2017 m. rugsėjo 17 d., sekmadienis

Gruzija


Praėjusių metų paskutinę gegužės savaitę tarp atsisveikinimų senajame darbe ir naujos pradžios kitame susikroviau lagaminą ir nusprendžiau pati įsitikinti, jog Gruzija išties yra tokia nuostabi šalis, kaip visi ten buvusieji šneka. Įsitikinau. Ir ne vieną kartą. Tik pats kelionės aprašymas kiek užtruko gimti.
Mintį aplankyti Gruziją puoselėjau jau senokai ir ji su kiekvienu pasakojimu tik stiprėjo, tad galiausiai sausį nusipirkau bilietus į Ukrainos avialinijų skrydį per Kijevą (taip labai nemėgstu Wizzair, kad net 7 valandų persėdimas negąsdino) į Kutaisi. Septynių dienų pamatyti Gruziją tikrai mažoka (plius sugaišom dieną kelionei į priekį bei dieną atgal), ypač, kai kelionę planuojiesi pats ir keliauji viešuoju transportu, tad aplankėm vos dalelę šalies (ką galite pamatyti toliau esančiame žemėlapyje), bet pažadėjom ten sugrįžti dar kelis kartus. Kad ir į tas trejas vestuves, į kurias sulaukėme pakvietimų.



Toliau kelionė aprašyta iš eilės pagal dienas, tačiau tuo atveju, jei norėtumėt apžvelgti tik atskirą konkrečią vietą ar konkrečią dieną, galite tai padaryti šių nuorodų pagalba:
Gelati vienuolynas 1 diena
Motsameta vienuolynas 2 diena
Prometėjo urvas 3 diena
Okatse kanjonas 4 diena
Kutaisi 5 diena
Borjomi 6 diena
Akhaltsikhe 7 diena
Khertvisi 8 diena
Vardzia
Tbilisi


1 DIENA (šeštadienis)
Jei kada sugalvosite kur nors skristi per Kijevą (o aš tai darau jau antrą sykį) ir turėsite bent 5-7 val. laiko, rekomenduoju nelikti oro uoste, o keliauti apžiūrėti Kijevo ir Maidano aikštės, paragauti tikrų ukrainietiškų barščių ir pasivažinėti itin ilgais Kijevo metro stočių eskalatoriais (žinau - tiesiog neapsakytai puiki pramoga). 

Sky Bus iš Borispolio oro uosto iki Kijevo centrinės (Pivdenny) traukinių stoties kainuoja 60 grivinų (~2 EUR) (šiemet - jau 80 grivinų, t. y. ~2,86 EUR)  ir trunka apie 1 val. į vieną pusę, priklausomai nuo pakeliui pasitaikančių kamščių. Mums kaip tik "pasisekė" papulti į kamštį, susidariusį dėl tilto remonto, tad spoksojom pro langus į pakeliui statomus daugiabučius bei kabančių skelbimų suviliotos bandėm suskaičiuoti kiek lietuviškų atlyginimų reiktų nusipirkti butui juose (keturiolikos).
Kadangi mūsų žinios apie lankytinas Kijevo vietas tądien apsiribojo Maidano aikšte, ten ir patraukėme. Nuo traukinių stoties šone esančios Vokzalna metro stoties (kurią kažkodėl surasti turėjom nemažai keblumų) už "milžinišką" 4 grivinų (~0,14 EUR) (nuo šių metų liepos - 5 grivinos, t. y. ~0,18 EUR) metro pavažiavome kelias stoteles ir iškilome prie pat Maidano (beje, Kijevo metro yra itin giliai po žeme, o metro stotys pasižymi ta sovietiniam periodui būdinga prabanga).

Pasivaikščiojome aplink, pasigrožėjome auksiniais cerkvių kupolais, užsukome pietų į šalia Maidano aikštės įsikūrusį restoraną Krymas (ir dabar visiems pasakoju, kad lankiausi Kryme, Ukrainoje) ir jau buvo metas grįžti į oro uostą.

Kutaisyje nusileidome vėlai, pusę dvylikos vakare. Žinodamos, kad Kutaisio oro uostas nuo miesto nutolęs ~17 km, su viešbutuko (nors ten iš tiesų tokie mieli svečių namai) šeimininke Liudmila iš anksto susitarėme, kad mus oro uoste pasitiks. Tad štai kaip susipažinome su Geno, Liudmilos vyro draugu, kuris kantriai mūsų laukė oro uoste ant kortelės užsirašęs mano vardą. Tas pusvalandis kelionės Geno japoniška Toyota (su vairu dešinėje!) tikrai neprailgo, nes Geno pasirodė mėgstantis paplepėti ir viską aptarti. Tiesa, tik rusiškai. Per tą pusvalandį jis sugebėjo mus įkalbėti kitą dieną jį samdytis pakeliauti po Kutaisio apylinkes. Ir papasakoti apie kitus lietuvių turistus, kurie pas jį lankėsi ir dar lankysis, apie jų atvežtas lauktuves ir kodėl jis lietuvius myli (išduosiu - nes jie šneka rusiškai).
Gelati Guest House kambarys
Kutaisyje įsikūrusį Gelati Guest House pasiekėme jau po dvylikos, tačiau jo šeimininkė Liudmila mūsų nekantriai laukė ir buvo baisiai susirūpinusi, kad esam alkanos ir pavargusios po kelionės. Nors ir kaip bandėme atsisakyti vakarienės, tačiau buvome pavaišintos arbata ir šviežiai keptu pyragu.
Tiek Liudmila, tiek jos iš Izraelio kilęs vyras buvo nepaprastai svetingi ir draugiški, tad puikiai suprantu, kodėl turistai šiuos svečių namus laiko geriausiais Kutaisyje. Tikrai rekomenduoju apsistoti būtent čia, jei keliausite ir lankysitės Kutaisyje (mes už dvi naktis dviese sumokėjome 86 larius, t. y. ~36 EUR). O jei ieškosite vairuotojo, rekomenduoju ir Geno, kurį galite pasiekti nurodytu telefonu (arba bandyti susisiekti per Liudmilą).


2 DIENA (sekmadienis)
Po Liudmilos mums paruoštų pusryčių ir diskusijos apie lelijų dauginimosi būdus su Liudmilos vyru (kuris pasirodė besąs augalų mylėtojas, kaip ir mano draugė), iškeliavome su Geno apžiūrėti Kutaisio apylinkių. Bevažiuojant į pirmąjį tašką - viduramžių Gelati vienuolyną, Geno pareiškė, kad paleis geriausios pasaulyje muzikos. Na, negi ginčysies su vairuotoju dėl muzikos. Ramiai išklausėme pirmus dainos akordus, kol pasigirdo žodžiai... lietuviškai! Ha, iš tiesų smagu išgirsti Smilgevičiūtės su Skyle ar Makejavo dainas skambant gruzino automobilyje.

Gelati vienuolyną pasiekėme dar gana anksti, tad galėjome ramiai pasivaikščioti aplink jį, užsukti į vidų, apžiūrėti aukštas, spalvingomis freskomis puoštas vienuolyno lubas. Viduje mus užkalbinusi juodai apsirengusi moteris papasakojo vienuolyno istoriją, pavedžiojo po kitus greta esančius statinius, parodė daugiau nei 800 metų amžiaus vartus, atgabentus čia iš Gendžės Azerbaidžane.

Suprantama, buvo neįkyriai pasiūlyta ir paaukoti vienuolynui, bet, kaip ir visur kitur Gruzijoje, nepajutome jokio spaudimo tai padaryti. Tiesą pasakius, kol sugalvojome, kad jau keliausime ir norėtume paaukoti, vienuolyne, kuriame vieninteliame matėme aukų dėžutę, prasidėjo pamaldos. Į vidų veržtis žmonėms meldžiantis nenorėjome, o lauke nesutikome nei vieno žmogaus, nepriklausančio turistų luomui, tad griaužiamos kaltės jausmo palikome vienuolyną taip ir nepalikusios jokios aukos.


