Kalėdų dovanos

Nespėjau pastebėti, kaip vėl atėjo kalėdinis laikotarpis. Atrodo, tik neseniai jis čia buvo, tik puošėm eglutę, o vėliau nupuošėm ir dar mėnesį rankiojom eglutės spyglius iš baldų, parketo ir užuolaidų. Akimirka - ir Kalėdos vėl čia. O su Kalėdomis ir jau penktą kartą Viktorijos organizuojamas Kalėdų senelio slapuko apsikeitimas dovanėlėmis tarp kulinarinius tinklaraščius rašančių žmonių. Dalyvauju jau ketvirtąjį kartą, tad buvo labai smagu, jog šįkart, kaip ir pirmaisiais metais, mano Kalėdų senele slapuke tapo Skirmantė. Tie, kurie mane pažįsta, žino, kad dievinu kavą (kiti tai vadina priklausomybe, bet ką jie supranta), tad Skirmantės dovanėlė tikrai nudžiugino. Sėdžiu apsikabinusi garuojantį ir karamele kvepiantį kavos puodelį, žiūriu kalėdinį Hallmark filmą ir planuoju, ką veiksiu 2016-aisiais. 

Šiais metais dovanomis keitėmės ne tik tarp tinklaraštininkų, tačiau ir tarp Lietuvoje kiek mažiau populiaraus socialinio tinklo twitter naudotojų. Jei įdomu, apie Twitter Kalėdas (o taip pat ir apie tai, kas yra Twitter) galite pasiskaityti šiame naujienlaiškyje, o dovanėles, kurias twitter'iečiai siuntė vieni kitiems galite pamatyti čia.

Mano Twitter Kalėdos dovanėlė atkeliavo iš Vilniaus ir dovanotojas puikiai pataikė - rankų darbo natūralus muilas (tikrai visiems rekomenduoju!) bei prieskoniai - maltos garstyčios (kaip tik naminiam majonezui gaminti) ir malti kuminai (einu pirkti avinžirnių ir gaminsiu humusą).

Na, o pabaigai, jei vis dar svarstote, kuo pradžiuginti artimuosius, draugus ar mylimą kolegą, kurie mėgsta gaminti (ar valgyti) ir kuriems patinka gaminti įdomiau ir sveikiau, rekomenduoju dovanoti knygą Sveiki Pusryčiai ir Užkandžiai, kurios bendraautorė esu ir aš. Aš jau žinau, ką Kūčių vakarienei gaminsiu iš šios knygos, o jūs?

Andrius Tapinas - Vilko Valanda

šaltinis

Kokį pusmetį maniau, jog žurnalisto Andriaus Tapino knyga "Vilko valanda" yra publicistinio žanro esė rinkinys, istorinio pobūdžio pasakojimas ar, geriausiu atveju, sarkastiška politinės Lietuvos padangės apžvalga. Tačiau vieną dieną ieškodama, ką galėčiau rekomenduoti lietuviška literatūra susidomėjusiam amerikiečiui, prie išverstųjų į anglų kalbą radau ir "Vilko valandą". Mano entuaziastinga žinutė: "O žiūrėk, čia kažkoks alternatyvios istorijos romanas apie Vilnių. Aš ir norėčiau perskaityti." buvo sutikta nelabai patikliai. "Tu skaitysi stimpanko žanro knygą?". Neturėjau supratimo, kas tas stimpankas, tačiau lietuviškos literatūros labui tvirtai pažadėjau perskaityti.

Stimpankas yra mokslinės fantastikos (sci-fi) literatūros žanras. Pasakojimų veiksmas dažniausiai vyksta britų karalienės Viktorijos arba alternatyvios istorijos laikais, plačiai aprašomi ir istorijose figūruoja garu varomi aparatai ir mašinos (ang. steam - garas), automatonai (mechaniniai robotai). Tad įsivaizduokite 1905-ųjų Vilnių, kuris yra vienas iš kelių laisvųjų miestų visoje Europoje, kuriame klesti alchemikai, mechanikai ir gaivintojai, oro uoste leidžiasi ir kyla alchemikų sukurtu prometiliu varomi dirižabliai, o prie Rotušės durų jus sutinka mechaniniai automatonai, kurie kiekvieną pasveikina vardu. A. Tapino aprašomi Vilniaus vaizdai yra be galo viliojantys ir paslaptingi. Atrodo, tarsi matai, kaip nedidukas laumžirgį primenantis lėktuvėlis sklendžia virš Vilniaus gatvių, stengdamasis neužkabinti bažnyčių smailių, o iš gamyklų namo traukia suodini darbininkai. Knygos kalba vaizdinga ir, nors iš pradžių tai kiek trukdo įsijausti į istoriją, vėliau tai tampa vienu pagrindinių privalumų. Istorijos siužetas nėra per daug įmantrus, o pasakojimo greitis nedidelis, tad galima mėgautis įvairiais veikėjais ir jų nuotykiais (bei netikėtai pasirodančiais dabartiniam Vilniui būdingais personažais). Recenzijoje, kurią rašiau Goodreads, jau minėjau, kad šiek tiek nuvylė staigi knygos pabaiga ir istorijos atomazga, ypač atsižvelgiant, kad "Vilko valanda" yra pirmoji iš knygų serijos, tad norėjosi intrigos, kuri skatintų laukti antrosios istorijos (tiesa, šiokia tokia intriga buvo, tačiau, mano nuomone, kiek per mažai dėmesio jai skirta visos istorijos metu, netgi ne antraplanis, bet užkulisinis vaidmuo). Vis dėl to, pripažinsiu, skaitydama knygą puikiai praleidau laiką, pasimėgavau Vilniaus vaizdais, sužinojau senuosius Vilniaus rajonų pavadinimus ir tiesiog įsijaučiau į istoriją. Kaip pasakytų Užkalnis, avansu - keturios žąsys iš penkių, kad antroji knyga būtų dar geresnė. 

Beje, tik pradėjusi skaityti, supratau, kad vienas (mano) mėgstamiausių, geriausių ir gražiausiai nupieštų nuotykių žanro kompiuterinių žaidimų Syberia su savo automatonu Oscar'u, didingais siurrealistiniais miestais ir įrengimais yra būtent stimpanko žanro. Gyveni ir mokaisi (ir lauki, kol Microids pagaliau išleis trečiąją Syberia dalį). 

