2013 m. balandžio 10 d., trečiadienis

Gretchen Rubin - The Happiness Project

Pamenat Bridžitą Džouns ir jos kalnus savipagalbos knygų? Jau tada skaitydama ją galvojau "O dieve, kokia idiotė". Na, aš iš principo nemėgstu savipagalbos knygų, tokių, kurios rašo "Galvok, kad esi laimingas ir būsi laimingas" arba "Tavo minys užblokuoja tave nuo tavo laimės". Taip taip, visa tai tiesa, bet visi tie neva autoritetingi pamokymai, kaip pasiekti laimę, užsdirbti penkis milijonus ir būti nauju žmogumi, man tokie nieko verti atrodo. 
Jau kurį laiką internetinėse platybėse vis matydavau tinklaraštininkus geru žodžiu minint Gretchen Rubin knygą The Happiness Project (liet. Laimės projektas). Knyga nėra nauja, išleista 2009 m. (o 2010 m. išleista ir lietuvių kalba - Laimės projektas), bet pats knygos turinys aktualus nepriklausomai nuo metų kaitos. Tamsiuoju (ir šaltuoju) metų laiku imi kartais ir pagalvoji, kur gi pasidėjo ta nenaudėlė laimė. Knygos autorė vieną dieną važiuodama autobusu (o gal ten buvo metro...) suprato, kad nėra laiminga. Nebuvo ji ir nelaiminga, tiesiog kažkur ties viduriuku. Gyveni ir nepastebi, jog gyveni. Bėgi, lėki, lauki rytojaus, o laikas nepastebimai dingsta. Tai štai autorė metus laiko, kas mėnesį vis užsibrėždama kitokius tikslus, bandė rasti laimę. Man, nors ir visiškai savipagalbos knygų nemėgėjai, ši knygutė labai patiko. Nes parašyta paprastai, knygos formatas ne įprastinis "daryk taip, nes aš taip sakau", bet skaitytojui artimas "aš pabandžiau taip ir taip, man padėjo, pabandykite, gal padės ir jums". Autorė pateikia ne tik įvairių tyrimų rezultatus ir suvestines, skaičius ir statistiką, bet savo pačios patirtį, antikos filosofų išmintį, juokingas ir mielas istorijas iš savo gyvenimo. Skaityti tikrai malonu, o perskaičius kasdien nors truputį, pajunti, jog optimizmas niekur nedingęs.

I never bugged Jamie about taking an umbrella, eating breakfast, or going to the dentist. Although some people think that that kind of nagging shows love, I think that an adult should be able to decide whether or not to wear a sweater without interference from others.  
Aš niekada nepriekaištavau Džeimsui (autorės sutuoktinis), kad jis pasiimtų skėtį, pavalgytų pusryčius ar nueitų pas dantistą. Nors kai kurie žmonės galvoja, kad tokios rūšies prikaišiojimas reiškia meilę, tačiau aš manau, jog suaugęs žmogus pats sugeba nuspręsti vilkėti jam megztinį ar ne be kitų žmonių įsikišimo.*

I'd also noticed that the more upset I felt, the less James seemed to want to talk about it. "You know", I said to him one night, "I'm feeling anxious. I wish you'd try to help me feel better. The worse I feel, the less you seem to want to talk to me." "I just can't stand to see you unhappy", he answered. Light again dawned. It wasn't perversity that kept James from being a sympathetic listener; not only was he constitutionally less oriented to having long heart-to-heart conversations, he also tried to avoid any topic that got me upset, because he found it so painful to see me feeling blue.
Taip pat pastebėjau, kad kuo liūdnesnė jausdavausi, tuo mažiau Džeimsas norėdavo apie tai šnekėti. "Žinai". pasakiau jam vieną vakarą, "Man neramu. Aš norėčiau, kad tu man padėtum pasijusti geriau. Kuo blogiau aš jaučiuosi, tuo mažiau, atrodo, tu nori su manimi šnekėtis." "Aš tiesiog negaliu pakęsti, kai tu nelaiminga", atsakė jis. Vėl gi supratau. Nebuvo nieko nenormalaus, kad Džeimsas nenorėjo būti užjaučiantis klausytojas; ne tik kad jis iš prigimties nebuvo linkęs į ilgus širdingus pokalbius, bet jis taip pat stengėsi išvengti bet kokios temos, kuri mane liūdino, nes jam buvo skaudu mane matyti liūdną.*

