Kalėdų senelis slapukas

Kol šiandien atsargiai renkate stiklinius burbulus nuo kalėdinės eglutės ir iki kitų metų išjungiate girliandos lemputes, aš pasinaudosiu pačia paskutine proga (nes su šventėmis sveikinti galima iki Trijų Karalių!) ir palinkėsiu Jums nepaprastų metų. Kad ir kuo tas nepaprastumas pasireikštų, linkiu, jog 2014-ųjų metų gale būtumėte daug turtingesni patirtimi, draugystėmis, žiniomis ir gera nuotaika. 

Jau kelintus metus iš eilės Viktorija organizuoja Kalėdų senelio slapuko dovanėlių keitimąsi tarp kulinarinių tinklaraščių autorių ir šie metai nebuvo išimtis. Šiais (tiksliau 2013-aisiais metais, bet aš šiek tiek vėluoju informuoti Jus apie viską) metais Kalėdų seneliu buvau Indrei iš tinklaraščio Gėrimų ir patiekalų magija. Na, o man skirtą dovanėlę, dailiai supakuotą į raudoną popierių, vieną rytą atnešė paštininkė iki pat namų durų. Tiesiog Kalėdų stebuklas, nes gyvenime dar taip nebuvo nutikę, jog didžiulį siuntinį gaučiau į namus, o ne į pašto skyrių. 

Manasis Kalėdų senelis slapukas buvo kita Viktorija, rašanti tinklaraštį Jauku Namuose. Nekantriai nuplėšusi nuo dėžutės dovanų popierių (nors sąžinė šiek tiek ir piktinosi - juk taip gražiai supakuota), viduje radau dovanėles: paties Jamie Oliver matavimo šaukštelius (itin praverčiančius, kai reikia tiksliai atmatuoti sudedamųjų dalių kiekį), puodelį kavai (taip ir suprantu, kad mano meilė kavai šviečia pro visus tinklaraščio tarpus), prieskonių rinkinuką karštam vynui (mmm, žiema žiemužė ir karštas vynas), nedidukas juodas šokoladukas (kuris ištirpo kaip dūmas rūke) bei daili rankų darbo atvirutė. Ačiū Viktorijai už kruopščiai apgalvotą dovanėlę.

Ir kad jau kalbam apie dovanas, noriu pasidžiaugti dar kai kuo. Vieną vakarą visiškai netikėtai gavau laišką iš vieno tinklaraščio skaitytojo, kuris norėjo padėkoti už tinklaraštį ir teiravosi adreso, kuriuo galėtų atsiųsti simbolinę dovanėlę. Pirmiausia, yra be galo smagu sulaukti tokių pozityvių atsiliepimų apie mano mėgėjiškų laisvalaikio užsiėmimų rezultatą. O antra, neįtikėtina, kad kažkas visiškai nesavanaudiškai, be jokių užslėptų tikslų ir ketinimų, nieko nesitikėdamas atgal, pasistengia pradžiuginti kitą žmogų. Tad štai vieną rytą ant savo darbo stalo radau registruotą ir man adresuotą voką, kuriame pūpsojo itin įmantriai virvele apjuostas, antspauduotas asmeniniu antspaudu ir papuoštas origami gervėmis juodas šokoladas. Dėkui Ričardui už tokį gražų poelgį (ir dievišką juodąjį šokoladą). 

Andrius Tapinas - Vilko Valanda

šaltinis

Kokį pusmetį maniau, jog žurnalisto Andriaus Tapino knyga "Vilko valanda" yra publicistinio žanro esė rinkinys, istorinio pobūdžio pasakojimas ar, geriausiu atveju, sarkastiška politinės Lietuvos padangės apžvalga. Tačiau vieną dieną ieškodama, ką galėčiau rekomenduoti lietuviška literatūra susidomėjusiam amerikiečiui, prie išverstųjų į anglų kalbą radau ir "Vilko valandą". Mano entuaziastinga žinutė: "O žiūrėk, čia kažkoks alternatyvios istorijos romanas apie Vilnių. Aš ir norėčiau perskaityti." buvo sutikta nelabai patikliai. "Tu skaitysi stimpanko žanro knygą?". Neturėjau supratimo, kas tas stimpankas, tačiau lietuviškos literatūros labui tvirtai pažadėjau perskaityti.