Ir pabaigai: citata iš "Vilko valanda", kuri privertė nusišypsoti. Spėkit, kodėl :)

"Čia „Gritzneris“ iš Saksonijos, – paglosčiusi siuvimo mašiną tarsi pati sau sumurmėjo senė. – Jų ženklas – voras tinkle."

David Sedaris - Let's Explore Diabetes with Owls

šaltinis

Kai viena ar kita tema, naujas mados pasireiškimas (sijonšorčiai?), sportiniai bateliai (Reebok Crossfit Nano 3.0?), filmas ar knyga ima nuolatos šmėkščioti blogosferoje (t. y. tinklaraščių pasaulyje), pasąmonė nusprendžia, kad pats laikas ir man visu tuo susidomėti (taip jau nutinka neįtikėtinai patiklioms reklamos aukoms). Šių metų pavasarį išleista nauja David Sedaris knyga "Let's Explore Diabetes with Owls" (liet. Ištirkime diabetą su pelėdomis) vos per kelias savaites tapo ganėtinai populiari, pateko tarp geriausiai perkamų knygų ir į vasaros skaitinių sąrašus. Knyga susideda iš 26 esė, kurių dauguma paremtos tikra autoriaus patirtimi, kelionės nuotykiais, santykiais su šeima, kaimynais. Kadangi tai 26 skirtingi kūriniai, o vienas jų užima vos kelis puslapius, knygą patogu skaityti dalimis ir nebijoti, jog prieš tai perskaityta istorijos dalis pasimirš ir teks viską pradėti iš pradžių (didžiulis privalumas, kai gali pasigirti tik žuvytės atmintimi).

Pastaruoju metu spaudoje, literatūroje ir net gyvenime pilna apsimestinio korektiškumo ir nediskutuotinų temų, todėl "Let's Explore Diabetes with Owls" atvirai, be jokių užuolankų reiškiama autoriaus nuomonė politiniais klausimais (JAV prezidento rinkimai, sveikatos apsaugos reforma), žmogaus teisių, religijos temomis yra tarsi šviežio oro gūsis. Istorijos juokingos, dialogai sarkastiški, ir visiškai neapsunkindami, suteikia food for thought (peno mintims). 

Tai ideali knyga vasaros atostogoms ir trumpiems pasiskaitymams prie jūros ar ežero. Tiesa, jei nemanote, kad visi žmonės turi vienodą teisę naudotis žmogaus teisėmis ar laisvėmis ir galvojate, jog esate lygesni iš lygių, tuomet jūsų pasiskaitymui tikriausiai labiau tiks Mein Kampf nei ši knygutė. 

 Hugh was right there with me, and though he ate the same thing I did, he practically wept when someone in China mentioned eating sea horses. “Oh, those poor things,” he said. “How could you?”

I went, “Huh?”

It’s like eating poultry but taking a moral stand against Peeps, those sugarcoated chicks they sell at Easter. “A sea horse is not related to an actual horse,” I said. “They’re fish, and you eat fish all the time. Are you objecting to this one because of its shape?”

He said he couldn’t eat sea horses because they were friendly and never did anyone any harm. This as opposed to those devious, bloodthirsty lambs whose legs we so regularly roast with rosemary and new potatoes.

Hiugas buvo kartu, ir nors valgė tą patį, ką ir aš, jis kone pradėjo verkti, kai kažkas Kinijoje paminėjo valgęs jūros arkliukus. "Ak, tie vargšeliai", pasakė jis. "Kaip tu galėjai?".

"Ką?" nesupratau.

Tai tas pats, kas valgyti vištieną, bet dėl moralinių priežasčių atsisakyti valgyti Peeps, tuos cukrumi dengtus zefyrinius viščiukus, parduodamus Velykų metu. "Jūros arkliukas nesusijęs su tikru arkliu" pasakiau. "Tai žuvys, o tu dažnai valgai žuvis. Ar atsisakai šios vienos tik dėl jos formos?"

Jis pasakė, kad negalėtų valgyti jūros arkliukų, kadangi jie draugiški ir niekam nedaro jokios žalos. Priešingai nei tos klastingos, kraujo ištroškusios avys, kurių šlauneles mes taip dažnai kepame pagardinę rozmarinu ir šviežiomis bulvėmis.*

Hugh and I will go on a trip, and while he’s out, walking the streets of Manila or Reykjavík or wherever we happen to be, I’m back at the hotel, writing about an argument we’d overheard in the breakfast room. It’s not lost on me that I’m so busy recording life, I don’t have time to really live it. I’ve become like one of those people I hate, the sort who go to the museum and, instead of looking at the magnificent Brueghel, take a picture of it, reducing it from art to proof. It’s not “Look what Brueghel did, painted this masterpiece” but “Look what I did, went to Rotterdam and stood in front of a Brueghel painting!”

Išvažiuojame su Hiugu į kelionę ir, kol jis vaikšto Manilos ar Reikjaviko, ar kitokio lankomo miesto gatvėmis, aš grįžtu į viešbutį aprašyti ginčo, kurį išgirdome pusryčiaudami. Puikiai suvokiu, kad nuosekliai užrašinėdamas gyvenimą, nebeturiu laiko jį iš tiesų gyventi. Tapau vienas tų žmonių, kurių taip nemėgstu: tie, kurie nueina į muziejų ir vietoj to kad žiūrėtų į nepaprastą Breigelio paveikslą, jį nufotografuoja, taip jo vertę sumenkindami nuo meno iki įrodymo. Tai ne "Pažiūrėkit, ką Breigelis nuveikė, nutapė šį šedevrą", tačiau "Pažiūrėkit, ką aš nuveikiau, nuvažiavau į Roterdamą ir pastovėjau prieš Breigelio paveikslą!"*

*Citatų vertimas į lietuvių kalbą yra laisvas, nebūtinai visiškai atitinkantis originalą, todėl prašome nesipiktinti mano kaip vertėjos kvalifikacijos trūkumu :)

Gretchen Rubin - The Happiness Project

Pamenat Bridžitą Džouns ir jos kalnus savipagalbos knygų? Jau tada skaitydama ją galvojau "O dieve, kokia idiotė". Na, aš iš principo nemėgstu savipagalbos knygų, tokių, kurios rašo "Galvok, kad esi laimingas ir būsi laimingas" arba "Tavo minys užblokuoja tave nuo tavo laimės". Taip taip, visa tai tiesa, bet visi tie neva autoritetingi pamokymai, kaip pasiekti laimę, užsdirbti penkis milijonus ir būti nauju žmogumi, man tokie nieko verti atrodo. 

