2013 m. gruodžio 19 d., ketvirtadienis

Andrius Tapinas - Vilko Valanda

šaltinis
Kokį pusmetį maniau, jog žurnalisto Andriaus Tapino knyga "Vilko valanda" yra publicistinio žanro esė rinkinys, istorinio pobūdžio pasakojimas ar, geriausiu atveju, sarkastiška politinės Lietuvos padangės apžvalga. Tačiau vieną dieną ieškodama, ką galėčiau rekomenduoti lietuviška literatūra susidomėjusiam amerikiečiui, prie išverstųjų į anglų kalbą radau ir "Vilko valandą". Mano entuaziastinga žinutė: "O žiūrėk, čia kažkoks alternatyvios istorijos romanas apie Vilnių. Aš ir norėčiau perskaityti." buvo sutikta nelabai patikliai. "Tu skaitysi stimpanko žanro knygą?". Neturėjau supratimo, kas tas stimpankas, tačiau lietuviškos literatūros labui tvirtai pažadėjau perskaityti.
Stimpankas yra mokslinės fantastikos (sci-fi) literatūros žanras. Pasakojimų veiksmas dažniausiai vyksta britų karalienės Viktorijos arba alternatyvios istorijos laikais, plačiai aprašomi ir istorijose figūruoja garu varomi aparatai ir mašinos (ang. steam - garas), automatonai (mechaniniai robotai). Tad įsivaizduokite 1905-ųjų Vilnių, kuris yra vienas iš kelių laisvųjų miestų visoje Europoje, kuriame klesti alchemikai, mechanikai ir gaivintojai, oro uoste leidžiasi ir kyla alchemikų sukurtu prometiliu varomi dirižabliai, o prie Rotušės durų jus sutinka mechaniniai automatonai, kurie kiekvieną pasveikina vardu. A. Tapino aprašomi Vilniaus vaizdai yra be galo viliojantys ir paslaptingi. Atrodo, tarsi matai, kaip nedidukas laumžirgį primenantis lėktuvėlis sklendžia virš Vilniaus gatvių, stengdamasis neužkabinti bažnyčių smailių, o iš gamyklų namo traukia suodini darbininkai. Knygos kalba vaizdinga ir, nors iš pradžių tai kiek trukdo įsijausti į istoriją, vėliau tai tampa vienu pagrindinių privalumų. Istorijos siužetas nėra per daug įmantrus, o pasakojimo greitis nedidelis, tad galima mėgautis įvairiais veikėjais ir jų nuotykiais (bei netikėtai pasirodančiais dabartiniam Vilniui būdingais personažais). Recenzijoje, kurią rašiau Goodreads, jau minėjau, kad šiek tiek nuvylė staigi knygos pabaiga ir istorijos atomazga, ypač atsižvelgiant, kad "Vilko valanda" yra pirmoji iš knygų serijos, tad norėjosi intrigos, kuri skatintų laukti antrosios istorijos (tiesa, šiokia tokia intriga buvo, tačiau, mano nuomone, kiek per mažai dėmesio jai skirta visos istorijos metu, netgi ne antraplanis, bet užkulisinis vaidmuo). Vis dėl to, pripažinsiu, skaitydama knygą puikiai praleidau laiką, pasimėgavau Vilniaus vaizdais, sužinojau senuosius Vilniaus rajonų pavadinimus ir tiesiog įsijaučiau į istoriją. Kaip pasakytų Užkalnis, avansu - keturios žąsys iš penkių, kad antroji knyga būtų dar geresnė. 
Beje, tik pradėjusi skaityti, supratau, kad vienas (mano) mėgstamiausių, geriausių ir gražiausiai nupieštų nuotykių žanro kompiuterinių žaidimų Syberia su savo automatonu Oscar'u, didingais siurrealistiniais miestais ir įrengimais yra būtent stimpanko žanro. Gyveni ir mokaisi (ir lauki, kol Microids pagaliau išleis trečiąją Syberia dalį). 

Ir pabaigai: citata iš "Vilko valanda", kuri privertė nusišypsoti. Spėkit, kodėl :)
"Čia „Gritzneris“ iš Saksonijos, – paglosčiusi siuvimo mašiną tarsi pati sau sumurmėjo senė. – Jų ženklas – voras tinkle."

3 komentarai:

  1. galvoju skaityti ar tik pakomentuoti, ir uždaryti? :))))))) nes skaitau pati ir patinka :) smagiai skaitos, ir kažkaip patinka man įsivaizduoti labai :)

    AtsakytiPanaikinti