką daryti, tobulėti, stengtis, keistis. Po kalėdinio-naujametinio švenčių laikotarpio susidėliojo planas 30 dienų pailsėti nuo cukraus, saldiklių, apdirbtų angliavandenių, na, tiesiog, nuo prasto maisto. Pradėti naujus metus sveikai maitinantis ir keičiant senus įpročius. Taigi visas sausio mėnuo buvo skirtas Whole30 misijai/iššūkiui. Whole30 yra savotiškas mitybos taisyklių sąrašas, sukurtas It Starts With Food autorių. Taisyklių pagrindinė esmė - valgyti tikrą pilnavertį maistą (angl. whole - pilnas, sveikas) 30 dienų, savotiškas organizmo valymas nuo visokio šlamštelio, kuris patenka vidun per švenčių laikotarpį (na, ar tiesiog taip, įprastomis dienomis). 
Geriausiai Whole30 esmę apibūdina citata iš šio straipsnio: "Mes valgome tikrą maistą - šviežią, natūralų maistą, tokį kaip mėsą, daržoves ir vaisius. Verčiau renkamės tokius produktus, kuriuose daug vertingų medžiagų, daug natūralių vitaminų ir mineralų, nei tokius, kurie turi daug kalorijų bet mažai maistinės vertės... Tai nėra "dieta" - valgome tiek, kiek mums reikia, kad išlaikytume stiprybę, energiją ir sveiką kūno svorį. Siekiame subalansuotos mitybos, tad valgome tiek augalus, tiek gyvūnus... Tokia mityba leidžia mums išsaugoti sveiką medžiagų apykaitą ir palaikyti imuninę sistemą."
Whole30 paremta paleo mitybos gairėmis (jokių grūdų, ankštinių ir pieno produktų, cukraus, jokių pusfabrikačių ir prasto maisto), tačiau papildomai griežtai nurodoma šias trisdešimt dienų nevartoti jokio cukraus ir saldiklių (įskaitant medų, datules, dirbtinius saldiklius, steviją, alkoholio cukrus, tokius kaip ksilitolis ar eritrolis ir kt.), jokio alkoholio. Be mitybos nurodymų pateikimi patarimai ir kitoms gyvenimo sritims (miegoti ne mažiau 7-8 h kasnakt; valgyti tris kartus per dieną, neužkandžiaujant tarp valgymų; stengtis sumažinti streso lygį ir pan.). Whole30 skirta padėti organizmui išsivalyti, o po tų 30 dienų, jei norima, galima grąžinti produktus, kurie per tą mėnesį buvo eliminuoti. Jei svarstote, ar apsimoka tokio dalyko imtis, patikėkite, apsimoka (jei dar kyla abejonių, įrašo apačioje rasite 5 priežastis, kodėl tikrai verta).
Mano trisdešimt dienų prasidėjo 2013 m. sausio 1-ąją ir baigėsi 2013 m. sausio 30-ąją. Paprastai valgydavau tris kartus per dieną: pusryčiams dažniausiai kiaušinių patiekalai su daržovėmis, kartais vaisiais, pietums mėsos ar žuvies gabalėlis su daržovėmis, vakarienė dažnai primindavo pietus. Trys kartai per dieną, jokių desertų ar užkandžiavimų tarp valgių, dieną daug arbatų, iki dviejų puodelių juodos kavos (na, kadangi kava mano silpnybė ir su ja skirtis tiesiog neišpasakytai sunku).
Maišyta kiaušinienė su vištiena ir dž. slyvomis // Omletas su grybais ir špinatais // Kiaušiniai kokoso debesėliuose
Kalakutienos krūtinėlė, įdaryta abrikosais // Burokėlių humusas su saliero šaknies bulvytėmis // Vištiena įdaryta slyvomis ir įvyniota į prosciutto
Nemeluosiu, pirma savaitė dažniausiai būna sunkiausia. Pirmas porą dienų skrandukas dar virškina visas sukauptas kažkokio pseudo-maisto atliekas (ahem, na, po Kalėdų ir Naujųjų metų laikotarpio, tai ten visas asortimentas tokio buvo), naudoja sukauptą energiją. Man jau antrosios dienos pavakarėje pasireiškė "noriu šokoladinės bandelės arba mirsiu" nuotaika. Ištvėriau. Trečiąją dieną atsikėliau su perštinčia gerkle (o negaliu nei medaus, nei saldikliais saldintų pastilių nuo gerklės skausmo), mieguista ir gan silpna. Organizmas nebuvo pratęs negauti reikalaujamos gliukozės dozės, o ją pasiversti iš baltymų ar riebalų. Nes, na, juk versti baltymus į gliukozę, tai darbas, o jis dirbti nepratęs. Užtat streikavo. Nepasidaviau. Aišku, tada prasidėjo emocijų antplūdis. Praverkiau ištisą The Impossible filmą. Visą filmą, nemeluoju. Kino teatre, salė buvo pilnut pilnutėlė. O aš verkiau. Nes buvo labai liūdna. Negaliu pasakyti, ar dėl cukraus trūkumo organizme, ar dėl to, kad filmas tikrai liūdnas buvo. Ketvirtą ir penktą dienas buvau pikta kaip širšė, aprėkiau pardavėją, porą praeivių, kolegas... Vėl gi, negaliu pasakyti, ar čia mano charakterio bruožas, ar čia organizmas man keršijo. Na galiausiai savaitgalį normaliai išsimiegojau, pailsėjau ir pykčiai ant visos žmonijos išnyko.

