2019 m. gegužės 24 d.

Transvulcania 2019 pusmaratonis

Pagrindinis dalykas, kurį supratau per paskutinius metus, yra tai, kad tikslus sau reikia keltis tokius, kurie gąsdina. Nes iš tiesų mes galim daug daugiau nei įsivaizduojam. Daug daugiau nei manom galintys. Jei prieš metus man būtumėt pasakę, kad šiandien laikysiu vienų iš gražiausių skyrunning varžybų medalį, būčiau nepatikėjusi. Nes juk aš negaliu. Ar vis tik..? 
Apie Transvulcania pradėjome šnekėti dar praėjusių metų liepą, būdami Chamonix. Iš pradžių daugiau juokais, be jokių realių planų ten dalyvaut (ypač įvertinus, kad draugai jau ten buvo dalyvavę 2017-aisiais), vėliau kiek rimčiau, o galiausiai visi keturi į ją užsiregistravome: mes trys pusmaratoniui, o draugas pilnam ultramaratonui. 
Iki užsiregistravimo niekada nebuvau bėgusi trail, niekada nebuvau bėgusi tokios distancijos ir bendrai paėmus tuo metu beveik iš viso negalėjau bėgti. Tačiau jau ne kartą būdama draugų, bėgančių įvairiuose renginiuose, neoficialioje palaikymo komandoje ir matydama jų emocijas, jaudulį, pasiekimo džiaugsmą, norėjau visai tai patirti ir pati. Ir nors dauguma kitų didelių ultra bėgimo renginių turi trumpesnių trasų (10-15 km), Transvulcanios trumpiausia distancija yra pusmaratonis su 24,28 km ir 2 150 m vertikalaus sukilimo. Ilgai svarsčiau, ar pajėgsiu, ar iš viso išdrįsiu stoti prie starto linijos, ar nenulūšiu vidury trasos (kur niekas manęs nepasiims, nes ten kalnai, ir vis tiek reiks eiti iki kitos maitinėlės), bet registruojantis renginiui prieš 10 mėnesių atrodė, jog pakaks laiko pasiruošti. Na, ar bent turėjau viltį, kad pasiruošiu. Tad beveik viskas, ką dariau paskutinius 10 mėnesių, buvo susiję su pasiruošimu Transvulcaniai. Ir dabar prisimindama tuos mėnesius, džiaugiuosi sprendimu užsiregistruoti pusmaratoniui, ir džiaugiuosi savo nuolatine palaikymo komanda - Indre ir Sigita, kurios skatino, guodė, gyrė ir barė, bet buvo kiekviename žingsnyje kartu. Įskaitant ir pusmaratonio startą ir finišą. Ačiū joms!
La Palmos saloje pasirinkome La Palma & Teneguia Princess viešbutį, apie kurį buvome girdėję gerų atsiliepimų iš bėgikų bei žinojome, kad iš čia suorganizuojamas transportas į startą ir atgal iš finišo. 

Pirmą dieną viešbutį supančius kalnus buvo uždengę debesys
Atvykome į La Palmą ketvirtadienį, penktadienį nuomota mašina nuvykome į Los Llanos de Aridane atsiimti bėgimo numerių ir pasivaikščioti expo (bėgimo renginio parodoje, kur gali ne tik atsiimti numerius, bet ir susipažinti su įvairių bėgimo prekės ženklų siūlomis prekėmis ar jų įsigyti), o šeštadienį jau mūsų laukia La Palmos kalnai.

Pakeliui į Los Llanos de Aridane prasideda Transvulcania reklamos // Transvulcania expo
Numeriai atsiimti!
Šių metų Transvulcania tema - švarios gamtos bėgikai, tad čia pasirašom pasižadėjimą neteršti gamtos ir palaikyti ją švarią
Transvulcania dalyvio krepšelis: šiemet jame marškinėliais ilgomis rankovėmis, liemenė nuo vėjo, kepurė ir rėmėjų smulkmenos
Iš vakaro pasiruošiam savo aprangą ir priemones rytojaus startui
Tiek ultramaratonas, tiek pusmaratonis (kuris šiaip jau yra ultramaratono pirmas trečdalis) startuoja iš tos pačios salos vietos - nuo švyturio, esančio Faro de Fuencaliente kyšulyje pačiame salos gale. Tik ultra pradžia 6 val.  ryto, o pusmaratonio - 7:30 val. Varžybų dieną Princess viešbutis pusryčius pradeda tiekti 2:50, kadangi ultras į startą nugabenti pasiruošęs autobusas išvyksta 4 val. Ultramaratoną bėgantis draugas keliasi už mus anksčiau ir vienas tylomis susiruošęs, 4 val. ryte jau sėdi autobuse.
Mes trys atsikelti galime kiek vėliau: žadintuvas nustatytas 4:50, nors aš pabundu anksčiau ir kokį pusvalandį nerimo pilna širdimi tiesiog guliu lovoje ir skaičiuoju, už kelių valandų galėsiu atsipalaiduoti. Pusmaratonis startuoja 7:30 val., o cutoff (t. y. laikas, kada trasa oficialiai uždaroma ir po šio laiko finišavę žmonės laikomi nebaigusiais distancijos) 14 val. Tad trasai įveikti skirtos 6 val. 30 min. Žinau, kad skamba visai pakankamai, juk įprastai pusmaratonio ilgiau 3 val. žmonės nebėga (o šiaip jau dauguma ir 2 val. netrunka), tiesa? Bet bekelės bėgimai - ne plentas, o 2 100 m sukilimo per 24 km reiškia, kad bus kalnai. Ir net ne šiaip kažkokia viena ar kita kalva, bet nuolatinis kilimas.