Stimpankas yra mokslinės fantastikos (sci-fi) literatūros žanras. Pasakojimų veiksmas dažniausiai vyksta britų karalienės Viktorijos arba alternatyvios istorijos laikais, plačiai aprašomi ir istorijose figūruoja garu varomi aparatai ir mašinos (ang. steam - garas), automatonai (mechaniniai robotai). Tad įsivaizduokite 1905-ųjų Vilnių, kuris yra vienas iš kelių laisvųjų miestų visoje Europoje, kuriame klesti alchemikai, mechanikai ir gaivintojai, oro uoste leidžiasi ir kyla alchemikų sukurtu prometiliu varomi dirižabliai, o prie Rotušės durų jus sutinka mechaniniai automatonai, kurie kiekvieną pasveikina vardu. A. Tapino aprašomi Vilniaus vaizdai yra be galo viliojantys ir paslaptingi. Atrodo, tarsi matai, kaip nedidukas laumžirgį primenantis lėktuvėlis sklendžia virš Vilniaus gatvių, stengdamasis neužkabinti bažnyčių smailių, o iš gamyklų namo traukia suodini darbininkai. Knygos kalba vaizdinga ir, nors iš pradžių tai kiek trukdo įsijausti į istoriją, vėliau tai tampa vienu pagrindinių privalumų. Istorijos siužetas nėra per daug įmantrus, o pasakojimo greitis nedidelis, tad galima mėgautis įvairiais veikėjais ir jų nuotykiais (bei netikėtai pasirodančiais dabartiniam Vilniui būdingais personažais). Recenzijoje, kurią rašiau Goodreads, jau minėjau, kad šiek tiek nuvylė staigi knygos pabaiga ir istorijos atomazga, ypač atsižvelgiant, kad "Vilko valanda" yra pirmoji iš knygų serijos, tad norėjosi intrigos, kuri skatintų laukti antrosios istorijos (tiesa, šiokia tokia intriga buvo, tačiau, mano nuomone, kiek per mažai dėmesio jai skirta visos istorijos metu, netgi ne antraplanis, bet užkulisinis vaidmuo). Vis dėl to, pripažinsiu, skaitydama knygą puikiai praleidau laiką, pasimėgavau Vilniaus vaizdais, sužinojau senuosius Vilniaus rajonų pavadinimus ir tiesiog įsijaučiau į istoriją. Kaip pasakytų Užkalnis, avansu - keturios žąsys iš penkių, kad antroji knyga būtų dar geresnė. 

Beje, tik pradėjusi skaityti, supratau, kad vienas (mano) mėgstamiausių, geriausių ir gražiausiai nupieštų nuotykių žanro kompiuterinių žaidimų Syberia su savo automatonu Oscar'u, didingais siurrealistiniais miestais ir įrengimais yra būtent stimpanko žanro. Gyveni ir mokaisi (ir lauki, kol Microids pagaliau išleis trečiąją Syberia dalį). 

Ir pabaigai: citata iš "Vilko valanda", kuri privertė nusišypsoti. Spėkit, kodėl :)

"Čia „Gritzneris“ iš Saksonijos, – paglosčiusi siuvimo mašiną tarsi pati sau sumurmėjo senė. – Jų ženklas – voras tinkle."

Kokoso pieno jogurtas

Pasveikinčiau su pagaliau atėjusia žiema ir apsnigtais takais, bet kažkaip neoriginalu. Bet vis tiek sveikinu su pirmu rimtu sniegu. Šeštadienį praleidau puikiai - apsikrovusi šokolado etiketėmis ir žiūrėdama kalėdinius Hallmark filmus. Nesuprantu, kodėl kiti piktinasi kalėdiniu laikotarpiu ir dejuoja dėl siaubingai sukomercialėjusios visuomenės. Kaip sakė Einšteinas, nepatinka - nevalgyk (ir dar Einšteinas sakė: netikėkit viskuo, kas parašyta internete), tad visai nebūtina dalyvauti masinėje "Nupirk draugui tai, ko pačiam nereikia" beprotybėje, tačiau smagu užsiimti kitais žiemos ir Kalėdų malonumais: ieškoti ir puošti eglutę, kepti kūčiukus ar imbierinius sausainiukus, lipdyti imbierinį namuką, gerti karštą vyną ir iš pirmojo sniego lipdyti besmegenį, kuris po valandos virsta balute. 