Jau kurį laiką internetinėse platybėse vis matydavau tinklaraštininkus geru žodžiu minint Gretchen Rubin knygą The Happiness Project (liet. Laimės projektas). Knyga nėra nauja, išleista 2009 m. (o 2010 m. išleista ir lietuvių kalba - Laimės projektas), bet pats knygos turinys aktualus nepriklausomai nuo metų kaitos. Tamsiuoju (ir šaltuoju) metų laiku imi kartais ir pagalvoji, kur gi pasidėjo ta nenaudėlė laimė. Knygos autorė vieną dieną važiuodama autobusu (o gal ten buvo metro...) suprato, kad nėra laiminga. Nebuvo ji ir nelaiminga, tiesiog kažkur ties viduriuku. Gyveni ir nepastebi, jog gyveni. Bėgi, lėki, lauki rytojaus, o laikas nepastebimai dingsta. Tai štai autorė metus laiko, kas mėnesį vis užsibrėždama kitokius tikslus, bandė rasti laimę. Man, nors ir visiškai savipagalbos knygų nemėgėjai, ši knygutė labai patiko. Nes parašyta paprastai, knygos formatas ne įprastinis "daryk taip, nes aš taip sakau", bet skaitytojui artimas "aš pabandžiau taip ir taip, man padėjo, pabandykite, gal padės ir jums". Autorė pateikia ne tik įvairių tyrimų rezultatus ir suvestines, skaičius ir statistiką, bet savo pačios patirtį, antikos filosofų išmintį, juokingas ir mielas istorijas iš savo gyvenimo. Skaityti tikrai malonu, o perskaičius kasdien nors truputį, pajunti, jog optimizmas niekur nedingęs.

I never bugged Jamie about taking an umbrella, eating breakfast, or going to the dentist. Although some people think that that kind of nagging shows love, I think that an adult should be able to decide whether or not to wear a sweater without interference from others.  

Aš niekada nepriekaištavau Džeimsui (autorės sutuoktinis), kad jis pasiimtų skėtį, pavalgytų pusryčius ar nueitų pas dantistą. Nors kai kurie žmonės galvoja, kad tokios rūšies prikaišiojimas reiškia meilę, tačiau aš manau, jog suaugęs žmogus pats sugeba nuspręsti vilkėti jam megztinį ar ne be kitų žmonių įsikišimo.*

I'd also noticed that the more upset I felt, the less James seemed to want to talk about it. "You know", I said to him one night, "I'm feeling anxious. I wish you'd try to help me feel better. The worse I feel, the less you seem to want to talk to me." "I just can't stand to see you unhappy", he answered. Light again dawned. It wasn't perversity that kept James from being a sympathetic listener; not only was he constitutionally less oriented to having long heart-to-heart conversations, he also tried to avoid any topic that got me upset, because he found it so painful to see me feeling blue.

Taip pat pastebėjau, kad kuo liūdnesnė jausdavausi, tuo mažiau Džeimsas norėdavo apie tai šnekėti. "Žinai". pasakiau jam vieną vakarą, "Man neramu. Aš norėčiau, kad tu man padėtum pasijusti geriau. Kuo blogiau aš jaučiuosi, tuo mažiau, atrodo, tu nori su manimi šnekėtis." "Aš tiesiog negaliu pakęsti, kai tu nelaiminga", atsakė jis. Vėl gi supratau. Nebuvo nieko nenormalaus, kad Džeimsas nenorėjo būti užjaučiantis klausytojas; ne tik kad jis iš prigimties nebuvo linkęs į ilgus širdingus pokalbius, bet jis taip pat stengėsi išvengti bet kokios temos, kuri mane liūdino, nes jam buvo skaudu mane matyti liūdną.*

Hearing someone complain is tiresome whether you're in a good mood or a bad one and whether or not the complaining is justified. 

Girdėti ką nors skundžiantis vargina nepriklausomai nuo to, ar esi geros nuotaikos ar blogos, nepriklausomai, ar skundai pagrįsti ar ne.*

But then I think - I'd like to like Bach's music more than I do, and I could probably make myself like it better if I tried, but I don't like having to try to make myself like things. I want to spend more time on the things that I already like.

Tuomet aš pagalvoju - norėčiau labiau mėgti Bacho muziką nei dabar, ir tikriausiai galėčiau prisiversti ją mėgti labiau, jei tik pabandyčiau. Tačiau man nepatinka save versti mėgti kažką. Aš noriu praleisti daugiau laiko ties tais dalykais, kurie man jau dabar patinka.*

It is easy to be heavy: hard to be light.

Lengva būti niūriam, sunku būti linksmam.*

The belief that unhappiness is selfless and happiness is selfish is misguided. It's more selfless to act happy. It takes energy, generosity and discipline to be unfailingly lighthearted, yet everyone takes the happy person for granted. No one is careful of his feelings or tries to keep his spirits high. He seems self-sufficient, he becomes a cushion for others. And because happiness seems unforced, that person usually gets no credit.

Tikėjimas, kad liūdnumas yra pasiaukojantis, o laimė - savanaudiška, yra klaidingas. Didesnio pasiaukojimo reikalauja laimingo žmogaus elgesys. Tam reikia energijos, dosnumo ir drausmės visada būti tikrai linksmu, tačiau visi laimingą žmogų priima kaip savaime suprantamą dalyką. Niekas nepaiso jo jausmų ar nebando pakelti jam nuotaikos. Jis atrodo pasitikintis savimi ir tampa pagalvėle kitų skundams. Ir dėl to, kad laimė atrodo natūrali, niekas neįvertina jo pastangų.*

It's easier to complain than to laugh, easier to yell than to joke around, easier to be demanding than to be satisfied.

Daug lengviau yra skųstis nei juoktis, lengviau rėkti nei juokauti, lengviau reikalauti nei būti patenkintam.*  

Why argue just for the sake of disagreeing? I know very little about the subject. Going to law school had intensified this inclination. I was trained to argue, and I prided myself at being good at it - but most people don't enjoy arguing as much as law students do. 

Kam ginčytis vien tik dėl to, kad nesutiktum? Nedaug apie tai žinau. Teisės mokykla tik sustiprino šį polinkį. Aš buvau treniruojama ginčytis ir didžiavausi, kad sugebėjau tai padaryti gerai. Tačiau daugelis žmonių nemėgsta ginčytis taip labai, kaip tai patinka teisės studentams.*

We nonjoyous types suck energy and cheer from the joyous ones; we rely on them to buoy us with their good spirit and to cushion our agitation and anxiety. 

