2012 m. vasario 27 d., pirmadienis

Spekkoek. Versija 1.

Kas per vienas yra spekkoek, galite rasti čia. Po to kai susirinkau 11 skirtingų spekkoek versijų receptų, nusprendžiau, kad gal jau būtų metas ir išbandyti kurį nors vieną. Be to, artėjo Kinų Naujieji metai, o anot visų perskaitytų tinklaraščių, spekkoek arba Lapis legit tiesiog būtinas tuo metu. Po ilgų svarstymų išsirinkau receptą su 30 kiaušinio trynių (tegyvuoja kalorijos!!!), kuris anot recepto autorės yra drėgnesnis ir "tikresnis".

2012 m. vasario 25 d., šeštadienis

Ledo ritulys arba Kaip aš tikėjausi muštynių

Rygos gatvės penktadienio popietę // Mano špinatų vokeliai su dor blue sūriu // Pakeliui į Rygos areną
Eilės prie Rygos arenos // Dinamo su Metallurg // Seniausias Dinamo gerbėjas
Dinamo fanų zona // "Priešų" žaidėjai // Dinamo šalikas + kava per petrauką
Teniso kamuoliukų žaidimas pertraukos metu // Muštynės mačo metu // Ledo ritulininkas,  pradėjęs muštynes
Ketvirtasis įvartis į rusų vartus // Dinamo laimėjo 4:1!!! // Statoil kava pakeliui namo
  

"Važiuoju žiūrėti ledo ritulio" informavau kolegas. Pirmą kartą gyvenime normaliai žiūrėti ledo ritulio rungtynes nuo pradžios iki galo. Na, nes tos trumpos ledo ritulininkų praktikos akimirkos ant Akropolio ledo nelabai skaitosi. KHL sezonui einant į pabaigą, išsirinkom Riga Dinamo ir Novokuznetsk Metallurg rungtynes. Atkrintamosios tarp broliukų latvių ir rusų. Į Rygos Arenoje, talpinančioje iki 10 tūkst. žmonių, vyksiančias rungtynes bilietų nebebuvo likę daug, o ir bilietai nebuvo pigūs. Panašiai kaip į LKL finalo rungtynes. Taigi penktadienio vakarą atsidūrėme prie Rygos arenos ir persikėberioję per sniego kalnus tarp stovėjimo aiktštelės ir pačios arenos stojome į eilę, o po kelių minučių jau buvome viduje. Mūsiškis 111 sektorius pasirodė besąs prie pat Rygos Dinamo fanų zonos, todėl sėdėti prie pat būgnų, vėliavų ir plakatų buvo tikrai labai smagu ir nuteikė puikiai. Rungtynės prasidėjo, o visa salė džiaugsmingai skandavo "Dinamo, Dinamo", "Tikai Riga! Tikai Dinamo!" (liet. tik Ryga, tik Dinamo), "Sarauj Riga, Sarauj!" (liet. pirmyn Ryga, pirmyn). Jausmas buvo labai panašus į tą, kurį jaučiau per Europos krepšinio čempionato rungtynes kartu su geltonažaliaraudona mase klykdama "Lietuva! Lietuva!". Pirmas kėlinys baigėsi taikliu latvių įvarčiu, kurį teisėjai atsisakė įskaityti. Per trumputę pertrauką puodelis kavos ir 2 latus kainuojantis vyšninis Dinamo šalikas ir - atgal į salę. O tada prasidėjo: rusai pelnė įvartį, latviai įmušė du įvarčius maždaug trijų sekundžių skirtumu, latvių trečiasis įvartis. Salė šėlo. Mes, beje, su ja. Sunku nepasiduoti minios džiaugsmui. Paskutiniojo kėlinio metu rusų nervai nebeišlaikė. Na, tiesą pasakius, tai kanadiečio, žaidžiančio Novokuznetsk Metallurg komandoje, nervai pakriko ir jis puolė talžyti vargšą kolegą latvį. Prie susikabinusių ledo ritulininkų pripuolė du teisėjai, tačiau jų pastangų pasirodė mažokai, todėl susikabinusių keturių žmonių rutuliukas kokias porą minučių pasisklaidė po ledą. Latviai švilpė piktajam kanadiečiui, o teisėjai po trumpo pasitarimo jam skyrė visas įmanomas baudas. Jis buvo nuvytas ir nuo ledo, ir iš viso iš salės. Va taip vat. Paskutinėmis minutėmis latviai įmušė ketvirtąjį įvartį, o žiūrovai buvo be proto laimingi tokiu reginiu. Varžyboms pasibaigus Dinamo fanai dar klykavo savo šūkius, net iš išėjus iš arenos, aikštelė buvo pilna žmonių, sveikinančių vieni kitus. Beje, ledo ritulio gerbėjų moterų Latvijoje yra labai panašiai kiek ir vyriškių, priešingai nei Lietuvoje, kur į krepšinio rungtynes atėjusių žiūrovų tik apie 20 proc. būna moteriškės.
Žodžiu, įspūdžiai puikūs. Kitą KHL sezoną reiks pabandyti apsilankyti dar kartelį.