Ruošdamasi šitam pusmaratoniui, išsinagrinėjau viską: trasos profilį, įkalnių laipsnius, perskaičiau visus rastus bėgusiųjų pasakojimus apie TRV ultros pirmąjį trečdalį (kuriuo eina pusmaratonis), patikrinau paskutiniųjų kelių metų cutoff pabaigoje finišavusius žmones ir pasekiau jų dalį stravoje (socialiniame tinkle, kur sportininkai dalinasi savo bėgimų, plaukimų, važiavimo dviračiais statistika ir rezultatais). Kassavaitinių treniruočių Sapieginėje (kur Vilniuje tikriausiai yra geriausia treniruotis vertikaliam sukilimui) dėka puikiai žinojau, koks mano pajėgumas ir greitis įkalnėse. Ir jis buvo toks, kad supratau, jog būsiu labai labai arti cutoff laiko arba jį viršysiu. Ko neapskaičiavau ir ką įvertinti pamiršau, tai buvo netikėtai karšta diena (kas kliudė ir gadino rezultatus visiems, įskaitant ultras - dėl to sutarė visi, su kuo kalbėjau) ir tai, kad ant smėlio bėgti ir kopti daug sunkiau ir sudėtingiau nei miške. O TRV trasos didelė dalis yra vulkaninis juodas smėlis, kuris toks smulkus, kad sugeba įlįsti visur, bet tuo pačiu aštrus ir ganėtinai stambus, kad pritrintų pūsles ir paliktų mėlynes. Na, bet apie viską iš pradžių.
Atsikėlusios beveik be žodžių apsirengiam, užsidedam pasiruoštas bėgimo liemenes, susipakuojam savo drop bags (liet. kuprines, kurias starte atiduosim nugabenti į finišą) ir einame pusryčiauti. 
Rytinis ruošimasis varžyboms. Ir jau iš nuotraukos matosi jaudulys // Pusryčiai, kurių net visų nesugebėjau pabaigti
Žmonių restorane palyginus nedaug, vos keli vyrukai, pasiruošę bėgimui, ir juos palaikančios žmonos. Mes dvi valgom iš namų atsigabentus avižinius dribsnius su džiovintais vaisiais, užpiltus karštu vandeniu (nes kažkodėl viešbutyje į viską dedamas pienas), o trečia randa maisto viešbučio pasiūloje. Įsipilam ir kavos, nors jau trečią dieną čia būdami vis dar nesuradom būdo, kaip atskirti, kuris kavos aparatas gamina tirpią, o kuris kavą iš maltų pupelių, tad vis gaunam tirpios kavos. Fui, jau tada geriau be kavos iš viso.
Paskutinis apsilankymas pas nykštukus ir leidžiamės į registratūrą. Prie viešbučio durų jau laukia autobusas, pasiryžęs dalyvius nuvežti į pusmaratonio startą. Lygiai 6 val. autobusas pajuda vingiuotais keliukais aukštyn link Los Canarios kaimelio, nuo kurio leidžiasi žemyn iki švyturio - starto vietos. Žmonių autobuse nėra daug: užpildyta vos kiek daugiau nei pusė vietų. Kaip įprastai trail'e, vyrų žymiai daugiau nei moterų. Dalis bėgikų šnekučiuojasi, dalis kaupiasi pro autobuso langą žiūrėdami į akliną tamsą. Švinta čia gana vėlai, bet naktis giedra, tad gėrimės ryškiomis žvaigždėmis ir dairomės neseniai startavusių ultramaratono bėgikų lempų. Kadangi ultra startuoja tamsoje, jos dalyviams privalomi ant galvos dedami žibintai, iš priekio šviečiantys baltai, o gale raudonai. Ir dėl to, kad trasa eina siauru takeliu į kalną, bėgikai bėga vorele, o ta nuolat judančių žibintų eilė yra vienas įspūdingiausių vaizdų, vis parodomų TRV reklamose.
Ultros žibintų eilutę pamatome tik pačioje kelionės pabaigoje ir jau turime įtarimą, kad organizatoriai pakeitė trasą. Anksčiau ta eilutė prasidėdavo ir vingiuodavo nuo pat apačios, nes siauras takelis visus gana sulėtindavo ir sudarydavo grūstis. Šįkart žibintus matome tik tolumoje, tad per tą valandą jie tikrai gana toli pasistūmėjo.
Autobusas mus išleidžia dar nepasiekus švyturio. Lauke tamsu ir vėjuota. Vėjas toks didelis, kad kepurę, per kurią dar esu perkišusi plaukų kasą, turiu prilaikyti, kad nenupūstų (o kartą net ir pralaimiu kovą su vėju, bet, laimei, spėju kepurę susigrąžinti). Tamsoje leidžiamės asfaltuotu keliuku žemyn link švyturio ir svarstome, ar tik nereiks mums šiuo asfaltu bėgti viršun (ankstesniais metais nereikdavo, bet šiemet kažkodėl viskas kitaip aptverta).
Faro de Fuencaliente švyturys, nuo kurio startuoja ultramaratonas ir pusmaratonis // Apšviesta starto zona apačioje
Prie švyturio po truputį renkasi žmonės, pilna pristatyta automobilių. Atiduodame savo kuprines pervežimui į finišą ir ketiname dar kartą užsukti pas nykštukus, bet prie kilnojamų wc ilgiausios eilės. Na, kol dar neprašvitę, mes ir už krūmelio galim nueiti. Pasukam ieškoti krūmelių, bet kažkodėl visi krūmeliai vos siekia kelius, o ir krūmelių mažiau nei jų užuovėjos ieškančių žmonių. Galiausiai prarandam kantrybę (ir taip jau gana tolokai palipom į kalvą) ir pasirenkam artimiausius krūmus. Ok, šitas reikalas sutvarkytas.
