Užaugau su Keistuolių teatro Geltonų plytų keliu (na, t. y. augau su jais nuo pirmos klasės), Paskutiniuose Brėmeno muzikantuose buvau nemažiau penkis kartus, mačiau visus iki vieno Keistuolių teatro ir daugumą Atviro rato spektaklių, taigi manęs nešališka pavadinti negalėtumėte, kai kalba pasisuka apie Keistuolius. Man senieji Keistuoliai yra tokie mieli ir tokie nepakartojami, kad iš inercijos toliau einu į visus spektaklius. Taip nutiko ir su naująja premjera "Švęsti kosmose ir tvarte". Iš pradžių sugalvojau nueiti ir tik tuomet pastebėjau, jog tai monospektaklis. Spektaklis, kurio kokybė priklauso tik nuo vieno vienintelio žmogučio, yra rizikingas renginys. Pagrindinis spektaklio režisierius ir vienintelis aktorius yra Vytautas Rašimas. Taigi, sėdžiu aš salėje ir bandau prisiminti, na, kur aš jį mačiau. Kažkur tikrai mačiau. Jei neturite vaikučių ar jaunesnių sūnėnų ar dukterėčių, Zuikio paveikslėlių galėjo ir netekti matyti, bet jei teko, tai žinokit, kad Vytautas Rašimas - tas zuikis.
Tad. Zuikis ir fiziko Gendručio Morkūno kūryba. Kadangi spektaklis pastatytas pagal G. Morkūno esė rinkinį, nėra vienos aiškios siužeto linijos ar netgi aiškios spektaklio minties. Tiesiog vienas didelis minčių kratinys. Apie modernų šiuolaikinį gyvenimą. Žmones. Skubą. Besikeičiančias vertybes. Apie viską ir nieką. Pagrinde apie tragiškai žuvusį Steve'ą Irwin'ą. Na, gerai, aš žinau, kad Irwin'as ten tik pavyzdžiu pasitarnavo, bet per daug ir ne vietoje. Iš spektaklio išėjau kiek pyktelėjusi. Ne dėl to, kad būčiau didelė krokodilų žmogaus gerbėja, bet dėl kritikos žmonių pomėgiams ir kritikos besirenkantiems, kas jiems patinka. Kažkokių keistų nesuprantamų patyčių iš to, kaip gyvenam. Bet, žinot, po to pagalvojau, kad jei kažkas (spektaklis, knyga, muzika, paveikslas) sukelia emocijas, reiškia, tikslas pasiektas, o tas kažkas visai nieko ir vertas laiko (ir pinigų). Tiesa, iš kelių kitų žmonių, mačiusių spektaklį, teko išgirsti atsiliepimus "O kam reikia taip paprastai, taip buitiškai? Negi jie galvojo, kad mes nesuprasim?" Šioje vietoje tenka pripažinti, kad, vis gi, Gendrutis Morkūnas buvo vaikų rašytojas.
Rekomenduočiau nemėgusiems Steve'o Irwin'o ir besipiktinantiems dabartiniu pasauliu (besipiktinantiems, bet nieko dėl to nedarantiems). Ai, nors žinot, nueikit visi - ta valandėlė neprailgs.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą