2012 m. liepos 30 d., pirmadienis

Red Hot Chili Peppers Kaune

Kai pirkau bilietus žiemą, koncerto data atrodė besanti kitam šimtmety, tačiau, mirkt, ir kalendoriaus lapelis atsivertė ties liepos 28 d. Važiuodami į Kauną, negalėjom patikėti, kaip greit praėjo tie 7 mėnesiai. Diena, kaip žinia, pasitaikė itin karšta ir saulėta (32-35 С!!!), todėl stovėjimas kilometrinėje eilėje prie arenos visai neviliojo. Tačiau jau einant artyn link naujosios Žalgirio arenos iš tolo matėsi minios ir eilės die hard Red Hot Chili Peppers fanų. Laimei (šiuo požiūriu), mūsų bilietai buvo sėdimi ir trečiajame aukšte, o tai reiškė galimybę užlipti arenos gale esančiais laiptais ir įeiti pro ten esantį įėjimą. Nepatikėsite, bet ten eilėje nebuvo nei vieno žmogaus, todėl sugaišom visas dvi sekundes (!) kol patekom į vidų. Jei atvirai, gyvenime tik vieną kartą esu turėjusi sėdimas vietas koncerte (ir tai tik dėl to, kad į koncertą ėjau viena ir jis vyko Hammersmith Apollo teatrinėje arenoje), tačiau stovimi bilietai į RHCP buvo išpirkti žaibišku greičiu, o mes į tą traukinį nebesuspėjom. 
Sėdimos vietos pasirodė besančios aukštokai (ir tolokai). Akustika nelikom sužavėti (mielieji žemi dažniai, kur jūs?). Taip pat trūko ir muzikantų mimikų, tos euforijos jų veiduose, kurią matai, stovėdamas pirmosios eilėse (o ten dažniausiai ir braunamės per koncertus). Tačiau kita vertus, karštis ir deguonies trūkumas ten apačioje tarp tūkstančių gerbėjų visiškai neviliojo (o gana didelis koncerto metu nualpusiųjų skaičius dar labiau nugąsdino). 
Apšildymui RHCP atsivežė anglų indie rock'o grupę The Vaccines. Pamačiusi ilgaplaukius muzikantus bei išgirdusi pirmuosius akordus (tiksliau - būgnus), apsidžiaugiau (f*** yeah, metalheads! <-- mano koncertinis "aš" mintyse ne tik keikiasi, bet dar ir galvoja angliškai). Deja, grupė labiau priminė mano tėvų taip mėgstamą The Beatles ar Arctic Monkeys. Na, bet palyginti su 2008 m. Katie Melua apšildžiusia Julija Ritčik, jie buvo dieviški. 
Suprantama, galiausiai scenoje pasirodžius patiems Red Hot Chili Peppers, klykėm ir plojom, ir skandavom "Antanai, Antanai". Antanas kaip visad nebuvo kalbus. Flea, beje, irgi tąvakar iškalba nespindėjo. Tačiau suprantama, pasaulinis turas išvargina. RHCP setliste buvo tiek gerai žinomos dainos, tiek ir naujojo albumo kūriniai. Mes dainavom (=klykėm) ir šokom, o Chad'as ir Flea kaip visada stebino savo jam'ais. Nežinau, kaip kitiems ten buvusiems, bet man pagrindinė koncerto dalis laaaabai greit pralėkė. Be proto džiaugiausi išgirdusi Under The Bridge. Po ilgų aplodismentų sekė trumpas encore ir koncertas baigėsi.
Buvo smagu :) Ir netikėta po koncerto matyti tieeeeeek automobilių naktį važiuojančių greitkeliu Kaunas-Vilnius. Tądien RHCP į Kauną sutraukė visą Lietuvą (ir ne tik - arenoje susitikom dar ir broliukus estus).