Gelati vienuolyno apylinkės iš tiesų pasižymi labai gražia gamta ir puikiais nuo vienuolyno ir pakeliui į jį atsiveriančiais vaizdais, todėl Geno, veždamas mus žemyn nuo kalno, ant kurio įsitaisęs Gelati vienuolynas, dar sustojo pakelėje nusifotografuoti... su mumis (!). Atminčiai, anot jo.

Toliau mūsų laukė antrasis netoli Kutaisio esantis vienuolynas - Motsameta. Ant uolos skardžio įsikūrusiame Motsameta vienuolyne mus pasitiko jau nepalyginamai didesnis turistų (ir vietinių gruzinų) būrys (tikrai neįsivaizduoju, kodėl kelionių žinynai teigia, kad Motsameta retai lankomas turistų).
Tokio populiarumo priežastimi gali būti ir dviejų šventųjų kapas vienuolyno bažnytėlės viduje, pakeltas nuo žemės tiek, kad po juo galėtum praropoti keliais. Anot legendos, jei tris kartus praroposi po juo, šventieji išpildys tavo norą. Ir, nemeluoju, žmonės rikiuojasi į eilutę, kad galėtų tai padaryti. Žodžiu, jei kada pas mane specialiosios tarnybos ras 250 tūkstančių eurų degtinės dėžutėje, žinokit, kad čia ne paskola, o Davit ir Konstantin išpildytas noras (ne, jie ne verslininkai, jie - tie šventieji).

Pavaikščiojusios po nediduką vienuolyno kiemą, trumpam įkišusios nosį į bažnytėlę (turėjom tik vieną galvos apdangalą, kuriuo turėjom dalintis eidamos į vidų, tad neužsibuvom) paspoksojusios į apačioje tekančią upę ir būrį moterų, geriančias šulinio vandenį iš, panašu, bendro naudojimo mėlyno puodelio, grįžom atgal iki stovėjimo aikštutės pas Geno.
Dar iš vakaro su Geno aptardamos dienos maršrutą, gana kategoriškai sakėme, jog į Prometėjo urvą - žymiausią Gruzijos stalaktitų ir stalagmitų pilną vietą - mes tikrai nevažiuosime. Buvai viename tokiame darinyje - buvai juose visuose. Bet Geno užsispyrė: arba Prometėjo, arba Sataplia urvas (taip pat požeminis urvas su stalaktitais ir stalagmitais). Sakė, kad visi, kuriuos jis ten privertė nuvažiuoti, jam dėkojo. Akivaizdu, tikėdamasis tokio paties dėkingumo ir iš mūsų pusės, ten nugabeno ir mudvi.

Prie įėjimo į Prometėjo urvą tikrų tikriausia oazė, pilna vešlios augmenijos, drėkinamos požeminės upės
Ir jei atvirai, visai nesigailiu, kad ten važiavau. Pirmiausia, Prometėjo urvas žymiai didesnis nei lankyti Lenkijoje, Slovakijoje ar Bermuduose. Be to, karštą vasaros dieną vėsuma urve tikrai atgaivina, o ir spalvingas apšvietimas, įvairūs siauri ir platėjantys tuneliai bei laipteliai išblaško monotoniją. Už gidės vedamą ekskursiją rusų kalba (nors galima pasirinkti ir angliškai kalbantį gidą) sumokėjome po 7 larius (~3 EUR), dar, berods, tiek pat kainavo pasiplaukiojimas valtele (valtelė iš urve tekančios požeminės upės išplukdoma į paviršių), tačiau mes šios pramogos atsisakėme.

Iš urvo išlindom šlapiais ir purvinais batais (tad patariu ten su geriausiais louboutinais neiti) ir kiek sužvarbę. Kadangi išėjimas iš urvo gerokai nutolęs nuo pradinio taško, visus lankytojus (ar bent daugumą, nes paskutinieji nebetilpo ir buvo palikti...) iki informacijos centro parveža autobusiukas.

Prie išėjimo iš Prometėjo urvo ganosi karvių ir kiaulės būrys (nors gal kiaulė čia piemuo, niekas nežino)
Kita mums Geno rekomenduota vieta - Okatse kanjonas, nuo Kutaisi nutolęs apie 40 km, tad važiuodamos kelionėje dar spėjome pasidairyti aplink į kadaise (t. y. Sovietų Sąjungos laikais) aukso amžių išgyvenusius, o dabar visiškai apleistus ir nebegyvenamus miestelius. Beveik kiekviename miestelyje Geno liūdnai konstatuodavo, kad prie sovietų čia buvo prabangus sanatorijų miestelis, arba čia gyvenę turtingesni karininkai, arba čia buvo didžiulė automobilių gamykla, kurioje dirbo 15 tūkst. darbuotojų, o dabar nieko nebėra, nes Sovietų Sąjunga subyrėjo. Tiesą pasakius, visų sutiktų ir kalbintų gruzinų nuomone, Sovietų Sąjungos laikai Gruzijai buvo puikūs finansiškai, todėl buvo nenuostabu girdėti tą nostalgiją jų pasakojimuose.

Pakeliui taip pat sutikome ir vietinių, treningais pasidabinusių džigitų varomą karvių būrį. Pasak Geno, karvės vasarai nuvedamos į kalnus, o rudenį parvedamos. Taigi, vasarą karvės patampa kalnietėm. Ir šiaip, karvės ten tokie naminiai-laukiniai gyvūnėliai, nieko nebijantys ir ramiai gulinėjantys bei vaikštinėjantys net užmiesčio keliuose, o vakare pareinantys prie šeimininko vartų. Jei Gruzijoje planuosite nuomotis automobilį ir patys vairuoti, saugokitės šitų padarėlių, nes jie kuo ramiausiai gulės vidury kelio, kur šiaip jau automobiliai važiuoja 90 km/h greičiu, ir žiūrės į jus nuobodžiaujančiu žvilgsniu, tarsi ne jie, bet jūs jiems trukdytumėte. Nors, ko gero, taip ir yra.
Okatse kanjonas žymus visai neseniai jame atidarytu prie uolos šono pritvirtintu takeliu. Na, panašiai kaip mūsų lajų takas, tik gruziniška jo versija įtaisyta žymiai aukščiau. Šiaip jau prie įėjimo į kanjoną ir takelį galima privažiuoti, bet Geno nusprendė, kad mudviem su drauge būtų ne pro šalį pasivaikščioti, tad mus paleido žymiai (žymiai žymiai) toliau - už Dadiani miško, per kurį vingiuoja itin kalnuotas 2,3 km keliukas. Ir nemaža keliuko dalis yra nepridengta medžių, tad kelias valandas kulniuoti saulėje nėra labai malonus dalykas. Toks nelabai malonus, kad jau nuėjus į vieną pusę, kilo nenumaldomas noras Geno primušti. Hmm.

Įėjimas į Okatse kanjoną kainuoja 7 larius (~3 EUR), tačiau lietingomis ar labai vėjuotomis dienomis į kanjoną nepateksite, nes vaikščioti aukštai pakabintais takeliais būtų nelabai saugu, tad takeliai uždaromi. Vasarą taip pat galite pamatyti ir vieną aukščiausių Gruzijos krioklių - Kinchkha krioklį, bet mes šįkart iki jo nenukeliavome. Visas pakabintas takas yra 780 m ilgio ir šiame atstume nemažai laiptelių (jau vien 989 laiptelius reiks nulipti norint patekti ant takelio, o kiek dar laiptelių laukia lipant aukštyn + 645 m keliukas atgalios iki įėjimo), tad tikrai nepabos juo eiti. Takelio gale rasite aukščiausioje kanjono vietoje (20 m) pakabintą apžvalgos aikštelę, kurią kažkodėl Gruzijos turizmo puslapiai reklamuoja kaip "apžvalgos aikštelę, kurioje galite pasidaryti selfį". Tai va, turėkit omeny.

Prie Geno automobilio grįžome jau pavakarėje, apie penktą valandą, tad buvom pasiruošusios važiuoti namo. Nors pakeliui išgirdę Geno pasakojimą apie Kutaisi Parlamento rūmus, dar sustojome apžiūrėti ir jų.

