2013 m. liepos 29 d., pirmadienis

David Sedaris - Let's Explore Diabetes with Owls

šaltinis
Kai viena ar kita tema, naujas mados pasireiškimas (sijonšorčiai?), sportiniai bateliai (Reebok Crossfit Nano 3.0?), filmas ar knyga ima nuolatos šmėkščioti blogosferoje (t. y. tinklaraščių pasaulyje), pasąmonė nusprendžia, kad pats laikas ir man visu tuo susidomėti (taip jau nutinka neįtikėtinai patiklioms reklamos aukoms). Šių metų pavasarį išleista nauja David Sedaris knyga "Let's Explore Diabetes with Owls" (liet. Ištirkime diabetą su pelėdomis) vos per kelias savaites tapo ganėtinai populiari, pateko tarp geriausiai perkamų knygų ir į vasaros skaitinių sąrašus. Knyga susideda iš 26 esė, kurių dauguma paremtos tikra autoriaus patirtimi, kelionės nuotykiais, santykiais su šeima, kaimynais. Kadangi tai 26 skirtingi kūriniai, o vienas jų užima vos kelis puslapius, knygą patogu skaityti dalimis ir nebijoti, jog prieš tai perskaityta istorijos dalis pasimirš ir teks viską pradėti iš pradžių (didžiulis privalumas, kai gali pasigirti tik žuvytės atmintimi).
Pastaruoju metu spaudoje, literatūroje ir net gyvenime pilna apsimestinio korektiškumo ir nediskutuotinų temų, todėl "Let's Explore Diabetes with Owls" atvirai, be jokių užuolankų reiškiama autoriaus nuomonė politiniais klausimais (JAV prezidento rinkimai, sveikatos apsaugos reforma), žmogaus teisių, religijos temomis yra tarsi šviežio oro gūsis. Istorijos juokingos, dialogai sarkastiški, ir visiškai neapsunkindami, suteikia food for thought (peno mintims). 
Tai ideali knyga vasaros atostogoms ir trumpiems pasiskaitymams prie jūros ar ežero. Tiesa, jei nemanote, kad visi žmonės turi vienodą teisę naudotis žmogaus teisėmis ar laisvėmis ir galvojate, jog esate lygesni iš lygių, tuomet jūsų pasiskaitymui tikriausiai labiau tiks Mein Kampf nei ši knygutė. 

 Hugh was right there with me, and though he ate the same thing I did, he practically wept when someone in China mentioned eating sea horses. “Oh, those poor things,” he said. “How could you?”
I went, “Huh?”
It’s like eating poultry but taking a moral stand against Peeps, those sugarcoated chicks they sell at Easter. “A sea horse is not related to an actual horse,” I said. “They’re fish, and you eat fish all the time. Are you objecting to this one because of its shape?”
He said he couldn’t eat sea horses because they were friendly and never did anyone any harm. This as opposed to those devious, bloodthirsty lambs whose legs we so regularly roast with rosemary and new potatoes.
Hiugas buvo kartu, ir nors valgė tą patį, ką ir aš, jis kone pradėjo verkti, kai kažkas Kinijoje paminėjo valgęs jūros arkliukus. "Ak, tie vargšeliai", pasakė jis. "Kaip tu galėjai?".
"Ką?" nesupratau.
Tai tas pats, kas valgyti vištieną, bet dėl moralinių priežasčių atsisakyti valgyti Peeps, tuos cukrumi dengtus zefyrinius viščiukus, parduodamus Velykų metu. "Jūros arkliukas nesusijęs su tikru arkliu" pasakiau. "Tai žuvys, o tu dažnai valgai žuvis. Ar atsisakai šios vienos tik dėl jos formos?"
Jis pasakė, kad negalėtų valgyti jūros arkliukų, kadangi jie draugiški ir niekam nedaro jokios žalos. Priešingai nei tos klastingos, kraujo ištroškusios avys, kurių šlauneles mes taip dažnai kepame pagardinę rozmarinu ir šviežiomis bulvėmis.*

Hugh and I will go on a trip, and while he’s out, walking the streets of Manila or Reykjavík or wherever we happen to be, I’m back at the hotel, writing about an argument we’d overheard in the breakfast room. It’s not lost on me that I’m so busy recording life, I don’t have time to really live it. I’ve become like one of those people I hate, the sort who go to the museum and, instead of looking at the magnificent Brueghel, take a picture of it, reducing it from art to proof. It’s not “Look what Brueghel did, painted this masterpiece” but “Look what I did, went to Rotterdam and stood in front of a Brueghel painting!”
Išvažiuojame su Hiugu į kelionę ir, kol jis vaikšto Manilos ar Reikjaviko, ar kitokio lankomo miesto gatvėmis, aš grįžtu į viešbutį aprašyti ginčo, kurį išgirdome pusryčiaudami. Puikiai suvokiu, kad nuosekliai užrašinėdamas gyvenimą, nebeturiu laiko jį iš tiesų gyventi. Tapau vienas tų žmonių, kurių taip nemėgstu: tie, kurie nueina į muziejų ir vietoj to kad žiūrėtų į nepaprastą Breigelio paveikslą, jį nufotografuoja, taip jo vertę sumenkindami nuo meno iki įrodymo. Tai ne "Pažiūrėkit, ką Breigelis nuveikė, nutapė šį šedevrą", tačiau "Pažiūrėkit, ką aš nuveikiau, nuvažiavau į Roterdamą ir pastovėjau prieš Breigelio paveikslą!"*

*Citatų vertimas į lietuvių kalbą yra laisvas, nebūtinai visiškai atitinkantis originalą, todėl prašome nesipiktinti mano kaip vertėjos kvalifikacijos trūkumu :)

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą