2013 m. gruodžio 19 d., ketvirtadienis

Andrius Tapinas - Vilko Valanda

šaltinis
Kokį pusmetį maniau, jog žurnalisto Andriaus Tapino knyga "Vilko valanda" yra publicistinio žanro esė rinkinys, istorinio pobūdžio pasakojimas ar, geriausiu atveju, sarkastiška politinės Lietuvos padangės apžvalga. Tačiau vieną dieną ieškodama, ką galėčiau rekomenduoti lietuviška literatūra susidomėjusiam amerikiečiui, prie išverstųjų į anglų kalbą radau ir "Vilko valandą". Mano entuaziastinga žinutė: "O žiūrėk, čia kažkoks alternatyvios istorijos romanas apie Vilnių. Aš ir norėčiau perskaityti." buvo sutikta nelabai patikliai. "Tu skaitysi stimpanko žanro knygą?". Neturėjau supratimo, kas tas stimpankas, tačiau lietuviškos literatūros labui tvirtai pažadėjau perskaityti.
Stimpankas yra mokslinės fantastikos (sci-fi) literatūros žanras. Pasakojimų veiksmas dažniausiai vyksta britų karalienės Viktorijos arba alternatyvios istorijos laikais, plačiai aprašomi ir istorijose figūruoja garu varomi aparatai ir mašinos (ang. steam - garas), automatonai (mechaniniai robotai). Tad įsivaizduokite 1905-ųjų Vilnių, kuris yra vienas iš kelių laisvųjų miestų visoje Europoje, kuriame klesti alchemikai, mechanikai ir gaivintojai, oro uoste leidžiasi ir kyla alchemikų sukurtu prometiliu varomi dirižabliai, o prie Rotušės durų jus sutinka mechaniniai automatonai, kurie kiekvieną pasveikina vardu. A. Tapino aprašomi Vilniaus vaizdai yra be galo viliojantys ir paslaptingi. Atrodo, tarsi matai, kaip nedidukas laumžirgį primenantis lėktuvėlis sklendžia virš Vilniaus gatvių, stengdamasis neužkabinti bažnyčių smailių, o iš gamyklų namo traukia suodini darbininkai. Knygos kalba vaizdinga ir, nors iš pradžių tai kiek trukdo įsijausti į istoriją, vėliau tai tampa vienu pagrindinių privalumų. Istorijos siužetas nėra per daug įmantrus, o pasakojimo greitis nedidelis, tad galima mėgautis įvairiais veikėjais ir jų nuotykiais (bei netikėtai pasirodančiais dabartiniam Vilniui būdingais personažais). Recenzijoje, kurią rašiau Goodreads, jau minėjau, kad šiek tiek nuvylė staigi knygos pabaiga ir istorijos atomazga, ypač atsižvelgiant, kad "Vilko valanda" yra pirmoji iš knygų serijos, tad norėjosi intrigos, kuri skatintų laukti antrosios istorijos (tiesa, šiokia tokia intriga buvo, tačiau, mano nuomone, kiek per mažai dėmesio jai skirta visos istorijos metu, netgi ne antraplanis, bet užkulisinis vaidmuo). Vis dėl to, pripažinsiu, skaitydama knygą puikiai praleidau laiką, pasimėgavau Vilniaus vaizdais, sužinojau senuosius Vilniaus rajonų pavadinimus ir tiesiog įsijaučiau į istoriją. Kaip pasakytų Užkalnis, avansu - keturios žąsys iš penkių, kad antroji knyga būtų dar geresnė. 
Beje, tik pradėjusi skaityti, supratau, kad vienas (mano) mėgstamiausių, geriausių ir gražiausiai nupieštų nuotykių žanro kompiuterinių žaidimų Syberia su savo automatonu Oscar'u, didingais siurrealistiniais miestais ir įrengimais yra būtent stimpanko žanro. Gyveni ir mokaisi (ir lauki, kol Microids pagaliau išleis trečiąją Syberia dalį). 