Gruzijos gyventojai kaip apie prezidentą Saakashvilį, taip ir apie Kutaisi Parlamento rūmus turi dvi nuomones: arba gerai, arba blogai. Geno priklauso pastarajai grupei žmonių ir mano, kad šie rūmai buvo tiesiog absoliutus pinigų švaistymas, o pats pastatas niekam nereikalingas ir negražus. Mes nuo nuomonių reiškimo susilaikėm, tačiau, manau, kad šie rūmai iš sovietinių laikų išsikapstyti bandančiam Kutaisiui suteikia nors šiek tiek modernumo, kurio pakankamai gausu Tbilisyje.
Galiausiai sustojome vakarienės Geno mėgstamiausiame restorane - Bungalow Zadezeni.

Imeruli khachapuri
Ojakhuri
Geno paragintos, užsisakėme ojakhuri (mėsa ir bulvės, keptos krosnyje), kuris su gruzinišku kečupu buvo pats nerealiausias dalykas pasaulyje. Geno taip pat užsakė imeruli khachapuri - Imeretijos regione gaminamą chačiapurį, kurį gaminant sūris dedamas ne tik į tešlą, bet ir barstomas ant viršaus (po savaitės kaip tik turėjom laimę matyti Geno žmoną gaminant šį chačiapurį namuose). Mudvi pasiėmėme alaus (apie kurį svajojom visą laiką vaikščiodamos po Okatse kanjoną), o Geno - diušios limonado (Gruzijoj tiek diušia, tiek tarchūnas vis dar gaminami ir labai populiarūs, o ir skonis jų skiriasi nuo Lietuvoje parduodamų). Už vakarienę (įskaitant arbatpinigius) sumokėjom 40 larių (~17 EUR) ir chačiapurį pasiėmėm išsinešimui bei suvalgėm kitą dieną ištikus netikėtam badui (3,5 val. trukmės kelionei į Borjomi). Tiesa, dar tos vakarienės metu patyrėme, kas yra Gruzijos tostai - buvome Geno išbartos, kai gurkšnį alaus atsigėrėme be tosto. "Mes taip nedarome" nepatenkintas sumurmėjo jis ir visą likusį laiką sakė tostus už tautų draugystę, mus mylinčius žmones, laimingą gyvenimą ir kt.
Į savo svečių namus grįžome apie aštuntą valandą vakaro. Liudmila mus džiugiai sutiko ir pakvietė vakarienės ar arbatos ar bet ko. Pažadėjome ateiti ir... užmigome. Tądien nueiti 15 km ir užlipti 149 aukštai laiptų (anot mano Fitbit) padarė savo ir nuovargis nebenorėjo mūsų niekur išleisti.

3 DIENA (pirmadienis)
Pirmadienį pabudome gana vėlai (o Liudmila jau žadėjo eiti tikrinti, ar mes dar gyvos, nes juk neįmanoma taip ilgai miegoti), papusryčiavome tuo pačiu aptardamos Putino politiką su Liudmila (kuri šiaip jau yra visiškai neigiamos nuomonės apie savo tautiečiams vadovaujančią personą) ir išsiruošėme trumpam pasivaikščiojimui po Kutaisį.

Nepaisant to, kad tai trečias pagal dydį Gruzijos miestas, Kutaisis (Kutaisi) iš tiesų nėra didelis, tad paties miesto apžiūra daug laiko neatims. Na, nebent nuspręsite apžiūrėti visus gyvenamuosius rajonus, kurie, kaip ir kiekvienas kitas buvusių sovietinių respublikų chruščiovkėmis apstatytas mikrorajonas, itin dideliu grožiu nepasižymi.

Trumpai pasivaikščiojome Kutaisio senamiesčio gatvelėmis, apėjome parką, apžiūrėjome Kutaisio simbolį - Colchis fontaną (kurį, kiek vėliau pamatėme ir veikiantį), paspoksojome į itin sraunią Rioni upę, užsukome į maisto turgų, nusipirkome vandens ir pasukome atgal, kadangi mūsų tądien dar laukė kelionė į Borjomi.
Didieji Gruzijos miestai prieš Gruzijos Nepriklausomybės dieną puošėsi tiek Gruzijos, tiek ES vėliavėlėmis
Grįžusios į viešbutį, atsisveikinome su Liudmila, atminčiai dar nusifotografavome (jei tarp daugybės Gelati Guest House svečių nuotraukų rasite dvi merginas su Lietuvos vėliavėlėmis, turėkite omenyje, kad ten mes) ir iškeliavome link stotelės. O stotelės ten tokios paprotinės - "priešais vaistinę" sakė Liudmila. Tik iš antro karto supratom, kur tai yra. Įsigrūdome į mikriuką (=mikroautobusiuką) su savo lagaminais ir nekantriai žiūrėjome, kada gi pasirodys autobusų stotis, pažymėta išganinguoju McDonald's. Gruzijoje už viešąjį transportą reikia susimokėti išlipant, tad dar prieš išlipdamos pasitikslinome kiek kainuos. Vienas bilietas - 0,40 lario, t. y. 0,17 EUR. Mikriuko vairuotojas sunerimęs žiūrėjo, kaip dvi blondinės (t. y. mes) kabarojosi su savo bagažu lauk, ir dar pasitikslino "Kuda?" (liet. kur?). Sulaukęs mano atsakymo, jog į Borjomi, pamojo ranka kairiau: "Idite tuda" (liet. eikite ten). 
Kutaisi autobusų stotis tokia improvizuota, nes nėra stotelių, tvarkaraščio ar aiškių krypčių. Tačiau tą pačią minutę, kai tik įžengėm į stoties teritoriją, mūsų ten stoviniuojantys vyriškiai iškart pasiteiravo, kur keliaujam ir nurodė reikiamą mikriuką. Ir ačiū dievui, nes visos kryptys ant mikriukų (dideli autobusai ten važiuoja tik į/iš didžiuosius miestus) nurodytos gruziniškai, tad vargiai būtume supratusios pačios. Jaunas mikriuko, vežančio į Borjomi, vairuotojas suvokė, kad mes norim keliauti su juo, bet nei rusiškai, nei angliškai nesuprato, jog klausiame, kada ketina išvykti. Galiausiai pirštų ir baksnojimo į laikrodį kalba sugebėjome išsaiškinti ir turėdamos laiko dar užsukome kavos į McDonald's... kuriame anglų kalba taip pat kalbėjo tik vadybininkas, kurį vargšės pardavėjos išsikvietė vos mums pasisveikinus. 

Išgėrusios kavos (ir, suprantama, pasinaudojusios nemokamu wifi), grįžome laukti prie autobusiuko jo išvykimo laiko ir stebėti aplinkinių žmonių: užsienyje gyvenančios jaunos gruzinės su vaikučiu ir motina, bendraujančių su šalia sėdinčiomis moteriškėmis, užkandžiais prekiaujančios moters, vis dingstančios kažkur ir paliekančios prekes, pėdkelnių maišu nešinos senutės, kuri visiems, išskyrus mus, pasiūlė įsigyti pėdkelnių ir daugybės vyrų, kurių vienas mums pasirodė labai panašus į veikėją iš Nasha Russia (nors kažkaip abejoju, kad mega žvaigždė savo noru laisvalaikį būtų leidusi Kutaisio užkampinėje autobusų stotyje). Galiausiai mikriuko vairuotojas surinko po 8 larius (~3,4 EUR) ir pradėjom kelių valandų kelionę į už 130 km esantį Borjomi miestelį.
Dar prieš išvykstant iš Lietuvos buvome sutarusios, kad Borjomi nakvosime pas vietinį gidą Temuri, kurį, anot jo paties, pažįsta visas Borjomi. Iš pradžių kiek pergyvenome, kaip su tuo jokia užsienio kalba nekalbančiu vairuotoju, mus vežančiu iš Kutaisi į Borjomi, pavyks išsiaiškinti, kur mums Borjomyje reikia išlipti, tačiau ir čia mus išgelbėjo Temuri. Pakeliui paskambino ir liepė padiktuoti mikriuko vairuotojo numerį (kuris kaba virš vairuotojo, šalia būtino Gruzijos mikriuko vairuotojo atributo - šventų ikonų) ir jam paskambinęs davė nurodymus, kur paleisti tas dvi žioplas turistes iš Lietuvos.
Stotelėje mus pasitiko Temuri ir parsivežė į namus, kurie kaip tik plečiami turistams apgyvendinti. Kadangi tuo metu buvome vienintelės turistės, gavome geriausią kambarį su puikiu vaizdu į Borjomi ir visą aukštą (kuriame šiaip jau yra dar trys kambariai) vien tik sau už 50 larių abiems (~21 EUR).