2012 m. liepos 23 d., pirmadienis

Raudonojo velveto keksiukai... be dažų

Jei man vaikystėje tėvai leisdavo išsirinkti ledus ar saldainius, visada rinkdavausi pačią nenatūraliausią spalvą - tai kas, kad natūraliai violetinių ar mėlynų maisto produktų nebūna, bet juk taip gražu! Ir tada buvo gerai, nerūpėjo visokie E ir neištariami niekam nereikalingų priedų pavadinimai. Tiesą pasakius, niekas ir neįsivaizdavo juos egzistuojant. 
Raudonojo velveto (ar aksomo, ang. red velvet) keksiukai ir pyragai mane sužavėjo it mažą mergaitę, kuri vis dar tebegriebia ryškiausią knygelę ir labiausiai blizgančius daiktus. Nuo pat ištakų raudonojo velveto pyragams raudona spalva buvo suteikiama maistiniais dažais. Pabandžiau ir aš maistiniais dažais "pagardinti" savuosius keksiukus. Spalva išėjo tobula, bet kiekvienas kąsnis strigo gerklėje pagalvojus, kad griaužiu kažkokį nenatūralų produktą. Anot informacinės etiketės, į raudonų dažų sudėtį įeina kalio sorbatas (konservantas) ir raudoną spalvą suteikiantis karminas (E120). Karminas išgaunamas iš vabzdžių ir be maisto pramonės taip pat naudojamas kosmetikoje, gaminant raudoną rašalą ir kt. Savųjų keksiukų nenorėjau sieti su lūpų dažais ar rašalu (o šis palyginimas vis iškildavo prieš akis vos tik atsikandus keksiuko), todėl pradėjau ieškoti būdo, kaip visus E palikti už borto. Ir radau.
Koks maisto produktas ateina į galvą paminėjus raudoną spalvą? Tamsiai raudoną spalvą? Purpurinę raudoną? Taigi taigi, būtų smagu, kad vyšnios ar braškės turėtų stiprų raudoną pigmentą, tačiau, deja, šių uogų keksiukai būna vos lengvai rausvi. Tačiau burokėlis (taip, taip, burokėlis) išsaugo savo natūralią tamsiai raudoną spalvą net ir pakaitintas bei sumaišytas su krūva baltų ingredientų.
Tiems, kurie nerimauja dėl skonio... na, gerai, burokėlių skonis šioje versijoje kiek jaučiasi. Bet dėl mano pačios kaltės, nes rinkausi jaunučius burokėlius (kurių skonis, kaip žinia, visad stipresnis nei pastovėjusių) bei patingėjau juos pakaitinti kiek ilgiau. Tuo tarpu kita raudono velveto versija su tuo pačiu burokėlių kiekiu ir tokia pačia proporcija gavosi rusva bet net nebūtumėt įtarę ten buvus burokėlių. Taigi spalvą ir skonį suderint įmanoma :)

2012 m. liepos 15 d., sekmadienis

Akimirkos liepą

 Valgomos:
  •  Naminės duonos receptai: su raugu, be raugo, su mielėm ir soda, airiška, itališka, vokiška, su sėklom, su vaisiais, rūpaus malimo, saldi, plokščia, pūsta... Įkvėpimo niekad nepritrūksit.
  • Crazy Sexy Diet knygoje aprašyta sulčių iškrovos dieta, ir ją išplėtojantis linksmas dokumentinis filmas Fat, Sick and Nearly Dead. Išvada: žaliosios sultys (iš daržovių, o ne saldžių vaisių, geriamos šviežios tik išspaustos) gerina gyvenimo kokybę, sveikatą, išvaizdą, atneša taiką ir turtus... na, gerai, melas, turtų nebus, bet energijos stygiaus taip pat. Pabandžiau vieną dienelę pasėdėti ant sulčių. Visai nieko. Dabar kirba mintis pabandyti ilgesnį laikotarpį.
  • Kol dar vasara nesibaigė (o kartu su ja ir visos šviežios daržovės), greitai visos (ir visi, jei tokių čia yra) į virtuvę gamintis salotų iš 101 salotų sąrašo. Visiems skoniams ir piniginėms.
Mažiau valgomos:
  • Ar žinot, kokie yra pagrindiniai maisto fotografijos stiliai? O kaip atrodo chiaroscuro stiliaus fotografija? O Stephanie iš Desserts for Breakfast visa tai puikiai žino ir smulkiai paaiškina, kaip, kur, kada fotografuoti, kaip puošti/nepuošti, kurį stilių pasirinkti, išaiškina visus kiekvieno stiliaus pliusus ir minusus. Tiesiog būtina perskaityti maisto blogger'iams.
  • Svajonė kurti mados linijas ir būtų naujuoju Juozuku? Pirmas žingsnis - išmokti piešti  mados eskizus. Ne taip jau ir sunku, kai parodo kiekvieną pieštiną liniją paeiliui... deja, man dramblys vaikystėj užlipo ne tik ant ausų, bet ir ant abiejų rankų, todėl dabar ir modeliai, ir gėlytės išeina kreivos ir nekažkokios.
  • Vasaros depresijai prablaškyti (jei galvojate Kokiam idiotui vasarą būna depresija, tai informuoju, kad tam, kuriam ką tik baigėsi metus lauktos atostogos). 7 dalykai, kurie pagerins gyvenimo kokybę. Kartais, pasirodo, tiek nedaug tereikia.