Kopūsto, cukinijos, morkų ir kiaušinių apkepas // Kiaušiniai su šparaginėmis pupelėmis // Maišyta kiaušinienė su brokoliais
Vištienos, saldžiosios bulvės ir brokolių kubeliai // Jautiena ir daržovėmis įdaryti baklažanai // Tuno ir kalafioro kepsneliai su cukinijos griežinėliais
Antros savaitės pradžioje jaučiausi vis dar šiek tiek silpnai. Tikriausiai įprotis užkandžiauti tarp pagrindinių valgymų (tai riešutuką, tai obuoliuką, tai dar ką nors) nuolatos laikydavo mano cukraus kraujyje kiekį stabiliai, tuo tarpu nebeužkandžiaujant (ir organizmui tingint gliukozę pasiversti iš kitų medžiagų), žemesnis cukraus kiekis kraujyje ir nulėmė silpnumą. Tačiau pastebėjau, jog oda tapo lygesnė, o nudraskyta žaizdelė per naktį beveik sugijo (stebuklas!). Aišku, įpusėjus antrajai savaitei sumąsčiau pasigaminti sezamų pastos (tahini) ir kokoso sviesto. Nei vieno, nei antro per tris keturias dieneles nebeliko. Nors formaliai tiek kokoso sviestą, tiek sezamus (juos mažiau) valgyti leidžiama, tačiau bananas su tahini pusryčiams ir vakarienei, o pietums kokoso sviestas nėra tinkama mityba. Taigi. Ačiū dievui, normalaus maisto valgiaraštyje taip pat buvo.

Kepti kiaušiniai su raugintais kopūstais // Maišyta kiaušinienė su lašiša // Kepti kiaušiniai su tarkuotomis morkomis ir saldžiąja bulve
Sardinės paštetas su daržovėmis // Tuno salotos // Vištienos, saldžiosios bulvės ir brokolių kubeliai (vėl!)
Antros savaitės pabaigoje savo ilgai naudotą magnio oksidą (Magnio ir B vitaminų kompleksą) pakeičiau magnio citrato miltukais, geriamais prieš miegą (magnio oksidą žmogaus organizmui labai sunku įsisavinti). Nežinau, ar dėl šito, ar dėl to, kad tiesiog visas Whole30 baisumas jau buvo praėjęs, trečioji savaitė buvo visai gera. Ir užmigdavau visai gerai, ir energijos buvo daugiau, jokio silpnumo, jokių pykčių. Ir dar atėjo kažkoks nepaaiškinamas troškimas valgyti žuvį (kuris prasitęsė ir į ketvirtąją savaitę). Lašišą, tuną, sardines, menkės kepenėles... Na, aš labai ir nesipriešinau tam troškimui. Jeigu nori, reiškias reikia.