Beje, Temuri tikrai pažįsta visus ir žino viską, yra labai draugiškas ir turi dvidešimtkažkelių sūnų, jo žmona skaniai gamina ir gyvena jie gražioje vietoje, tad jei prireiktų gido ar nakvynės, kreipkitės į Temuri.

Atvykome, palikome lagaminus ir su Temuri iškeliavome apžiūrėti didžiausios ir pagrindinės Borjomi lankytinos vietos - garsiojo Borjomi mineralinio vandens parko.
Borjomi karštas mineralinis vanduo

Parkas tikrai didelis ir Saakashvili dėka gerai sutvarkytas: tvarkingi keliukai, suoliukai, liepteliai. Nuo parko įėjimo kelia funikulierius ("kanatka"), o pačiame parke rasite vaikinukus pardavinėjančius kavą iš vėžimėlio, turizmo informacijos centrą, pirtis etc. Turint daugiau laiko tikrai verta pasivaikščioti.
Tiesa, apie žymųjį mineralinį vandenį: Gruzijoje Borjomi vanduo buteliukais mažiau gazuotas ir labiau atgaivina (na, arba mane taip paveikė atostogų burbulo sindromas, kai viskas atrodo geriau ir gražiau nei iš tiesų yra). O va, tam tiesiai iš versmių trykštančiam vandeniui ditirambų negalėčiau rašyt (ir ne tik todėl, kad nemoku). Šaltas mineralinis vanduo tai dar pusėtinai geriamas, ko negalėčiau pasakyti apie šiltą mineralinį vandenį, kurio skonis verčia sunerimti, ar toje versmėje kartais nebus apsigyvenusi supuvusių kiaušinių šeimyna. Tačiau, anot Temuri, pastarasis vanduo labai padeda pagirių atveju. Žinodama gruzinišką čiačią ir Temuri primygtinį pažadą mus pavaišinti ja, dėl viso pikto prisipyliau buteliuko vandenilio sulfidu kvepiančio (blogąja prasme) vandens.
Kadangi diena ėjo vakarop, o aš labai norėjau pasikelti keltuvu (na, ta kanatka), grįžome atgal link parko pradžios ir nusipirkome 6 larius (~2,5 EUR) kainuojančius bilietus į abi puses.
Viršuje ant kalno yra apžvalgos ratas Borjomi Eye, bet, spėju, rato sezonas dar nebuvo prasidėjęs, nes jis stovėjo vienišas ir net negalvojo suktis, tad pasikelti dar aukščiau progos neturėjome. Apsižvalgėme aplink, sulaukėme pasikeliančio kito vagonėlio (kartu su Temuri, kuris pasikėlė mūsų pasiimti) ir grįžome atgal į parką.

Norėjom dar pasidairyti miestelyje, tad palikom Temuri prie automobilio, pažadėjusios paskambinti, kai tik susiruošim atgal į jo namus. Gatvelė nuo Borjomi parko puikiai sutvarkyta (ir tebetvarkoma) bei apstatyta nudailintais namais bei viešbutukais. Pasukus kiek į šoną, suprantama, tie vaizdai keičiasi, bet šiaip jau Borjomi paliko teigiamą įspūdį.

Tiesa, dar prie įėjimo į Borjomi parką (t. y. pačioje turistiškiausioje Borjomi vietoje) nusprendėme nusipirkti ir kankorėžių uogienės, kurią turistinės knygelės rekomenduoja parvežti lauktuvių. Už 9 larius (~3,8 EUR) gavau du indukus: viena uogienė - žalių kankorėžių, kita - jau subrendusių. Bet jei kada prašysite pakomentuoti uogienės skonį, nenustebkite, jei aš iškart pakeisiu pokalbio temą. Nes tiesiog... ne.

Pasivaikščiojusios po miestuką, pasidžiaugusios viename prekystalyje šalia barbės, žiebtuvėlių, kortų, pyragėlių, Mašos ledinuko ir kitų pirmojo būtinumo prekių pamačiusios lietuvišką Pergalės šokoladą, galiausiai grįžome atgal į Temuri namus (nors jo kaimynai prieš tai dar mus ir bandė suklaidinti sakydami, jog mums tai jau tikrai į kitą pusę reikia pasukti).

Vakaras pasitaikė itin lietingas, o Temuri namuose dėl sunkiai paaiškinamų priežasčių neveikė wifi, tad nelabai turėdamos kuo užsiimti jau buvome susiruošusios pasiduoti sapnų karalystės kerams. Tačiau Temuri kvietimas vakarienės išbaidė visus miegus.
Nusileidusios į apačią radome Temuri žmoną virtuvėje gaminančią vakarienę, kur ji ir prabuvo didžiąją dalį vakaro (tie gandai, kad Gruzijoje moters vieta virtuvėje pasirodė nesą vien tik gandai). Buvome pavaišintos šviežiai keptomis žuvimis, daržovėmis, duona, čiačia (o kaip be jos), išgirdome daugybę tostų, aptarėme Lietuvos ir Gruzijos santykius, mūsų su drauge vedybinius statusus (būkit tikri, kad kur jau kur, bet Gruzijoje tikrai paklaus, ar esi ištekėjusi, o tada pasisiūlys surasti vyrą ir iškart pradės planuoti vestuves bei paršelių skaičių, kurio reiks puotai), išgirdome apie pas Temuri atvažiuojančius svečius ir šiaip jau tikrai maloniai praleidom vakarą. Sutarėm, jog ryte Temuri mūsų užsuks pasiimti kelionei į Vardzią ir galiausiai patraukėm miegoti.

4 DIENA (antradienis)
Temuri iš tiesų dirba mikriuko vairuotoju, o jo vienas pagrindinių maršrutų yra Borjomi - Akhaltsikhe, kur jis važiuoja kasryt ir jau turi savo nuolatinį klientų būrį (pvz., teismo darbuotoją, kuriai Temuri mus noriai pristatė kaip koleges iš Lietuvos). Tai štai antradienio rytą su Temuri Vardzios link (kur ir buvo mūsų pagrindinis tikslas) iškeliavom būtent mikriuku, po truputį surinkdami į didesnįjį Akhaltsikhe miestą važiuojančius ten dirbančius ar besimokančius žmones.

Akhaltsikhėje Temuri mus paleido prie viduramžių Rabati pilies, kurios darbo laikas buvo tik prasidėjęs, tad susimokėjusios 7 GEL (~3 EUR) turėjom garbės būti pirmosios antradienio lankytojos. Neabejoju, jog žiūrint į Rabati pilies nuotraukas tikrai kilo pagrįstų abejonių, ar pilis iš tiesų yra viduramžių. Išties ji labiau panaši į Disney parko pilį, kurioje būtų visai nekeista susitikti Pelenę, tačiau taip yra dėl to, kad Saakashvilli dėka pilis ir ją supantis pastatų kompleksas buvo labai kruopščiai (sakyčiau, gal ir kiek per daug) restauruotas.

Pilį supančiuose pastatuose rasite kelis restoranus, parduotuves, bet, kaip įprastai, čia viskas kainuos brangiau nei pačiame mieste (pvz, už puoduką juodos kavos sumokėjau 4 GEL (~1,70 EUR). Pilies teritorija išsidėsčiusi keliais lygiais, joje pilna bokštelių ir laiptelių, kurie taip ir vilioja jais užlipti.