Po truputį švinta, o nuo švyturio žiūrėdamos žemyn į starto zoną, matome judėjimą: bėgikus pradėjo leisti į startą. Su Indre nuskubame link starto (Sigita tebestovi eilėje prie wc), nes nenorime būti minios gale. Prie užtvaros nuokalnėn žemyn tikrinama privaloma įranga, bet kadangi bėgame tik pusmaratonį, mūsų prašo parodyti tik veikiantį mobilų telefoną (ultra bėgikams dar privalomas litras vandens, termofolija ir minėtas galvos žibintas) ir praleidžia toliau. Na, štai mes jau starto zonoje, kuri ryškiai apšviesta ir kiekvieną minutę vis pildosi spalvingais rūbais pasipuošusiais bėgikais. Matome su kamera vaikštantį vyruką, kuris filmuoja vaizdus tiesioginei transliacijai. Kol aš dairausi į apšilinėjančius bėgikus ir pati kiek pašokinėju (ir pašoku pagal grojančias pop dainas), kameromenas atsiduria prie manęs. Indrė nusprendžia, jog reikia į kamerą pristatyti Lietuvą (visgi mes tik keturi lietuviai šiemet), tad greitai atsega mano ir savo liemenių šniūrelius ir ima rodyti į užrašą LIETUVA ant mūsų marškinėlių ir rikteli "Lithuania"! Panašu, kad toks mūsų gestas sužavi ir vyruką su kamera, ir transliacijos režisierių, nes tiesioginė transliacija perjungiama į mus. O mes kaip tik suvokiam, kad realiai rodom tiesiai į savo krūtines ir imam juoktis, kai tuo tarpu operatorius mosikuoja ranka, kad pakartotume Lietuvos pristatymą. Vėliau žiūrėdama transliacijos įrašą, girdžiu, jog transliacijos komentatoriai mus pristatė kaip "chicas de Letonia" - "merginas iš Latvijos", bet ką jau darysi, kad ispanų geografijos žinios Lietuvos neapima.
Starto zonoje, laukiant bėgimo pradžios // Mes, pusmaratonio užkariautojos
Starte prisirenka žmonių, groja muzika: Bon Jovi It's My Life, AC/DC Highway to Hell ir žymioji AC/DC Thunderstruck, kuria prasideda ultra (tik ispanams kažkoks dėmesio sutrikimas, nes nei vienos dainos taip ir neužbaigia). Visi dairosi aplink, vis užmesdami akį į numerius puošiančias valstybės vėliavytes ir bandydami atspėti, kas iš kur atvykę. Pagrinde aplink vien ispanai, keli britai, vokiečių kompanija. Matau, kad mūsų Lietuvos vėliava daug kam kelia neaiškumų, nes žvilgtelėję į ją, dar žvilgteli į mus, vėl į vėliavą, vėl į mus, bandydami nuspręsti, iš kurio krašto mes atvykusios.
Starte nuotaika nereali, skambanti muzika ją tik papildo. Nusifotografuojam trise, vėliau dar prijungiam Sigitai iš 2017ųjų bėgimo pažįstamą britę Liz.
Jau visiškai prašvitę, kai renginio vedėjai informuoja, jog iki starto liko 20 sekundžių ir netrukus imame kartu su visais ispaniškai skaičiuoti nuo 10 atgal. Nuskambėjus "uno", visa 503 žmonių minia pajuda aukštyn link švyturio. Gan simboliška, kad šitas kalnų pusmaratonis prasideda nuo įkalnės.
Trasa iš tiesų pakeista: vietoj to, kad po įkalnės iškart suktume kairėn į trailą, bėgame aplink švyturį ir asfaltu aukštyn. Gal jau po pirmo kilometro didžioji dalis minios ima eiti - prisimenu draugo žodžius, jog pradžioje iš to smagaus jaudulio nesugalvotume bėgt į kalną ir neužrūgštintume organizmo jau pirmuose kilometruose. Po dviejų kilometrų asfaltu trasa pagaliau sukasi į trail'ą - dulkantį vulkaninio smėlio keliuką, kylantį aukštyn. Dar kažkiek bandome bėgti, bet pirmi du trečdaliai Transvulcania pusmaratonio yra visi į kalną, todėl bėgti čia gali tik elitas. Visi kiti stengiasi greitai ir efektyviai kopti. Takeliu kopiame vorele, nes telpame takelyje tik po vieną ar po du.
Kylam į viršų vulkaninio smėlio keliukais
Pakylam į vieną kalniuką, į antrą, sutinkam porą fotografų. Indrė kažkur priekyje, o Sigitą matau už kelių žmonių. Einam, lipam, kopiam, kažkiek pabėgam. Takelis vingiuoja viršun ir sukasi aplink Teneguia vulkaną.
Teneguia vulkanas
Nėra lengva, bet nėra ir nepakeliamai sunku. Kažkur šeštame kilometre girdžiu muziką, tarškesį ir ispanų palaikymo šūkius "venga, venga", "vamos", "animo". Ok, toks nerealus palaikymas, kuriuo garsėja Transvulcania, iškart įtaiso nuoširdžią šypseną veide. Prabėgu pro man plojančius ir džiūgaujančius ispanus ir atsiduriu prie itin stačios įkalnės, per kurią vingiuoja serpantino stiliaus takas. Juo kopti sunku, tad gerokai sulėtėju.
Gerokai pavargstu, kol pasiekiu įkalnės viršų, nuo kurio prasideda Los Canarios kaimelis - todėl čia pilna palaikančių žmonių. Vaikai ir suaugusieji čia stovi ir drąsina prabėgančius, vis užmesdami akį į mūsų numerius. Kai pirmą kartą išgirstu "Vita, animo!", kiek sutrinku, iš kur jie žino mano vardą, bet smegenys ima veikti ir prisimenu, jog jis užrašytas ant mano numerio. Na, taip!