2012 m. liepos 11 d., trečiadienis

Igno Staškevičiaus "Maratono Laukas"

Prisipažinsiu, šitos knygos labai norėjau. Labai. Gavau ją dovanų praėjus pusmečiui nuo išleidimo ir perskaičiau per porą vakarų (nes pirmąjį vakarą mane nugalėjo miegas). Knygų apie bėgimą kaip apie sportą lietuvių kalba išleista nedaug (=nėra). Ignas Staškevičius, žmogus nubėgęs jau daugiau nei 50 maratonų (ir ne tik įprastinę 42,2 km distanciją, bet ir ultramaratonus), žino apie ką rašo. Skaityti smagu, pateikta svarbiausia informacija, kurią turi žinoti kiekvienas galvojantis apie pasiruošimą maratonui. Neįtikėtina skaityti Igno maratonų aprašymus, nors ir norėtųsi daugiau detalių. Na, galbūt kitoje knygoje.
Iki Maratono Lauko buvau skaičiusi begalę užsieniečių maratonų istorijų, keletą lietuvių, tarp jų ir paties Igno bloge. Pasiruošimas maratonui, treniruotės, ilgos ir trumpos distancijos, planuojamo maratono tempo palaikymas treniruočių metu, angliavandenių pasikrovimas prieš varžybas, treniruočių distancijų trumpinimas likus kelioms savaitėms iki didžiųjų 42ų, legendinė "siena" ir kaip su ja susidoroti... Kažkokia keista atgaiva apie visa tai skaityti ir žinoti, kad nors maratonas ir yra kažkas neįveikiamo ir nepasiekiamo paprastam mirtingajam, labai pasistengus, kiekvienas iš mūsų galėtume pabandyti. Galbūt ir ne Bostono kvalifikaciniam laikui, galbūt ir ne aukso medaliui, gal ir paskutiniai savo grupėje, bet svarbiausia, kad bėgti mes galim. Ir bėgsim :)

2012 m. liepos 3 d., antradienis

Socca (avinžirnių miltų) pica

-Brangioji, kas vakarienei?
-Pica.
Taip, pripažinkim, skamba ne itin gerai. Kulinarijos deivė, turgaus ir maximų užkariautoja, visų penkiolikos namų kampų laikytoja neturėtų vakarienei patiekti picos. "Juk tai taip nesveika" šnibžda vidinis balsas. Bet pasirodo kartais net ir vidinis balsas ne visada būna teisus. Po visų Indrės pagiriamųjų žodžių avinžirnių miltams net nekilo klausimas, ką įsimesti į krepšelį apsilankius sveikų produktų parduotuvėje. Na, o visam kitam tereikia fantazijos, arba mano atveju, foodgawker. 
Socca yra paplotėlis gana populiarus Pietų Prancūzijoje kaip gatvės maistas. O iš tiesų, juk patogu. Ir nėra nesveika. Avinžirnių miltai, vanduo, šaukštas alyvuogių aliejaus ir voila, turim socca. O kai jau turim paplotėlį, fantazijai ribų nėra, arba mano atveju, fantazija ribojasi šaldytuvo turiniu.