Dvi valandas pravaikščiojusios po pilį, užlipusios į aukščiausią Rabati pilies bokštą ir pasidairiusios po apylinkes, galiausiai grįžom pas mūsų laukiantį Temuri. Antradienio planas buvo pasiekti už ~60 km esančius Vardzia urvus, tad Temuri į tą pusę ir pasuko.
Kaip ir Geno, Temuri pakankamai šnekus ir važiuojant mums vis papasakodavo apie pro šalį pralekiančius miestelius, apie pas jį besilankiusius turistus (ypač tokius, kurie buvo itin keisti), apie garsiausią Gruzijos poetą - Shotą Rustaveli ir tai, kad Temuri itin patinka laukinės gėlės. Todėl visai nenustebom, kai Temuri nusprendė stabtelėti Rustavi kaimelyje prie Rustaveli skirto paminklo, o vėliau ir šalia lauko, kuriame kaip tyčia augo glėbiai aguonų. Net neabejokite, jog ekspromtu buvo suorganizuota fotosesija su aguonomis (kurios žvaigždėmis tapom tiek mudvi, tiek ir Temuri), o Temuri vis mus ragino eiti gilyn į nuo lengvo lietaus šlapias aguonas, nes "juk kaip gražu".

Temuri abejose objektyvo pusėse
Tolstant nuo Akhaltsikhe, oro sąlygos vis labiau bjuro ir pasirodė lietus, tad pievoje teko kiek sušlapti. Bet juk menas ir grožis reikalauja aukų.
Kelyje į Vardzią sustojome dar viename miestelyje. Tiksliau - sustojome prie vienos pilies. Nors danguje matėse gana grėsmingi debesys, Temuri mus labai įkalbinėjo palipti iki ant nedidelės kalvelės įsikūrusios Khertvisi pilies.

Šioje strategiškai puikioje vietoje - dviejų upių santakoje - pilis stovi jau nuo 2 a. pr. Kr. Tiesa, dabartinė pilies versija statyta 14 a. ir šiais laikais gerokai restauruota bei... neveikianti. Jei sugalvosite apsilankyti, įėjimą į pilies teritoriją rasite užritintą akmenimis ir "pažymėtą" ožkyčių, kurioms tie akmenys ant įėjimo, panašu, visiškai netrukdo.
Na, akmenys nelabai trukdė ir mums (tačiau jei per juos lipsite, būkite atsargūs, nes dalis jų visiškai nesilaiko ir yra pasirengę ridentis žemyn), tad užkopėm link pilies. Visiškai vienos. Tamsūs debesys ir milžiniška tuščia pilis sukūrė nerealią atmosferą - taip ir rodės, kad netrukus iš už kampo išlįs kardu ginkluotas viduramžių karžygys, nepatenkintas sudrumsta ramybe.

Jei ne staiga prapliupęs lietus, manau, kad būtume tikrai nuodugniau apvaikščiojusios ir aplaipiojusios pilį, tačiau, deja, gamta tądien nebuvo pasirengusi mūsų priimti Khertvisi pilyje, tad teko bėgte grįžti pas kalvos apačioje laukiantį Temuri.

Smarkus lietus nebuvo nurimęs ir tada, kai sustojome iš kiek toliau pažvelgti į Vardzia urvuose įsikūrusį 12 a. vienuolyną, ir tada, kai privažiavome prie įėjimo į Vardzia urvus, tad teko kiek palaukti, kol liūtis nurims.

Vardzia buvo iš tų vietų Gruzijoje, dėl kurių aplankymo aš net neketinau derėtis. Tiesą pasakius, pirmiausia noras aplankyti Gruziją kilo būtent pamačius Vardzios nuotraukas. Istorija, religija, urvai ir slapti tuneliai, begalybė laiptų ir iš čia atsiveriantys nuostabūs vaizdai - visa tai apsilankymą Vardzioje pavertė non-negotiable (liet. privaloma) kelionės sąlyga.

Palaukusios kol lietus kiek aprimo, patraukėme link kasos įsigyti bilietų į urvus (beje, per lietų po urvus vaikščioti yra gana pavojinga, todėl turėkit omenyje, kad lyjant galite ir nepapulti vidun). Įėjimas į urvus kainavo 3 GEL (~1,20 EUR) ir dar papildomai sumokėjome 5 GEL (~2,10 EUR), kad autobusiukas mus nuvežtų iki pat įėjimo (iki jo vingiuoja keliukas į viršų). Žmogui pavežimas kainuoja 1 GEL, tačiau nelabai turėjome laiko sulaukti dar trijų keleivių, tad sumokėjome už visus.

Visas urvų kompleksas tikrai įspūdingas, nors dauguma nėra labai gilūs ar ilgi. Tik iš bažnyčios radome vedantį ilgą, vingiuotą ir aukštyn kylantį labirintą.

Einant juo aukštyn, tunelis vis siaurėjo ir pradėjo suktis, o galiausiai dingo ir apšvietimas. Jei ne mus spaudžiantis laikas ir kaltės jausmas, jog Temuri laukia apačioje, tikiu, jog būtume užsikorusios iki pat viršaus, bet šįkart apsisukome ir grįžome į tunelio pradžią.
Dar kiek paslampinėjusios ir pasikarsčiusios gana pavojingai atrodančiais laipteliais, nusprendėme leistis žemyn. Prasidėjęs smulkus lietus akmens ir molio mišinį pavertė purvu, o laiptais tekėjo vanduo, tad eilinį kartą iš lankomo objekto Gruzijoje išėjom purvinais batais (spėju, kad Vilniaus gatvę arimu devynis mėnesius laikę žmogeliai šį nepakartojamą potyrį norėjo padovanoti ir Vilnių lankantiems turistams).
Temuri siūlymu pietus taip pat pavalgėme prie Vardzios urvų įsikūrusioje kavinukėje (kurią, beje, tikrai rekomenduoju tiek dėl kainų, tiek dėl maisto skonio, tiek ir dėl puikios lokacijos).

Kaip gi Gruzijoje be charčio sriubos
Ko nerekomenduoju Gruzijoje užsisakyti, tai makaronai su keptais svogūnais ir atskirai atnešamu padažu iš marinuotų smulkintų česnakų (gruzinišką pavadinimą kažkur pamečiau). Na, nebent nekenčiat savęs ir aplinkinių ir norite juos nužudyti burnos kvapu po pietų. Nežinau, ką aš galvojau užsisakydama šį patiekalą. A, galvojau, kad nemoku gruziniškai ir neturiu supratimo, ką užsisakiau.
Po pietų gana atsargiai pasiteiravom Temuri, ar jis žinąs, kada paskutinė marshrutka iš Borjomi į Tbilisi. Tądien dar planavom su savo lagaminais parsigabenti į Tbilisį, bet, matydamos, kad laikas tirpte tirpsta, jau buvom pradėjusios svarstyti alternatyvius kelionės variantus.
Temuri išdidžiai patvirtino, kad neabejotinai žino kada - paskutinioji išvažiuoja 18 val. ir mus patikino, kad tikrai spėsim į ją. Jau bevažiuojant atgal į Borjomi, mūsų vairuotojas/gidas/šeimininkas paskambino savo draugui, 18 val. marshrutkos vairuotojui (juk sakiau, kad Temuri visus visur pažįsta), kad paliktų mums du bilietus. Visą laiką kalbėjęs gruziniškai, bebaigdamas pokalbį rusiškai savo draugui pridūrė "Kak gdie? Moi dievushki sidiat tolko riadom s taboi" (liet. Kaip kur? Mano merginos sėdi tik šalia tavęs) ir mirktelėjo mums. Štai kaip mes sužinojom, kad Gruzijoje vietos šalia marshrutkos vairuotojo yra prestižinės, o vairuotojas gali neleisti tau ten sėsti, jei tu jam nepatiksi.