Trasa per Los Canarios taip pat eina aukštyn asfaltuotomis gatvėmis, o kaimelio pabaigoje mūsų laukia pirma maitinėlė. Lipdama link jos ir šypsodamasi man plojantiems nerealiems kaimelio gyventojams, išgirstu grojant Bon Jovi - It's My Life priedainį: "It's my life / It's now or never / I ain't gonna live forever / I just want to live while I'm alive" ir jaučiu kaupiantis ašaras. Nes aš čia, nes jau įveikiau 7 km ir 716 m vertikalaus sukilimo, nes prieš tuos 10 mėnesių man tai atrodė nesuprantamas ir neįmanomas dalykas, nes pati netikėjau, kad aš čia būsiu ir kad galėsiu. Išties, dainos žodžiai tobulai atspindi mano mintis: It's now or never (liet. dabar arba niekada) ir I just want to live while I'm alive (liet. noriu gyventi, kol esu gyvas). Ir gyvenu. Čia ir dabar, šiame mielame kaimelyje, tarp šitų nerealių besišypsančių žmonių. Kaip viskas super!
Pirmoji maitinėlė, jau ją praėjus // Aš pirmoje maitinėlėje 
Pasiekusi maitinėlę, žvilgteliu į laikrodį: 1 val. 32 min. Oho, kažkaip neįtikėtinai greit įveikiau pirmąjį etapą. Vėliau sužinau, kad Sigita pirmą punktą kirto prieš 5 min., o Indrė prieš 11 min.
Maitinėlėje vyriškis pripildo mano tiesiamą vieną iš dviejų minkštų buteliukų. Kito neištraukiu, nes jis dar pilnas. Išgeriu dvi stiklines geltono gėrimo (su viltimi, kad ten elektrolitai) ir stiklinę vandens ir patraukiu toliau. Trasa kyla aukštyn, kerta kelią ir eina akmenuotais laiptais ir taku per parką. Priekyje matau vaikinuką, su pusmaratonio numeriu grįžtantį atgal link maitinėlės. Dar kurį laiką svarstau, kodėl jis grįžo. Trasa kyla per miškelį aukštyn, nors įkalnė nėra didelė, tik nemažai akmenų ir šaknų.
Nusprendžiu, kad pats laikas išsitraukti pirmą geliuką, bet jis toks šleikščiai saldžiai kartus, kad net nenoriu jo vartoti. Nešuosi praplėštą pakutį ir galvoju, kad na, reikia. Ir kodėl geliukai negali būti skanūs, pvz., kruasanų su natūraliu braškių džemu skonio. Lipu aukštyn, karts nuo karto atsisukdama, kur matau gal 70ies metų vyriškį, pasiramstantį viena lazdele ir ant nugaros besinešantį TRV maišiuką. Kartais jis sustoja, prisėda ant akmenų sienelės ir iš maišiuko išsitraukęs vandens buteliuką ilsisi. Aš tuo tarpu bandau įsivaizduoti save, apsiginklavusią bėgimo liemene ir minkštais buteliukais, ir svarstau, kaip čia yra, kad mes su juo tame pačiame renginyje, judame beveik tuo pačiu tempu, tik gal aš per daug rimtai į viską žiūriu. Kita vertus, mačiau žmonių čia be laikrodžių - šitie gal jau kiek per daug atsipalaidavę.
Kildama aukštyn aplenkiu vyruką, kuris kas kokius 100 m vis stoja išsipūsti nosį. "Allergies?" (liet. alergija?) klausiu su užuojauta. Jis kažką sumykia ir pamosikuoja plaštaka. Suprask: nei taip, nei ne. Bet matau, kad jis ispanas, tad spėju, kad paprasčiausiai manęs nesuprato. Ispanai šiaip bendrai čia nešneka angliškai, tad nieko keisto, jog ir su juo susišnekėti nepavyko. Ką gi, ieškosiu kitų draugų. Galiausiai 12ame kilometre pakylam iki tam tikros miško vietos, kur kelias sukasi ir eina aplink kalnelį. Dešinėje pro medžius matau debesis, su kuriais esu beveik tame pačiame lygmenyje.
Ir štai mes jau virš debesų
Sigita, 2017aisiais bėgusi čia pusmaratonį žadėjo, kad kažkurioje vietoje galėsime įbėgti į debesis, tad aš to labai laukiu. Lipam toliau aukštyn, po to pasiekiam šiokį tokį slėnį, kur jau netgi nereikia lipti, o galima prasibėgti. Bėgdama matau greitąją, stovinčią tarp pušų - vienas iš medical points (liet. medicinos pagalbos punktų), ir matau bėgikę, besišnekučiuojančią su medikais. Na, tikiuosi, kad jai viskas tvarkoje.
Už slėnio prasideda gana stati įkalnė. Lipu į ją gana lėtai, vis pagalvodama, na, kodėl, kodėl aš čia (tiesą pasakius, kai man sunku, aš galvoju angliškai, tad iš tiesų kankina mintis "Why am I doing this to myself?" - liet. Kodėl aš tai sau darau?). Bet užlipusi iki pusės suprantu kodėl: vaizdai tiesiog pritrenkiantys. Žali miškai, mėlynas dangus, balti debesys ir pilkos vulkaninės La Palmos kalvos. Nerealu. Vis susižvalgome su netoliese esančia moterimi (tai ji mane aplenkia, tai aš ją) , nusišypsom. "It's so difficult, isn't it?" (liet. Labai sunku, ar ne?) sako ji su ryškiu prancūzišku akcentu. "Indeed"  (liet. Išties) palinksiu.