Kepti kiaušiniai su kepta kalafioro piurė // Omletas su gražgarstėmis ir morka // Maišyta kiaušinienė su burokėliais ir raugintais kopūstais
Trintos menkių kepenėlės ant daržovių sausučių // Lašišos kepsneliai su naminiu majonezu // Menkių kepenėlių, gražgarsčių ir morkų salotos
Ketvirtąją savaitę žuvis tebekaraliavo virtuvėje, o aš negalėjau atsistebėti savo nagais. Ar iš balos jie tokie ilgi užaugo. Ypač atsižvelgiant į tai, kad aš daug viriau, kepiau, ploviau indus ir tai be jokių pirštinių. O jie va, ilgi ir gražūs. Ketvirtąją savaitę, nelaimei, pasigavau bacilą ir teko šiek tiek pasirguliuoti. Todėl ketvirtosios savaitės galas ir penktoji (na, tos kelios dienos) tokios labai uninspired buvo. Vis tik žemės trauka daro savo. 
Tai vat tokie mano atsiliepimai apie Whole30. Visko gali būti, kad dėl gripo epidemijos (ir bacilų antplūdžio) pilnai nepatyriau viso Whole30 žavesio, bet ir tas žavesys, kuris buvo, man laaaabai patiko. Juk valgai skanų, sveiką maistą, nereikia badauti ar gerti kokį marmalą (jei kas bandėte klevų sirupo, citrinos sulčių ir kajeno pipiro organizmo "valymą", aka alinimą, jūs žinote, apie ką aš). Visiškai nieko sunkaus. Ir nesutinku, kad negalėtumėte ištverti 30 dienų be to mėgstamo sūrelio ar bandelės. Tikrai galėtumėte :)

5 priežastys, kodėl Whole30 yra verta dėmesio programa:
* Sveikas, skanus maistas, kurio galima valgyti iki soties ir kuris organizmą veikia tik teigiamai. 
* Gilesnis miegas, sveikesnė oda, stipresni nagučiai ir plaukai, greičiau gyjančios žaizdelės ar sportinės traumos, daugiau energijos ir mažiau nuotaikų nepastovumo.
* Eliminavus dažniausiai alergijas sukeliančius produktus, tokius kaip pieno produktai ar grūdai, ir po mėnesio juos vėl įtraukus į dietą, iš organizmo reakcijos galima nustatyti, ar nėra latentinės alergijos (pvz., tik eliminavus, paaiškėja, kad vis tik tas mieguistumas visai ne normali būsena, o organizmo atsakas į gluteną).
* Naujų receptų ir savo sugebėjimų virtuvėje išbandymas. Mano Pinterest lentos prismaigstytos įvairiausių paleo ir whole30 patiekalų idėjų ir man tikrai smagu vis išbandyti kažką naujo, ko kitokiomis aplinkybėmis tikriausiai nei negalvočiau pamėginti (pvz., saliero šaknies bulvyčių fri).
* Ir galiausiai savęs išbandymas. Juk tik 30 dienų. Kartu ir daug, ir nelabai. 30 dienų. Juk galiu 30 dienų pati rinktis, ką valgyti, o ne leisti maistui mane vilioti ir tildyti sąžinės balsą. 

Jei turite klausimų apie paleo, Whole30, receptus ar tiesiog taip neturite ką veikti, rašykite man čia arba elektroniniu paštu (jis nurodytas viršuje dešinėje blogo pusėje po rausvu "@" ženkleliu).

Redaguota 2013-03-20: šio įrašo pabaigoje yra puikiai Whole30 taisykles atspindinčios lentelės.