Tiems, kuriems sunkiau sekasi dorotis su laktoze ar organizmas nelabai noriai priima pieno baltymus, puikus karvutės pieno pakaitalas - kokoso pienas. O jį, kaip ir įprastą pieną, galima paversti organizmui vertingu jogurtu. 

KOKOSO PIENO JOGURTAS

400 g kokoso pieno ar kremo

2 kapsulės probiotikų (arba keli šaukštai natūralaus jogurto be priedų)

Jogurtą galite gaminti tiek iš kokoso pieno (t. y. kokoso grietinėlės+vandens), tačiau jis bus skystesnis, tiek iš kokoso grietinėlės/kremo. Nakčiai įstatykite kokoso skardinę ar pakutį į šaldytuvą, ryte atsargiai atidarykite, kremą išdėkite į švarų dubenį, o skardinėje likusį vandenį išpilkite (arba sunaudokite kur nors kitur). Dubenį su kokoso kremu uždėkite ant puodo su vandeniu ir garuose pavirkite iki kremas pasieks 43 C temperatūrą (arba iki jis bus šiek tiek šiltas). Suberkite probiotikų kapsulių turinį (arba sudėkite natūralų jogurtą), išmaišykite, supilkite masę į švarų indą ir jį uždenkite trigubu marlės sluoksniu (marlė lietuviškas žodis?). Stiklainį (ar kitą indą) apsukite folija ir ant viršaus rankšluosčiu ir pastatykite šiltoje (bet ne karštoje!) vietoje. Indą palikite ramiai 24 h (ar ilgiau, priklausomai kokio rūgštumo jogurto norite). Po to išmaišykite jogurtą ir įstatykite kelioms valandoms į šaldytuvą, kad gerosios bakterijos nustotų daugintis ir jogurtas šiek tiek sutirštėtų. Na, o po to jau galite vaišintis. 

Tiesa, toks jogurtas nebus tirštas kaip pirktas parduotuvėje. Pirmiausia dėl to, kad pirktiniuose yra pridėta standiklių, tirštiklių ar, geriausiu atveju, krakmolo. Jei norite tirštesnio jogurto, galite prieš dėdami probiotikus, įberti šaukštą želatinos ar tapijokos krakmolo, išmaišyti iki priedai ištirps ir tik tada berti probiotikus ir atlikti kitus žingsnius. Jei želatina netirpsta ar krakmolas neįsimaišo, kokoso kremą galite pakaitinti šiek tiek daugiau, tačiau prieš pildami probiotikus būtinai atvėsinkite iki 43 C laipsnių, nes priešingu atveju bakterijos žus. 

Akimirkos lapkritį

Valgomos:

• Kiaušinius galima sutalpinti visur, ypač jei kalba pasisuka link pusryčių. Netikite? Pasižiūrėkite patys - kur pasislėpė 31 kiaušinis? 
• Kuo pakeisti seną gerą vyno draugiją sūriui - išradingas sūrių ir stipriųjų gėrimų poravimas. 
• 27 gudrūs patarimai, padarysiantys jūsų gyvenimą lengvesnį (išskyrus, jei nevalgote šlamštmaisčio... tuomet tai bevertė informacija... KITAS!).
• Ar žinote, kodėl reikia sijoti miltus? O kad tą patį efektą galima pasiekti ne tik sijojant, bet ir kitais, daug paprastesniais būdais? Viskas apie miltų sijojimo paslaptis. 
• Kaip gimsta šveicariški sūriai: nuo karvutės iki galutinio ritinėlio (plius nepakartojama Šveicarijos gamta). 