Užkopus į šią kalvą, kaip ir tikiuosi palengvėjimo, galbūt kokios mažiau stačios įkalnės ar slėniuko, bet po jos seka kita stati įkalnė, o už jos matau dar vieną kalną ir aukštai lipančius žmones. Patikrinu surinktą sukilimą. Oh god, dar daug trūksta. Antrame etape per 9,5 km turime surinkti 1 100 m sukilimo, o trūksta dar turbūt pusės. Užkopiu į matomas kalvas, išlenda naujos. Ir kopti darosi vis sunkiau. Ir dar sunkiau darosi kvėpuoti. Nežinau, kodėl, tikrai ne dėl aukščio. Matyt tiesiog širdis nesugeba išvarinėt kraujo su reikiamu kiekiu deguonies. Ok, nu žiauriai sunku. 13ą ir 14ą kilometrus kopiu po pusvalandį. Jaučiu, kad reikia geliuko, nors ir nelabai noriu. Plius vanduo eina į pabaigą, o geliuko be vandens šansų suvartoti beveik neturiu (nes jis palieka tokį pobjaurį skonį burnoje, kad būtinai turiu nuplauti vandeniu). Skaičiuoju, kiek liko iki antros maitinėlės. Teoriškai neturėtų būti daug, bet matau, kad dar trūksta sukilimo, tad kiti du kilometrai bus lėti. Nepadeda ir tai, kad mano Garmin laikrodis netiksliai gaudo gps ir pridaro spyglių trasoj (t. y. jam atrodo, kad einu ne tiesiai, bet lakstau kreivai, tad pamatuotas atstumas ilgesnis), todėl net nesu tikra, kurioje konkrečiai vietoje esu.
Lipu toliau, vis pažiūrėdama į laikrodį ir matydama, kad mano antrasis etapas, tie 9,5 km užtrunka jau beveik 3 valandas. 3 valandas kopiu tuos nelemtus 9 km. Karšta, sunku kvėpuoti, noriu gerti. Ir, jei atvirai, jaučiuosi pasiduodanti. Ne, minties pasitraukti neturiu, bet neturiu ir jėgų paskubinti žingsnio, kad spėčiau į cutoff.
Mintyse save įtikinėju nežiūrėti į dar vienos kalvos viršūnę, o tiesiog lipti žingsnis po žingsnio. Šią minutę egzistuoja tik šitas vienas žingsnis. Tada tik šis vienas. "Just one more step. And now just this one step" (liet. Dar vieną žingsnį. Ir dabar dar šitą vieną žingsnį) angliškai girdžiu savo mintyse. Išsitraukiu geliuką ir jį gana greitai suvartoju. Ok, kažkur turėtų būti maitinėlė, nes man rimtai reikia vandens, kadangi beturiu tik kelis gurkšnius. Lipdama į vieną kalvą atsisuku atgal ir matau britę Liz, kuri manęs pasiteirauja, kaip man sekasi. "Terrible" (liet. Siaubingai) atšaunu ir iškart viduje pasijuntu kalta. Juk pati pasirinkau čia būti, juk Liz irgi sunku. Bet tuo pačiu ateina stipresnė mintis, jog man reikia paskubėti. 2017ais Liz pusmaratonį įveikė per 6:13 val., šiemet ji irgi taiko į cutoff laiką, tad jei aš laikysiuosi jos, nespėsiu. Bandau kopti greičiau, bet tikrai sunku. Vėl pasiveju su prancūzišku akcentu kalbančią moterį, tik žvilgtelėjus į jos numerį, matau, kad ji šveicarė. Susižvalgom. Ji vėl man sako, kad "so so difficult" (liet. labai labai sunku). "It is" (liet. Tikrai) pritariu ir priduriu, kad pagal mane maitinėlė jau seniai turėjo būti, tad nesuprantu, kur ji (ačiū Garminui, netiksliai rodžiusiam atstumą, tad gaudžiausi tik pagal sukilimo metrus).
Iš priekio matau leidžiantis du geltonomis liemenėmis apsirengusius vyriškius - TRV savanoriai. Jie nešasi butelį vandens ir duoda atsigerti visiems norintiems. Diena iš tiesų žvėriškai karšta. Jų vandens paprašau ir aš bei paklausiu, kiek dar ilgai iki maitinėlės. Savanoriai ispanai, tad laužyta anglų kalba sako, kad 200 m ir vandens bus. Ok, einu toliau. Po 600 m kopimo į kalną sutinku kitus keturis savanorius, turinčius lašelį vandens. Jie sako, kad maitinėlė už 400 m. Kas per... Nu ok. Po 400 m randu ženklą "Kita maitinėlė - 500 m". Kadangi šalia ženklo pasiveju ir šveicarę, abi su ja susižvalgom ir imam juoktis. Sakau, kad bijau, jog net ženklas mums meluoja ir vietoje maitinėlės su vandeniu, gausim dar vieną įkalnę, kurią kaip tik matau priekyje. Šveicarė eina pirma, tad po vieno posūkio atsisuka į mane ir šūkteli, kad maitinėlė iš tiesų čia pat. Iškeliu rankas į viršų ir laiminga spygteliu "Oh, thank god!" (liet. O, ačiū dievui!).
Maitinėlėje žmonių nedaug, kas visai suprantama, nes ją kertu praėjus 4:40 val. nuo starto. Šitas antras etapas buvo pats sunkiausias ir pareikalavęs daugiausiai jėgų. Kol savanorės merginos pila vandenį į mano buteliukus, šalia stovintis senukas savanoris smalsiai spokso į mano numerio kamputyje pavaizduotą vėliavytę bando suprast, iš kokios aš šalies. "Lituania" sakau. Jis palinksi galvą ir ispaniškai ima sakyti, kad mažai ką žino apie Lietuvą. Aš tuo tarpu turiu per mažai ispanų kalbos žinių, kad suprasčiau, ką jis kalba, bet vienas žodis atkreipia mano dėmesį: "russo". "No soy russa" (liet. Nesu rusė) piktai dėbteliu į jį. Jis vėl ima kažką greitakalbe man berti ispaniškai. Suprantu tik tiek, kad ne mane jis turėjo omenyje, o kažką apie anksčiau. Ar kad anksčiau lietuviai buvo rusai, ar tiesiog šiandien buvo sutikęs rusą. Šypteliu jam, bet neturiu laiko aiškintis toliau, nes mano laikas nenumaldomai senka. Dar girdžiu, kaip šveicarė savanorių paprašo banano, kurie kaip tik sukrauti joms už nugaros, bet šios laužytai anglų kalba sako, kad jums maisto bus už 7,74 km, o čia nepriklauso. Liūdnai pagalvoju, kad juk mes esam bėgikų srauto pabaiga, dar už pusvalandžio savanoriavimas šiame punkte iš viso baigsis, tad ar taip sunku duoti tą bananą. Na, bet neturiu kada kištis į situaciją. Manęs laukia 7,74 km ir mažiau nei 2 valandos.