2012 m. vasario 21 d., antradienis

Spekkoek ir Kueh Lapis Legit. Kas, kaip ir kodėl.

Dvi spekkoek versijos
Na, kadangi jau prisipažinau apie savo neblėstančią slaptą meilę Olandijai, pagaliau galiu ir vienu kitu smagesniu olandišku receptu pasidalinti.
Mano pažintis su Spekkoek prasidėjo Olandijoje (įdomu, kur dar kitur galėjo prasidėt). Buvo vasario pabaiga, o mes, slėpdamiesi nuo vėjo ir dulksnos, Madurodam parko kavinėje gėrėm kavą su pienu ir obuolių pyragu (<--man) bei spekkoek (<--mano olandui draugui). Kad ir kiek jis mane įtikinėjo paragauti to, anot jo, nepaprasto olandiško pyrago, aš atsisakydavau, galvodama, kad medučio pyrago galiu gauti ir Lietuvoje. Vis tik jo atkaklumas nugalėjo ir aš turėjau pripažinti, kad spekkoek visai nėra medutis. Tiesa, prieskoniai panašūs, tačiau visa kita skiriasi. Mano olandas kompanionas užsiminė, kad olandai spekkoek dažniausiai kepa (na, gerai, perka) žiemą, kaip ir daugumą tokių kepinių, į kurių sudėtį įeina speculoos (aštrūs prieskoniniai sausainiai kepami gruodžio pradžioje per Šv. Mikalojaus dieną, kai pas olandus apsilanko Kalėdų senelis) prieskonių.

2012 m. vasario 19 d., sekmadienis

Žaliasis Monstriukas

Kai buvau vaikas, mane visada stebindavo Popajus ir jo nesuprantamos skardinės, kuriose tūnodavo slaptas jėgos šaltinis. Na, pasvarstykim, ką daugiau keistas jūreivis galėtų šniaukšti per pypkę, jei ne tabaką. Atsakymas - špinatus. Visiškai nesuprantamas jų vartojimo būdas, bet jei jau Popajui padeda... Ne, nesu veganė ar vegetarė (net jei ir visada pietauju ajurvedinėje kavinėje, kur mėsos nerasite net ir labai norėdami), neturiu didelių problemų su gliutenu ar kitais alergizuojančiais maisto produktais, tačiau visada ieškau atsakymo į gyvenimo klausimą "Kaip neužmigti darbe ir nesijausti kaip maišu trenktai, nors ką tik išgėrei trisdešimt puodukų kavos". Angela iš Oh She Glows pradėjo Žaliojo Monstriuko judėjimą kiek daugiau nei prieš du metus savo tinklaraštyje pasiūliusi paprasčiausią kokteilį iš špinatų, bananų, stiklinės pieno, šaukšto riešutų sviesto ir šaukšto čijos sėklų ar linų sėmenų. Žalieji kokteiliai greitai paplito po visą pasaulį, tikriausiai dėl savo paprastumo ir dėl to, kad atstoja pilnaverčius pusryčius: vitaminai ir geležis iš špinatų, baltymai iš pieno ir riešutų sviesto, ten pat besislepiantys sveikieji riebalai ir angliavandeniai iš bananų, kurie tuoj pat paverčiami į energiją, reikalingą dienos pradžiai. Sveika, skanu ir gražiai atrodo. Na, ar bent jau intriguojančiai.