Mes, nelaimingieji, siurbiam energiją ir džiaugsmą iš laimingųjų. Mes tikimės, kad jie mus pralinksmins savo gera nuotaika ir nuslopins mūsų pyktį ir nerimą.*

*Citatų vertimas į lietuvių kalbą yra laisvas, nebūtinai visiškai atitinkantis originalą, todėl prašome nesipiktinti mano kaip vertėjos kvalifikacijos trūkumu :)

Ben Davis - Do Life

Su pavydu skaitydavau ir žiūrėdavau, klausydavausi istorijų apie maratono bėgikus, apie tuos, kurie sugeba įveikti po 42,2 km beveik kiekvieną savaitgalį. Tam reikia talento, tam reikia gimti atletu, eilinis žmogus tiek nenubėgtų buvo mano pasiteisinimas net nebandyti. Prieš porą metų naršydama internete visai atsitiktinai pamačiau youtube filmuką. Filmuką, kuris vadinosi My 120 pound journey (liet. Mano 55 kg kelionė). Paprastas eilinis amerikietis, toks, kokį tikriausiai visi įsivaizduojame, kai galvojame, kad Ameriką puola siaubinga nutukimo epidemija. Vieną dieną jis nusprendė, kad viskas, gana, metas kažką keisti. Ir užsiregistravo savo pirmajam 5 km bėgimui. Ir būdamas eiliniu paprastu amerikiečiu, sveriančiu 170 kg, jis pradėjo bėgioti. Iš pradžių lėtai, neužtikrintai. Finišavo 5 km varžybose. Tada 10 km. 15 km. Pusmaratonis. Maratonas. Dar vienas ir dar vienas. Triatlonai. Pusė Ironman'o triatlono. Visas Ironman'as. Istorija tikrai įkvepianti, o filmukas nuotaikingas. Ben'as savo bėgiojimo pasiekimus ir tiesiog kasdieninius pasiekimus pradėjo įamžinti tinklaraštyje Ben Does Life (liet. Benas gyvena) Tai vienas iš tų tinklaraščių, kurie visada pakelia nuotaiką (ir vienas tų, kuriuos perskaičiau nuo pradžios iki galo) ir skatina varstytis batelius ir keliauti lauk. Kad ir 5 km. Kad ir 3 km. Svarbu išeiti.

Ben'ą susirado leidėjai ir pasiūlė parašyti knygą, pasidalinti patirtimi. Ką jis ir padarė. Paskutiniąją 2012-ųjų dieną išėjo Ben Davis knyga Do Life (liet. Gyvenk). Knygoje gana nuoširdžiai pasakojama apie tai, kaip viskas prasidėjo, kaip Ben'as jautėsi ir kaip bėgimas pagerino jo gyvenimo kokybę. Trumpai aprašomos ir Ben'o varžybos, pateikiama informacija pradedantiems bėgikams, treniruočių planai. Aš knygoje pasigedau Ben'o humoro ir platesnių pasakojimų. Trečdalį knygos sudaro tušti "Užpildyk pats" tipo lapai, skirti besitreniruojantiems įvairiems nuotoliams (visiškas popieriaus gadinimas, mano nuomone). Nors pati istorija mane labai žavi, bet knyga ir istorijos atskleidimo kampo pasirinkimas (už kurį reiktų "dėkoti" leidėjams) man ne itin prie širdies. Vis tik, tikiu, kad ji kažką tikrai įkvėps išbandyti savo jėgas bėgimuose.

A huge clue that will help you figure out where you're going wrong is to look at the things that you're doing in secret. Keeping secrets and hiding certain behaviors from people around you are sure signs that these actions are dragging you down. Do you sneak a cigarette in secret when you're feeling stressed or down a quick shot when nobody's looking?

(Jei norite suprasti, ką darote neteisingai, pažvelkite į tai, ką darote slaptomis. Paslaptys ir tam tikro elgesio slėpimas nuo šalia esančių žmonių yra aiškūs ženklai, kad būtent šie poelgiai Jus traukia į dugną. Ar slapta surūkote cigaretę, kai jaučiatės įsitempę ar galbūt išlenkiate taurelę, kai niekas nežiūri?)*

They were real runners. And what was I? I looked at them in awe, thinking that they were different from me - a different species entirely. I didn't realize then that the only difference between being a runner and not being a runner is simply the act of running.

(Jie buvo tikri bėgikai. O kas buvau aš? Aš žiūrėjau į juos su nuostaba, galvodamas, kad jie buvo kitokie nei aš - visiškai kita rūšis. Tuo metu aš nesupratau, kad vienintelis skirtumas tarp buvimo ir nebuvimo bėgiku yra paprasčiausias bėgimo veiksmas.)*

*Citatų vertimas į lietuvių kalbą yra laisvas, nebūtinai visiškai atitinkantis originalą, todėl prašome nesipiktinti mano kaip vertėjos kvalifikacijos trūkumu :)

Paleo mityba ir knyga It Starts With Food

Prieš gerus metus išgirdau apie naują mitybos ir sveikos gyvensenos judėjimą: žmonės atsisakydavo visų naujųjų laikų pasiekimų maisto srityje ir rinkdavosi maitintis kaip urviniai žmonės. Prietrankos pagalvojau tuomet. Tačiau žingsnis po žingsnio ir pati pasidariau prijaučianti prietrankom.

Pirmiausia susitarkim dėl kelių dalykų: tiek šiame įraše, tiek šiame tinklaraštyje žodis "dieta" reiškia mitybos būdą, o ne vieną iš griežtų "suvalgyk tris agurkus ir numesk dvidešimt kilogramų per dvi dienas" dietų. Jos visiškai beprasmiškos, neveikia ir apie jas kalbėti net neverta. Antras dalykas: visi esam skirtingi, tad kiekvienam patinka ir yra reikalingi kitokie dalykai, tame tarpe ir mityba. Palaikau tiek vegetarus, tiek žaliavalgius, tiek saiko taisykle besivadovaujančius ir valgančius visus maisto produktus, o čia pateikiu tik savo nuomonę apie tai, kas tinka man.

Kas yra Paleo dieta?
Knygos It Starts With Food apžvalga
Kaip Paleo atrodo realybėje?