Pagal trasos profilį trečias etapas yra visas žemyn. Teoriškai. O praktiškai jis iškart po maitinėlės turi kokias tris įkalnes (ir ganėtinai žiaurias), nuokalnę ir dar porą įkalnių. Iki finišo dar turim sukilti 300 m ir nusileisti dar kokius 600 m. Pirmoji kalva žiauri. Tik pradėjus lipti dešinę koją sutraukia mėšlungis ir dar taip siaubingai, kad turiu stoti ir iš visų jėgų masažuoti ją, nes kitaip niekur nebenueisiu. Bus pamoka neimti druskų ir elektrolitų (ir tikėtis, kad jų pakaks iš geliukų ir gėrimų maitinėlėse). Lipti į viršų galiu tik ranka spausdama koją, nes mėšlungis kankina toliau. Atrodau tikrai idiotiškai, bet man absoliučiai dzin. Mintyse svarstau, kad štai ko reikia, kad man nustotų rūpėti kitų žmonių nuomonė apie mane - kovos už išgyvenimą situacijos (na, gal kiek ir perdedu, bet finišuoti man tuo metu buvo labai svarbu). Vienu momentu sustojusi pamasažuoti kojos atsisuku atgal ir tiesiog negaliu nesigrožėti vaizdais, raudonomis kalvomis, žaliais miškais ir tolumoje matomomis Tenerifės ir Gomeros salomis. Wow, aš iš tiesų esu čia.
Ant kalvos vėl sutinku šveicarę. Pasiteirauju jos vardo. "Corrine" - atsako ir atsiprašo, kad yra prancūzakalbė, todėl prastai šneka angliškai. Klausiu, ar ji iš Šveicarijos. Corrine patvirtina, kad iš tiesų, bei teisingai identifikuoja vėliavą ant mano numerio: Lituanie (o tai jau daug!). Corinne pasakoja, kad jos vyras bėga ultramaratoną, aš paminiu, kad vienas iš mano kompanijos taip pat dalyvauja ultroje ir abi vienbalsiai sutariam, kad jie išprotėję. Sakau Corinne, kad labai laukiu nuokalnių, nes įkalnės siaubingai įgriso. Ji pritaria ir viltingai sako, kad gal jau čia bus paskutinioji. Bet aš pamenu kažkieno mintį, kad jei manai, jog TRV įkalnės pasibaigė, think again (liet. galvok iš naujo). Ir iš tiesų, po vienos įkalnės seka kita, po jos dar viena.
Aš net sukuriu naują maldą: Please god, make this the last uphill (liet. Prašau dieve, padaryk, kad tai būtų paskutinė įkalnė) ir jos versiją: Please god, let the next one be downhill (liet. Prašau dieve, leisk toliau būti nuokalnei).
Vienu momentu trasa iš tiesų ima leistis žemyn - bėgti žemyn yra nerealu. Wow, tiesiog wow, nereikia kopti į viršų, jaučiuosi it ant sparnų. Viduje imu patikėti, jog spėsiu finišuoti iki cutoff.
Priekyje nuokalnė, pilna palaidų akmenų: jie nėra labai dideli, bet ir ne žvyras, todėl ne bėgant, o lipant gana baugu, nes jie visi juda. Prieš save matau tris nuokalnėn lipančias merginas. Aplenkiu jas ir dar noriu pasakyti, kad tiesiog bėgtų, ne stovėtų, bet suprantu, jog jų technika ne mano reikalas. Kai jau visa laiminga tikiuosi likusius kilometrus bėgsianti žemyn, priekyje vėl pasirodo įkalnė. Oi.
Imu lipti ir priartėju prie jaunos britės, kuri pasitraukia į šoną ir liepia ją lenkti. Sako man: aš jau maniau, kad įkalnės baigėsi. Nusijuokiu ir sakau, kad tą patį galvojau ir aš. Ji liūdnai sako, kad labai pavargo. Žinau, sakau, ir aš pavargau. Bet gal čia paskutinė įkalnė. Abi susižvalgom, nes žinom, kad garantuotai čia dar ne įkalnių pabaiga. Su brite priartėjam ir prie Corinne, kuri greitesnė nuokalnėn, bet irgi turi problemų su lipimu aukštyn. Šnekam, jog vaizdai nerealūs, pritrenkiantys, šita sala pasakiška, bet juokiamės, kad kitąkart gal verčiau čia autobusu atvažiuoti, o ne savomis kojomis. Britė pasakoja, kad jos draugai kasmet dalyvauja keliuose tokiuose renginiuose, o jai čia pirmasis. Ir paskutinis, priduria. Draugai įkalbino dalyvauti, bet tokie renginiai ne jai. Aš mintyse galvoju, kaip kaži ji kalbės kitą dieną po finišo, nes vargai greit pasimiršta ir lieka euforija. Ir tuo pačiu prisimenu man vieną juokais išsakytą pasiūlymą, kai pasakojau, kad noriu bėgti, nes draugai bėgikai: Kam tau bėgti, tu geriau susirask naujus draugus ir bėgti nereikės. Lipu ir galvoju, kad juk aš čia ne dėl jų. Aš čia dėl savęs.