WHOLE30 (JANUARY, 2013)
New year always starts with at least some inspiration and determination to do something, to improve, to try, to change. After the holidays full of parties I made a plan to take a break from sugar, sweeteners, refined carbs, and well, just from all the poor food. I made a plan to start a new year eating healthy and changing old habits. The entire month of January was devoted to Whole30 challenge. Whole30 is a set of rules, created by the authors of It Starts With Food. The underlying rule of the challenge is to eat real whole food for 30 days, it‘s a way to clean your body from the junk food, that gets eaten during the holidays season (and on the daily basis).
The main idea of Whole30 can be summed up by the quote from this article: “We eat real food—fresh, natural food, like meat, vegetables, and fruit. We choose foods that are nutrient-dense, with lots of naturally occurring vitamins and minerals, over foods that have more calories but less nutrition … This is not a ‘diet’—we eat as much as we need to maintain strength, energy and a healthy body weight. We aim for well-balanced nutrition, so we eat both plants and animals … Eating like this allows us to maintain a healthy metabolism and keeps our immune system in balance.”
Whole30 is based on the principles of the paleo diet (no grains, no legumes, no dairy, no sugar, no junk food) but in addition you cannot eat any sugars or sweeteners (honey, dates, artificial sweeteners, stevia, sugar alcohol such as xylitol or erythrol, etc.), or drink any kind of alcohol. In addition to the dietary guideliness the authors also give advice for the other parts of life (you need at least 7-8 h of sleep every night; you should eat 3 times a day, no snacking in between the meals; you should try to reduce stress levels etc.). Whole30 is supposed to help to clean your body from the inside and if after those 30 days you prefer, you can introduce the eliminated products back into your diet. If you‘re still thinking if you should do Whole30 and if it‘s worth to try it, believe me, it really is (if you still have doubts, at the bottom of the post I‘ve listed 5 reasons explaining why you should do Whole30).
My 30 days started on the 1st of January, 2013 and ended on the 30th of January, 2013. I usually ate three times a day: breakfast was an egg dish with some vegetables, sometimes fruit, lunch was either meat or fish with veggies on the side, dinner usually resembled lunch. Three times a day, no desserts or snacking between the meals. During the day I drank lots of tea, up to two cups of black coffee (coffee is my biggest weakness and I just can‘t give it up yet).
I am not going to lie, the first week usually is the hardest one. During the first couple of days the stomach is still digesting and using all the saved bit of that pseudo-food (well, you know, after Christmas and New Years season there were a lot of savings in there), uses the reserved energy. In the afternoon of the second day I experienced „I want that chocolate bun or I will die“ mood. But I managed not to give up. On the third day I woke up with a sore throat (and I couldn‘t heal it with honey or use any artificially sweetened pills for the pain), sleepy and quite weak. The body was not used to not getting enough of ready-to-be-used glucose but instead having to make it from proteins and fats. Well, I mean, having to convert proteins to glucose is a hard work and my body was not used to working at all. Hence the declaration of strike. But I didn‘t give up. Then a wave of emotions came by. I cried throughout the entire The Impossible movie. The entire movie, I am not lying. In the movie theater, where the entire room was full of people. And I still cried. Because it was sad. Though I can‘t tell if that was because due to the lack of sugar or because the movie was really that sad. On the fourth and fifth days I was really angry: shouted at the salesperson, my colleagues, couple of passers-by... Again, I don‘t know if that‘s just the quality of my character or that was the body taking revenge. Finally it was weekend, I slept in, got the rest I needed and the anger disappeared.
In the beginning of the second week I still felt weak. I guess the habit to always snack between the main meals (some nuts there, an apple here, then something else as a dessert) kept my blood sugar up, then now without the snacks (and body still being lazy to convert glucose), the lower blood sugar level presented as the fatigue. However I noticed that my skin was smoother and the little zit wound healed during the night (a miracle!). Of course, in the middle of the second week I decided to make some tahini and coconut butter. Both of them were finished in 3-4 days. While technically it is allowed to eat coconut butter and sesames (not so much), but banana with tahini for breakfast and dinner and coconut butter for lunch cannot be called as a good diet. Yup. Thank god, there was some normal food on the menu too.
In the end of the second week I have replaced the old magnesium oxide (it was magnesium and vitamin B complex) with magnesium citrate powder that I started taking it just before going to the bed (magnesium oxide is less bioavailable). I am not sure if because of that or maybe because all the terribleness of Whole30 had simply ended, the third week was quite good. My sleep was more peaceful, I had more energy, no more weakness, no more anger. And there was the strange craving for fish (which lasted till the end of the fourth week) – salmon, sardines, cod liver... Well, I didn’t fight that craving much. If you crave, then you have to eat it (am I right? :D).
During the fourth week the fish still reigned in my kitchen and I couldn’t believe how strong and long my nails had gotten. Especially considering that I had cooked, baked, done the dishes a lot and not wearing any gloves. And yet, my nails were long and pretty. Unfortunately, I got sick during the fourth week so I ended up resting more than expected. That’s why the end of the fourth week and the fifth one (the couple of days) were really uninspired. I mean, the gravity does it job, you know.
So that’s my short review of Whole30 month. It might be that due to the flu (and the wave of evil bacilli) I didn’t experienced all the awesomeness of Whole30, but I still was amazed by all the good things that happened. You eat delicious, healthy food, you don’t have to starve or drink some yucky liquid (those who tried the maple cleanse diet, aka starving the body, you know what I mean). There is nothing too difficult. And I don’t believe you couldn’t survive for 30 days without that favorite curd dessert or sugary roll. You sure could.