Mažiau valgomos:

• Širdyje mes visiškai tokie patys kaip prieš dešimt ar dvidešimt metų, bet veidrodis toks išdavikas. Šia tema išradingos nuotraukos, atspindinčios senukų jaunystę ir dabartį (bei labai smagus būdas Instagram nuotraukas sutalpinti ant šaldytuvo - stickygram). 
• Mokslo kartais reikia ir tam, kad išmoktume teisingai pasakyti NE. Ne, ne, to šešto keksiuko aš visai nenoriu, jie man visiškai nepatinka! 
• Jei kada buvo smalsu, kaip atrodo vieta, iš kurios tinklaraštininkai rašo savo kūrybingus įrašus, dabar visas jas galite pamatyti šiame tumblr bloge. 
• Spalio viduryje pamačius eglutėmis ir girliandomis pasipuošusias parduotuves kartais iškyla visai rimtas klausimas: ar jau Kalėdos? Čia visada galite rasti atsakymą į šį sudėtingą klausimą. 
• Tumblr blogas apie visa, ką gali pamatyti Kai gyveni Vilniuje...
• Pozityviai išprotėjęs nuotykių ieškotojas, kuris laužo visas taisykles ir lipa į aukščiausius bokštus bei apleistas metro stotis, kad padarytų pritrenkiančias žymių vietų nuotraukas. 

Pusryčių košė

Visai išprotėjau ir dedu košės receptą. Ne kokio nors prabangiai skambančio prancūziško patiekalo, kurio net nemoku pagaminti ir tikriausiai negaminsiu, bet košės. Kai aplinkiniai ima dalintis savo istorijomis iš darželio laikų (žinomomis kaip antrasis pasaulinis plovo karas ir didysis mūšis prie Vaido lovos), aš tyliu nudelbusi akis į žemę. Nes darželio aš nelankiau. Tiksliau lankiau. Savaitę. Kol kažkoks beprotis nustūmė mane nuo laiptų ir praskėlė kaktą. O tada močiutei neišlaikė širdis žiūrėti į baisiai nelaimingą vaiką (mane) ir ji metė darbą, kad galėtų mane auginti. Ir augino. Tai štai iš močiutės darželio laikų mano istorija yra rytinės košės. Manų, kvietinių kruopyčių, perlinių kruopų, avižinė ir grikių. Taip jauku būdavo rytais sėdėti prie apšarmojusio lango su dubenėliu košės. Paprastos močiutės košės.

O dabar rytais sėdžiu su šia koše - kiek kitokia, be grūdų, bet iš sėklų. Ir džiaugiuosi, kad neteko valgyti darželio svilėsių. 

Reikės:

1/3 puodelio graikinių riešutų (40 g)

1/4 puodelio kokoso drožlių (4 šaukštai, ~20 g)

1/4 puodelio šviesių linų sėmenų (4 šaukštai)

1 šaukštas čijos (ispaniškojo šalavijo) sėklų

1 arb. šaukštelis cinamono

1/4 arb. šaukštelio jūros druskos

2 puodeliai verdančio vandens

Riešutus, linų sėmenis, kokoso drožles ir čijos sėklas blenderiu sumalkite iki miltukų, suberkite cinamoną ir druską ir dar šiek tiek pamalkite, kad jie įsimaišytų. Supilkite du puodelius verdančio vandens ir, blenderį nustatę nedideliu greičiu, pradėkite malti košę (čia labiausiai tiktų elementari uždaroma kokteilinė/blenderis, bet ir su rankiniu trintuvu įmanoma sumalti), vis po truputį didindami greitį, kol masė pasidarys vientisa. Tuomet blenderio turinį supilkite į puodą ir ant mažos ugnelės pavirkite dar 10 minučių, nuolat maišydami. Košę padalinkite į du dubenėlius, pagardinkite šviežiomis ar šaldytomis uogomis, skaldytais riešutais, medumi ir tiekite.

Receptas iš Paleo Cooking. 