Tolumoje matyti kaimyninės salos Tenerifės aukščiausia viršūnė - Teidė
Išsitraukiu paskutinį geliuką ir lipdama svarstau, kiek man liko laiko iki 14 val. ir kokiu greičiu turėčiau judėti, kad spėčiau. Pasiekiu vienos kalvos viršūnę, kur šešėlyje po krūmu sėdi du savanoriai ir drąsinančiai man šūkteli "animo, animo". Aš jiems angliškai sakau, kad man taip siaubingai atsibodo įkalnės. Jie abu ranka rodo gestą žemyn ir girdžiu ispanišką žodį "todos" (liet. viskas). Visa trasa toliau žemyn! Ir jie nemeluoja. Vėl imu bėgti. Jėga, jėga, jėga. Nuokalnėje aplenkiu vieną žemyn lipančią merginą, kuri paslaugiai pasitraukia į šoną. Pribėgusi prie sankryžoje sėdinčio savanorio, gestais klausiu į kurią pusę. Jis man linkteli, jog kairėn. Nusišypsom vienas kitam ir bėgu toliau. Netrukus mane pasiveja ir Corinne ir toliau bėgam kartu. Pagaliau prasideda miškelis su pavėsiu. Corinne pasakoja, kad namie, kur ji bėgioja, visi keliukai tokie kaip šis, todėl ji čia jaučiasi kaip namie. Atstumas iki finišo mažėja: 4 km, 3 km. Viduje šokinėju iš laimės, kad spėsiu. Vienoje vietoje pribėgam medical point, kur du medikai mums sako, jog liko tik 2 km, o vienas kitam ispaniškai priduria, kad garantuotai visi bėgikai juos pamatę galvoja, jog jie ir yra maitinėlė.
Bėgam miškeliu žemyn, kai staiga jaučiu, jog mano kairys kelias išnyra iš vietos ir grįžta atgal, o šitą veiksmą palydi gana garsus pokštelėjimas. Išsigąstam abi su Corinne. Ji, nes nežino, kas nutiko. Aš, nes žinau, kokios to pasekmės: prieš ketverius metus po tokio nesėkmingo nusileidimo negalėjau kelias savaites vaikščioti. Bet dabar jaučiu tik silpną skausmą ir eiti galiu. Sakau Corinne, kad manęs nelauktų, man viskas gerai ir liepiu jai bėgti. Ji dar tris kartus perklausia, ar tikrai. Sakau, kad tikrai tikrai, juk liko tik 2 km, jeigu ką, paršliaušiu. Corinne nubėga, o aš kažkiek paeinu, kol suprantu, kad hm, viskas ok, galiu ir bėgti. Kelias gal ir nesijaučia labai komfortabiliai, bet nieko labai baisaus nenutiko. Bėgu toliau, kai prieš save pamatau... įkalnę. Nu, jūs turbūt juokaujat. Pasiraukau sau viena, aplenkiu šone stovintį vyriškį, masažuojantį sau šlaunį (paklausiu jo, ar jam viskas gerai, bet jis tik piktai dėbteli į mane) ir imu kopti. Priekyje matau žmonių grupelę, kurių viena lyg ir su žalia maikute. Mintyse svarstau, kad ji labai panaši į maniškę. Po kelių akimirkų suprantu, kad maikutė ne tik panaši, bet visiškai tokia pati, kaip mano, nes ten - Sigita. Na va, kaip netoli aš nuo jos. Užlipu į tą kalvą su viltimi, kad jau daugiau įkalnių nebebus. Keliukas toliau eina žemyn per miškelį, tad juo bėgu ir vis žvilgčioju į laikrodį. Spėsiu, manau, kad spėsiu. Netrukus pradedu girdėti muziką ir suprantu, kad girdžiu finišą. Besileisdama susitinku vyriškį, kuris šūkteli "animo" ir dar kažką apie likusį atstumą, bet nesu tikra, kiek konkrečiai.
Vienoje vietoje keliukas lyg ir šakojasi, tad pasukusi dešiniau imu svarstyti, kaži ar nereikėjo sukt kairiau ir ar dabar neatbėgsiu, pvz., kitoje upelio pusėje nei finišas. Dzin, kad jokių upelių ten aplink apskritai nei kvapo, bet baimė atsidurti kažkur ne ten išlieka. 
Pagaliau matau ant medžio užrašą "Liko 500 metrų". Suku kairiau žemyn, prasilenkiu su varžybų savanoriu, kuris ispaniškai tarsteli "tambien" (liet. taip pat) ir baksteli į savo laikrodį, duodamas suprast, kad ne tik finišuoju, bet ir spėju laiku tai padaryti.
Paskutinieji kilometrai // Ir paskutinieji 500 m
Leidžiuosi toliau ir pagaliau matau finišo zoną, arką, pro ją vedantį raudoną kilimą. Bėgu juo ir matau man plojančius savanorius, girdžiu renginio vedėjo balsą, netikėtai teisingai perskaitantį mano, finišuojančios bėgikės, vardą ir pavardę ir pagaliau kertu finišą. Pagaliau. Aš tai padariau!
Neįmanoma paslėpti to džiaugsmo, kurį jaučiau kirsdama finišą // Mes tai padarėme!!!