Pakeliui iš Vardzios į Borjomi daug senų bokštų, kurių čia kadaise buvo visa sistema
Borjomyje mus pasitiko Temuri draugas ir įteikė du bilietus, pirktus autobusų stoties kasoje (!). Jei atvirai, tai buvo pirmas kartas, kai mačiau mikriuko bilietą (Gruzijoje marshrutkų vairuotojai per daug nepergyvena dėl tinkamai vedamos buhalterinės apskaitos). Grąžinome po 6 GEL (~2,5 EUR) už bilietus, atsisveikinome su Temuri ir sėdome į savo prestižines vietas mikriuke. Kelionės metu kelis kartus labai labai norėjau, kad būtume sėdėjusios kur nors mažiau prestižiškai, nes 140 km/h greitis siaurame vingiuotame keliuke tikrai nelabai atpalaiduoja. Bet nieko, išgyvenom, be to, per priekinį stiklą puikiai matėsi besikeičiantys vaizdai, tad radom ir prestižo pliusų.

Tai pagrindinė (ir vienintelė) Gruzijos autostrada. Kiti šalies keliai tikrai prastesni.
Vienas seniausių Gruzijos miestų - Mtskheta pro marshrutkos langą
Saulei leidžiantis pasiekėme Tbilisio autobuso stotį, kurioje paslaugūs vyriškiai nukreipė mus link metro. Jau visai sutemus susiradom savo hostelį Tbilisio senamiestyje, kuriame palikusios daiktus, dar kiek paslampinėjom po naktinį Tbilisį, nusipirkom vandens ir grįžom miegoti.

5 DIENA (trečiadienis)
Jau pirmą vakarą ir naktį paaiškėjo, kad nakvynę susiradom labai nekokioje vietoje: įeiti į mūsų atskirą kambarį reikėjo per du kitus bendrus miegamuosius, kuriuose žmonės dieną miega, o naktį veikia viską, kas įmanoma, išskyrus miegą. Nežinia iš kur į kambarį eidavo cigarečių dūmai, duše vanduo bėgdavo iš unitazo bakelio (aš visai rimtai!), o ventiliacija iš tualeto buvo į... kambarį. Ryte dar pastebėjau, kad sienoje iš kambario į gatvę yra skylė. Tiesiog skylė. Į gatvę. Nusprendėm kraustytis kur nors kitur. Bet kur.
Dešimtą ryto šeimininkės ar šiaip darbuotojų pagrindiniame kambaryje nesimatė ir nebuvo. Jau buvau sėdusi rašyti laiško šeimininkei, kai ji visa užsimiegojusi išlindo iš kito kambario šalia. "Why are you up so early?" (liet. Ko jūs taip anksti atsikėlėt?) sumurmėjo nepatenkinta. Sakau "It's ten o'clock" (liet. Jau dešimta). Jos mina nepasikeitė: "So?" (liet. Ir?). Paaiškinom situaciją, jog norim išsikelti ir likusių kelių naktų, už kurias buvom sumokėjusios, nebenakvoti. Iš tiesų kiek nustebau, jog nekilo jokių ginčų ar problemų dėl pinigų grąžinimo. Susirinkom savo daiktelius ir išėjom... į gatvę ant suoliuko. Nes neturėjom jokio supratimo, kur keliauti toliau. Ar kur reiks miegoti kitą naktį.
Laimei, dar Kutaisyje Geno mums buvo minėjęs, jog Tbilisyje turi draugę, kuri galėtų mus apgyvendinti. Vienas skambutis Geno ir po kokių dešimties minučių sulaukėm skambučio iš naujos mūsų šeimininkės, kuri netgi atėjo mūsų parsivesti. Žodžiu, buvom labai laimingos, kad viskas taip idealiai išsisprendė ir kad gruzinai tokie draugiški.
Nors mūsų nauja nakvynės vieta taip pat buvo hostelis, tačiau už 210 GEL (~88,2 EUR) abiems gavom visą (dešimtvietį) kambarį trims naktims, turėjom nedidukę virtuvėlę, atskirą tualetą ir dušą, o pro mūsų langą matėsi žymusis Taikos tiltas. Žinau, kad booking.com nuotraukose šitas hostelis neatrodo puikiai, bet jis tikrai geras variantas, jei ieškosit nebrangios vietos nakvynei.

Dvi iš dešimties (ar daugiau?) vietų kambaryje, kuris kelioms dienoms buvo visas mūsų
Šalia kambario buvo saulėta virtuvėlė. Į komplektą įėjo ir katinukas, kuris čia jautėsi šeimininku
Persikrausčiusios pagaliau išsiruošėm pasižvalgyti po miestą. Kadangi prie pat mūsų buvo garsusis Taikos tiltas (stiklinis tiltas, pravardžiuojamas "higieniniu paketu" dėl savo panašumo į... na, patys suprantat į ką) ir kitapus Mtkvari upės įsikūręs modernus Tbilisio Rike parkas, ten ir patraukėme.

Vaizdas nuo Taikos tilto link Metekhi tilto
Rike parkas Koncertų rūmai (tas vamzdis) ir Prezidento rūmai ant kalvos
Iš Rike parko funikulieriumi (kanatka) už 1 GEL (~ 0,42 EUR) galima pasikelti į kitapus upės ant kalvos esančią Narikala tvirtovę ir tuo pačiu iš viršaus apžvelgti Tbilisį ir jo senamiesčio namukų stogus. Ką, suprantama, mes ir padarėme.

Stiklinis Taikos tiltas per Mtkvari upę ir tolumoje Sidnėjaus operą primenantys Teisingumo rūmai (Valstybės tarnybos rūmai)
Išlipusios viršuje pasigrožėjome atsiveriančiais miesto vaizdais, kartu su turistų būriais pasistumdėme prie Motinos Gruzijos statulos (tiksliau jos apačioje), iš lėto apėjome Narikalos tvirtovės griuvėsius (ir užsikorėm ant šiaip jau gana pavojingai atrodančių sienų), užsukome į avytės saugomą Šv. Mikalojaus bažnyčią ir galiausiai patraukėme link Tbilisio botanikos sodo.

Tbilisis nuo Narikalos tvirtovės sienų
Sumokėjusios po 2 GEL (~0,84 EUR) už bilietą, užsukom į vešlios augmenijos pilną botanikos sodą. Tiesa, ne tik augmenijos, nes pora kartų dar sutikom ir tokį greitai šliaužiantį draugelį (ar draugelius), kuris mane (aka miesto vaiką) labai išgąsdino.

Be jau minėtų poros susitikimų daugiau pakankamai ramiai pasivaikščiojome po parką, paspoksojom į tvenkinį ir jame gyvenančias varles, pasigėrėjom kriokliu ir paklaidžiojom takeliais. Galiausiai po truputį nusileidom žemyn link Tbilisio sieros vonių ir pietų užsukom į netoliese esantį restoraną chačiapurių. Ir kaip dar ne kartą Gruzijoje, sėdėdamos dūmuose paskendusiame restorane, džiaugėmės Lietuvoje galiojančiu draudimu rūkyti patalpose.

Po vėlyvų pietų ir pasiklausiusios kitos dienos Gruzijos Nepriklausomybės šventei besirengiančių orkestrų repeticijos trumpam grįžom atgal į hostelį, kur mūsų (ok, iš tiesų mūsų maisto) ištikimai laukė katinukas.

Pavakarėje, kai sutemo, dar kartą patraukėme pasivaikščioti į Rike parką, pilną žmonių, išėjusių vakariniam pasivaikščiojimui ar tiesiog pasisėdėjimui ant upės kranto.