5 reasons why Whole30 is worth to give it a try:
*Healthy, delicious food, of which you can eat as much as you want and which affects your body only positively.
*Deeper sleep, healthier skin, stronger nails and hair, wounds or sports injuries heal quicker, you have more energy and less unstable moods.
*Eliminating the most common food allergens, such as dairy or grains, and then after that month again introducing them into your diet, you can notice how your body reacts to certain foods and see if you are allergic or intolerant to any of them (e. g. only after elimination you notice that constant sleepiness is absolutely not the norm but the body’s reaction to gluten).
*You can try a lot of new recipes and test your skills in the kitchen. My Pinterest boards are full of various paleo and whole30 meals ideas and I love trying something new, which I usually wouldn’t dare to try (e. g. celery root fries).
*Finally, it’s the test of yourself. It’s only 30 days. Both lots and not so much. 30 days. I mean, for 30 days I can choose what to eat myself and not let the food and cravings rule me instead.

If you have any questions about paleo or whole30 or you just wanna chat, please leave me questions or comments here or email them to me (the email is hiding under the pink-ish @ sign on the top right of the blog).

Edited on 20-03-2013: at the end of this post there are couple of tables which explain Whole30 rules quite well.

2013 m. vasario 3 d.

Sausio Foodie Penpals

(Please scroll down for English version of the post)
Prisiekiu, arba man paranoja, arba paštas man keršija už nuolatinius skundus ir specialiai neneša siuntinių. Sausio mėnesį Foodie Penpal siuntinuką siunčiau Lorraine į Velsą, o saviškį gavau iš draugiškos mergaitės Christine (kurios paštininkė Jungtinėje Karalystėje teiravosi, ar ji nesanti lietuvė :D). Mano siuntinys Lorraine nuėjo per 10 dienų, tuo tarpu Christine išsiųstas siuntinys nežinia kur klaidžiojo 16 dienų ir pas mane atkeliavo tik vakar. Negeras paštas, labai negeras, vis bando skanėstus mano nusavinti. 
Na, aš kaip visada nurodžiau savajai Foodie Penpal (t. y. Christine), jog dažniausiai renkuosi paleo taisykles atitinkančius produktus, myliu arbatą ir prieskonius. Christine tikrai pasistengė šias mano užgaidas pildydama. Atidariusi dėžutę, radau įvairių mano pomėgius ir potraukius atitinkančių dalykėlių, dailiai supakuotų į užsegamus maišelius su geltonais lapukais, paaiškinančiais kas čia ir kodėl atkeliavo pas mane.
Žalia dėžutė iš tolo kvepėjo Indija (na, žinot, tas tikras indiškas kvapas... kuminas, kalendra). Neklydau, nes Christine įdėjo man dežutę tava fry masala mišinį, į kurio sudėtį įeina įvairiausių prieskonių: granatų sėklų, džiovinto mango, meliono, juodoji druska, gvazdikėliai ir kt. Anot siuntėjos ir interneto, tava fry masala daugiausiai naudojamas kepintoms daržovėms pagardinti. Būtinai bandysim :)
Labai smagi sudedamoji siuntinio dalis buvo sproginėjantys saldainiai. Na, tie, kurie vaikystėje mane taip gąsdino :D Vaikas būdama niekaip negalėdavau suprasti, kodėl tie saldainiai nenori ištirpti, o bando mane nužudyti. Stiklinė vandens taipogi negelbėdavo. Ką aš galiu pasakyti, vaikystėje buvau naivus vaikas. Į mano "aš myliu arbatą" pasisakymą Christine atsakė taip pat esanti didelė arbatos mylėtoja, todėl jai patinka po ranka visada turėti įvairiausių arbatų. Aš meilės arbatai dalį "turėti įvairių arbatų" visada išpildau su kaupu: penktadienį kolega atsitiktinai pamatęs mano stalčiuje dešimt dėžučių skirtingų arbatų juokėsi, kad jau galime atidaryti parduotuvę. O man tiek arbatų - būtinybė, nes ką gali žinoti, ko aš užsinorėsiu už dvidešimties minučių. Christine man išbandyti įdėjo įvairių žolelių ir prieskoninių arbatų. Labai džiaugiuosi, kad dauguma be kofeino, organinės, ajurvedinės, kaip tik tiks vakarais atsipūsti skaitant naujus tinklaraščių įrašus ir besidalijant su drauge mintimis apie svajonių desertus. Nedidukas violetinis pakelis yra taivanietiška ulongo arbata su levandomis. Nesu gėrusi levandų arbatos, todėl jau dabar smalsu, koks tas skonis ir kiek jo jaučiasi arbatoje. "Rūkyti" migdolai arba tiesiog migdolai, pakepinti su įvairiais prieskoniais, yra išties geras užkandis, todėl neabejotinai bus išnaudoti popietės alkio kirminui užmušti. Labiausiai nustebinusi, pradžiuginusi ir daugiausiai malonumo suteikusi siuntinio dalis buvo šokoladiniai biscotti sausainėliai, kuriuos, jei gerai suprantu, gamino pati Christine. Jie buvo nerealaus skonio, o dar geriau - be miltų ir be refinuotų cukrų, todėl sveikesni (ir skanesni!). Tiesa, kelionės metu jie kiek sutrupėjo, bet nuo to jų skonis tikrai nesuprastėjo. Pasaka!
Netaupiau ir nieko nelaukiau: mano popietės arbatėlėje dalyvavo ir Christine šokoladiniai biscotti. Man rodos, reikės prašyti recepto :) Ačiū, Christine, už nuostabų siuntinuką :)
Jei kam įdomu ar smalsu, apie Foodie Penpals galite pasiskaityti Carol Anne tinklaraštyje Rock Salt (Europos maistinukams) arba Lindsay tinklaraštyje The Lean Green Bean (Amerikos žmogiukams).