2012 m. vasario 13 d., pirmadienis

Stilius ir kiti

Visada optimistiškas Laimės Kūdikis nusprendė nominuoti mane The Stylish Blogger award apdovanojimui. Labai miela iš jos pusės, kadangi nesijaučiu nei stilinga, nei tikra blogger'ė. Na, bet kadangi Laimės Kūdikis parodė tokį pasitikėjimą, jos nuvilti nevalia.
Apie mano nepakartojamą stilingumą galite spręsti iš raudono plisuoto langeliais marginto sijono, priderinto prie vintage stiliaus švarkelio, kuris 1991 metais buvo seniai iš mados išėjęs ir dar nespėjęs grįžti (todėl, sakyčiau, galite mane drąsiai vadinti hipster'e) ir viską niekinančio žvilgsnio, kuris nustelbtų net ir pačio Petruškevičiaus sugebėjimus.

O dabar rimtai (arba bent pusiau), 7 dalykai, kurie artimiausių draugų jau seniai nebestebina:
1. Turiu lengviausiai įsimenamą gimimo datą - esu velnio vaikas.
2. Dėl tos pačios priežasties mano laimingas skaičius yra 6. Na, gerai, 666 (tie, kurie moka skaičiuoti, tuoj pat baikit!)
3. Pradinėje mokykloje aš ir mano geriausia draugė grojome fleitomis. Orkestre. Mano geriausia draugė tapo profesionalia smuikininke. Aš - nežinia kuo. Bet kuriuo atveju, orkestras abiems atmušė norą groti pučiamaisiais.
4. Jaučiu nepaaiškinamą (melas!) potraukį Nyderlandams. Pusmetį mokiausi olandų kalbos, klausausi olandiškos muzikos, skaitau olandiškus žurnalus, mano šampūnas gamintas Nyderlanduose, o kas antras gaminamas patiekalas yra iš olandų virtuvės. O dar praėjusį mėnesį išmokau olandišką eilėraštį. Dabar galvoju, kur man reiks jį panaudoti.
5. Turiu rusų, italų, ispanų, vokiečių ir lotynų kalbos pagrindus. Kartais šneku visų kalbų mišiniu: keikiuosi rusiškai arba itališkai, vokiškai dainuoju 99 Luftballons, naudoju lotynišką "Pacta sunt servanda", kai reikia pagąsdinti nieko nenutuokiančias pardavėjas ir ispaniškai atsakinėju Olandijoje dirbančiam italų padavėjui. Todėl, kad aš galiu. Ir todėl, kad kartais tobulai nesigauna.
6. Mėgstu keliauti, bet vietoj Empire State Building mieliau renkuosi teniso kortus Centriniame parke, pasivaikščiojimą po parduotuves keičiu turu po Estadio do Dragao ar Camp Nou, o šeštadienio rytą bandau rasti vietinį turgelį, kad galėčiau pasižiūrėti į žmones, ramiai besirenkančius vaisius ir daržoves, aptariančius paskutines naujienas ir atsakančius į mano gana nedrąsią šypseną.
7. Turiu pliušinių meškiukų kolekciją. Prasidėjo ji nuo vieno briedžiuko (ne meškiuko), kurį pažįstamas suomis atvežė dovanų man dar vaikui. Taip atsirado poreikis iš kiekvienos aplankomos šalies parsivežti pliušinį meškiuką su lankomos šalies užrašu, prie kolekcijos pradėjo prisidėti tėvai ir draugai. Nieko įspūdingo, gal 20 meškučių ir vienas bebras (taip, nes pasirodo Slovakijoje meškų nebūna. O bebrų būna). Kasmet ruošiuosi viską surinkti ir nuvežti sunkiau gyvenantiems vaikams, bet vis pagailiu. Negražu iš mano pusės, sutinku :)
Taisyklės liepia išrinkti penkis blogger'ius, kuriems skirčiau The Stylish Blogger award. Prisipažinsiu, lietuviškų tinklaraščių skaitau nedaug, todėl atsiprašau, jei pasirinkimai pasirodys tendencingi aka paremti mano twitter'io patirtimi.

Pirmiausia, Aivarui () už nesibaigiančius ironijos išteklius ir beribę meilę pingvinams.
Laurai () už tai, kad ji tikrąja to žodžio prasme yra stilingiausia blogger'ė, už įdomias kelionių nuotrupas ir nuotraukas.
Sigitai () už jos genialumą ir mus vienijančią meilę Sherlock'ui, už jos nuoširdžią nuostabą kaskart pamačius vis didėjantį tumblr blogo sekėjų skaičių.
Rūtai () už drąsą, už sugebėjimą pasijuokti iš savęs ir kandžius pastebėjimus (ir už tai, kad ji - vienas geriausių žmonių, kuriuos sutikau per paskutinius 12 metų).
Justinui () už išradingumą ir pasiaukojimą bendrai internetinės visuomenės gerovei. Taip pat už sarkazmą (o gal ironiją), kurios aš jam žaliai pavydžiu.