6 DIENA (ketvirtadienis)
Tbilisyje rytai prasidėdavo taip: žinomis ir pasipiktinusiu barškenimu į uždarytą langą
Gruzija savo Nepriklausomybės dieną švenčia gegužės 26 d. (Gruzijos nepriklausomybės aktas pasirašytas 1918 m. gegužės 26 d.). Kadangi jau iš kitų keliautojų buvau girdėjusi, jog Gruzijoje smagu lankytis jiems švenčiant savo nacionalines šventes, pasistengėme, kad mūsų kelionė sutaptų nors su viena iš jų. Tad šeštąją kelionės dieną prabudusios žinojome, kad tądien mūsų laukia šventė.
Po pusryčių ir kovos su vis didesnę drąsą įgaunančiu katinėliu ("Ta prasme, išmetėt mane ir uždarėt langą? tuoj pat įleiskite mane atgal!" ir panašaus pobūdžio bežodžiai, bet ir taip aiškiai išreikšti reikalavimai), iškeliavome apžiūrėti šventei besirengiančio ir besipuošiančio miesto. Iš anksto uždarytoje pagrindinėje Tbilisio gatvėje - Rustaveli aveniu kūrėsi prekeiviai, valstybės institucijos ruošė savo informacinius stendus, merginos gyvomis gėlėmis puošė stoteles, tramvajus, mergaitėms buvo pinami vainikėliai (o nenorintys gyvų gėlių iš prekeivių galėjo įsigyti ir dirbtinių vainikų) ir tikrai jautėsi šventiška nuotaika.

Mama vedasi tautiniais Gruzijos rūbeliais aprengtus vaikus Rustaveli aveniu
Gruzijos stendas, skirtas Europos Sąjungai pristatyti
Pastebėjusios Europos Sąjungai skirtą stendą, užsukome ir ten. Pamačiusi, kad fotografuojame Lietuvos vėliavą ir sužinojusi, iš kur mes, viena iš ten dirbančių merginų mums noriai papasakojo, kokių veiksmų ėmėsi ir ką šiuo metu daro Gruzija, siekdama prisijungti prie ES, ką gero ES gali duoti Gruzijai ir kodėl Gruzijai geriau stoti į ES. Kaip supratome, tokiomis žiniomis dalinamasi ir su vietiniais gyventojais, taip siekiant paskatinti juos palaikyti būsimą (galimą) Gruzijos prisijungimą prie ES. Padėkojusios ir dar išsiprašiusios po Gruzijos-ES vėliavėlę, patraukėme tolyn. Apžiūrėjusios vaikams skirtą zoną, pilną karinių ir policijos mašinų, pagalbos telefoną pristatantį stendą ir kitas atrakcijas, nusprendėme kiek pasitraukti iš jau visiškai žmonėmis užsikimšusios šventės zonos.


Mtatsminda parkas įsikūręs ant kalvos, nuo kurios atsiveria visas Tbilisis. Į parką galima pakilti pėstute arba funikulieriumi, kuris kainuoja 1,5 GEL (~0,63 EUR) į vieną pusę (bei kortelė, be kurios negali įsigyti bilieto, dar kainuoja 4 GEL, t. y. ~1,68 EUR). Mtatsminda parkas garsėja savo atrakcionų parku bei apžvalgos ratu. Kiek paklaidžiojus pirmyn atgal, galiausiai pavyko nusipirkti 3,5 GEL (~1,47 EUR) kainuojantį bilietą į apžvalgos ratą ir apsisukti juo kartą.

Ten pat rasite ir dinozaurų parką, žaidimų kambarius, vaikams karstytis ir suptis skirtus įrengimus, tad net neabejoju, jog mažiesiems tikrai patiktų. O mes tiesiog paklaidžiojome po parką, pasigrožėjome vaizdais ir galiausiai nusprendėme leistis žemyn ir ieškoti, kur būtų galima užsukti pietų.
Kadangi diena buvo saulėta ir karšta, išlipusios iš funikulieriaus neskubėdamos leidomės link pagrindinės Rustaveli gatvės. Šventė tikrai buvo pačiame įkarštyje, nes leisdamosis matėme, kokia gatvė sausakimša ir koks šurmulys apėmęs visą miestą.

Bebandant įsilieti į tą šurmulį, staiga buvome nustumtos į šoną apsauginių ir atsidūrėme vos per žingsnį nuo žmogaus, kuris, sprendžiant iš aplinkinių elgesio, buvo itin svarbi persona - aplink sustoję žurnalistai buvo nukreipę į jį savo objektyvus, o vaikučiai ir praeiviai bandė jį pakalbinti ar nusifotografuoti. Mes, suprantama, neturėjome nei menkiausio supratimo, kas jis per vienas, bet pasekėme minia ir taip pat atminimui pasidarėme pora nuotraukų.

Vėliau išvydusios per žinias tą patį veidą, žvelgiantį į mus iš nuotraukų, susivokėme, jog stovėjome prie pat Gruzijos ministro pirmininko Giorgi Kvirikashvili. Žodžiu, pavyko ne tik paatostogauti, bet ir beveik sudalyvauti Gruzijos politiniame gyvenime.
Pietų užsukome į Khinkali house paragauti jų tradicinių koldūnų. Pats restoranas gana apverktiname stovyje, be to, įsikūręs rūsyje, kuriame, kaip ir visur kitur, leidžiama rūkyti, tad aplinka nepadarė įspūdžio. Tačiau khinkalių valgyti pas juos tikrai dar sugrįžčiau.

Beje, jei kada valgysite khinkalius, turėkite omenyje, kad viršus - "ąselė" - nėra valgoma. Mes šią taisyklę puikiai žinojome, bet alkis ir gobšumas mumyse nusprendė kitaip, tad padavėjai atidavėme visiškai tuščias lėkštes (ir kiek paraudonavome, jog taip stropiai viską iššlavėme). Už keturių rūšių khinkalius ir gėrimus sumokėjome dviese 20 GEL (~8,4 EUR), tad kainos tikrai nedidelės.
Po pietų (kurie dėl gana vėlyvo laiko labiau panašėjo į vakarienę) dar kartą perėjome šventiškai nusiteikusią gatvę ir užsukusios į savo laikinus namus bei pasilabinusios su šeimininke, patraukėme pažiūrėti tautinių šokių pasirodymo ir šiaip šventei skirto koncerto. Šeimininkė labai primygtinai jį mums rekomendavo, tad nusprendėme paklausyti patarimo.

Bet nuėjusios iki scenos, kur jau buvo prasidėjęs koncertas, susidūrėme su netikėta problema: mes abi esame pakankamai žemos. Tuo tarpu gruzinai - ne. Stovėdamos vos už kelių žmonių nuo scenos nematėme netgi šokėjų galvos apdangalų (kurie, kaip akivaizdu iš nuotraukos viršuje, yra gana aukšti). Nematėme tiesiog nieko. Dar kai pradėjo ir lyti, nusprendėme, kad koncerto tai dienai jau pakaks.
Gruzijos Nepriklausomybės dienai prie pat mūsų gyvenamosios vietos buvęs stiklinis Taikos tiltas buvo nušviestas Gruzijos vėliavos spalvomis, tad užsukome pasigrožėti ir juo. Pasislėpusios nuo lietaus po tilto skliautais, sulaukėme šventinių fejerverkų ir galiausiai patraukėme ilsėtis.

7 DIENA (penktadienis)
Žiūrėdami į Tbilisį iš bet kurios aukštesnės vietos matysite tolumoje ant kalvelės pūpsančią, auksiniu kupolu pasipuošusią Šv. Trejybės katedrą, vietine kalba žinomą kaip Sameba katedra. Kadangi Tbilisyje buvome jau ketvirta diena, nusprendėme, kad penktadienį būtų pats laikas aplankyti ir šią katedrą. Tik, aišku, problemų kilo su "ant kalvelės" dalimi, nes per karščius visiškai nesinorėjo kopti į kalnus. Kiek pastudijavusios žemėlapį ir internetą, susiradome autobusą, kuris kursuoja iki katedros (iki tol visur keliaudavome pėstute) ir atsistojome stotelėje laukti savo nedidukės geltonos transporto priemonės.

Autobusu važiavome išties netoli, bet bent jau išvengėme nemalonaus kopimo į kalną proceso. Pati katedra pastatyta visiškai neseniai - užbaigta tik 2004 m., tačiau vieta jai parinkta tikrai puiki: nuo kalvelės atsiveria vaizdas į tolumoje esančius kalnus ir kiek žemiau išsidėsčiusį miestą. Apėjome pačią katedrą, užsukome į vidų, pasigerėjome ikonomis ir pasukome atgal link Tbilisio senamiesčio (leistis nuo kalno žyyymiai maloniau nei į viršų).