PALEO DIETA (ang. Paleo diet, Primal diet, Caveman diet).

Jei dar neteko girdėti apie pirmykščių žmonių arba paleo (paleo - paleolito trumpinys) dietą, galiu pasakyti, kad patys Paleo šalininkai teigia, jog tai antras didžiausias mitybos judėjimas (po vegetarizmo). Akmens amžiaus mityba jokiu būdu nereiškia, kad tenka graužti šakneles ir ieškoti mamutų. Pagrindinė Paleo taisyklė yra kokybiškas neperdirbtas maistas, t. y. renkamiesi ekologiški produktai, laisvai auginamų ir žole šeriamų gyvulių mėsa, laisvai auginamų vištų kiaušiniai. Tokiu būdu pagarba išreiškiama tiek gyvajai gamtai, tiek žmogaus organizmui, jo neteršiant šimtais genetiškai modifikuotų konservantų ir "maisto priedų", antobiotikų ir beverčių pašarų, kuriais yra šeriami įprastai auginami gyvuliai. 

Paleo mitybos taisyklės neleidžia vartoti jokių grūdinių kultūrų (įskaitant pseudogrūdus - kinvą ir burnotį), ankštinių augalų ir jų vaisių (įskaitant soją bei jos subproduktus), cukraus ir dirbtinių saldiklių (įskaitant ir nerafinuotą cukrų), pieno produktų (nors primal šaka leidžia laisvai augintų karvių pieną ir jo gaminius) bei jokių apdirbtų ir perdirbtų maisto gaminių (na, žinot, traškučiai, kola, McDonald's meniu ir kt.). Tikriausiai kyla klausimas, o tai kas tuomet yra leidžiama leidžia valgyti. Paleo atstovai renkasi mėsą, kiaušinius, žuvį (patariama rinktis ekologiškus produktus), daržoves, vaisius, įvairius aliejus, sėklas, riešutus. 

Paleo maisto piramidė atrodo maždaug taip (paveikslėlis iš čia): 

Nuo apačios į viršų - Mėsa ir žuvis / Daržovės / Vaisiai / Riebalai / Riešutai ir sėklos. Tiesa, čia turima omenyje ne pats maisto kiekis, tačiau gaunamų kalorijų kiekis. Nors, visgi aš labiau vadovaujuosi kiek kitokia paleo mitybos piramide. Tas ir smagiausia, kad  iš leidžiamų maisto grupių kiekvienas gali sau prisitaikyti tinkamiausią meniu. 

Karts nuo karto tenka sulaukti klausimo "O kodėl negalima valgyti šito?" (iš tiesų, tai dažniau būna klausimas "O kodėl tu šito nevalgai?"). Visai neseniai teko skaityti straipsnį apie imunines ligas ir daugumos jų priežastį - organizmo uždegimą. Autorius pažymėjo, kad visas mūsų valgomas maistas, patekęs į organizmą, sukelia šiokį tokį uždegimą, vieni - daugiau, kiti - mažiau. Organizmo imuninė sistema yra pritaikyta gintis nuo svetimkūnių ir praleisti savus, pažįstamus kūnelius (baltymus). Panašiausi į žmogaus kūną sudarančius baltymus yra gyvuliniai baltymai, tuo tarpu į organizmą patekus grūdinių baltymų (tarp jų ir gliutenui), ankštinių baltymų, imuninė sistema tokius baltymus atpažįsta kaip svetimkūnius, nuo kurių reikia gintis, todėl visa organizmo energija yra skiriama apsaugai nuo blogųjų baltymų. Tokiu būdu net ir nesant ryškių išorinių maisto netoleravimo požymių (pvz., egzemos, bėrimų, slogos), žmogus nuolat jaučiasi pavargęs ir neturintis jėgų, kadangi energija yra eikvojama apsaugai nuo ką tik suvartoto maisto. Tiesa, straipsnyje buvo nagrinėjamos autoimuninių ligų (pvz., vilkligės, reumatoidinio artrito) priežastys, tačiau toks aiškinimas tinka ir kitais atvejais. 

Paleo mitybos stilius sparčiai populiarėja pasaulyje, suprantama, labiausiai didžiosiose valstybėse: JAV, Australijoje, Jungtinėje Karalystėje. Glaudžiai su Paleo susiję ir CrossFit užsiėmimai - iki valandos trukmės treniruotės, kuriose didžiausias dėmesys yra skiriamas jėgos pratimams, o pačios treniruotės yra universalios visam pasauliui (t. y. tokiu pat pavadinimu bus tokia pati treniruotė). Berods praėjusio Vilniaus maratono metu ir Vilniuje buvo galima išbandyti CrossFit, bet daugiau Lietuvoje CrossFit bendruomenių ir konteinerių  kol kas nėra (arba apie jas man dar neteko išgirsti). O gaila, gaila...