JANUARY FOODIE PENPALS
I swear, I am either paranoid, or the postal services are really taking revenge for my constant complaints and not delivering my parcels on purpose. In January my Foodie Penpal parcel traveled to Lorraine in Wales while a parcel to me was sent by a friendly girl Christine (a post office employee in UK asked her if she was Lithuanian, how cute :D). My parcel reached Lorraine in 10 days, while Christine's box traveled for 16 days and arrived only yesterday. Bad bad post office/services, still trying to steal all my goodies.
Of course, as always, I informed my Foodie Penpal (i. e. Christine) about my paleo preferences, my love of tea and spices. Christine has really done her best trying to fulfill my wishes. After opening the box I found a lot of various things suitable for my taste and cravings, everything nicely packed into ziploc bags with yellow notes attached, explaining what was what.
Green box smelled like India (well, you know, that real Indian scent... like cumin and coriander). I was right, since Christine packed me a box of Indian tava fry masala mix, which consists of various spices like pomegranate seeds, dried mango, muskmelon, black salt, cloves etc. According to the sender and the internet, tava fry masala is usually used to flavour fried vegetables. I will most definitely try that :)
A really fun part of the parcel was an exploding candy. You know, those, that scared me a lot during the childhood years. As a child I could not understand why the candy did not want to melt and kept trying to kill me. A glass of water didn't help either. Well, what can I say, I was a naive child. To my "I love tea" declaration Christine answered that she was a tea lover herself and she loved having various teas to choose from. I have fulfilled the part of "I must have various teas at any time" perfectly too: on Friday after seeing ten boxes of tea in my drawer colleague laughed that we could open a tea shop now. That amount of tea for me is a necessity, because how I should know what kind of tea I might want in twenty minutes. Christine has sent me various herbal and spice teas to try. I am excited that most of them are caffeine free, organic, ayurvedic. Just right for me to sip on in the evening while reading blog posts and sharing thoughts on dream desserts with a friend. The smaller violet bag is Taiwanese Oolong Lavender tea. I have never had lavender tea before, so I am already intrigued how it tastes like and if the taste is strong. "Smoked" almonds or the almonds fried with spices are indeed a great snack and will be used to kill the hunger in the afternoon. The biggest surprise, the most exciting and tastiest part of the parcel was chocolate biscotti, which, if I understood correctly, were baked by Christine herself. They tasted out of this world, and what's even better - they were flour-less and refined sugar-free and due to that healthier (and more delicious). Well, during their travel period they crumbled a bit, but their taste didn't change at all. Amazing!
I didn't wait any longer: my afternoon tea was honoured by Christine's chocolate biscotti. I think I will have to ask her for a recipe :) Thank you, Christine, for the really lovely parcel :)
If anyone is interested, you can read more about Foodie Penpals on Carol Anne's blog Rock Salt (European foodies) or on Lindsay's blog The Lean Green Bean (for Americans).