Trys puslapiai

Dažnai nerandu logiško pateisinimo kelionėms. Ne, ne pačioms kelionėms, o išlaidoms, kurios neišvengiamai išsipučia tik iškėlus koją už namų durų. "Netikiu, meluoji" prieš porą metų su šypsena ištarė barmenas viename Roterdamo pub'ų, kai pasakiau, kad atvažiavau dėl koncerto. Dviejų, iš tiesų. "Beprotė", reziumavo, draugams patvirtinus, jog tai visiška tiesa. Ir iš tiesų, kelionės, kuriose buvau viena, visos buvo dėl muzikos. Barcelona, tris kartus Londonas, tris kartus Amsterdamas, Groningenas. Prie the world is a book and those who do not travel read only one page (liet. Pasaulis - knyga, ir tie, kurie nekeliauja, skaito tik vieną jos puslapį, -Šv. Augustinas) pridedam Rock'n'roll is no genre of music, no, my friend, rock'n'roll is a way of life (liet. Rokenrolas nėra muzikos žanras, ne, mano drauge, rokenrolas yra gyvenimo būdas, -Brent Smith) ir gaunam tai, kas man skamba kaip labai logiška priežastis leistis į kelionę.

O kartais taip nutinka, kad tuo pačiu metu Europoje apsilanko net ne viena, o trys (klausomos) grupės, stebuklingu būdu atsiranda bilietas į per dvi minutes išparduotą koncertą ir prisimeni, jog seniai norėjai aplankyti draugus vienur ir kitur. Ir aplankai. Londone seniai matyta draugė padėjo ištirti visus įmanomus parkus ir jų tvenkinius (žr. nuotrauką apačioje), surasti reikiamą tiltą (nors ir iš penkto karto), išgerti šimtą puodelių kavos (pradedant migdolų pieno latte, baigiant Pumpkin Spice Latte --> yuck), aptarti visas pasaulio problemas (jei staiga baigsis ekonominė krizė, žinokit, kad čia mūsų darbas), apsiginti nuo žmogžudės voverės (prisiekiu!), peršlapti kiaurai (nes Londone priklauso), bene pražiopsoti metro stotelę (nes galvojom, jog važiuojam kita linija) ir tiesiog palaikyti gerą nuotaiką. 

O štai skrisdama į Amsterdamą sužinojau, kodėl Ryanair taip giriasi savo on time skrydžiais (nepaisant to, kad jų nurodoma skrydžio trukmė ir atvykimo laikas yra pailginti valanda laiko) - British airways skrydis vėlavo dvi valandas. O tada man aišku prireikė įsėsti ne į tą traukinį (iš kur galėjau žinoti, kad be Intercity ta pačia kryptimi dar važiuoja ir sprinter'iai). Na, bent jau galiausiai vis tiek atsidūriau Utrechte, o ne kaip praėjusį kartą - Hagoje vietoj Roterdamo (aha, pasirodo ir taip būna, net jei ir važiuoji traukiniu, ant kurio parašyta Rotterdam). O Utrechtas pasirodė besąs mielas miestelis iš olandiškų pasakų (su dar pasakiškesniu Olivier pub'u, įrengtu buvusioje bažnyčioje ir kino teatru, įrengtu buvusiame policijos komisariate... masters of disguise!). Hm, aišku, iš mano nuotraukų atrodo, kad Olandija tai vienas didelis Starbucks'as, bet panašu, kad tik kava atgaivindavo mano atmintį, jog tąsausi su savimi fotoaparatą :)