Dallas&Melissa Hartwig - It Starts With Food knyga

Paleo principus ir taisykles lengvai galima rasti internete, tačiau po įvairiausių straipsnių skaitymo norėjosi daugiau informacijos, platesnių paaiškinimų ar tiesiog visko vienoj vietoj. Peržiūrėjau visus naujesnius Paleo "žinynus" (Practical Paleo, The Paleo Solution, Primal Blueprint) ir vis tiek galiausiai apsistojau ties šių metų birželį išleista It Starts With Food (liet. Viskas Prasideda Mityba). Ir nesigailiu nei trupučio. Tikrai gerai ir smagiai parašyta knyga. Autoriai koncentruojasi ne ties svorio metimu ar geresne išvaizda, tačiau siekiama geresnės gyvenimo kokybės: gilesnio miego, daugiau energijos, mažiau ligų. Pateikta tiek mokslinė informacija, tiek iš autorių patirties surinkti faktai, paaiškinta kiekvienos maisto grupės nauda ir žala organizmui. Bet svarbiausia, knyga neapsiriboja vien tik tuo, ką galima ir ko negalima valgyti. Kaip patys autoriai sako, tokia knyga būtų labai trumpa, o be to, daugelis ir taip žinom, kas mūsų organizmui gerai, o kas  - ne per daugiausiai. Daugelis mūsų turim emocinį ryšį su maistu (na, pakelkit rankas, kas susinervinę einat ieškoti šokoladinio saldainio?), kuris verčia rinktis ne pačius idealiausius maisto variantus. It Starts With Food paaiškins, kodėl jaučiam potraukį saldžiam maistui ir kodėl kartais atrodo, jog numirsim, jei negausim tos bandutės iš kepyklėlės ant kampo, nors prieš dešimt minučių ką tik sau prisiekėm, kad laikysimės dietos. Ir kodėl neveikia ta šiuolaikinė dieta su mažai riebalų ir neva sveikais angliavandeniais bei liesais pieno produktais. Skaičiau knygą ir norėjosi linksėti galvą ties kiekvienu sakiniu, nes viskas buvo tiesiog tobulai įtikinama.
Melissa ir Dallas turi keturias gero maisto taisykles, kurias būtinai turi atitikti mūsų valgomas maistas. Jei koks nors produktas pažeidžia nors vieną iš taisyklių, jo valgyti nerekomenduojama. Taigi, maistas turi 1) skatinti sveiką psichologinį atsaką (pvz., cukrus ir perdirbti angliavandeniai skatina jų norėti dar ir dar, sukelia nesveiką potraukį, taigi pažeidžia pirmąją taisyklę); 2) skatinti sveiką hormonų atsaką (pvz., apdirbtas maistas, kuris greitai paverčiamas gliukoze, skatina pernelyg didelio kiekio hormonų išsiskyrimą, todėl greičiau pasijuntame alkani, todėl gali augti svoris, pasireikšti nuotaikų kaita); 3) palaiko sveiką žarnyno mikroflorą (tam tikras maistas skatina blogųjų bakterijų žarnyne gamybą); ir 4) palaiko imunitetą ir sumažina uždegimą (jau minėjau, kad pvz., tam tikri baltymai - glutenas vienas jų - skatina imuninę sistemą kariauti pačiai su savimi). Tik keturios taisyklės. Paprasta.
"Viskas prasideda nuo mitybos" sako autoriai, tačiau knyga ne tik apie tai. Puikią sveikatą ir gerą gyvenimo kokybę nulemia 9 faktoriai, kuriuos Melissa ir Dallas aptaria knygoje. Na, o pačią knygos idėją puikiai iliustruoja citata: "Because getting healthy doesn't happen just because you're taking a pass on bread" (liet. Nes sveikas netapsi vien dėl to, kad atsisakai duonos). Net jei ir neplanuojate pilnu tempu nertis į Paleo mitybą, ši knyga verta dėmesio dėl elementarių žinių apie baltymų, angliavandenių ir riebalų įtaką savijautai, sotumui, hormonų išsiskyrimui ir dėl tų likusių 8 faktorių, kuriuos dažnai pamirštam, ieškodami sveikesnio gyvenimo.

Tai vis gi kaip atrodo ta Paleo dieta?

Jau kurį laiką stengiuosi rinktis keturias minėtas taisykles atitinkantį maistą, o beveik mėnesį valgau išskirtinai Paleo principus atitinkančius patiekalus. Na, tikra urvinė moteriškė (tetrūksta tik raudonų plaukų ir baltos suknutės - ir galėčiau būti Vilma iš Flinstounų).

Kepti kiaušiniai su saldžiąja bulve // Omletas su rūkyta lašiša ir daržovėmis // Maišyta kiaušinienė su šaldytomis daržovėmis
Maišyta kiaušinienė su vištiena ir vynuogėmis // Pusryčių "keksiukai" // Kiaušinienė su saldžiųjų bulvių kubeliais ir špinatais
Maišyta kiaušinienė su brokoliais // Maišyta kiaušinienė su namine rūkyta dešryte // Maišyta kiaušinienė su saldžiosiomis bulvėmis ir kt.

Štai kaip maždaug atrodo mano pusryčiai (paspaudę ant paveiksliuko, galite pamatyti didesnį). Dažniausiai pusryčiams valgau kiaušinius ar kiaušinienę (bet nebūtinai visada) tiesiog dėl to, kad man kiaušiniai patinka ir nepabosta. Juolab, kad visada galiu sumesti į keptuvę bet ką ir visada gaunasi gerai.

Kiniški žiedinio kopūsto "ryžiai" su kiauliena // Vištienos salotos su alyvuogėmis // Fritata su cukinijomis ir paprika
Kumpio, kiaušinio ir brokolio salotos // Kepinto moliūgo ir vištienos salotos // Piemenėlių pyragas
Žiedinio kopūsto pica // Salotos su vištiena // Avienos kotletukai su spanguolėmis ir cukinijos "makaronais"

Štai taip atrodo mano pietūs ir vakarienės (nes dažniausiai tai, kas liko nuo vakarienės, nešuosi į darbą pietums). Tikrai nieko itin keisto ar nepaprasto. Dažniausiai vyrauja salotos, nes paprasčiausia ir greičiausia pagaminti. O ir skanu :) (paspaudę ant paveiksliuko, galite pamatyti didesnį)

Šalta arbūzo ir pomidorų gaspacho sriuba // Kokoso drožlių blyneliai su mėlynėmis // Trinta moliūgo ir žiedinio kopūsto sriuba
Morkų ir imbiero sriuba // Migdolų miltų ir linų sėmenų keksiukai // Trinti bananai ir razinos su riešutais
Moliūginė migdolų miltų duonelė // Kokosinis žiedinio kopūsto "ryžių" pudingas // Kokoso ir linų sėmenų blyneliai

Na, o čia pavaizduoti visi kiti patiekalai (paspaudę ant paveiksliuko, galite pamatyti didesnį). Kai kurie iš jų valgomi pusryčiams, kiti vakarienei, trečiais pasimėgaujama tik ypatingomis progomis. Na, ir sriubos, nes jos kažkaip iškrenta iš visų kitų kontekstų.

Jei kilo kokių klausimų ar neaiškumų, tiesiog norit pasidomėti kokiu nors vienu Paleo aspektu ar sužinoti kažką daugiau, pasmalsauti, kas ten per neaiškūs ingredientai pas mane lėkštėje, galit rašyti man čia ar elektroniniu paštu vorastinkle@gmail.com, visada mielai atrašysiu :)
Redaguota (2013-11-04): jeigu ieškote receptų, pirma patikrinkite nuorodą puslapio viršuje su prierašu "Receptai". Taip pat apsilankykite tinklaraštyje Keista Paprasta bei Supermamų grupėje Paleo. Kitų paleo receptų lietuvių kalba negaliu pasiūlyti, o anglų kalba paleo receptų pilnas internetas.