Ir pabaigai: citata iš "Vilko valanda", kuri privertė nusišypsoti. Spėkit, kodėl :)
"Čia „Gritzneris“ iš Saksonijos, – paglosčiusi siuvimo mašiną tarsi pati sau sumurmėjo senė. – Jų ženklas – voras tinkle."

2013 m. gruodžio 8 d., sekmadienis

Kokoso pieno jogurtas

Pasveikinčiau su pagaliau atėjusia žiema ir apsnigtais takais, bet kažkaip neoriginalu. Bet vis tiek sveikinu su pirmu rimtu sniegu. Šeštadienį praleidau puikiai - apsikrovusi šokolado etiketėmis ir žiūrėdama kalėdinius Hallmark filmus. Nesuprantu, kodėl kiti piktinasi kalėdiniu laikotarpiu ir dejuoja dėl siaubingai sukomercialėjusios visuomenės. Kaip sakė Einšteinas, nepatinka - nevalgyk (ir dar Einšteinas sakė: netikėkit viskuo, kas parašyta internete), tad visai nebūtina dalyvauti masinėje "Nupirk draugui tai, ko pačiam nereikia" beprotybėje, tačiau smagu užsiimti kitais žiemos ir Kalėdų malonumais: ieškoti ir puošti eglutę, kepti kūčiukus ar imbierinius sausainiukus, lipdyti imbierinį namuką, gerti karštą vyną ir iš pirmojo sniego lipdyti besmegenį, kuris po valandos virsta balute. 
Tiems, kuriems sunkiau sekasi dorotis su laktoze ar organizmas nelabai noriai priima pieno baltymus, puikus karvutės pieno pakaitalas - kokoso pienas. O jį, kaip ir įprastą pieną, galima paversti organizmui vertingu jogurtu. 

KOKOSO PIENO JOGURTAS
400 g kokoso pieno ar kremo
2 kapsulės probiotikų (arba keli šaukštai natūralaus jogurto be priedų)
Jogurtą galite gaminti tiek iš kokoso pieno (t. y. kokoso grietinėlės+vandens), tačiau jis bus skystesnis, tiek iš kokoso grietinėlės/kremo. Nakčiai įstatykite kokoso skardinę ar pakutį į šaldytuvą, ryte atsargiai atidarykite, kremą išdėkite į švarų dubenį, o skardinėje likusį vandenį išpilkite (arba sunaudokite kur nors kitur). Dubenį su kokoso kremu uždėkite ant puodo su vandeniu ir garuose pavirkite iki kremas pasieks 43 C temperatūrą (arba iki jis bus šiek tiek šiltas). Suberkite probiotikų kapsulių turinį (arba sudėkite natūralų jogurtą), išmaišykite, supilkite masę į švarų indą ir jį uždenkite trigubu marlės sluoksniu (marlė lietuviškas žodis?). Stiklainį (ar kitą indą) apsukite folija ir ant viršaus rankšluosčiu ir pastatykite šiltoje (bet ne karštoje!) vietoje. Indą palikite ramiai 24 h (ar ilgiau, priklausomai kokio rūgštumo jogurto norite). Po to išmaišykite jogurtą ir įstatykite kelioms valandoms į šaldytuvą, kad gerosios bakterijos nustotų daugintis ir jogurtas šiek tiek sutirštėtų. Na, o po to jau galite vaišintis. 
Tiesa, toks jogurtas nebus tirštas kaip pirktas parduotuvėje. Pirmiausia dėl to, kad pirktiniuose yra pridėta standiklių, tirštiklių ar, geriausiu atveju, krakmolo. Jei norite tirštesnio jogurto, galite prieš dėdami probiotikus, įberti šaukštą želatinos ar tapijokos krakmolo, išmaišyti iki priedai ištirps ir tik tada berti probiotikus ir atlikti kitus žingsnius. Jei želatina netirpsta ar krakmolas neįsimaišo, kokoso kremą galite pakaitinti šiek tiek daugiau, tačiau prieš pildami probiotikus būtinai atvėsinkite iki 43 C laipsnių, nes priešingu atveju bakterijos žus.