Trys puslapiai

Dažnai nerandu logiško pateisinimo kelionėms. Ne, ne pačioms kelionėms, o išlaidoms, kurios neišvengiamai išsipučia tik iškėlus koją už namų durų. "Netikiu, meluoji" prieš porą metų su šypsena ištarė barmenas viename Roterdamo pub'ų, kai pasakiau, kad atvažiavau dėl koncerto. Dviejų, iš tiesų. "Beprotė", reziumavo, draugams patvirtinus, jog tai visiška tiesa. Ir iš tiesų, kelionės, kuriose buvau viena, visos buvo dėl muzikos. Barcelona, tris kartus Londonas, tris kartus Amsterdamas, Groningenas. Prie the world is a book and those who do not travel read only one page (liet. Pasaulis - knyga, ir tie, kurie nekeliauja, skaito tik vieną jos puslapį, -Šv. Augustinas) pridedam Rock'n'roll is no genre of music, no, my friend, rock'n'roll is a way of life (liet. Rokenrolas nėra muzikos žanras, ne, mano drauge, rokenrolas yra gyvenimo būdas, -Brent Smith) ir gaunam tai, kas man skamba kaip labai logiška priežastis leistis į kelionę.

O kartais taip nutinka, kad tuo pačiu metu Europoje apsilanko net ne viena, o trys (klausomos) grupės, stebuklingu būdu atsiranda bilietas į per dvi minutes išparduotą koncertą ir prisimeni, jog seniai norėjai aplankyti draugus vienur ir kitur. Ir aplankai. Londone seniai matyta draugė padėjo ištirti visus įmanomus parkus ir jų tvenkinius (žr. nuotrauką apačioje), surasti reikiamą tiltą (nors ir iš penkto karto), išgerti šimtą puodelių kavos (pradedant migdolų pieno latte, baigiant Pumpkin Spice Latte --> yuck), aptarti visas pasaulio problemas (jei staiga baigsis ekonominė krizė, žinokit, kad čia mūsų darbas), apsiginti nuo žmogžudės voverės (prisiekiu!), peršlapti kiaurai (nes Londone priklauso), bene pražiopsoti metro stotelę (nes galvojom, jog važiuojam kita linija) ir tiesiog palaikyti gerą nuotaiką. 

O štai skrisdama į Amsterdamą sužinojau, kodėl Ryanair taip giriasi savo on time skrydžiais (nepaisant to, kad jų nurodoma skrydžio trukmė ir atvykimo laikas yra pailginti valanda laiko) - British airways skrydis vėlavo dvi valandas. O tada man aišku prireikė įsėsti ne į tą traukinį (iš kur galėjau žinoti, kad be Intercity ta pačia kryptimi dar važiuoja ir sprinter'iai). Na, bent jau galiausiai vis tiek atsidūriau Utrechte, o ne kaip praėjusį kartą - Hagoje vietoj Roterdamo (aha, pasirodo ir taip būna, net jei ir važiuoji traukiniu, ant kurio parašyta Rotterdam). O Utrechtas pasirodė besąs mielas miestelis iš olandiškų pasakų (su dar pasakiškesniu Olivier pub'u, įrengtu buvusioje bažnyčioje ir kino teatru, įrengtu buvusiame policijos komisariate... masters of disguise!). Hm, aišku, iš mano nuotraukų atrodo, kad Olandija tai vienas didelis Starbucks'as, bet panašu, kad tik kava atgaivindavo mano atmintį, jog tąsausi su savimi fotoaparatą :)