Haruki Murakami "What I Talk About When I Talk About Running"

(Please scroll down for English version of the post)

Prieš trejus ar ketverius metus Haruki Murakami buvo labai labai (labai labai) populiarus rašytojas Lietuvoje. Murakami ar Coelho knyga rankoje (rankinėje ar prie lovos) garantavo madingos "gilios" personos statusą. "Dėka" to perdėto autoriaus populiarumo perskaičiau tik vieną jo knygą (Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės). Na, gerai, pusantros ("Dansu, Dansu, Dansu" taip ir nesugebėjau pabaigti). Ir tikrai neturėjau jokių priekaištų Murakami kūrybai. Tačiau populiarumas padarė savo ir daugiau jo knygų neskaičiau.
Neapsigaukite, Haruki Murakami knyga "What I Talk About When I Talk About Running" arba lietuviškai "Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą" (leidykla BALTOS LANKOS kaip tik šią knygą išleido lietuvių kalba) nėra (vien) apie bėgimą. Tai pusiau autobiografinė knyga apie Murakami karjeros pasirinkimus ir kliūtis, su kuriomis kurdamas susiduria novelistas. Visa tai pateikiama per bėgiko prizmę, kartu išvedant paraleles su tarp rašymo ir bėgimo. Ir gyvenimo. Skaitosi tikrai lengvai ir skaitant dažnai norisi linksėti galvą ir tyliai sau po nosimi murmėti (nes šaukti garsiai labai nemandagu) "Ir aš! Ir aš!". Murakami pasipasakoja apie savo pirmąjį nuosavą džiazo klubą, kaip pradėjo rašyti, kodėl pradėjo bėgioti. Trumpai aprašomi keli maratonai, tarp jų ir rašytojo savarankiškai ne lenktynių metu įveiktas atstumas tarp Atėnų ir Maratono gyvenvietės, ultramaratonas, triatlonas. Bet bėgimas šioje knygoje tėra aplinka, kurios fone Murakami pateikia savo gyvenimo istorijos ir pamąstymų nuotrupas.  Kaip Sunday Telegraph ir pažymėjo, nėra būtina būti bėgiku, kad galėtum mėgautis šia knyga.

Pain is inevitable. Suffering is optional.

(Skausmas neišvengiamas, tačiau kentėti pasirenkame patys.)*

I just run. I run in void. Or maybe I should put it the other way: I run in order to acquire a void.

(Aš tiesiog bėgu. Bėgu tuštumoje. Arba galbūt turėčiau taip pasakyti: bėgu tam, kad pasiekčiau tuštumą.)*

In other words, let's face it: Life is basically unfair. But even in situation that's unfair, I think it's possible to seek out a kind of fairness. Of course, that might take time and effort. And maybe it won't seem to be worth all that. It's up to each individual to decide whether or not it is. 

(Kitaip pasakius, pripažinkim: dažniausiai gyvenimas yra neteisingas Tačiau manau, jog netgi neteisingose situacijose yra įmanoma surasti tam tikro teisingumo. Suprantama, tam gali prireikti laiko ir pastangų. Ir galbūt atrodys, jog neverta. Tačiau tai kiekvieno žmogaus pasirinkimas, verta ar ne.)*

*Citatų vertimas į lietuvių kalbą yra laisvas, nebūtinai visiškai atitinkantis originalą, todėl prašome nesipiktinti mano kaip vertėjos kvalifikacijos trūkumu :)

---

About three or four years ago Haruki Murakami was a very very (very very) popular author in Lithuania. A book by Murakami or Coelho in your hand (or handbag, or by your bed) granted you a status of a fashionable "deep" person. Due to all the unhealthy popularity of this author I managed to read only one book of his (South of the Border, West of the Sun). Okay, a book and a half (I terribly failed at finishing Dance, Dance, Dance). And I swear, I didn't have anything bad to say about Murakami's creation. Though popularity did its job and I haven't read any other Murakami's book till now.

Don't be fooled, Haruki Murakami's book What I Talk About When I Talk About Running (Lithuanian publishing house BALTOS LANKOS has recently published the book in Lithuanian too) is not (only) about running. It's a semi-autobiographical book about Murakami's career choices and obstacles the writer has to conquer when writing a novel. All of this is presented as viewed by a runner, at the same time finding analogues between writing and running. And life. The book is easy to read and most of the time reading it you want to nod and quietly whisper (because shouting it out loud would be rude) "Me too! Me too!". Murakami writes about his first own jazz club, how he started writing, why he started running. There are several short descriptions of marathons, inclunding a story about how Murakami covered the distance between Athens and Marathon on his own, an ultramarathon, a triathlon are decribed. However in the book running is only a background, in which Murakami sets a little pieces of his life story and contemplations. Just as Sunday Telegraph noted, you don't have to be a runner to like this book.

Pain is inevitable. Suffering is optional.

I just run. I run in void. Or maybe I should put it the other way: I run in order to acquire a void.

In other words, let's face it: Life is basically unfair. But even in situation that's unfair, I think it's possible to seek out a kind of fairness. Of course, that might take time and effort. And maybe it won't seem to be worth all that. It's up to each individual to decide whether or not it is. 

Igno Staškevičiaus "Maratono Laukas"

Prisipažinsiu, šitos knygos labai norėjau. Labai. Gavau ją dovanų praėjus pusmečiui nuo išleidimo ir perskaičiau per porą vakarų (nes pirmąjį vakarą mane nugalėjo miegas). Knygų apie bėgimą kaip apie sportą lietuvių kalba išleista nedaug (=nėra). Ignas Staškevičius, žmogus nubėgęs jau daugiau nei 50 maratonų (ir ne tik įprastinę 42,2 km distanciją, bet ir ultramaratonus), žino apie ką rašo. Skaityti smagu, pateikta svarbiausia informacija, kurią turi žinoti kiekvienas galvojantis apie pasiruošimą maratonui. Neįtikėtina skaityti Igno maratonų aprašymus, nors ir norėtųsi daugiau detalių. Na, galbūt kitoje knygoje.