Kairėje išgirstu link manęs atskubančią Indrę: puolam viena kitai į glėbį ir imam verkti. Aš, nes jaučiu tokį palengvėjimą ir pasididžiavimą, nes finišavau, kad ir kaip sunku buvo. Indrė, nes, būdama visos mano kelionės dalimi, džiaugiasi kartu su manim. Paverkusios ir pasidžiaugusios traukiam prie gėrimų ir maisto palapinės, kur jau stovi prieš kelias minutes finišavusi Sigita. Dalinamės įspūdžiais ir šnekam, kad ultros tai mes čia tikrai nebėgtume, nes jei jau pirmi 25 km tokie, kaip po to dar likusius 50 km nubėgti. Sutinku Corinne, su kuria taip pasveikinam viena kitą, o ji dar pasiteirauja ar man tikrai viskas ok. Patikinu, kad tikrai jaučiuosi super. Adrenalinas ir džiaugsmas finišavus numalšina visus skausmus, nors žinau, kad vėliau imsiu jausti ir kelią, ir jau iš anksčiau traumuotą dešinės kojos keturgalvį raumenį. Bet ne dabar. Dabar esu devintam danguje!
Užkandžiai finišavus // Finišo arka
Matau toliau finišuojančius žmones ir suprantu, kad aš ne tik įgyvendinau planą A - finišuoti neviršijant duoto laiko, bet ir planą B - nebūti paskutinei. Wow.
Kadangi pusmaratonio finišo stotelė El Pilar yra miške, iš čia dalyviams yra suorganizuotas transportas į Los Llanos de Aridane, į ultramaratono finišą, kur yra ne tik geresnis susisiekimas su likusia salos dalimi, bet ir dušai. Kurių mums mirtinai reikia, nes po 6 val. bėgimo karštą dieną per vulkanines dulkes atrodom kaip išlindusios iš anglių šachtos.
Sulaukiam autobuso, įsėdam, bet dar tenka gerokai palūkuriuoti, kol jis prisipildo, paimdamas jau ir po nustatyto laiko limito finišavusius žmones. Tarp jų ir mūsų pažįstama britė Liz, kuri limitą viršijo 17 min. ir atrodo gana nusivylusi. Na, taip, atrodytų visai nedaug, bet oficialiai jau DNF - did not finish, t. y. varžybos nebaigtos, negauni nei medalio, nei ITRA taškų. Apmaudu. 
Autobusas, išvingiavęs siaurais miško keliukais, vienoje vietoje vos prasilenkęs su greitosios pagalbos automobiliu, mus pagaliau atveža į Los Llanos de Aridane. Išlipusios stotyje einame į greta esantį sporto kompleksą, kur turėtume rasti dušus. Viduje sutinkame apsauginį, kurio užklausiame, ar čia kažkur yra dušas. Apsauginis išsitraukia telefoną ir ten įjungęs Google Translate paleidžia man iš ispanų kalbos į anglų išverstą frazę, jog dušai yra apačioje: vyrų - kairėje, moterų dešinėje. Visas patenkintas klausia ar supratom. Juokiamės, kad tikrai supratom, ir keliaujam žemyn ieškoti to žadėto dušo. Po ilgos karštos dienos palįsti po šaltu ir gaivinančiu vandeniu yra nerealiai gera. Nusimaudom, persirengiam ir traukiam į greta esantį Lidl nusipirkti kažką valgomo ir geriamo, nors valgyti iš tiesų nenorime (po ilgesnių bėgimų taip nutinka, nes organizmas visą energiją sutelkia į raumenis, o ne į skrandžio darbą).
Perkam tai, ko norisi ir nepergyvenam dėl to, kad nelabai sveika // Po dušo, persirengus ir slepiantis nuo saulės sporto komplekse
Susirinkusios gal ir nelabai sveikų produktų krepšelį, keliaujam prie ultramaratono finišo laukti ketvirtojo lietuviškos komandos nario. Šiek tiek pasimalusios ten, grįžtam atgal į sporto kompleksą, nes karšta saulė lauke ir šešėlio trūkumas kiek vargina. Ten kiek pabuvusios patikrinam informaciją apie planuojamą draugo finišą ir matom, jog jis prieš kelias minutes kirto už 5 km esantį priešpaskutinį punktą, tad pats metas mums būtų jo traukti palaukti prie finišo. Ir tikrai, atėjusios ten netrukus sulaukiam ir jo, ne tik sėkmingai užbaigusio ultramaratoną, bet ir pagerinusio savo ankstesnį rezultatą šioje trasoje.
Draugas trumpai atsigauna finišo zonoje, kur neseniai finišavę bėgikai sėdi ar guli tiesiog ant šaligatvio, o aplink zuja minios savanorių, atnešdamos gėrimų, maisto ar paliktus daiktus bėgikui. Po to palydim draugą iki dušų, o šiam juose kiek atsigavus, keliaujam į stotį laukti 21 val. žadėto autobuso atgal į viešbutį. Čia po truputį susirenka ir daugiau bėgikų, matau ir kitus mūsų viešbučio svečius, ir vėl susitinku su Corinne ir jos ultrą užbaigusiu vyru, kurie, pasirodo, taip pat gyvena Princess viešbutyje. Galiausiai, kai lauke jau visiškai sutemsta, autobusas pajuda atgal į viešbutį, kurį pasiekiam tik pusę vienuolikos vakaro. Ir, suprantama, pirmiausia skubam pavalgyti vakarienę, nes po beveik 14 valandų ant kojų be jokio rimto maisto visai imam norėti kažką užkąsti. 
Po vakarienės lėtai traukiam į savo kambarius, džiaugdamiesi, kad dar turime keturias dienas šioje pasakiškoje saloje atsigauti nuo Transvulcanios vargų (ir netgi pasidaryti dar vieną žygį ta pačia trasa). Praeina vos kelios dienos iki vėl imam svarstyti, kada galėtume čia sugrįžti ir dar kartą prabėgti kalnų viršūnėmis. Nes už kalnus nieko geriau nėra. 
(Už nemažą dalį nuotraukų ir laiką, sugaištą trasoje jas padarant, esu dėkinga Sigitai).

1 komentaras:

  1. Visockis dainavo: Lutshe gor mogut byt tolko gory v kotoryh eshcho nebyval

    AtsakytiPanaikinti