2015 m. kovo 29 d., sekmadienis

Malta

Jeigu Europoje vyktų valstybės, geriausiai tinkančios aplankyti per 7 dienų atostogas, rinkimai, juos neabejotinai laimėtų Malta. Nedidelė Maltos sala turi viską, ko galėtumėte norėti iš atostogų vietos: paplūdimius, kalvas, senus miestus, antikines vietoves, nardymui tinkantį dugną ir grotas, skanų maistą ir draugiškus gyventojus. Nepaisant to, ar norite ilsėtis aktyviai, ar kiauras dienas tįsoti paplūdimyje, ši sala visa tai gali pasiūlyti. O geriausia, kad viskas taip kompaktiškai išsidėstę, kad nereiks laiko švaistyti ilgoms kelionėms tvankiame automobilyje (na, ar kondicionieriumi apsirūpinusiame Maltos autobuse). 
Iš tiesų Maltoje buvau prieš metus, Maltai švenčiant stojimo į Europos Sąjungą dešimtmetį. Metus laiko bandžiau nuspręsti, rašyti įrašą į tinklaraštį ar ne (žmonės kalba, kad teisininkai turi sutrikusių prioritetų sindromą ir niekad nesugeba greitai apsispręsti), bet praėjusių metų atostogos buvo puikios, tad dalinuosi įspūdžiais ir vaizdais iš jų. Galbūt tarp jų rasite naudingos informacijos ar įkvėpimo savo atostogoms, o gal prisiminsite, kur jau patys lankėtės (ir kur, neabejoju, norite sugrįžti dar ne kartą). 

2015 m. kovo 6 d., penktadienis

Saldžiųjų bulvių ir čili tortilija su šviežiu ožkos pieno sūriu

Prieš beveik šešerius metus gera draugė nusprendė magistro studijoms persikelti į Barseloną. Nusprendė, pateikė dokumentus ir įstojo. Beliko tik viską susikrauti ir persikraustyti. Aš niekada neatsisakau progos pakeliauti (tad jei turit pasiūlymų ir norit mane pasiimti kartu, imkit, aš už!), be to, ir persikelti daug paprasčiau ir drąsiau, kai esi dviese ir turi dvigubai daugiau lagaminų (ahem, o mes pvz., rankinio bagažo turėjom penkis vienetus per mus abi ir dar du registruojamus lagaminus). Tad vieną dieną susipakavom savo šimtakilograminę mantą ir 12 dienų išskridom į Barseloną. Na, aš - 12 dienų, ji - visam laikui. Pirmas tris dienas apsistojome mažyčiame Barcelonetoje įsikūrusio hostelio kambariuke, kuriame tilpo tik lova su viena pagalve (tiesa, milijonui uodų ten visada atsirasdavo vietos), o kaimynės rusės net ir naktį rūkyti keldavosi tris kartus ir kaskart pažadindavo visą namą. Per šias tris dienas mūsų tikslas buvo surasti draugei kambarį, kuriame ji galėtų įsikurti bent pradžioje mokslo metų. Atrodo, nieko sudėtingo tokiame milžiniškame mieste. Bet iš tiesų apkeliavom nemažai Barselonos, kalbėjom angliškai, ispaniškai ir rusiškai (nes nuomotoja rusė nusprendė, kad juk mes iš Lietuvos, tai privalom kalbėti rusiškai... Next!), matėm kambarį be sienos, kambarį avarinės būklės bute, kambarį spintoje (nejuokauju nei trupučio), kambarį su jame gyvenančiu šuniu, kambarį bute su dviem tvarkai alergiškais vaikinukais, keturi iš keturiolikos kambarių buvo be lango, į vieną kambarį buvo neįmanoma įeiti dėl jame sukrauto neaiškaus šlamšto ir t. t. Važinėjimai ir vaikščiojimai po visą Barseloną buvo varginantys, bet tokie smagūs. Pavargusios prisėsdavom kur užkąsti ar atsigerti. Vieną dieną apžiūrėjusios Eixample rajono pakraštyje esančio buto kambarį, pasukom ratu aplink Placa Espana ir šalia įsikūrusią koridos areną Las Arenas de Barcelona (kurioje dabar įsikūręs prekybos centras Las Arenas) ir prisėdom prie vienos kavinukių gatvės staliukų ir užsisakėm ispaniškus priešpiečius: patatas bravas, tortilla ir kolos. Nors tai nebuvo nieko ypatingo, tačiau dabar kaskart valgydama ispanišką tortiją, visada su šypsena prisimenu mūsų vargus ir nuotykius (ir tai, kad draugei aiškinau, jog kažkas su ta tortilija negerai, gi tortilijos ne tokios būna... pasirodo ispaniškos jos būtent tokios ir būna). 
Po šitos ilgos įžangos į receptą dar norėčiau pasiaiškinti dėl šio recepto pavadinimo "tortilija". Ispaniško "tortilla" transkripcija turėtų būti "tortija", bet baiminausi, kad iš viso nesusikalbėsim, ką čia ruošiamės valgyti, "tortilja" atrodė siaubingai neteisingai lietuviškai, tad galiausiai parašiau "tortilija". Bet tai nieko nekeičia - ispaniška tortija, pagaminta iš saldžiųjų bulvių su šviežiu (ta prasme, kad nefermentuotu ar nemarinuotu) ožkos pieno sūriu puikiai dera kartu ir yra išties pasakiško skonio, bet jūs visada galite naudoti kitokį sūrį, kad ir fetą. 

Saldžiųjų bulvių ir čili tortilija su šviežiu ožkos pieno sūriu
1 vidutinė saldžioji bulvė
1 didelis čili pipiras
4 kiaušiniai
saujelė kalendros lapelių
80 g šviežio ožkos sūrio
Saldžiąją bulvę nulupkite ir, supjaustę kubeliais, sumeskite į verdantį vandenį bei ant vidutinės ugnies pavirkite apie 4 minutes, kol bulvių kubeliai suminkštės, nusunkite. Į orkaitei pritaikytą keptuvę ar puodą įpilkite šiek tiek kokoso aliejaus ar ghi sviesto (ar kito patinkančio aliejaus), įkaitinkite ir suberkite virtą saldžiąją bulvę bei smulkiai supjaustytą čili pipirą. Pakepkite kelias minutes. Tuo tarpu išplakite kiaušinius, suberkite smulkiai supjaustytus kalendros lapelius, šiek tiek druskos, pipirų, išmaišykite ir supilkite ant saldžiųjų bulvių. Ant viršaus sutrupinkite sūrį. Kepkite dar 3-4 minutes, kol kiaušiniai sutvirtės, o tada indą trumpam kiškite į orkaitę po griliu, kad sūris išsilydytų ir kiek apskrustų (maniškis 200 С temperatūroje skrudinosi ~5 minutes). Ištraukite, padalinkite į gabalėlius ir viską suvalgykite pats... juokauju - iš tiesų tiekite su salotomis ir dalinkitės dar su dviem trim žmonėmis. 
Receptas pritaikytas iš Olive. February 2015.