Hearing someone complain is tiresome whether you're in a good mood or a bad one and whether or not the complaining is justified. 
Girdėti ką nors skundžiantis vargina nepriklausomai nuo to, ar esi geros nuotaikos ar blogos, nepriklausomai, ar skundai pagrįsti ar ne.*

But then I think - I'd like to like Bach's music more than I do, and I could probably make myself like it better if I tried, but I don't like having to try to make myself like things. I want to spend more time on the things that I already like.
Tuomet aš pagalvoju - norėčiau labiau mėgti Bacho muziką nei dabar, ir tikriausiai galėčiau prisiversti ją mėgti labiau, jei tik pabandyčiau. Tačiau man nepatinka save versti mėgti kažką. Aš noriu praleisti daugiau laiko ties tais dalykais, kurie man jau dabar patinka.*

It is easy to be heavy: hard to be light.
Lengva būti niūriam, sunku būti linksmam.*

The belief that unhappiness is selfless and happiness is selfish is misguided. It's more selfless to act happy. It takes energy, generosity and discipline to be unfailingly lighthearted, yet everyone takes the happy person for granted. No one is careful of his feelings or tries to keep his spirits high. He seems self-sufficient, he becomes a cushion for others. And because happiness seems unforced, that person usually gets no credit.
Tikėjimas, kad liūdnumas yra pasiaukojantis, o laimė - savanaudiška, yra klaidingas. Didesnio pasiaukojimo reikalauja laimingo žmogaus elgesys. Tam reikia energijos, dosnumo ir drausmės visada būti tikrai linksmu, tačiau visi laimingą žmogų priima kaip savaime suprantamą dalyką. Niekas nepaiso jo jausmų ar nebando pakelti jam nuotaikos. Jis atrodo pasitikintis savimi ir tampa pagalvėle kitų skundams. Ir dėl to, kad laimė atrodo natūrali, niekas neįvertina jo pastangų.*

It's easier to complain than to laugh, easier to yell than to joke around, easier to be demanding than to be satisfied.
Daug lengviau yra skųstis nei juoktis, lengviau rėkti nei juokauti, lengviau reikalauti nei būti patenkintam.*  

Why argue just for the sake of disagreeing? I know very little about the subject. Going to law school had intensified this inclination. I was trained to argue, and I prided myself at being good at it - but most people don't enjoy arguing as much as law students do. 
Kam ginčytis vien tik dėl to, kad nesutiktum? Nedaug apie tai žinau. Teisės mokykla tik sustiprino šį polinkį. Aš buvau treniruojama ginčytis ir didžiavausi, kad sugebėjau tai padaryti gerai. Tačiau daugelis žmonių nemėgsta ginčytis taip labai, kaip tai patinka teisės studentams.*

We nonjoyous types suck energy and cheer from the joyous ones; we rely on them to buoy us with their good spirit and to cushion our agitation and anxiety. 
Mes, nelaimingieji, siurbiam energiją ir džiaugsmą iš laimingųjų. Mes tikimės, kad jie mus pralinksmins savo gera nuotaika ir nuslopins mūsų pyktį ir nerimą.*

*Citatų vertimas į lietuvių kalbą yra laisvas, nebūtinai visiškai atitinkantis originalą, todėl prašome nesipiktinti mano kaip vertėjos kvalifikacijos trūkumu :)

2 komentarai:

  1. patinka pavadinimas, o ir citatos kaikurios tiesiog kaip pirštu į šokoladinį keksiuką.
    Man tos motyvacinės knygos irgi nelabai patinka, nors pati turiu kelias, o puskės spaudžiama kartą net perskaičiau visą "Jūsų pasąmonės galia" knygą iki pat pabaigos, kuri tiesą sakant, man visai nepatiko. Ai, meluoju, dar skaičiau Vienuolį kuris Pardavė Ferari. Ta patiko ir veikė lygiai dvi dienas po perskaitymo.
    Mano kambariokas mačiau irgi bandė kažkokią motyvacinę knygą skaityti, kurią išmetė darbe į šiukšlinę po dvidešimties puslapių. :D

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Aš tos Pasąmonės galia kokius tris puslapius perskaičiau... nu nežinau, man netinka. O Vienuolis su Ferariu tebeguli apdulkėjęs ant lentynos taip ir neperskaitytos. Vakar kalbėjom su drauge, kad tiesiog vienų autorių rašymo, išsireiškimo būdas mums tinka, kitų - ne, nepaisant to, kad abu rašo ta pačia tema ir tuos pačius dalykus. Tai vat, man Gretchen Rubin rašymo būdas ir stilius, pasirinkta kryptis patiko ir tiko, privertė susimąstyti :)

      Panaikinti