2012 m. vasario 11 d., šeštadienis

Vaizdo karta

Praėjusią savaitę žiūrėjau tiesioginę IFBcon (Nepriklausomų mados tinklaraštininkų konferencijos) transliaciją iš Niujorko. Viena iš dalyvių, kalbėdama apie tinklaraščiuose talpinamų fotografijų svarbą, pažymėjo, kad "esame vaizdo karta", mums reikalingas vaizdas, nuotraukos, kurios mus sudomintų, kadangi tekstą retai jau kas beskaito. Sutinkat? Aš sutinku. Bloglovin pagalba seku kelis šimtus mados ir gyvenimo būdo tinklaraščių, todėl nuoširdžiai perskaityti net vienos dienos įrašus pasidaro gana sunku. Tačiau paveikslėlius peržiūriu visada, o jei paveikslėliai sudomina, kartais perskaitau ir tekstą. Retai, nes laiko trūksta visada ir viskam. Mėgiamiausius keturis tinklaraščius plius kelis draugų tinklaraščius esu išsisaugojusi Google Reader ir vakarais prieš miegą permetu akimis, kas ką nuveikė prieš dieną, bet iš esmės mano skaitomas tekstas apsiriboja knygomis ir laikraščiais.
Kokia šito įrašo esmė? Pranešti, kad vaizdo egzistavimas mano tinklaraštyje baigėsi. Mano senučiukas Canon EOS 300D nusprendė, kad jam laikas atsisveikinti su šiuo pasauliu. Va taip va. Sudie, nuotraukos. Sveikas, nesibaigiantis prasmės neturintis tekste.

2012 m. vasario 5 d., sekmadienis

Niujorko sūrio pyragas

Prisipažinsiu, vienintelis produktas be kurio negalėčiau gyventi, yra varškė. Todėl New York cheesecake pavadinimas mano ausiai skambėjo itin meiliai. Vienas nerealiausių pasaulio miestų ir varškė (na, iš esmės, sūris yra varškė). Ar begali būti kas nors geriau?

2012 m. vasario 4 d., šeštadienis

Speigas

Šalta, tiesa? Bet čia nieko naujo. Užtat šiandien buvo saulėta. Ir nesnigo. Ir dar šiandien buvo Sartų lenktynės. 
Ar kas nors šią žiemą pastebėjot, kur dingo žvirbliai ir zylės? Net antys, ir tos kažkur dingę. O man patinka lesinti paukščius. Tikriausiai dar nesibaigia vaikystė. Net ir giliausią žiemą tempu batoną į darbą, kad per pietų pertrauką galėčiau nueiti prie upės. Tiesa, ir eiti nėra labai kur, nes dirbu prie pat kranto, todėl ir antis susitinku beveik kasdien.
Lesyklos šiemet nestatėm. Ir prie neseniai tinkuotos sienos namuko kalti nesinori. Užtat atsitiktinai radau kitokią visai mielą idėją - širdeles iš sėklų, kurios kabinamos ant medelių. Beje, kol dar patys nepastebėjot, pasakysiu, taip, tikrai neįsivaizduoju, kokiu būdu paukščiukas les iš tos širdutės, nes atsitūpti nėra kur. Na, gal bent varnos galės pakelti širdelę nuo medžio. O jei ne... na, tai bent žmonės galvos, jog aš kiemą Kalėdoms pasipuošiau.
Jei kam smalsu, tai čia paprasčiausias maistelis banguotosioms papūgėlėms (nes kieminiams lietuviškiems žvirbliams lesalo pirkti nėra) sumaišytas su pakučiu želatinos, pora šaukštų auksaspalvio sirupo ir keliais šaukštais miltų. Receptą galite rasti čia. Žinau, kad kiti deda tik želatiną, treti deda dar riešutų sviesto (bet po to želatina atsisako stingti), dar kiti deda džiovintų uogų ir saulėgrąžų. Žodžiu, bet kuriuo atveju, paprasta ir nesunku :)
Šiandien eidama pasivaikščioti (nes juk toks gražus saulėtas oras), pasiėmiau kelias širdutes ir į miestą. Jei kur pastebėsite bekabančią širdelę, žinokite, kad aš jums siunčiu linkėjimus.