Rokiškis, Bikėnai

Rokiškio šv. Mato bažnyčia // Laisvės paminklas // Rokiškio dvaras
Savadarbis keltas per Šventosios upę // Vietinis Bikėnų valtinės gyventojas // Stalas po gausių pietų
Lieptelis, valtys, dviračiai ir baidarės // Pavėsinė lieptelio gale // Plaukiant Šventąja
Kolegos energingai vykdo planą "Plaukiam į meldus" // Antalieptės mariose // Marios

Gavau elektroninį laiškutį pavadinimu "Kelionė į Rytų Aukštaitiją" ir prisiminusi savo paskutines išvykas į Kupiškį ir Biržus apsisprendžiau po jokias ten aukštaitijas daugiau nevažinėti. Bet kaip visad kažkokiu stebuklingu būdu manęs niekas nepaklausė. Ir gerai, nes Rokiškis pasirodė besąs labai gražus miestelis (su labai geru oru, turėčiau pridurti), tobulai susitvarkęs pagrindinę gatvę/aikštę, tebeturintis grafų pastatytą bažnyčią su originaliu vidaus interjeru ir bauginančiais požemiais/laidojimo rūsiais. Rokiškio dvare irgi galima rasti visokių stebinančių dalykų (pvz., laimės suolelį, šerno galvą, juodąsias gulbes Litą ir Latą). Taip kad užsukti verta. 

Antroji dienos pusė buvo dar tobulesnė. Ten, kur Šventosios upės "įteka" į Antalieptės marias, įsikūrusi Bikėnų valtinė. Virviniu savadarbiu keltu šeimininkas jus perkels nuo greitkelio pusės į pačią valtinę arba tiksliau visą medinių namukų/pašiūrių/sūpynių kompleksą. Tik atvykus ant stalo jau garuoja pietūs: žuvies sūris, baltas sūris su medumi, įvairių žolelių arbata, tik ką keptas pyragas su vyšniomis ir milžiniškas gabalas bulvių plokštainio. Nemeluoju, tikrai milžiniškas, beveik A4 lapo dydžio. Negalintiems įveikti tokios porcijos šalia labai parankiai slankioja pasišiaušęs katiniukas, kuris tik ir laukia kol pasitrauksi nuo stalo, kad jis nemačiom galėtų ant jo užšokti. Pavalgius laukia vandens dviračiai, baidarės, valtys ir plačios Antalieptės marios ar kiek siauresnė Šventosios upė. Arba galima tiesiog prigulti ant žolytės ar prisėsti ant lieptelio ir mėgautis saulute. O daugiau nieko ir nereikia :)