Iki Maratono Lauko buvau skaičiusi begalę užsieniečių maratonų istorijų, keletą lietuvių, tarp jų ir paties Igno bloge. Pasiruošimas maratonui, treniruotės, ilgos ir trumpos distancijos, planuojamo maratono tempo palaikymas treniruočių metu, angliavandenių pasikrovimas prieš varžybas, treniruočių distancijų trumpinimas likus kelioms savaitėms iki didžiųjų 42ų, legendinė "siena" ir kaip su ja susidoroti... Kažkokia keista atgaiva apie visa tai skaityti ir žinoti, kad nors maratonas ir yra kažkas neįveikiamo ir nepasiekiamo paprastam mirtingajam, labai pasistengus, kiekvienas iš mūsų galėtume pabandyti. Galbūt ir ne Bostono kvalifikaciniam laikui, galbūt ir ne aukso medaliui, gal ir paskutiniai savo grupėje, bet svarbiausia, kad bėgti mes galim. Ir bėgsim :)

50 nuobodybės atspalvių

šaltinis

Viena labiausiai diskutuojamų knygų angliškai kalbančiose šalyse pastaruoju metu yra E. L. James kūrinys "50 Shades of Grey" (liet. 50 pilkos atspalvių arba 50 Grėjaus atspalvių, nors sprendžiant pagal knygos turinį pavadinimas mini būtent pilką spalvą) arba tiksliau visa 50 atspalvių trilogija (čia tik man vienai atrodo, kad pastaruoju metu rašytojai nebesugeba istorijos sutalpinti į vieną knygą, bet būtinai turi išleisti net tris). Jau kelis mėnesius ši knyga ir visi jos tęsiniai sėdi pirmoje New York Times geriausiai perkamų knygų pozicijoje ir net nesirengia niekur trauktis. Vadovaudamasi Jei kiti skaito, reikia ir man logika, bestseller'į vieną savaitgalį atsiverčiau ir aš (tiksliau atsidariau pdf failą kompiuteryje). Įpusėjus knygą, mano reakcija buvo maždaug tokia. 

Niekam ne paslaptis, kad šios knygos žanras yra erotinė fikcija, o istorija sukasi apie 21-erių vis dar nekaltą literatūros studentę Anastasiją (trumpiau - Aną), kuri pajunta nenumaldomą trauką šešeriais metais vyresniam milijonieriui Kristijanui, kuris turi ne tik emocinių, bet ir krūvą kitokių problemų. Ir jei dabar pagalvojote, kad knyga mane, kaip Marijos žemės gyventoją, papiktino dėl savo žanro, labai klystate. Nepaisant BDSM temos, knyga yra tikrai niekuo nestebinanti ir nuobodi. Siužeto kaip ir nerasta, scenos visos beveik vienodos, herojai pakankamai erzinantys savo bukumu (koks studentas 2011 metais neturės kompiuterio IR elektroninio pašto?), o pasitaikančios loginės ir gramatikos klaidos stebina. Nors daugelis knygos populiarumą aiškina erotikos žanro trūkumu šiuolaikinėje literatūroje, aš visiškai su tuo nesutinku. Net paprasčiausiame popieriniu viršeliu išleistame meilės romane rasite pakankamai erotikos, jau nebekalbu apie Nora Roberts ar lietuviškąjį Edmundą Malūką. Neabejoju, kad greitai ir Lietuvos knygynų lentynos pasipuoš šia trilogija, tad čia jau jūsų pasirinkimas skirti savo laiko (ir lėšų) šios knygos skaitymui ar verčiau pasiimti ką nors vertingesnio. 

Tikriausiai verta paminėti, kad tikslinis šio romano skaitytojas yra vidutinio amžiaus namų šeimininkė, kaip ir pati knygos autorė, o knygos pagrindas yra Saulėlydžio gerbėjų kūryba (tsakant, Ana yra Bella, o Kristijanas yra Edvardas). Nieko gero, sutinku. Bet Universal taip negalvoja ir jau nusipirko filmo teises į šią istoriją. Sklando gandai, kad Kristijano vaidmuo gali atitekti Ian Somerhalder ("Vampyro dienoraščiai") ar Alexander Skarsgard ("Tikras kraujas"), taip sakant, vienam iš ex vampyrų, o Bellos, eh, t. y. Anos vaidmeniui pasirinkimai dar platesni. Na, ką, lauksim (arba ne).

Redaguota (2012-07-11). Teisybės dėlei reikia pridurti, kad perskaičiau ir antrąją E. L. James knygą "Fifty Shades Darker" (lietuviškai turbūt būtų 50 tamsesnių atspalvių, nors ne kažin kaip skamba, todėl neabejoju, kad vertėjai sugalvos ką nors originalesnio). Antrąją pasiėmiau dėl to, kad visi (atsiprašau, visos) džiūgavo, jog trilogijos siužetas pagerėja. Ir iš tiesų, ką jūs pasakysite, siužetas pagerėjo. Iki maždaug Janet Evanovich lygio. Šiokia tokia intriga, nors ir nedidelė, ir sekso scenų apmažėjo nuo kasantrampuslapy iki kartąskyriuj. Galima gyventi, iš tiesų.
Jei svarstot, ar verta skaityti E. L. James, perskaitykit. Ne dėl to, kad verta. Dėl to, kad nesijausit marsiete, kai kuri nors draugė ims pasakoti apie kažkokią ten nerealią knygą. O tiems, kurie purkštauja, koks nelygis yra skaityti prastą literatūrą, galiu pasakyti, kad neparagavę nesužinosit, ar druska sūri, o cukrus saldus. Perskaitėm, sužinojom. Dabar galim pereiti prie kažko naujo. Gal prie Gillian Flynn knygos Gone Girl? Galbūt :)
P.S. O trečiosios E. L. James trilogijos knygos "50 Shades Freed" taip ir neperskaičiau. Po pirmų 40 puslapių suėmė miegas, kuris tęsiasi jau kelis mėnesius. Jei kas perskaitysit, duokit žinot, ar ten kas gero.

Redaguota (2012-08-01).  Kaip šio įrašo komentaruose nurodė Marina, knyga dar neišversta į lietuvių kalbą, bet šiuo metu verčiama Alma Littera leidyklos. Laukiam nesulaukiam :)

Redaguota (2013-01-12). Visai atsitiktinai šiandien knygyno lange pamačiau lietuviškai išverstą Penkiasdešimt pilkų atspalvių. Alma littera pasistengė ir "tik" po metų nuo knygos išpopuliarėjimo jau ir lietuviai gali su šiuo kūriniu susipažinti. Knygų klubas siūlo šią knygą įsigyti už 45,35 Lt, o jūs jau spręskite, verta ar ne.

Redaguota (2013-09-25). Trečioji knyga Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių pasirodys jau 2013-09-27. Bet  jau pavadinimo keistumas...