Mini šokoladinis tortukas

Šiaip jau nuolatinis elektroninio pašto ir mobilaus telefono pypsėjimas gavus eilinį pranešimą apie "Nepakartojamas milžiniškas 3 proc. nuolaidas daiktams, kurių jūs niekada nepirktumėte" erzina, bet kažkurią dieną gavau pranešimą apie akciją džiovintiems vaisiams ir riešutams ir po nuotaikingo pokalbio su bendradarbe apie kalėdinius kepinius, nusprendžiau visgi užsukti į šalia namų esančią parduotuvę. Parduotuvė pasirodė besanti pustuštė, tad susirinkusi reikalingas prekes, patraukiau link kasos su nuobodžiaujančia pardavėja. Ši nužvelgė mano prekes ir paėmusi maišelį su datulėmis sumišusi įsispoksojo į jas. "Kas čia?" "Datulės." Pardavėja atsiverčia savo kodų sarašiuką ir porą minučių dėbso į jį. "Sakėte dratulės?" pasitikslina. "Ką... ne, datulės" dabar jau sutrinku aš. Ji vėl panaršo po sąrašą. "Jos ten, prie džiovintų vaisių..." bandau padėti. Galiausiai pardavėja nueina iki džiovintų vaisių sektoriaus parduotuvėje ir grįžta su kodu. Na va, datulės nuskanuotos. Pardavėja pakelia maišelį su figomis. "Kas čia?" "Figos." "Čia daržovė?" "Ne, vaisius." Pardavėja vėl akimis naršo po savo sąrašėlį. Prieina kita, vyresnė pardavėja ir dabar jau abi bando surasti paslaptinguosius figos vaisius (kuriuos, beje, jie pardavinėja jau pusę metų). Po poros minučių figos irgi nukeliauja į mano pirkinių krepšelį. Trečioje vietoje ant pirkinių takelio sėdi migdolai. "Čia anakardžiai" vyresnioji pardavėja informuoja kasininkę. "Ne anakardžiai, čia migdolai!" mano kantrybė po truputį senka ir imu dairytis paslėptos kameros. "Gerai, paieškok sąraše migdolinių riešutų" nusileidžia vyresnioji pardavėją ir duoda komandą jaunesniajai. Aš jau net nebedrįstu klausti, kas yra tie migdoliniai riešutai, tiesiog kaltai šypsausi visai eilei žmonių, nekantriai laukiančių, kol pardavėjos baigs šifruoti mano egzotinius pirkinius. Ačiū dievui, servetėlių dėžutė ir cinamono pakelis turi barkodus, todėl pardavėjų (ir mano kantrybės) išbandymas baigiasi. Whew, aš laisva. 

Dratulės baisiai prasivertė gaminant šį mažulytį tortuką, kurio šiaip jau užtenka keturiems asmenims (nors aš viena jį valgiau savaitę). Jis sodraus šokoladinio skonio ir numalšins bet kokį saldumynų troškimą. Tačiau jei esate didelis saldumo mėgėjas (didelis!), galite papildomai įdėti medaus ar klevų sirupo. Man saldumo tikrai pakako, tačiau visų skoniams neįtiksi. 

Reikės:

pagrindui

50 g migdolų riešutų

3 datulių

1 arb. šaukštelio kokoso aliejaus

0,5 arb. šaukštelio cinamono

šiek tiek druskos

tortuko masei

0,5 puodelio kokoso grietinėlės (kieta kokoso pieno dalis)

4 datulių

50 g juodojo šokolado (geriausia 85 proc. ir daugiau kakavos turinčio)

2 šaukštai kokoso aliejaus

1 arb. šaukštelis vanilės ekstrakto

Migdolus, datules, kokoso aliejų, druską ir cinamoną suberkite į blenderį ir malkite iki trupinukų. Trupinėlius suberkite į atsegamą 10 cm formelę (jei neturite tokios, puikiai tiks ir bet koks nedidukas dubenėlis ar kitokia formelė, tik prieš tai ją išklokite maistine plėvele, kad būtų lengviau išimti) ir išskirstykite, kad dengtų formos dugną ir šonus, suspauskite. Atidarykite kokoso pieno skardinę (geriausia, kad ją per naktį palaikytumėte šaldytuve, kad kokoso grietinėlė sustingtų), pusę puodelio kokoso grietinėlės sudėkite į dubenėlį, susmulkinkite juodąjį šokoladą ir suberkite ant viršaus, sudėkite kokoso aliejų. 

Dubenėlį uždėkite ant vandens su verdančiu vandeniu ir leiskite garams ištirpinti aliejų, šokoladą ir kokoso grietinėlę, išmaišykite. Gautą šokoladinę masę supilkite į blenderį, sudėkite datules ir supilkite vanilės ekstraktą bei malkite iki masė taps vientisa. Tuomet ją supilkite į formelę, išlyginkite ir dėkite į šaldytuvą, kad sustingtų. Na, o sustingus, atsargiai nuimkite šonelius, supjaustykite ir tiekite.

Receptas pritaikytas iš Paleo Chocolate Lovers' Cookbook.