Haruki Murakami "What I Talk About When I Talk About Running"

(Please scroll down for English version of the post)

Prieš trejus ar ketverius metus Haruki Murakami buvo labai labai (labai labai) populiarus rašytojas Lietuvoje. Murakami ar Coelho knyga rankoje (rankinėje ar prie lovos) garantavo madingos "gilios" personos statusą. "Dėka" to perdėto autoriaus populiarumo perskaičiau tik vieną jo knygą (Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės). Na, gerai, pusantros ("Dansu, Dansu, Dansu" taip ir nesugebėjau pabaigti). Ir tikrai neturėjau jokių priekaištų Murakami kūrybai. Tačiau populiarumas padarė savo ir daugiau jo knygų neskaičiau.
Neapsigaukite, Haruki Murakami knyga "What I Talk About When I Talk About Running" arba lietuviškai "Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą" (leidykla BALTOS LANKOS kaip tik šią knygą išleido lietuvių kalba) nėra (vien) apie bėgimą. Tai pusiau autobiografinė knyga apie Murakami karjeros pasirinkimus ir kliūtis, su kuriomis kurdamas susiduria novelistas. Visa tai pateikiama per bėgiko prizmę, kartu išvedant paraleles su tarp rašymo ir bėgimo. Ir gyvenimo. Skaitosi tikrai lengvai ir skaitant dažnai norisi linksėti galvą ir tyliai sau po nosimi murmėti (nes šaukti garsiai labai nemandagu) "Ir aš! Ir aš!". Murakami pasipasakoja apie savo pirmąjį nuosavą džiazo klubą, kaip pradėjo rašyti, kodėl pradėjo bėgioti. Trumpai aprašomi keli maratonai, tarp jų ir rašytojo savarankiškai ne lenktynių metu įveiktas atstumas tarp Atėnų ir Maratono gyvenvietės, ultramaratonas, triatlonas. Bet bėgimas šioje knygoje tėra aplinka, kurios fone Murakami pateikia savo gyvenimo istorijos ir pamąstymų nuotrupas.  Kaip Sunday Telegraph ir pažymėjo, nėra būtina būti bėgiku, kad galėtum mėgautis šia knyga.

Pain is inevitable. Suffering is optional.

(Skausmas neišvengiamas, tačiau kentėti pasirenkame patys.)*

I just run. I run in void. Or maybe I should put it the other way: I run in order to acquire a void.

(Aš tiesiog bėgu. Bėgu tuštumoje. Arba galbūt turėčiau taip pasakyti: bėgu tam, kad pasiekčiau tuštumą.)*

In other words, let's face it: Life is basically unfair. But even in situation that's unfair, I think it's possible to seek out a kind of fairness. Of course, that might take time and effort. And maybe it won't seem to be worth all that. It's up to each individual to decide whether or not it is. 

(Kitaip pasakius, pripažinkim: dažniausiai gyvenimas yra neteisingas Tačiau manau, jog netgi neteisingose situacijose yra įmanoma surasti tam tikro teisingumo. Suprantama, tam gali prireikti laiko ir pastangų. Ir galbūt atrodys, jog neverta. Tačiau tai kiekvieno žmogaus pasirinkimas, verta ar ne.)*

*Citatų vertimas į lietuvių kalbą yra laisvas, nebūtinai visiškai atitinkantis originalą, todėl prašome nesipiktinti mano kaip vertėjos kvalifikacijos trūkumu :)

---

About three or four years ago Haruki Murakami was a very very (very very) popular author in Lithuania. A book by Murakami or Coelho in your hand (or handbag, or by your bed) granted you a status of a fashionable "deep" person. Due to all the unhealthy popularity of this author I managed to read only one book of his (South of the Border, West of the Sun). Okay, a book and a half (I terribly failed at finishing Dance, Dance, Dance). And I swear, I didn't have anything bad to say about Murakami's creation. Though popularity did its job and I haven't read any other Murakami's book till now.

Don't be fooled, Haruki Murakami's book What I Talk About When I Talk About Running (Lithuanian publishing house BALTOS LANKOS has recently published the book in Lithuanian too) is not (only) about running. It's a semi-autobiographical book about Murakami's career choices and obstacles the writer has to conquer when writing a novel. All of this is presented as viewed by a runner, at the same time finding analogues between writing and running. And life. The book is easy to read and most of the time reading it you want to nod and quietly whisper (because shouting it out loud would be rude) "Me too! Me too!". Murakami writes about his first own jazz club, how he started writing, why he started running. There are several short descriptions of marathons, inclunding a story about how Murakami covered the distance between Athens and Marathon on his own, an ultramarathon, a triathlon are decribed. However in the book running is only a background, in which Murakami sets a little pieces of his life story and contemplations. Just as Sunday Telegraph noted, you don't have to be a runner to like this book.

Pain is inevitable. Suffering is optional.

I just run. I run in void. Or maybe I should put it the other way: I run in order to acquire a void.

In other words, let's face it: Life is basically unfair. But even in situation that's unfair, I think it's possible to seek out a kind of fairness. Of course, that might take time and effort. And maybe it won't seem to be worth all that. It's up to each individual to decide whether or not it is.