2013 m. vasario 2 d.

Kepti kiaušiniai su tarkuota saldžiąja bulve ir morkomis

Jeigu būčiau banali, pasakyčiau, kad "Genialumas slypi paprastume", todėl parašiau paprastą įrašą apie savo pusryčių pagrindinį ingredientą - kiaušinius. Bet apsimeskim, kad aš nepaprastai geniali. Ne, o iš tikrųjų, vakar perskaičiau Languotos Prijuostės temą vasariui ir Ingos užduotį parašyti paprastą greitą receptą, be kurio neišsivertumėme virtuvėje. Ir pasimečiau, nes dėti banano receptą kažkaip nepatogu. Na žinot: ingredientai: bananas. Eiga: nulupate bananą ir suvalgote. :D Taigi, banano receptu nesidalinsiu (be to, autorinės teisės priklauso beždžionėms, tai nesinori jų pažeisti).
Vienas paprastesnių greitų pusryčių receptų mano namuose yra tikrai elementarus. Saldžiąją bulvę, manau, žinote (na, bent jau maximoje matyti teko... arba visai netyčia ją susipakuoti į maišelį kaip "normalią bulvę"). Šią savaitę blogosferoje/facebook'osferoje teko matyti nuomonę, jog saldžiosios bulvės turi daugiau angliavandenių ir kalorijų nei baltosios. Deja, nuvilsiu, tiek baltosios bulvės, tiek batatai (saldžiosios bulvės) turi identiškai kalorijų, angiavandenių ir kt. Ir vitaminų turi abi, tik viena vienokių, kita kitokių. Tačiau saldžioji bulvė pranešesnė savo didesniu antiuždegiminiu poveikiu. Beje, juokas juokais, bet kaip tik The Biggest Loser laidoje dalyviams buvo siūloma valgyti įdarytą saldžiąją bulvę kaip sveikesnį baltosios pakaitalą. Na, nesakau, kad aš klausau jų patarimų (nes "1200 kcal per dieną sportuojant 8 h kasdien" yra labai abejotinas patarimas), bet faktas lieka faktu. 
Reikės:
1 nedidelės saldžiosios bulvės ARBA
0,5 saldžiosios bulvės ir 1 nedidelės morkos
aliejaus (ghi ar kokoso)
česnako skiltelės ar česnako miltelių
druskos, pipirų (juodųjų ar/ir čili)
2 kiaušinių

Burokine tarka sutarkuokite pusę saldžiosios bulvės ir vieną morkytę (arba tiktai saldžiąją bulvę, ar vien morką), į keptuvę įpilkitę du šaukštus aliejaus, supilkite tarkuotas daržoves, įberkite juodųjų pipirų (arba čili), druskos, česnako ar jo miltelių, džiovintų žolelių (na, aš tai beriu rozmariną, bet kiekvienam pagal skonį), minutėlę pamaišykite ir uždengę dangčiu palikite kepti. 
Kai bulvės ir/ar morkos suminkštės ir vos vos apskrus, išverskite į lėkštę ir toje pačioje keptuvėje išsikepkite kiaušinius. Viskas. Įsivaizduojat, kaip paprastai aš gaminu? Net gėda kam pasakyti. Bet skanu. Sakyčiau, jog skonis pikantiškas, bet iki šiol nesu tikra, ką būtent reiškia "pikantiškas" (okay, pažiūrėjau lietuvių kalbos žodyne: pikantiškas - sutaisytas su aštriais prieskoniais valgis. Jei dėsit čili pipirų, jis toks ir bus :D).
Receptas Nom Nom Paleo.