Pakeliui užsukome į Karalienės Darejan rūmus (iš tiesų iš ankstesnės karališkosios šeimos vasaros rezidencijos išlikęs tik nedidukas bokštas su bažnyčia šalia) ir tyliai pasigėrėjome mediniu balkonu, juosiančiu bokštą, bei rožių sodeliu, slapta pažvilgčiojome į tamsiai apsirengusias besimeldžiančias vienuoles. Nusileidusios dar kiek žemiau aplankėme Metekhi šventyklą, nuo jos laiptų paspoksojome į Tbilisio įkūrėjo karaliaus Gorgasali skulptūros prastesniąją dalį ir galiausiai pasiekėme senamiestį. Kadangi tai buvo mūsų paskutinioji pilna diena Tbilisyje ir priešpaskutinė Gruzijoje, nusprendėme pasidairyti lauktuvių.

Keista tarp suvenyrų buvo rasti lietuvišką magnetuką, Amerikos vėliavos magnetuką, Ukrainos vėliavos raktų pakabutį ir galiausiai pastebėti, jog ir patys gruzinai nėra tikri, kaip iš tiesų jų šalis vadinasi angliškai
Toliau sekė pietūs mažame restoranėlyje, kur vyresnio amžiaus padavėja labai nuoširdžiai džiaugėsi, jog mes suprantame rusų kalbą ir jai neprireiks eilinį sykį turistams gestų kalba aiškinti, kokius patiekalus jie siūlo. Taip pat užsukome šaltos kavos į puikiai žinomą amerikietišką tinklinį restoraną ir ją begerdamos aptarėme vakaro planus.

Kairėje - bilietų perpardavinėtojų skelbimas, dešinėje - netoli mūsų hostelio buvusio Gabriadze lėlių teatro laikrodis, kur vietoj gegutės valandas pranešdavo nedidelis angeliukas
O vakarui mūsų planas buvo klausytis pirmąkart į Gruziją atvykstančio Robbie'o. Prieš važiuojant į Gruziją, bet jau nusipirkus lėktuvo bilietus ir daugmaž susiplanavus kelionę, viename gruziniškame tinklapyje atsitiktinai pamačiau reklamą, jog Robbie Williams koncertuos Tbilisyje. Tuo pačiu metu, kai mes ten lankysimės! Neabejotinai, tai buvo ženklas, jog ir mes privalome koncerte sudalyvauti. Juolab, kad sėdimo bilieto kaina tebuvo ~8 EUR. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje Robbie'o koncertų bilietai prasideda nuo 70 EUR, jokių klausimų, ar mes į šį koncertą eisime, nebeliko.
Po pietų sėdome į autobusą, vežantį link Dinamo arenos, kurioje ir buvo numatytas koncertas. Jau privažiavus upę, paaiškėjo, kad koncertui uždarytos aplinkinės gatvės ir pakeisti autobusų maršrutai, kas labai papiktino vietinius gyventojus, bet visiškai nenustebino mūsų. Iš piktų keleivių gestų supratome, jog reikia laipintis lauk, nes autobusas toliau važiuos į priešingą, nei mums reikalinga pusę, ir su visa minia ėmėme plaukti link Dinamo arenos.

Arena po truputį pildėsi, galiausiai pasirodė vakaro žvaigždė ir koncertas prasidėjo. Gruzinai pakankamai santūriai reagavo į pirmąsias dainas, bet vakarui einant ir jie įsidrąsino ir ėmė šėlti kartu su atlikėju.


Prasidėjus koncerto encore daliai, nutarėme, kad verčiau išvengti spūsčių viešajame transporte (ir tuo labiau verčiau spėti į paskutinį metro), tad dar tebeskambant Robbie dainoms (ir mums jas tebeniūniuojant), patraukėme link Station Square metro stoties, sulaukėme metro ir ramiai parsiradome į hostelį. 


8 DIENA (šeštadienis)
Atgal į Lietuvą turėjome skristi ankstyvą sekmadienio rytą iš Kutaisi, tad tik atvykusios į Gruziją susitarėme su Geno, jog šeštadienio naktį nakvosime jo namuose, o ryte jis mus nugabens į oro uostą. 
Šeštadienio rytą susipakavome savo daiktus, atsisveikinome su svetinga hostelio šeimininke ir patraukėme į Tbilisio stotį. Pakeliui metro dar buvome pakalbintos kelių gruzinų, kuriems buvo smalsu, iš kur mes, o išgirdę atsakymą, prisimindavo patys ten buvę ar turintys draugų ir pažįstamų Lietuvoje. Kelių valandų kelionė mikrushka (šįkart sėdint neprestižinėse vietose gale) ir pasiekėme Kutaisio McDonald'ą, oi, t. y. Kutaisio stotį, kur mūsų jau laukė Geno su savo Toyota. Kadangi lankantis Kutaisi pirmąjį sykį, nebuvome spėjusios pamatyti Bagrati katedros, Geno mus paslaugiai nuvežė jos apžiūrėti.

Nelabai supratome, kodėl vietoj to, kad katedrą atrestauruotų, jie tiesiog pristatė modernų priestatą
Kutaisi nuo Bagrati katedros
Geno dar užsuko į turgų ir parduotuves ir galiausiai pasukome jo namų link, kur laukė pietūs/vakarienė ir nakvynė. Nežinia, kodėl buvome įsitikinusios, kad Geno gyvena Kutaisyje, tačiau pasirodė, kad iš tiesų jis gyvena ~20-30 km nuo Kutaisio nutolusiame mažame kaimelyje, kur gatvėse dažniau galima sutikti karvę nei mašiną. Bet vakaras Gruzijos kaime taip pat buvo savotiška atrakcija. Iškart susipažinome su Geno žmona, kuri papasakojo ir parodė, kaip gamina tradicinį imeruli khachapuri (kurį vėliau dar ir turėjome garbės suvalgyti). Pietums/vakarienei Geno nuklojo stalą maistu, pavaišino ne tik chacha, bet dar ir vynu, atnešė paragauti arbūzų uogienės, sakė tostus, už kuriuos gerti liepė iš tikrų tikriausio rago. Prie stalo sėdėjome gana ilgai, aptarėme Gruziją, jos kainas, atlyginimus, vestuves ir jų tradicijas, Geno papasakojo apie savo vaikus. Žodžiu, tikrai nebuvo liūdna. 

Geno žmona ir jos gamintas khachapuri
Ne, ten ne Chivas Regal ir ne limonadas žaliame butelyje
Po sočios vakarienės nusprendėme truputį pasivaikščioti ir apžiūrėti kaimelį. 

Sovietų kariams skirtas paminklas
Kaimo realybė - duobėtas žvyrkelis, geltoni virš žemės einantys dujų vamzdžiai ir tiesiog gatvėje besiganančios karvės
Apėjusios kelis ratus grįžome atgal prie Geno namų, kur buvome pristatytos į gatvę išėjusiems Geno kaimynams. Sužinojus, kad mes iš Lietuvos, tema pakrypo link "Kaip ten, Europos Sąjungoje, gyvenimas?". Buvome išklausinėtos vidutinių atlyginimų, pensijų dydžių ir liūdnai informuotos apie gruziniškus, paprašytos palyginti Gruzijos ir Lietuvos kaimus ir šiaip gyvenimą abiejose valstybėse. Buvo jaučiama nostalgija geriems sovietiniams laikams ir tuo pačiu nusivylimas, kad Gruzijos dar laukia netrumpas kelias iki Europos Sąjungos lygio. 
Grįžusios namo pas Geno, pasėdėjome terasoje, išgėrėme arbatos, Geno įkyriai bandė įsiūlyti pašnekėti telefonu su jo sūnumi (neklauskit, nežinau, kodėl), papasakojo apie kitus pas jį atvažiuojančius ir apsistojančius turistus ir jau buvo laikas ruoštis miegui. 
Anksti kitą rytą (tiksliau - dar gūdžią naktį), Geno mus nuvežė į oro uostą, kur atsisveikinome su juo ir su Gruzija. Ne visiems laikams, tik iki kito karto.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą